Pradžia / Garsas / Sound
 

Apie Anykščių bigbito grupę ATOSTOGOS ir Vakarų roko muzikos įtaka Anykščių jaunimui

Sovietinė valdžia muziką siekė kontroliuoti kaip, kad ir visas kitas kultūros sferas. Oficiali populiarioji muzika sovietinėje Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje buvo vadinama tarybine estrada. Šį muzikos stilių buvo siekiama paversti partijos įrankiu, kuris turėjo padėti skleisti ideologinę propagandą. Dauguma tekstų propagavo komunistinę askezę ir paklusnumą, piešė šviesų sovietinio gyvenimo paveikslą. Dirbtinai kuriama formali estradinė kultūra jaunimui buvo ne tik svetima, bet ir instinktyviai skatino jį priešintis.

Darius Sirvydis
2015 m. Liepos 04 d., 15:02
Skaityta: 723 k.
ATOSTOGOS
ATOSTOGOS

Pirmoji priešprieša tarybinei estradai Lietuvoje buvo džiazo ir rokenrolo muzikos banga atėjusi iš vakarų. Dar 7 –tojo dešimtmečio pirmoje pusėje Vilniuje kūrėsi pirmieji džiazo ansambliai. Tuo tarpu Anykščiuose būtent džiazo ansamblio nebuvo. Galima nebent išskirti Anykščių Melioracijos Statybos Valdybos (toliau – AMSV) pučiamųjų ansamblį, susibūrusį 7 – tojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau šio ansamblio repertuare daugiausia vyravo estradinė muzika, o ne džiazas.

Dėl Sovietų Sąjungos izoliacijos bene vienintelis šaltinis apie Vakarų pasaulyje vykstančius procesus buvo radijo imtuvas.  Nuo 7 – dešimtmečio vidurio, Lietuvą radijo bangomis pradėjo pasiekti naujos vakarietiškos muzikos tendencijos. Būtent roko muzika Anykščių jaunimo tarpe, radijo pagalba, plito tuo pačiu metu kaip, kad ir kituose Lietuvos miestuose. Anykštėnai mielai klausė Radio Liuksemburg, Laisvosios Europos radijo laidų, per kurias galėdavo bent kiek išgirsti jau pamėgtų vakarų atlikėjų kūrinių. Pradėjusi plisti roko muzika buvo neatsiejama hipių judėjimo dalis. Būtent ji ir įtakojo patį judėjimą ir tuo pačiu buvo galingiausia jėga stumianti šį judėjimą į priekį. Beveik visoje buvusioje TSRS ir ypač Lietuvoje psichodelinio roko ar platesne prasme hipiškos muzikos poveikis taip pat buvo staigus, beveik neatsiliko nuo laikmečio ir įkvėpė naujas muzikinės saviraiškos formas tiek pogrindyje, tiek oficiozinės estrados rėmuose, atsispindėjo madose, vėliau dizaine ir vaizduojamuosiuose menuose, taip pat paveikė jaunimo rezistencinį judėjimą, tapo vadinamųjų antitarybinių idėjų katalizatoriumi. 

Anykščiuose pirmasis jaunimo muzikinis kolektyvas susibūrė Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Jame grojo Zenonas Valančiūnas, Ričardas Ambrasas, Edmundas Cimbalistas, Keršanskas ir Slavenskas. 1967 – 1968 metais gyvavęs ansamblis grojo labai įvairią muziką, tačiau čia taip pat daugiausia vyravo tarybinės estrados žanras. Jaunimas nors ir norėjo groti vakarietišką muziką, bet tuomet galimybės buvo gana ribotos: „Grojome labai įvairią muziką, bet savos muzikos nekūrėme. Dažnai grojom tiesiog tai ką reikėjo. Jei ir būtume sukūrę ką nors originalaus, vargu ar tada apskritai būtų mums leidę groti. Cenzūra buvo gana stipri“. (E. Cimbalistas)

Taip pat ir mokykla perdaug nesirūpino, kad vaikinai gautų reikiamą aparatūrą. Mat norint groti roko muziką reikėjo elektrinių gitarų, būgnų, garso stiprinimo technikos, kolonėlių. Šie instrumentai ir aparatūra eiliniam Sovietų Sąjungos gyventojui buvo tiesiog neprieinami. Ilgą laiką net ir akustinių šešiastygių gitarų nebuvo imanoma nusipirkti, nes tuomet vyravo rusiško modelio septyniastygės gitaros. Tačiau jaunuoliai rasdavo būdų kaip išsisukti ir su tokio modelio gitara: „Nors mokyklos ansamblyje grojau jonika, tačiau grojimas gitara mane taip pat labai traukė. Pirmoji mano gitara buvo septyniastygė, tad aš nuėmiau ploniausiąją stygą ir pasidariau šešiastygę. Tuomet taip darė visi, nes tai buvo lengviausias kelias įsigyti normalią gitarą.“ (E. Cimbalistas) 

Muzikinių kolektyvų kūrimasis Anykščiuose suaktyvėjo 8 – jame dešimtmetyje. Šį procesą įtakojo sovietinėje Lietuvoje propaguota darbininkų saviveikla. Kiekviena organizacija ar įstaiga privalėjo sukurti saviveiklos kolektyvą, kur po darbo dienos susirinkę darbininkai galėtų atsipūsti šokdami, trypdami, dainuodami ar grodami.  

Saviveiklos kolektyvų veikla, ir apskritai Anykščių kultūrinis gyvenimas suaktyvėjo 8 –ajame dešimtmetyje. Tam didelės įtakos turėjo Balio Meldaikio atvykimas į Anykščius 1969 m., atlikus privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Tuomet dar 22 metų jaunuolis įsidarbino muzikos mokykloje. Be to jis ėmė vadovauti jau minėtajam  Anykščių Melioracijos Statybos Valdybos pučiamųjų ansambliui. 1970 metais buvo įkurtas Anykščių Vyno gamyklos ansamblis, kuris kiek vėliau gavo pavadinimą Šilelio garsai. Tiesa, tai nebuvo visai naujas kolektyvas, nes dalis muzikantų buvo tie patys, kurie grojo AMSV. Šilelio garsų muzikantus taip pat pradėjo kuruoti B. Meldaikis. Be šių ansamblių Anykščiuose dar veikė Kultūros namų ansamblis ir Petroko vadovaujamas Restorano ansamblis (šį ansamblį taip vadino, nes jis grodavo restorane Puntukas). Visų šių kolektyvų repertuarai, daugiau ar mažiau, susidėjo iš estrados žanro kūrinių. Tačiau jaunimą, vis mažiau žavėjo nusistovėję muzikiniai kanonai. Jautėsi alternatyvios muzikos poreikis. Juolab, kad jaunimas jau seniai, radijo laidų, ar nelegalių muzikinių įrašų pagalba, buvo susipažinęs su vakrietiškąja roko muzikos srove.

Naujo muzikinio ansamblio įkūrimas taip pat neapsiėjo, be B. Meldaikio indėlio, kuris, nuo pat įsidarbinimo muzikos mokykloje, rodos, visad sukosi Anykščių kultūrinio gyvenimo centre. B. Meldaikis prisimena:

„Kartą pas mane atėjo vienas jaunas vaikinukas ir primygtinai prašė, kad pamokyčiau jį groti gitara. Tai buvo Vilius Andriukonis – Jono Biliūno vidurinės moksleivis. Tuomet muzikos mokykloje, kurioje dirbau oficialiai gitaros pamokų nebuvo, bet aš su mielu noru sutikau jį pamokyti.“

Sovietų Sąjungoje gitara apskritai buvo laikoma „patvorių“ instrumentu, tad jokioje švietimo ir ugdymo įstaigoje nebuvo mokoma ja groti.  Viliui labai pasisekė, kad apskritai surado žmogų mokantį groti šešiastyge gitara, nes oficialios literatūros šia tema visai nebuvo. Kai Vilius kiek pramoko groti, B. Meldaikis jį paragino paieškoti bendraminčių mokykloje ir įkurti ansamblį, nes tuomet mokinių ansamblio visai nebuvo.

V. Andriukoniui ilgai bendraminčių ieškoti neteko. Netrukus prie jo prisijungė Leonas Stasiulionis, Dalius Stasiukonis ir Kęstutis Žiukelis. Visi vaikinai buvo linkę prie muzikos. Dar prieš susiburiant į ansamblį dainuodavo mokyklos chore:
„Mūsų muzikos mokytojas buvo toks Pranas Dūmanas. Jis turėjo didelį autoritetą mokinių tarpe. Visus kažkaip patraukdavo. Ir berniukai ir mergaitės su didžiausiu džiaugsmu prisijungdavo prie choro. Patys ruošdavom programas mokyklinių renginių progomis.“ (L. Stasiulionis)

Be kita ko Leonas ir Dalius turėjo ir muzikinį išsilavinimą. Abu muzikos mokykloje mokėsi groti akardeonu. Taip pat vaikinai mokėsi vieni iš kitų, beabejo padėdavo ir B. Meldaikis. Taip 1971 metais įsikūrė Jono Biliūno vidurinės mokyklos bigbyto ansamblis. Kadangi į sovietinės ideologijos rėmus netilpo grupių pavadinimai, todėl Oficialiai visos grupės turėjo vadintis institucijos, kuriai priklausė, vardu. Tačiau neoficialai, šis ansamblis vadinosi Atostogos. Tai buvo pirmasis bigbyto ansamblis Anykščiuose.

Kadangi šį ansamblį kuravo B. Meldaikis, aparatūros klausimas taip pat išsisprendė. Dar 1970 metais AMSV per profsąjungą skyrė lėšas ir atsirado taip reikiama aparatūra. Vilius grojo soline gitara, Leonas - bosine gitara ir dainavo, Dalius – būgnais, o Kęstutis – ritmine gitara. Kiek vėliau vykstant oficialiems renginiams prisijungdavo vokalistė – S. Kuznecovaitė (Ji taip pat dainavo Kultūros  namų, AMSV ir Šilelio garsų ansambliuose). Taip pat prie grupės prisijungė Vilius Bilkevičius, kuris grojo jonika. Kadangi muzikantų tuomet nebuvo itin daug, jie buvo draugiški, mielai pagelbėdavo jaunuoliams, dalinosi turima technika: „Repetuodavome vakarais po mokyklos. Kada tik nerepetuodavo MSV ansamblis, suderindavome su Baliu ir gaudavome jų patalpas su visa aparatūra: gitarom, būgnais ir panašiai. Praktiškai nuo 4-5 valandų grodavom non stop. Taip pat galėdavome pasiskolinti instrumentus ir praktikuotis namuose. Tuomet elektrinės gitaros buvo beveik neprieinamas dalykas, mum labai pasisekė.“ (D. Stasiukonis)

Išties gauti elektrinę gitarą tuomet buvo beveik neįmanoma. Iš pradžių tik gamyklų, vidurinių mokyklų ar aukštojo mokslo įstaigų ansambliai galėjo gauti šių deficitinių instrumentų. Lietuvos parduotuvėse jų ilgą laiką nebuvo. Žinoma, egzistavo menkų ir miglotų galimybių įsigyti firminių gitarų Maskvoje ar Lenkijoje.  Dar vienas būdas buvo tiesiog jas pasidaryti patiems muzikantams.

Lietuvoje tai buvo gana įprasta. Jaunieji Anykščių muzikantai, taip pat neatsiliko: „Kęstas grojo su brolio jam pagaminta gitara. Kai jam padarė, tai visi ėmėme gamintis, bet ne visiem aišku pavykdavo... Bent mūsų grupėje, tai niekam nepavyko, tiesiog neskambėdavo, fonuodavo, o Kęsto gitara skambėjo puikiai.“ (L.Stasiulionis)

Kaip jau buvau užsiminęs, radijas buvo pirmasis šaltinis, kurio pagalba buvo galima išgirsti vakarų atlikėjų kūrinių. Taip formavosi ansamblio narių skonis. Nenuostabu, kad ir muzikinis repertuaras perdaug neišsiskyrė nuo kitų saviveiklinių ansamblių repertuarų tendencijų. Kaip ir dauguma pradedančiųjų Lietuvos bigbyto grupių, taip ir Atostogos pradėjo nuo bandymų atkurti per radiją girdėtas dainas. „Mes lygiavomės, aišku, į The Beatles, The Rolling Stones. Deep Purple ir Creedence‘ai (turima omenyje Creedence Clearwater Revival – D.S.) mus labai žavėjo ir jų dainas grodavome. Dar lenkų ansamblis Czerwone Gitary ir iš jų repertuaro grodavom. Muziką kopijuodavom, o žodžius dažnai versdavomės patys. Kartais ir nevykusiai... Dainuodavo: „Cotton fields are very old“, o mums girdėdavosi: „Young people very know“. Bet tuo laiku tas buvo mums labai normalu ir gerai.“ (L. Stasiulionis)

Ilgainiui ansamblis tobulėjo.  Su geresniais instrumentų valdymo įgūdžiais, vaikinai pradėjo ieškoti ir naujų muzikinių sprendimų. Norėjosi sukurti kažką naujo, negirdėto. Tuomet Vilius ėmė pats kurti muziką, rašyti žodžius. Dainų tekstai, anot D. Stasiukonio, nebuvo itin maištingi: „Tekstai apie meilę, gamtą. Jaunatviško pobūdžio. Daugiau mažiau apie tai kas buvo įdomu mums. Kažkokių politizavimų, ar ko nors panašaus nebuvo. Turbūt dar net ir per jauni tam buvom. Kažkiek laisvės motyvai atsispindėdavo, tačiau stengėmės perdaug neužkliūti. Mokyklos renginiuose mus stebėdavo kone visi mokytojai ir dar direktorius priešakyje!” (D. Stasiukonis).

Atostogos buvo tikra naujiena Anykščių jaunimo kultūriniame gyvenime. Vis daugiau dėmesio ir pasiūlymų susilaukdavo muzikantai:
„Kai grodavome mokykloje, visi tiesiog verždavosi. Iš viso miesto ėjo paklausyt. Ateidavo vyresnis jaunimas iš kitų mokyklų. Bet ilgaplaukių neįleisdavo – filtravo. Po to mus pakvietė grot į Kultūros namus, nes jų ansamblis buvo prastas. Mokiniai ten negalėjo groti, tačiau mes prisidengę Kultūros namų ansamblio vardu visvien grodavome. Už tai galėjom pasiskolint aparatūrą ir daryt koncertus mokyklos šokiuose. Smarkiai rizikavom, kad apskritai nebūtume išmesti už tokio pobūdžio saviveiklą. Viską darydavom pogrindiniu būdu.“ (D. Stasiukonis).

1971 – 1972 metais Atostogos darė ir koncertinius turus. Buvo lankomi netoliese esantys miestai ir miesteliai: Troškūnai, Kurkliai, Vabalninkas, Svedasai, Rokiškis, Kupiškis. Salės visad buvo pilnos. Į koncertinius turus dažniausiai važiuodavo su dviejų dalių programa. Pirmoji dalis buvo oficialioji. Šioje dalyje grodavo AMSV ansamblis estradines dainas. Antroji – neoficiali. Buvo leidžiama pasireikšti jaunimui. Tuomet Atostogos grodavo jaunimo taip mėgstamą roko muziką. Lietuvoje tokio pobūdžio pasirodymai buvo gana įprastas reiškinys. Dažnai roką grojančios grupės tarsi stovėdavo, kokio nors oficialaus ansamblio užnugaryje. Tai buvo vienas iš būdų roko grupėms legaliai groti koncertinių turų metu. Tokiu būdu grojo ir Gintarėliai važiuodami į turus su oficialiu Oktavos ansambliu:

„...1969 m. vežė į Vokietiją. Programos pagrindas buvo Oktava su Miščiukaite, o prieš mums pasirodant sakydavo: „Dabar kelios minutės jaunimui...“, ir išleisdavo į sceną mus. Vadinosi Oktavos ritminė grupė Gintarėliai.“ (V. Šalyginas) 

Atostogų muzikantai sparčiai tobulėdami tapo AMSV ansamblio dubleriais, mokėjo visas dainas, visas partijas. Todėl reikalui esant, bet kada galėjo pakeisti vyresnius muzikantus, negalintį groti narį ar net visą ansamblį. Kadangi kartais buvo sunku suderinti abiejų ansamblių narių laiką, tad į koncertinius turus Atostogos pradėjo važiuoti ir vieni.

Sovietinėje Lietuvoje roką grojantys ansambliai turėjo dalyvauti apžiūrose, nes kitu atveju, legaliai koncertuoti negalėjo. Apžiūrų esmė buvo patikrinti ar ansambliai atitinka sovietinius reikalavimus. Dauguma to laikmečio grupių žaidė dvigubą žaidimą – paruošdavo dvi programas: vieną „teisingą“, kurią grodavo apžiūrose, kitą – neoficialią, kurią grodavo šokiuose.  Pripažinimą apžiūrose ir konkursuose pelniusioms grupėms atsirasdavo galimybių koncertuoti ir už Lietuvos ribų.  Kad perdaug „neužkliūtų“ Atostogos, kaip jau minėjau galėdami sugroti ir AMSV ansamblio programą peržiūras perėjo sėkmingai. Taip atsivėrė kelias pagroti ir užsienyje: „Latvijos Madonos miestas draugavo Anykščiais. Tai kai Madonoj buvo Anykščių regiono dienos, mes nusprendėme, jog reikia ten surengti koncertėlį. Išsiprašėm aparatūrą ir išvažiavom. Latviam mūsų programa buvo tiesog šokas, ten dar nieko panašaus nebuvo. Salė vėl lūžo. Oficialioj daly ramiai gan, paskui šokiuose visi buvo net šlapi – ir muzikantai ir šokėjai.“ (D. Stasiukonis)

1972 m. Kalantos sudideginimas, kažkokios didelės reikšmės kultūriniam Anykščių jaunimo gyvenimui neturėjo. Atgarsis, savaime suprantama, pasklido, tačiau muzikė jaunimo veikla dėl to nenukentėjo, kaip kad atsitiko Kaune: „Tuomet mokytojai ir tėvai, kažkaip apie tai net nešnekėjo. Daug vėliau supratome viso to įvykio mąstą. Aišku džiugu, kad mums neuždraudė groti. Ir apskritai mums tik vieną kartą buvo uždraudę groti. Bet tai visai dėl kitų priežasčių. Tai įvyko po vienų mokyklos šokių. Kadangi Biliūno mokyklos aktų salė buvo virš biologijos kabineto, tai, įsivaizduok, visas biologijos kabineto lūbų tinkas nubyrėjo nuo trypimo. Du mėnesius dėl to buvo uždraudę grot.“ (D. Stasiukonis)

Apskritai konfrontacijų su saugumo tarnybomis Atostogos neturėjo. Ir patys muzikantai stengėsi perdaug neišsišokti. Tiesa, šiokį tokį spaudimą Atostogos jautė: „Koncertuose kartais pamatydavai, kokį vieną kitą visiškai išsiskiriantį. Visi gi supratom ką tai reiškia. Kad buvome kažkiek tai stebimi tai faktas, bet iki mūsų jokie net gandai neatsklisdavo, turbūt nusėsdavo, pas kokį direktorių, ar ansamblio vadovą. Be to, tarkim, mano tėvas buvo Kolūkio pirmininkas, tarnavęs armijoje. Vienu žodžiu – užsirekomendavęs. Vienas grupės narys turėjo giminių kurie kažkaip buvo susiję su saugumu. Tikriausiai turėjome neblogą užnugarį.“ (D. Stasiukonis)

1973 m. Leonas, Dalius, Vilius (Bilkevičius) ir Kęstutis baigė mokyklą. Vieni išvažiavo mokytis į Kauną, kiti į Vilnių. Taip visi jaunuoliai baigė savo muzikinę veiklą, išskyrus Vilių Andriukonį, kuris iš visų buvo jauniausias. 

Iš senosios grupės sudėties likus tik vienam Viliui, Atostogos nepasitraukė iš muzikinės veiklos, nes atrasdavo vis daugiau norinčiųjų groti roką. Prie ansamblio prisijungė Rimas Butėnas – vokalas, Vytautas Kovaliūnas – būgnai, Valerijus Čikiliovas – bosinė gitara, būgnais ir Adomas Biliūnas – ritminė gitara. Kiek vėliau prisijungė Arūnas Baltūšnikas – gitara ir Valerijus Šapranauskas – klavišiniai.

Taip pat šiek tiek pasikeitė ir kiti Anykščių ansambliai. AMSV ansamblis neteko savo reikšmės ir labiau iškilo Anykščių vyno gamyklos ansamblis Šilelio garsai (kaip jau minėjau, čia daugiau pavadinimo klausimas, nes muzikantai išliko tie patys). Jis tapo pagrindiniu ansambliu reprezentuojančiu Anykščius. Taip pat ir Atostogos pradėjo į koncertinius turus važinėti su Šilelio garsais. Be jau minėtųjų miestelių, Atostogos pradėjo koncertuoti ir Utenoje. Kiekvienais metais važiuodavo ir į Latviją, Madoną. Taip pat muzikantai buvo aprūpinami ir geresnia aparatūra:

„Anykščių vyno gamykla tuomet kietai stovėjo. Buvo finansiškai stipri. Gerai dirbo profsąjungos. Todėl ji gaudavo deficitinės aparatūros. Mes grodavom ant Regent aparatūros – vokiškos. Ir paskutiniu metu turėjom Beaga – vengrišką aparatūrą. Tiškus, Nerija su tokia grodavo. Profesionalūs ansambliai!” (V. Čikiliovas)

Ieškodami naujų muzikinių sprendimų, jaunuoliai sėmėsi idėjų tiek liaudies kūryboje, tiek poezijoje. Tai buvo dažnas reiškinys tarp Lietuvos ansamblių grojančių roko muziką. Beveik visų to laikmečio grupių repertuare buvo roko stiliumi aranžuotų lietuvių liaudies dainų.  Mat folkloras, kaip liaudies kultūros dalis, sovietinei ideologijai neprieštaravo.  Tačiau labiausiai buvo norima kurti savas dainas, kad ir kaip sovietinė valdžia netoleruotų originalios kūrybos: „Aplamai, mes stengėmės groti tik savos kūrybos dainas. Muziką kurdavome patys. Kartais žodžius pasiskolindavom ir Maironio ar Salomėjos Nėries eilėraščių. Pats esu nemažai dainų sukūręs, Naktis apgaubs tavo veidą ir kitų... Dainos apie jaunimą, apie klasę, apie viską.“ (V. Čikiliovas)

1976 m. Atostogos dalyvavo pirmajame republikiniame moksleivių estradinių ansamblių konkurse. Atrankos turus vaikinai perėjo sėkmingai ir išėjo į finalą, kuriame varžėsi dešimt geriausių moksleivių ansamblių iš visos Lietuvos. Baigiamojo turo koncertas vyko Panevėžyje. Tačiau Atostogoms šiek tiek pritrūko iki pergalės: „Prieš mus buvo beveik profesionalus ansamblis Saulės vaikai ir iš Panevėžio kažkokios mergiotės. Neatsimenu pavadinimo. Užėmėm trečią vietą. O aš buvau pripažintas geriausiu bosistu tais metais. Būtume užėmę ir pirmą vietą, bet pas mus buvo perplačios kliošinės kelnės, gėlėti marškiniai ir perilgi plaukai. Atsimenu, dar Vyno gamykla skyrė lėšas, kad visiems pasiūtų vienodą aprangą. Komisijos narių – Šaltenio ir Gradecko – buvome sukritikuoti: „Didelis, fursuojantis garsas, ir išvaizda“. Be to dar sugrojom vieną užsienietišką dainą, kas nebuvo galima. Grojom su fūzais, kvakais.“ (V. Čikiliovas)

Šis incidentas atsispindi ir to paties komisijos nario Liudo Šaltenio Moksleivyje išspausdintame straipsnyje: „Dažniausiai priekaištaujama jauniesiems bigbyto entuziastams už per garsų grojimą, įžūlų elgesį, neestetišką aprangą. Šį kartą tuo „išsiskyrė“ tik Anykščių J. Biliūno vidurinės mokyklos bigbyto ansamblis (vadovas V. Čikiliovas), menką savo atlikimo lygį bandęs pridengti garsiu grojimu.“  Straipsnyje L. Šaltenis taip pat išreiškia požiūrį į jaunųjų muzikantų savos kūrybos dainas: „Sveikintina, kad pajėgesni muzikantai bando patys kurti, bet ne visa jų kūryba tinka viešai atlikti.“ 

1976 m. Atostogų muzikinė veikla sustojo didžiajai daliai muzikantų baigus mokyklą.

Šaltinai:

ŠALTENIS, Liudas. Estrados pasaulyje // Moksleivis. Vilnius, 1976 birželis. P. 24.
Interviu su Baliu Meldaikiu. Anykščiai 2014 05
Interviu su Leonu Stasiulioniu. Utena 2014 04 
Interviu su Daliumi Stasiukoniu. Anykščiai 2014 04
Interviu su Valerijum Čikiliovu. Anykščiai 2014 05
Interviu su Edmundu Cimbalistu. Anykščiai 2014 05

Nuotraukos iš asmeninio Leono Stasiulionio, Daliaus Stasiulionio, Valerijaus Čikiliovo archyvo.

 
Komentarai
  • Leonas
    2015 m. Lapkričio 16 d., 21:09
    Oho, Dariau, kaip išsamiai aprašei mūsų vaikystės bandymus muzikuoti. Maloniai priminei tuos senus laikus. Ačiū.
    L.S.