Protektorius

Arktis jam sapnavosi kone kasnakt. Kodėl, nežinia, gyvenimas nebuvo labai atvėsęs.

Bet kerštingos, šaltos bangos nedingdavo iš minčių, jos rodė neaiškią kryptį, kėlė nerimą,
net paniką, ką jau kalbėt apie nemigą...

Kas, po galais, vyko toje smegeninėje?

O hermetiškos Guru Guru kaukolės viduje brendo teleportaciniai planai.
Kosminis šuolis, patikslintas tolimų erdvėlaivių žybsniais, nusidriekė
iki pat Marso, ir čia nelygioje Cydonia mensae lygumoje šalia
piramidžių šaltame smėlyje įsikūrė pingvinų kolonija.

O hermetiškoje, hermetingoje, herma.... tiek to kaukolėje vis skambėjo hermetikų poezija,
ypač ta, slaptoji. Her.... bačiausias buvo tokis. Ko gi nebuvo tik... ir visi jie skambėjo savo sąskambiais,
skambino neskambindami ir jokiu būdu nebandydami įpiršti "kaip aukštai, taip ir žemai" taisyklės.

Balsai buvo tylūs.

Tai buvo Marso tyla, baisesnė už žiauriausią noizą. Garso rankenėlę
šiek tiek prisuko Dravenis, senas tolimas marsietis, bet itin artimas
visiems žemės gyventojams, ir žmonėms ir ne.

- Guru Guru, tu ne Marse, ir ne Žemėje, ir niekas (labai abejotinas
teiginys) nepastebėjo nei tavo atvykimo nei išvykimo. Be to mūsų
marsiečių yra mažai, už nulio ribos į kairę link neigiamų skaičių.

- Draveni, ar aš marsietis?

- Ir taip, ir ne... Kai Dekartas išrado koordinačių sistemą, o
Renesanso architektai ir dailininkai pradėjo naudoto perspektyvos
projekciją, tolimi objektai tapo itin maži, todėl nepastebimi. Guru
Guru tu esi nepastebėtas, ir tik Protektoriaus titulas saugo tave nuo
žmonijos šalčio...

- Sudeki, aukštakrosnėje!