Pradžia / Be problemų
 

Tenai, kalnų papėdėje

Trankydamasis po Vidurinę Aziją parašiau šiokią tokią apybraižą, o gal ir apsakymą.

Gediminas Stankevičius
2015 m. Liepos 10 d., 10:45
Skaityta: 70 k.
Tenai, kalnų papėdėje

Tamsiaveide mergele,
Kalnų grakščioji gazele,
Užkerėjai mane.
Aš sergu tava meile.
Sparnais lakių minčių
Tave bemiegę naktį
Glamonėse jaučiu.
Neklaužados mintys
Tolimo kelio neboja,
Tarp tavo krūtų
Ramiai jos nakvoja.

                        (Eil. Autoriaus)

 

Jau trečią parą gyvename plyname lauke lyg futbolo aikštėje, kurią iš visų pusių juosia ne tribūnos, o kalnai baltomis viršūnėmis. Tik šiaurės vakaruose jie nutolę nuo mūsų. Į rytus ir pietus, ten kur matosi į dangų šaunančios baltos kalnų viršūnės, prasideda didžioji Kinija. Niekada nesvajojau, kad taip arti prie jos atsidursiu. Dabar aš čia. Matau jos lėktuvus, skraidančius pilkoje erdvėje (čia ji taip atrodo). Matau ir kalnus su baltomis viršūnėmis, tik jau ne mūsų teritorijoje.

Sėdus į mašiną ir pavažiavus keletą kilometrų arčiau kalnų, paprasta akimi galima įžiūrėti saulėje blizgančius kalnų upelius, grakščias, o kai kam gal žiaurias, sniegu pasipuošusias viršūnes. Jos, atrodo, kviečia į svečius, pabraidžioti po melsvą, melsvą sniegą. Aš jomis patikiu ir pradedu kopti aukštyn, bet tuojau darosi nyku ir tylu. Viršūnės, atrodžiusios taikiomis, tampa grėsmingomis ir svetimomis. Atrodo, laukia manęs, kad pražudytų savo siauruose bedugniuose tarpekliuose. Jų grėsmėms nepasiduodu, kopiu aukštyn ir aukštyn, ir išvystų viliojančias baltąsias viršūnes. Iš kažkur atsklinda klaikus kalnų erelio klyksmas. Pradeda dejuoti plikos, vietomis baltu sniegu padengtos viršūnės. Turbūt ir joms nejauku, o gal kalbina mane? Gal nori kažką svarbaus pasakyti, pranešti kiek drąsių alpinistų, panorusių pasiekti jų viršūnes, čia pražuvo?

Tik aš sėdžiu šiltoje kabinoje prie žydrojo ekrano ir stebiu pilką erdvę. Gaila, joje nematau nei savų, nei geltonosios Kinijos sidabrinių paukščių-lėktuvų. Juos į angarus suvarė klastingas kalnų lietus. Lyja ir lyja. Sėdžiu minkštame krėsle ir galvoju, bandau kažką prisiminti. Staiga ima ir atlekia mintis apie drąsų, sumanų mano žemietį alpinistą Zigmą Blažaitį. Tai TSRS alpinizmo sporto meistras, instruktorius. Man jį priminė prieš akis stūksantys kalnai. Tiesa, čia jie dar neaukšti. Tai Tian Šanio kalnų masyvo pradžia, kurių papėdėje trumpam apsigyvenau. Už jų, kiek toliau, prasideda mūsų Žemėje didžiausi kalnai – Himalajai. Išgirstu jo balsą, pasakojantį apie šiuos ir kitus kalnus, prisiminimus. Tai įdomus ir jaudinantis pasakojimas apie šiuos kalnus, kuriuos matau pro kabinos langą.

– Man tai gera, – galvoju, prisiminęs jo pasakojimą. – Šilta ir lietus neužlyja, nepučia, nedrasko palapinės žvarbus kalnų vėjas.

– Tian Šanis... Himalajai... – vėl girdžiu jo ramų balsą. – Kiek kartų juose nakvota pučiant uraganiniam vėjui, virvėmis prisirišus prie ledinio šlaito įdubos, kad nenupūstų. Turbūt yra žmonių, kuriuos kalnai pamilsta, o gal pavydi, todėl juos pasiima...

 Tiktai Zigmo charakteris kitoks. Jis sporto meistras, instruktorius. Jis turi rodyti pavyzdį jaunimui, juos ruošti apginti Lietuvos garbę, kaip darė pirmtakai-alpinistai G. Akstinas, F.Mieliauskas ir V.Vosylius. Kas suserga kalnų liga, tas jau nebepagydomas. Lietuvėlė nedidelė, o kiek bevardžių kalnų viršūnių jau pavadintų lietuviškais vardais. Tai Gedimino Akstino, M.K. Čiurlionio, K.Donelaičio, Lietuvos alpinistų viršūnės...

Zigmas visada didžiavosi mūsų alpinistų fiziniu ir techniniu pasiruošimu:

– Jie niekuo nesiskiria nuo kitų šalių alpinistų. Kas gerai jaučiasi septynių kilometrų aukštyje, perneša deguonies trūkumą, tas gali kopti ir į aštuontukus...

Zigmo kalnai nepasiėmė. Jis tragiškai žuvo gimtojoje Lietuvoje...

*   *   *

Lietus vis lyja ir lyja. Atrodo, galo nebus. Mūsų futbolo aikštelė ir aplinkiniai kalnai aptraukti nepermatoma pilka maskuojančia plėvele. Diena apsiniaukusi. Be pertraukos ir pasigailėjimo pyla ir pyla. Mašinos mūsų futbolo aikštelėje palieka gilias, gilias vėžes. Kur baltuoja smėlys, ten dar blogiau. Galima įklimpti. Mus iš karto perspėjo vietos gyventojai, tai druskožemis. Jis lietui lyjant tampa koše. Už kabinos langų nesiliauja išdykavęs lietus. Per langus nieko nematyti, išskyrus pažliugusią futbolo aikštelę ir dangų, aptrauktą pilkais švininiais debesimis. Jau ištisas tris paras lyja...

– Mūsų kalnuose tai ne naujiena, – tvirtina vietos gyventojai.

Aš turiu sėdėti kabinoje ir laukti atskrendančių sidabrinių paukščių-lėktuvų. Tik per lietų ir jie nenori skraidyti. Kartais monotoniškas lietaus barbenimas į langus užliūliuoja mane. Apima toksai snaudulys, kad nenoromis užmiegu atsirėmęs į žydrąjį ekraną...

Kalnų papėdėje, kur savo vandenis gena į perdžiuvusią stepę upė Čarynas, medžių paunksnėje yra jaukiai įsikūręs nedidukas miestelis, rajono centras irgi vardu Čarynas. Iš tenai vežame vandenį gerti ir valgiui gaminti, praustis ir mašinas girdyti. Nuo mūsų iki miestelio – 20 kilometrų. Aplinkui nei vieno krūmokšnio. Tik mūsų futbolo aikštelėje, nors ir lietus lyja, vėjas gainioja muilines gubojas. Jos panašios į futbolo kamuolį, tik labai didelį. Smėlis, tiksliau druskožemis, jau seniai vėjo išneštas, o jeigu kur likęs, tai lietaus praskiestas. Kai kur galima pamatyti dailiai vėjo nuglūdintus akmenėlius.

Vakarais, kai į langus perstoja barbenti įkyrūs lietaus lašai, vėjui pritariant, pradeda čiulbėti įkyriosios cikados. Tiksliau pasakius, čiulbantys vabalai. Tik jų melodijos labai įkyrios. Kai pradeda suokti, net kabinoje girdisi. Jos keliasi su saule. Gerai, kad vėlyvą naktį nutyla.

Mūsų nedidelėje futbolo aikštelėje dar galima pamatyti falangas (solpūgas). Tai nedideli voragyviai ilgomis kojomis, apaugusiomis trumpais plaukeliais. Gerai, kad jos tyli. Tik ropinėja aplink mašinas. Kartais stipresnė ir daug didesnė pradeda glamžyti kitą, silpnesnę ir čiulpti iš jos syvus. Kai pasižiūriu į jas, net šiurpas per nugarą eina. Labai jau šlykščios.

– Jų įkandimas gegužės ir birželio mėnesiais mirtinas, – perspėjo vietos gyventojai.

– Ačiū jiems, – padėkojau.

Pasirodo neveltui. Jų futbolo aikštelėje knibždėte knibždėjo. Nors lietus lyja, bet jos nebijo drėgmės. Reikia jų saugotis, jei nori gyventi. Dirbome mažai, nes sidabrinių paukščių nesulaukėme. Kaltininkas – įkyrus lietus. Jis kiaurai permerkė atsarginį aerodromą ir negali nusileisti. Todėl nuobodžiaujame be darbo. Tačiau man futbolo aikštelėje tikra romantika. Čia savotiška stepė su cikadomis ir falangomis. Už kabinos langų švilpauja vėjas, suokia cikados. Jų klausydamasis prisimenu, kaip vaikystėje dūmtraukyje panašiai švilpavo vėjas. Tada buvau mažas, bijojau jo tamsiais vakarais, o dabar sėdžiu kabinoje prie žydrojo ekrano ir klausausi nesibaigiančios melodijos.

– Kaip joms nenusibosta?! – įtūžęs pagalvoju.

Staiga suskamba telefonas. Vėl skrydžiai atidedami. O, dieve! Kiek dar teks sėdėti ir laukti? Niekas nieko nežino. Net meteorologai... Gerai, kad mes dviese su Miša. Galiu ramiai svajoti, kai ką užrašyti, prisiminti. Kai pritrūksta žodžių, pažvelgiu pro langą. Vėl kažką prisimenu, pamatau. Nors išskyrus kalnus ir futbolo aikštelę, apgaubtus maskuojančia pilka, pilka uždanga, nieko nematyti. Čia, kaip mano Lietuvoje, lietingą pavasarį ar rudenį, dangus aptrauktas debesimis. Kartais pro pilką maskuojančią uždangą prasiskverbia vienas kitas mažas saulės spindulėlis, bet vis vien dangus pilkas. Jie nepajėgia perplėšti pilko uždangalo.

Šiandiena šeštadienis. Jau savaitė kaip čia gyvename. Naktis buvo šalta, bet graži. Ankstų rytą gavome radiogramą laukti sidabrinių paukščių. Gal oras pagerės? Pasibaigs pilkuma ir sugrįšime į savo pastovią būstinę. Tačiau mūsų džiaugsmas buvo trumpas. Vos tik susiruošėme pusryčiauti, vėl dangų ir kalnus aptraukė jau įgrisusi pilka uždanga, pradėjo lyti...

– Lėktuvų vėl nesulauksime, – atsiduso Miša, apsidairęs aplinkui.

– Nors trumpam būtų galima išvažiuoti į miestelį, – tęsiau jo mintį, ramindamas draugą ir save.   

Vėl negailestingai pradėjo daužytis vėjas, nešdamas didžiulius lietaus lašus. Teks toliau skęsti pilkoje nežinomybėje. Beliks žiūrėti pro langą, svajoti ir klausytis kaip didžiuliai lietaus lašai daužo langą. Laiko skirtumas tarp Maskvos ir mūsų – trys valandos:

– Kaip atsilikę...

Staiga vėl suskambo telefonas. Skambino vadas ir pranešė, kad skrydžiai atidedami, nes kaimyniniame aerodrome pradėjo lyti. Vėl laukimas, vėl nežinomybė. Iš ryto pasirodžiusi saulė pasislėpė, pradėjo purkšti lengvas lietus ir aplinkiniai kalnai paskendo pilkumoje. Po kokios valandos vėjas liovėsi putęs ir lietaus lašai nustojo barbenę kabinos langus. Tik kalnai dar aptraukti pilkuma. Pas mus apačioje nei vėjo, nei lietaus. Pasidarė tylu ir prašviesėjo. Gal pagaliau pasirodys saulė? Nors upeliukas būtų šalia. Galėtume išsimaudyti, atsigaivinti. Tegul nors ir drumzlinas kalnų upelis. Aš jau pripratęs prie tokio vandens. Čia niekur nerasi tyro vandens, koksai Lietuvoje, kuriame galima mėlyną dangų, save matyti.

Šiandieną Mišos gimtadienis. Jam sukako 25 metai. Būtų gerai atšventus. Lyg atspėdamas mano mintį, staiga prakalbo:

– Būtų gerai ištrūkus į miestelį, surastume kokią užeigą, ramiai pasėdėtume...

– Geras pasiūlymas, bet kaip nusigauti, pėsčiomis tai neįmanoma, – gūžtelėjau pečiais.

– Paskambinsiu į antrą punktą ir paprašysiu, kad atsiustų visureigį, – pagyvėjo jis.

– Pabandyk, – pasiūliau. – Juk vadas pranešė, kad skrydžiai atidedami. Šiąnakt tikrai neskraidys. Tik pirmadienį sulauksime sidabrinių paukščių.

Po pusvalandžio atvažiavo visureigis ir mes išvažiavome, vietoje savęs atsargumo dėlei palikę seržantus. Jie supratingi ir visa kame susigaudo, dirba savarankiškai. Tik retkarčiais patariame, pamokome. Visi su aukštuoju arba nebaigę aukštojo mokslo specialistai. Netrukus pasiekėme miestelį kalnų papėdėje ir suradę kavinukę, apsidžiaugėme. Padavėja patarė neskubėti, nes šį vakarą bus šokiai. Mes apsidžiaugėme:

– Miša, tau pasisekė. Gal panelę surasi, juk nevedęs?..

Jis šyptelėjo ir nutilo, reiškia, sutinka. Žinoma, ir aš apsidžiaugiau, juk paįvairinsime gyvenimą toje futbolo aikštelėje su cikadomis ir falangomis. Šį vakarą pasiklausysime tikros muzikos, o ne cikadų suokimo. Pamatysime kalnų merginas. Gal?.. Gal?.. Oi, ne!..

Mums besišnekant ir gurkšnojant šaltą alų, pasirodė muzikantai. Netrukus kavinukę užpildė muzika. Aš negalvojau, kad čia, tarp kalnų, išgirsiu šiuolaikinę muziką. Net linksmiau pasidarė. Pamiršau įgrisusią kasdienę pilkumą, kuri visą savaitę mus supa kartu su kalnais ir futbolo aikštele. Pradėjo rinktis vietinis jaunimas. Gal ir atvažiavęs iš toliau pas gimines ar pažįstamus. Juk dabar vasara, tik mes čia pakliuvome ne laiku. Tikriausiai saulėtomis dienomis čia gražu. Galima po kalnus palaipioti. Kalnų upeliuose prisigaudyti vikrių upėtakių. Jeigu patyręs ir turi atitinkamą patirtį, gali pasiekti snieguotas viršūnes.

Mano dėmesį patraukė kavinukėje pasirodžiusi vidutinio ūgio, grakšti, įdegusi mergina. Su ja buvo draugė. Abiems kažkur apie dvidešimt metų ne daugiau.

– Reikia pakviesti šokiui, – dingtelėjo mintis.

Taip, jos dviese. Gal neatsakys?.. Jeigu atsakys, iškviesiu kitą. Menka bėda. Bet ji neatsakė. Mielai sutiko. Miša pakvietė jos draugę. Pradėjo suktis ir kitos poros. Kavinukė suūžė, susvyravo ir prisipildė muzikos. Bešokdamas pastebėjau, kad jos mėlynos akutės kaip lietuvaičių. Keista?.. Bet ji tikrai mėlynakė. Tik tamsaus gymio nei lietuvaitės. Visa tai jai suteikė užburiantį grožį. Jos stangri figūra mane sujaudino. Iš pradžių net pasimečiau. Ieškojau žodžių, kaip ją užkalbinus. Pagaliau prisiverčiau ir sužinojau, kad jos vardas Čolpon. Gal ji suprato mano sumišimą dėl tokio vardo, bet neleido ilgai galvoti. Tuojau atvėrė jo paslaptį – kirgizų kalboje reiškia Venera. Štai kaip! Prieš mane gundanti Venera. Aš šoku su nuostabia Venera. Staiga pamiršau visą savaitę lyjantį ir įkyrų lietų, pilkumą, įkyrų cikadų suokimą, šlykščias falangas. Prieš akis Venera. Grakšti mėlynakė mergina vardu Venera. Antro šokio metu sužinojau, kad ji uigurų kilmės. Jos tėvelis uiguras, o motina rusė mėlynakė.

Miša šoko su Veneros drauge.

– Matyt, jam patiko Veneros draugė, – pagalvojau. – Kad abu šypsosi...

Vėliau sužinojau, kad Venera gyvena kitame, arčiau Kinijos sienos, miestelyje Čiundžau. Dabar atostogauja ir atvažiavo pas draugę pasisvečiuoti. Mat kitos, geresnės užeigos čia nėra, išskyrus šitą kavinukę. Čia kiekvieną šeštadienį būna šokiai, todėl su drauge atėjo pasilinksminti. Vietinis jaunimas ramus, nepriekabiauja, nekrečia šunybių, todėl jaučiasi ramiai. Mat Veneros iš karto paklausiau, ar jai nesudarysiu keblumų, kad kviečiu šokiui. Ji tik nusišypsojo ir papurtė galvą. Reiškia viskas tvarkoje, galiu ramiai šokti. Neatsiras koks nors vietinis išsišokėlis, vaizduojantis visagalį. Veneros neklausiau kur ji gyvena. Pati pasakė namų adresą, o aš prižadėjau jai parašyti laiškutį. Mat nežinojau, kiek laiko čia užsibusime. Susitarėme, kad kitą šeštadienį ji vėl ateis. Tik aš pasakiau, kad nuo manęs nepriklausys ar dar čia būsiu, ar ne. Viskas priklausys nuo oro sąlygų ir mano vadovybės. Tiesa, ji pasakė savo draugės adresą. Jeigu kartais čia pakliūsiu savaitės viduryje. Pavyzdžiui, atsivežti vandens ar maisto produktų. Mat konservai ir lašiniai mums jau įgriso. Miša man pritarė. Mat įsisukus šokių šurmuliui, su Miša nutarėme jas pasikviesti prie mūsų staliuko. Jos su pasiūlymu mielai sutiko. Tik iš karto atsisakė mūsų vaišių. Sutiko tik išgerti kavutės ir truputį sauso vyno už Mišos gimtadienį.

– Kokios paprastos ir nuostabios merginos, – pagalvojau. – Dar nesugedusios kaip miestietės.

Negaliu suprasti, kodėl mėlynakė Venera mane sujaudino. Kaip sakoma, pamilau iš pirmo žvilgsnio. Nežinau kuo tai paaiškinti. Gal?.. Gal?.. Och, jeigu ji būtų arčiau mano karinio dalinio!.. O dabar... Pasibaigus šokiams, prieš uždarant kavinę, atsisveikinome. Jas pasisiūlėme pavežti, bet atsisakė, nes netoliese gyvena ir norinčios pasivaikščioti. Draugės vardas Luiza. Irgi patraukli mergina. Abi ruošiasi stoti į Alma Atos valstybinį universitetą studijuoti pedagogiką arba filologiją. Žinoma, jeigu pavyks įstoti. Paskui bus matyti.

– Viso, viso, mėlynake Venera! Tu sujaukei mano mintis.

Sekmadienis. Su Miša vėl važiuojame į miestelį parsivežti vandens. Vėl jas pamatėme einančias gatve, kurioje gyvena jos draugė. Neilgai teko kalbėtis, nes skubėjome, nežinojome, kada gausime radiogramą apie skrydžius. Nors mūsų padėjėjai gabūs, būtų patys susitvarkę, bet... Visko gali nutikti ar pasikeisti vadovybės planai ir gausime įsakymą išvažiuoti. Tačiau prie geriausių norų būtume negalėje išvažiuoti iš tos futbolo aikštelės, nes mūsų visureigis vietomis prasmegdavo į druskožemio košę. Jau nekalbant apie sunkiasvores mašinas su radijo stotimis.

Visai paprasta mergina, mėlynakė Venera. Galima sakyti, kalnų dukra. Nuo to laiko, kai ją pamačiau, jos mėlynos akutės neduoda ramybės. Och, Venera, Venera!.. Sužeidei mano širdį. Oi kaip noriu tave sutikti, daug ką pasakyti. Bet ką?.. Pats nežinau... Gal pasiūlyčiau kartu važiuoti?.. Bet tai būtų neprotinga. Nejaugi tai meilė iš pirmo žvilgsnio?.. Ne!.. To negali būti. Aš tuo netykiu... Gal?.. Gal vėliau įsitikinsiu?.. Kaip ten bebūtų, Čolpon-Venera, aš noriu tave sutikti. Dar ir dar kartą sutikti... Gal sutiktum su manimi išvažiuoti į Alma Atą ar į Frunzę?.. Tu gi tenai dar nebuvai, nes labai toli. Pakeliui reikės nugalėti kalnus. Mes vos juos pervažiavome. Tikriausiai taip toli dar nekeliavai? Gal mamytės, gimtųjų namų nenorėtum palikti? Aš tai žinau. Man irgi buvo sunku skirtis su tėveliais, gimtine. Tik dabar jau pripratau. Likimas daro savo. Jis sunkiausias žaizdas užgydo. Venera-Čolpon, tikriausiai mane jau pamiršai? Tik dėl padorumo man šypsojaisi. Kam tau reikalingas vaikinas, kuris staiga imtų ir išvežtų tave iš gimtųjų namų, tėviškės tarp kalnų, toli nuo tėvelių. Tiesą sakau? Bet aš tavęs nepamiršiu. Pats nežinau, kodėl į tave atkreipiau dėmesį. Kodėl tavo mėlynos akutės ir tamsus gymis sužeidė mano širdį? Neturiu jėgų apie tai spėlioti. Tik vieno noriu – sutikti tave dar ir dar kartą. Pažvelgti į tave, į tavo mėlynas akutes. Nors nežinau, ką tu galvoji, bet aš būtinai tave sutiksiu. Prieš išvažiuojant būtinai tave aplankysiu. Jeigu nepavyktų susitikti, tai parašysiu laiškutį.

Lietus nesiliauja lijęs. Saulė niekaip neišgali praplėšti pilkumos, kuri stipriai apgaubusi mūsų futbolo aikštelę ir kalnus. Monotoniškas lietaus barbenimas į kabinos langus, cikadų suokimas mane užliūliuoja. Sapne matau mėlynas, mėlynas akutes. Jos priartėja prie manęs. Kai noriu paimti už rankos ir apkabinti, išnyksti pilkumoje. Vėl išgirstų melodiją, kuri tai nutyla, tai vėl priartėja susipindama su įkyriu cikadų suokimu. Net šiurpu darosi. Palengvėle nutyla įkyriosios cikados. Tikriausiai ir joms įkyrėjo lietus ir pilkuma? Nebegirdžiu jų čaižių suokimų. Vėl paskęstų į tirštą pilkumą, lydimas monotoniškos vėjo melodijos. Skaudus smūgis mane pažadina. Apsidairau, šalia nieko nematau. Antenose švilpauja vėjas, retkarčiais į kabinos langus pasiųsdamas pliūpsnį lietaus lašų. Vėl pradedu snausti. Matau mėlynas akutes, šypsenėlę saulėje įdegusiame veide. Noriu apkabinti, bet ji išnyksta pilkumoje...

Komentarai