Vėjo žmonės gyvena audros debesyse

Vėjo žmonės gyvena audros debesyse. Kartu su žaibo smūgiais jie
krenta į žemę maištauti, kelti revoliucijas ir riaušes. Juos puošia ne
ordinai ir medaliai, bet mėlynės ir randai. Tai žmogės, išbridę iš
beformės statistų minios, pilkos mokesčių mokėtojų masės. Guru Guru
kartu su meteoritais ir ledokšniais nukrito iš itin agresyvaus
debesies. Jo rankose blizgėjo armatūros strypas. Aukštas viesulo
įvertinimas skverbėsi į Guru Guru kaukolės centrą ir virto viską
griaunančiu energetiniu sūkuriu. Įsiliejęs į taikią antirasistinę
demonstraciją, jis neramiai dairėsi ieškodamas juvelyrinės
parduotuvės.

Guru Guru eisenoje pastebėjo Eleonorą. Kažkas lūžo Guru Guru
krūtinėje. Ne, tai nebuvo šonkaulis, bet armatūros strypas dar
neįmontuotas į krūtinę.

- Guru Guru, aš žinau, esi drąsus, bet nereikia smurto, - maldavo mergina.

Guru Guru numetė strypą, kuris klusniai nuriedėjo iki pat juvelyrinės
parduotuvės. Nebūtina daužyti vitrinų: mylimai merginai galima
nupirkti žiedą.

Besidairant prašmatnios parduotuvės, dėmesį patraukė ir kita mergina. Jos rankose buvo nedidukė, kompaktiška (mini?)
beisbolo lazda. Mergina neatrodė agresyviai, bet irgi dairėsi, kam čia padaryti demokratiją.

Guru Guru pro banguojančią minią prasibrovė iki merginos. Norint, kad išgirstų, teko gan bjauriai rėkti:

- Ką čia veiki?

- O tu?

- Kovoju už demokratiją.

- O aš negaliu kvėpuoti.

- Tai nejaugi sprendi pasaulio problemas?

- Ne, man astma. Be to, jaučiu egzistencinę krizę. Patiko pats šūkis.

- Krizė ir man.

Po tokio ar maždaug tokio dialogo (prastai girdėjosi abiem, gal žodžiai buvo visai kiti) jaunuoliai nudrožė gerti kavos, o gal arbatos.

Kavinukėje, esančioje kiek toliau nuo rimtų įvykių, sėdėjo Dravenis ir skaitė nestorą, bet solidžiai atrodančią knygą (nespalvotu viršeliu).

Dravenis atrodė itin mįslingas, vos linktelėjo, apsimetęs, kad nepažįsta Guru Guru, tad jaunimas prisėdo prie kito staliuko. Dravenis juos stebėjo.

Staiga atsidėrė durys ir į kavinę užėjo Eleonora.

- Guru Guru, kur tu dingai?

- Aš čia, susipažink, tai garsi blogerė Auksė Melagytė...

- Nereikia pristatinėti, visi žino šią skandalistę!

- Kalbėkite, - nudžiugo blogerė.

- Gerai, aš papasakosiu. Ką tik mačiau keistą tipą sviedusį Molotovo (o gal Ribentropo)
kokteilį į knygyno langą. Jis rėkė: „Aš referentas, šalin kultūrą!“

- Bėgu filmuoti...

Auksė žaibiškai dingo, bet priartėjo Dravenis. Rankoje jis laikė šiek
tiek apdegusią knygą: I. Kanto „Praktinio proto kritiką“.

- Draveni, liūdna stebėti šį vandalizmą.

- Kai liūdna reikia ant krūtinės ištatuiruoti slibiną, ryjantį
kraujuojančią širdį, - atsakė Dravenis.

- Kur rasti Šventą Jurgį, kad pridobtų tą įsisiautėjusį slibiną, drakoną, smaką?

- Guru Guru, man teko matyti paveikslą, kuriame Šventas Jurgis
draugiškai šnekučiuojasi su slibinu... Atmink, išorėje nėra Švento
Jurgio – Jo reikia ieškoti savyje, šalia slibino.

O jei jie gerai sutaria... Kas tuomet mūsų didžiausias priešas? Tik nesakyk, kad mes patys...

- Nesakysiu, tikrai ir netikrai nesakysiu... - atsiduso Dravenis.