Tikrovės diskreditacija

Ir kaip galima rašyti eiles, kai esi sutraiškytas, paniekintas, sužlugdytas, o gal tai geriausia būsena kūrybai? Dravenis atvertė bloknotą ir sustingo. Kieno tai darbas? Aišku, kad Galiganto, išsidavė niekšelis, tai jis – reptiloidas.

Dravenis skubiai aplankė erdvėlaivį, nes jis vis dar stovėjo slaptoje vietoje, nepastebimas, neapčiuopiamas, neužpelenguojamas, o Dravenis žinojo kodą.

Dabar į kajutkompaniją Dravenis įslinko it sunkiai sužeistas karys:

- Barone, priimkite mano atsiprašymus, - sugirgždėjo Geležinis Sliekas.

- Joks aš ne baronas, esu ne Šambalos karys, tik neįvertintas poetas.

- Nori, aš Tave įmagnetinsiu, - paradoksaliai pasiūlė Išmagnetinta Rupūžė.

- ...ir nersime į Vinkšnynės ežero gelmes, aplankysime kunigaikštį Švaistiką ir ledi Žvaigždutę...

Dravenis įkrito į krėslą ir užkalbino Emmą:

- Laukiu Tavo patarimo.

Pagaliau pasirodė Guru Guru, ką tik užkirtęs šaltibarščių su krapuose virtomis bulvėmis, nes taip pat norėjo išgirsti Emmos rekomendacijas.

- Bulvės virtos na krapuose, o kmynuose. Tai esminis skirtumas. Kmynai atveria bromą ing viečnastį, o krapai... Ką tie krapai. Apie ką mes čia?

Emma virtualiai nusižiovavo, parodydama, kad laikas išsvajotam "miegui" (shut down), bet šiaip ne taip tingiu balsu atsakė:

- Svarbiausia, kad mūsų beneriančių į ežerą neužpelenguotų nei savi, nei svetimi. Todėl darysime viską kiek sudėtingiau - kelsimės per praeitį.

- Kelionės laiku itin rizikingos, - suabejojo Geležinis Sliekas, - bet pabandyti verta, nes šis pasaulis tik matrica, todėl turint tinkamą įrangą (o aš ją sukūriau) galima keliauti be jokios rizikos.

Guru Guru paspaudė didelį raudoną mygtuką ir jis suskilo į 108 klavišus. Dabar reikėjo sugroti slaptą nežinomo kompozitoriaus simfoniją, ir vartai bus atverti. Ekipažo nariai pavirto melomanais ir sukluso. Guru Guru pirštai mikliai lakstė klavišais, o Išmagnetinta Rupūžė giedojo, o gal dainavo:

- Jupiteri, įmagnetinki mane savo žiedais, norime keliauti pas Švaistiką, į paskutines jo akimirkas šioje erdvėje.

Driokstelėjo žaibas ir erdvėlaivis „Perkūnas“ atsidūrė mūšio lauke. Kryžiuočiai jau griovė Švaistiko pilies sienas, artėjo niūri atomazga, bet Guru Guru keliomis salvėmis išblaškė riterius, ir atvėrė vartus į saugų paralelinį pasaulį.

- Keliaukite, kunigaikšti, į šviesias žemes.

Švaistikas kartu su visais pilies gyventojais nėrė į portalo vartus. Tik, deja, iš kunigaikščio rankos iškrito užburtas kalavijas, kurį staigia nučiupo Piktoji Ragana. Nusikvatojusi šiurpiu juoku ji paspruko į į pačią tamsiausią (tamsesnių nebūna net ir pasakose) girią. Ten jos niekas neras.   

Tik jau ne Guru Guru. Tamsoje akims apsipratus, erdvėlaivio vadas pamatė, kad Piktoji Ragana nėra tokia jau pikta, ir visai lyg ir ne ragana, gal net gražuolė.

- Akivaizdu, kad kerai, - skeptiškai ir garsiai pamąstė kapitonas.

Ragana-gražuolė mojo ranka, o galva rodė į ant miško patalų numestą kalaviją.

Guru Guru suprato užuominą ir užtraukė realybės širmą nuo smalsių žiūrovų.

Po valandėlės jis visas patenkintas ir išsišiepęs išėjo erdvėlaivio link. Aplink, išskyrus jo komandą, nebuvo nė gyvos dvasios, nė gyvo kūno.

- Kur visi dingo? - stebėjosi Guru Guru, o Dravenis nudelbęs akis neverbališkai išsidavė, kad kažką žino, bet nelabai nori sakyti.

- Guru Guru, tu žinai, kad viskas iliuzija, miražas, tuo labiau tariamai ar „tikrai“ nukeliavus praeitin. Nežinau, kur visi dingo, nes nebuvo nei mūšio, nei Švaistiko, nei ledi Žvaigždutės, nei pilies gyventojų. Jie niekur nedingo, nes čia jų ir nebuvo.

- Pratęsiu savo dvejones dėl filmų realumo (nors vis dar manau, kad juose - tikrovė). Kodėl, sakyki, beveik niekada parėję namo ar atėję į svečius filmų herojai nesiplauna rankų?

- Taigi, - pridūrė Dravenis, - bet kalavijas tai yra...

Ne praeitis, ne ateitis ir ne dabar