NIUJORKO PAVASARIS

NIUJORKO PAVASARIS

Klausiate apie mano dieną ?
Keista ji buvo – pelių šešėlius vaikiausi.
Niekada nenumaniau, kad Niujorke peles  ganysiu ...

Taip, taip – savo bute – tokias pilkas, visai lietuviškas...
Kai pavasario potvyniai užtvindo miesto upes, visi miesto šešėliai subėga į paupio namus – senus, iškilmingus namus, kur kambariai dar turi erdves, kad žmogui kvėpuoti būtų lengviau.

O kažkur gaudžia karas.

Visas tas vaizdas tiesiog primena protėvių laikus – kai jie žinojo, nereikia ieškoti tiesų – ir karai nebūtinai vyksta tarp gėrio ir blogio. Karai dažnai vyksta tarp blogio ir blogio. Girdite?

Blogis užlieja svetimus, jam nepriklausančius miestus, kaimus, blogis nužudo 150 dar tik skaityti besimokančių mergaičių – su baltomis prijuostėlėmis, išlygintais „kalnieriukais“, baltais galvų apdangalėliais.

Nužudo ir nubėga kitur -  viską užmiršęs, viską pamiršęs.

Niujorke vėl pavasaris -  po šalčio, pūgos ir sniego siautulių nedrąsi, tokia beveik nusižeminusi saulė sušvyti – labai neryškiai, lyg drovėdamasi savo pliupsnių, gal žinodama, bet koks ryškumas šiandieną jau nebetinka... Nevalia įžūliai ryškėti.

Dar vienas karas, bet aš prie upės – upei nesvarbu, kas vyksta už jos krantų.

Noriu patapti upe, gal kada nors – jau Dievo valia,  bet šiandien dar ne mano diena...

Pasistatau savo VINTAGE palto apykaklę ir pėdinu namo, pas pilkąsias peles, kurios irgi tik laikinai... Kol ta upė sugrįš į savo krantus...

O kada pasaulis?

KADA PASAULIS SUGRĮŠ?