Polemika su Nietzsche. Varlybininkas, arba Naujasis žmogus

- Ir jūs dar tikitės mane užliūliuoti kvailomis idėjomis ir gauti riebų finansavimą, - nusišaipė Galigantas.

- Referente, aš mačiau, kaip maitinami plėšrūnai... – nepasidavė Dravenis.

- Nusipirkite kepalą neraikytos duonos! – kvatojo Galigantas.

Prabėgo ilga valanda. O gal ji stovėjo vietoje. Nesvarbu.

- Galima suklupti, užlipus ant žaliosios musmirės ir išlikti gyvam.
Galima atversti knygą ir jos neskaityti, galima atverti fb langą ir
užsimerkti. Galima daug ką padaryti... Bet geriausia bėgti šaligatviu
ir vengti stulpų. Galima spirti į troleibuso šoną ir susigrumti su
vairuotoju. Galima... Galima nusipirkti butelį viskio ir negerti.
Galima iki galo išklausyti žinias ir patikėti, kad ant Gedimino kalno
nusileido erdvėlaivis, - aiškino Dravenis, - Guru Guru, ar gali
paramodernižmas išplėsti pažinimo ribas?

Dravenis nutilo, bet radijas šnekėjo. Žmonės depresuoja, nes
nesusimąsto apie nepanaudotų galimybių ribas, kurias dosniai pasiūlo
paramodernizmas. Ypač rekomenduojama galynėtis su krokodilu, patiesti
driežiną ant nugaros, paguldyti ant menčių ir tapti paračempionu.
Deja, Draveniui sunkiai sekėsi užsidirbti aukso medalį (jis dar
nenusipelnė gyventi geriau), krokodilas energingai priešinosi ir jau
ruošėsi nukąsti muzikos garsų ištobulintą ausį. Nejaugi šakės. Ne.
Guru Guru su tikromis (ne para)šakėmis persmeigė minkštą krokodilo
pilvą ir gavo apdovanojimą, plastikinę nuolaidų kortelę. Štai taip!
Apie viską pagalvota. Taip gyventi verta!

Ir tai viskas? Ne! Iš krokodilo odos tautodailininkas Svajūnas
Aštriadantis padarė dailų rankinuką, kurį Guru Guru padovanojo
Eleonorai.

Kaip netrukus paaiškėjo, (para)rankinukas turėjo (para)normalių galių. Kokių tiksliai, Eleonora neatskleidė, bet užsiminė, kad jai kasnakt ėmė sapnuotis krokodilai, aligatoriai, kaimanai ir bitės. Kodėl bitės? To niekas nežinojo... Na, ne visai niekas. Apie bites išgirdęs, Dravenis šypsojo į ūsą (tai tik posakis, jis nenešiojo ūsų). Ką jis slėpė?

Dravenis slėpė itin paprastus dalykus, nes tik para para (ra ra ra!)
pasaulyje susimąstoma: ar esi tikras savo būvimu, ar pradingsi iš
tolimo akiračio, kurį stebi taikūs meno kūrėjai? Ar vis dar sėdi
teatro ložėje? O gal esi muliažas ir scenoje miršti gudriai suvaidinta
mirtimi? Reikia triukšmingai džiūgauti. Valio! Kiek daug galimybių
suklysti, išvengti tiesos smūgio. Ne visiems... Štai Galigantas patyrė
saldų kirtį tiesiai į pakaušį, kai Guru Guru sviedė šokolado plytelę.
Tarsi vėžliukas nindzė žvaigždutę. Referentas užuot padėkojęs
prapliupo keiktis. Koks nedėkingumas.

Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ne keiksmai, o japoniškas karate meistrų slengas, tiesa, kiek iškraipytas ir sumaišytas su tuteišiška šnekta (taip, Galigantas buvo tuteišis).

Tuo tarpu Guru Guru ramiai atsisėdo ir užsiėmė kaligrafija: dailiu, bet nesuprantamu raštu rašė laišką Draveniui. Jis žinojo, kad parapasaulyje suprantamos visos kalbos, nes Babelio bokštas čia taip ir nenugriuvo.

O gal para para pasaulyje uždrausta kalbėti viena kalba, nes tokiu
būdu skatinama daugkalbystė. Ir kiekvienas oratorius ar tūlas
kalbėtojas turi iškraipyti bet vieną žodį, jei nori likti nenubaustas.

Kaip antai Jamaikos patua ar kitose kreolinėse kalbose, pidžinuose, kur gerai žinomi žodžiai tampa visai kitokiais.

Guru Guru įsijungė radiją. Buvo pasakojama apie varlių fermą. Pasidarė ramiau. Šis pasaulis dar visai neaišprotėjęs, pagalvojo jis.

Varlių fermai vadovauja Gandras. Jis ne tik kulinaras, bet ir kūrėjas.
Gandras žino: buvo tarybinis žmogus, deja, eksperimentas nepavyko, o
dabar formuojamas paražmogus, neturintis jokių paranormalių
sugebėjimų, ir, apskritai, be kompiuterio nieko nežinantis. Jis yra
varlybininkas – para para epochos žmogus, balų, pelkynų gyventojas.

Reikia pažymėti, kad Gandras suvokė, jog paražmogus - tai ne koks ten Übermenschas. Priešingai - tai menschas, kuris visai nei Über, nei Abgemacht. Toks... joks. Varlybininkas...