Vydūnas ir antikinė filosofija (2)

Ne aklai perimti, o modifikuoti ir pritaikyti dabartinėms savo tautos reikmėms senąją kultūrą - esminis hinduizmo reformatorių veiklos principas, kurį visiškai nepriklausomai nuo jų panaudojo ir Vydūnas. Įstabiausia, kad lietuvių mąstytojas, kaip ir hinduizmo reformatoriai, tarp savo tautiečių propagavo universalią bendražmogišką pasaulėžiūrą, kurios pagrindą turėjo sudaryti svarbiausi senosios indų filosofijos, didžiąja dalimi vedantos sistemos, postulatai.

Vydūno kelias į lemiamą poveikį padariusią senąją indų išmintį vingiavo ilgokai – nuo vaikystės iki brandos metų. Tai buvo intelektinių ir dvasinių ieškojimų kelias, prasidėjęs dar tėvų namuose, kai būsimasis mąstytojas įniko į teologijos, krikščionybės istorijos veikalus, su-sidomėjo ikikrikščioniškaisiais tikybiniais germanų, graikų, romėnų, persų ir kitų senovės tautų padavimais , o vėliau gilinosi į nekrikščioniškųjų religijų (daugiausia Rytų – egiptiečių, persų, kinų, arabų) šventraščius, aprašymus bei interpretacijas.

Studijų metais, jaunajam mąstytojui domėn krito Greifsvaldo universiteto profesoriaus Wilhelmo Schuppe’s (1863–1913) sąmonės koncepcija, padėjusi formuotis filosofinei pradedančio mąstytojo sistemai. Stiprų įspūdį Vydūnui davė kiti vokiečių filosofai idealistai ir moks-lininkai, su kuriais susidūrė studijuodamas (E. Troeltschas, A. Riehlis, J. Rehmke, K. Breysingas, A. Laosonas, A. Hensleris, K. Lamprechtas, J. Folkeltas, W. Wundtas, U. von Willamowitz-Moelendorfas, E. Lehmanas, A. von Harnackas, G. Runze) ar bendravo su Tilžėn skaityti paskaitų  atvykdavusiais (A. Rade, A. Deismannas, H. Veisselis, R. Euckenas). (1)

Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų tarpsniu galima laikyti Leipcige praleistas vasaras. Čia ne tik susipažinta su tuometine Vokietijos filosofijos įžymybe, eksperimentinės psichologijos kūrėju W. Wundtu (1832–1920) bei pozityvistinės liberaliosios krypties istoriku K. Lamprechtu (1856–1915), bet ir suartėta su Vokietijos teosofais (tada Leipcige buvo Vokieti-jos teosofų draugijos centras). Vydūnas tiesiog susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapo aktyviu šios draugijos nariu.

Teosofija Vydūną labiausiai patraukė kaip neortodoksinio „sufilosofinto“ religingumo forma, kaip doktrina, deklaravusi, jog neteikia pirmenybės jokiai iš religijų, kurios skirtingomis „kalbomis“ išdėsto tas pačias ezoterines tiesas. Tai padėjo mąstytojui stiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai tiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis“), tiek istorio-sofiniuose ar filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį.

Gilindamasis į teosofų (daugiausia H. P. Blavatsky, A. Besant, E. Schuré, A. Sinnetto, M. Chatterji ir kitų) veikalus, Vydūnas turėjo progą įsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė iš įvairių šaltinių. Pagrindinis tarp tų šaltinių kaip tik ir buvo senoji indų filosofija. Ją teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinės filosofijos (ypač pitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybės mistikų bei naujųjų laikų europinio idealizmo, ypač panteizmo, idėjomis. Vydūnas susipažino ir su jomis, tačiau labiausiai pasinėrė į pirminius indų filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo paties filosofijos branduoliu.

Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visos kitos į Vydūno intelektinį akiratį patenkančios idėjos jam yra aktualios tiek, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitoji filosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kurios prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo gana plačiai susipažinęs. Tačiau, ir į ją gilinantis, mąstytojo dėmesys labiausiai krypsta ten, kur esama ryškių sąskambių su Rytų, ypač indų, filosofija. Todėl iš vakarietiškų idėjų  labiausiai jį domina tos, kurios daugiau ar mažiau susijusios su indiškose upanišadose skelbiamu dvasiniu panteizmu – labiausiai orfikų, pitagoriečių, Platono, neoplatonikų – iš antikos, kai kurių krikščionybės mistikų  (T. Kempiečio, J. Böhme‘ės, M. Eckharto), G. Bruno, G. Leibnitzo, B. Spinozos, svarbiausių vokiečių klasikinės filosofijos (ypač I. Kanto), kai kurių neokantizmo (J. Folkelto, A. Rhiehlio, J. Rehmk‘es), imanentinės filosofijos (ypač W. Schuppe‘s) atstovų, A. Bergsono intuityvizmo ir, žinoma, pačių teosofų, egzistencializmo.

Antikinės filosofijos idėjų sluoksnis Vydūno filosofijoje ypač ryškus. Kiekybiškai jis nusileidžia tik indiškajam sluoksniui. Tačiau tame sluoksnyje vyrauja ne tiek tiesiogiai iš antikos paimtosios pačios idėjos, o tos, kurios pateko per teosofiją. O ši iš antikos paėmė išties nemažai. Kitą dalį galėtume laikyti tipologiniais atitikmenimis, sutapimais, atsiradusiais savaime dėl panašaus tų pačių dalykų traktavimo. Vydūnui tąjį traktavimą pirmiau bus padiktavusios  indiškosios idėjos, kurios su antikinėmis idėjomis irgi turi nemaža bendrumų. Jeigu nežinotume apie Vydūno patirtąjį  indiškųjų idėjų poveikį, o jo filosofiją sietume tik su vakarietiškąja tradicija, galėtų susidaryti įspūdis, jog vydūniškoji filosofija nemaža dalimi yra išaugusi iš antikinės filosofijos. Juo labiau, kad Vydūno tekstuose yra nemažai nuorodų į tą filosofiją. Tačiau tos nuorodos labiau demonstruoja tai, jog mūsų mąstytojas senųjų graikų išmintyje ne tiek atranda ko jis dar nežinojo, o aptinka papildomą patvirtinimą to, kas jam jau iš kitur žinoma.

Vydūno filosofijoje (ypač ontologinėje jos dalyje) aptinkami antikinės filosofijos atitikmenys yra beveik iš visų šios filosofijos raidos etapų. Iš ankstyvosios ikisokratinės antikos Vydūną imponavo VI - V a. pr.m.e. gyvenusio joniečių filosofo materialistine pasaulio prigimtimi tikėjusio Herakleito Efesiečio (apie 544 – 483 p.m.e.) skelbta nuolatinio kintamumo, daiktų santykinumo koncepcija, ugnies, kaip visa ko prado, iškėlimas. Kad tąja herakleitiškąja pasaulio objektų kintamybės koncepcija Vydūnas papildomai argumentuoja savąjį būties kaip nuolatinio vyksmo supratimą, pažymi jis pats (2). Senovės religijose praktikuoto ugnies garbinimo prasmę mūsų mąstytojas įžvelgė tame, jog ugnis simbolizuoja tai,  kad jos garbintojai suvokę (tasai suvokimas primena herakleitiškąjį ugnies, kaip visa ko prado, supratimą), jog „viskas pareina iš vienos priežasties, kuri, kaip šviesos galia, visame veikia ir visur apsireiškia“. (3)

Vydūno filosofijoje galima rasti į akis krintančių sąšaukų su elejiečių filosofijos atstovo Ksenofano (apie 580 – 480 m. pr. m. e.) panteistine koncepcija, skelbiančia, jog esanti viena dievybė, kuri yra nemateriali, nekintanti ir visagalė, kurią reikią suprasti kaip vidinę pasaulio, t.y. pačiame pasaulyje , o ne anapus pasaulio esančią galią. Vydūno skelbiamo panenteizmo sutapimas su Ksenofano panteizmu yra dalinis – sutampa tai, kad abu mąstytojai skelbia Dievo imanentiškumo idėją, bet  ne abu, o tik Vydūnas pripažįsta ir transcedentinį dieviškosios būties aspektą. Tačiau jieme abiems egzistuoja tik vienas visaapimantis Dievas (Vydūnui) ar visaapimanti dievybė (Ksenofanui), o kitos realybės tiek vieno, tiek kito požiūriu nėra.

Vydūno būties sampratoje galima rasti ir kito elėjiečio - Herakleito amžininko Parmenido (apie 540 – 470 m. pr. m. e.) būties teorijos atspindžių. Anot šio antikos mąstytojo, to, ką regime gamtoje, negalima vadinti būtimi, nes visi tie regimieji reiškiniai yra praeinantys, išnykstantys, liaujasi buvę. O tai, kas gali liautis buvęs, nėra būtis. Būtis gi yra visada, ji – amžina, nekintanti ir nedaloma.  Parmenidas pabrėžė būtinybę būtį atskirti nuo reiškinių, tuo  lyg išreikšdamas dualistinį požiūrį. Vydūnui būtis – irgi amžina, nekintanti, neturinti erdvės, laiko ir priežastingumo dimensijų, kurios būdingos laikiniems, atsirandantiems ir sunykstantiems reiškiniams. Tikroji būtis  - už jų, o jie patys – nuolatinio vyksmo apraiškos. Anot Vydūno, visi daiktai „randasi ir dingsta, kaip srovėje bangelės ir burbulai sukyla ir pranyksta. (...) Žmonės pamiršta, kad visi daiktai pragaišta. O kur dar mintis, kad ta jų tikrovė yra nuolatinis kismas ir kad už jos turi būti kas nors būnamo, kas yra visų tų šmėksėjimų priežastis ir pagrindas“. (4) Vydūnas, pabrėždamas, jog kintančių ir nykstančių materialių objektų (daiktų) nereikia laikyti tikrąja realybe, kartu nurodo, jog jie vis dėlto yra tos tikrosios (nenykstančios ir nekintančios, transcendentinės) realybės apraiškos, jos pasireiškimo pavidalai, kylantys iš jos pačios, o ne iš kitos, jai priešingos, realybės, kurios paprasčiausiai nėra. Vydūno požiūris  - monistinis, konstatuojąs vienintelę dvasinę realybę, kurios nereikią skirti, kaip ragino Parmenidas, nuo reiškinių, kurie, mūsų mąstytojo tvirtinimu, esantys tos realybės „šmėksėjimai“, kylą iš jos pačios.

Vydūnui, kaip ir teosofams, ypač imponavo  VI a. pr. m. e. vakarinėse jonėnų kolonijose - Italijoje - aktyviai veikusių pitagorininkų idėjos ir konkreti veikla. Šio sambūrio įkūrėjas Pitagoras, gyvenęs apie 570 – 497 m. pr. m. e., iš rytinių jonėnų kolonijų persikėlęs į vakarinę jų dalį, ėmėsi religijos ir etikos reformatoriaus veiklos  ir tuo tikslu Kronto mieste įkūrė sąjungą, besiremiančią slaptomis žiniomis operuojančia orfikų mistika. Toji sąjunga plėtojo orfikų (mitologinio dainiaus Orfėjo sekėjų) skelbtas idėjas apie žmoguje kovojančius jutiminį ir dionisiškąjį (siekiančios išsivaduoti sielos) pradus, apie sielos persikūnijimą (metempsichozę) bei jos išsivadavimą susiliejant su dievybe. Tęsdami orfikų tradicijas, pitagorioninkai rengė įšventintiems žmonėms skirtas apeigas - misterijas, kurios turėjo padėti bendrauti su dievybe ir artinti susiliejimą su ja. Tai, kad svarbią vietą tarp Vydūno kultivuotų dramos žanrų užima misterija, turinti antikinei apeiginei misterijai artimų elementų, nemaža dalimi bus lėmusi mūsų mąstytojo ir dramaturgo pažintis su pitagorininkų praktiniu religiniu veikimu. Tame veikime Vydūną imponavo ir tai, kad jame ypatingas dėmesys buvo skiriamas dorovinei žmogaus raiškai, moraliniam tobulėjimui, kaip svarbiai sielos laisvėjimo formai. "Senovėje (pav. Pythagoras) priimdavo į aukštesnę mokyklą tik tuos mokinius, kurių pasielgimas, [tam] tikru būdu kvočiamas, įrodė, kad jų dorovė būdavo tikamo aukštumo,“ (5) – pažymėdamas doros svarbą Pitagoro dvasinio tobulinimo sistemoje, rašė mąstytojas. Vydūnui turėjo būti itin artimos pitagorizmo idėjos, kad siela yra ne tapati kūnui, t.y. egzistuoja atskirai nuo jo, kad ji gali susijungti su laisvu kūnu, kad ji gyvena ilgiau už kūną, t.y. ir po jo mirties. Tiek pitagorininkai, tiek Vydūnas kūną traktavo kaip sielos kalėjimą, kuriame ji įkalinta už prasikaltimus. Siela iš kūno išsivaduosianti tada, kai atliks atgailą už kaltes, tad kūniško gyvenimo tikslas esąs juo naudotis kaip galimybe tam išsivadavimui siekti, gerais darbais ir religine praktika nusimesti susikaupusių kalčių naštą. Šitoks pitagorininkų įsitikinimas buvo labai panašus į indiškąją karmos doktriną, pagal kurią siela turi tol grįžti į žemiškus gyvenimus, kol įveiks taip vadinamąją karminę naštą – kūniškuose gyvenimuose susikaupusių blogų poelgių apnašas. Tą indiškąją doktriną ir pitagorininkų idėjas apie sielos metempsichozę Vydūnas vienu metu bus perėmęs iš teosofų. Pitagorininkai buvo ne tik religinių apeigų atlikėjai bei jų prasmės aiškintojai, bet ir mokslininkai, ypač reikšmingai pasidarbavę matematikoje. Moksliniais jų atradimais Vydūnas domėjosi mažiau, tačiau jį imponavo jų mokslo tyrimais patvirtintas įsitikinimas tobula pasaulio tvarka, harmonija, kurią jie regėjo skaičiuose.

Vydūno filosofijoje ypač ryškūs klasikinio graikų filosofijos laikotarpio  (V – IV a. pr. m. e.), kurio žymiausios figūros -  sofistai, Sokratas, Platonas, Aristotelis, - idėjų atšvaitai. Mūsų mąstytojo gyvenimiškieji idealai bei jų intelektinis pagrindimas bene labiausiai siejasi su didžiųjų šio laikotarpio išminčių Sokrato bei Platono ir šiek tiek su Aristotelio idėjiniu palikimu.

Bus daugiau.

1.Vydūnas. Raštai, t. 3. – Mintis, Vilnius, 1992, p. 393.
2.Vydūnas. Raštai, t. 1, p. 373.
3.Vydūnas. Raštai, t. 3, p. 43.
4.Vydūnas. Raštai, t. 1, p. 373 – 374.
5.Vydūnas. Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis, 1928, nr. 1, p. 4.