Pradžia / Tauta ir istorija
 

(Ne tik) rašto rūšis – runos

Visai neseniai daugeliui žodis ‘runos‘ sukeldavo labai prieštaringą reakciją: vieniems bejėgišką arba net aršų pyktį, kiti į tai žiūrėjo su pašaipa, o dar kiti – neigė esant tokią rašto rūšį. Pranciška Regina Liubertaitė domisi senąja baltiška kultūra. Jos nuomone, runos pirmiausia – tai viena iš rašto rūšių, tam tikro laikotarpio, gal net kelių epochų pasaulio raštas. Taip pat ir senasis mūsų raštas. Domėdamasi runų raštu, ji surinko apie jį nemažai įvairių duomenų.

Mindaugas Peleckis
2012 m. Kovo 09 d., 15:43
Skaityta: 4363 k.
Runos. ultima.wikia.org nuotr.
Runos. ultima.wikia.org nuotr.

Kuo remdamasi teigiate, kad runos yra senasis raštas?

Žinome įvairių rašto ženklų nuo Egipto hieroglifų, dar vadinamų dantiraščiu, iki inkų bei majų piktografinių ženklų bei kinų ir japonų rašto. O runos tarp jų yra vienos iš pačių paslaptingiausių simbolių. Ši rašto rūšis išnyko ėmus persekioti žynius ir šamanus, ir tada runas, kaip rašto ženklus, išstūmė lotyniška abėcėlė.

Runų rašto ženklų Lietuvoje yra išlikusių ant akmenų: Utenos, net Vilniaus rajone netoli Neries važiuojant į Vievį pro Dūkštas, ten didžiausiame Lietuvos ąžuolyne išlikęs žymiausias Lietuvos akmuo su keturiais runų ženklais. Taip pat esu mačiusi ne vieną akmenį su runomis prie senų kapinaičių Trakų rajone. Yra žmonių, kurie žino jų esančių pačiame Vilniaus mieste. Statant keltuvą į Gedimino kalną, buvo rasta plokštelė su šio rašto tekstu, kuris iki šiol neperskaitytas. Dar yra medinis runų kalendorius. Taip pat runų raidynas yra ant prūsų kunigaikščio Vaidevučio vėliavos su užrašu: Alphabetum pagano-lithuanicum (tas užrašas mūsų šalies šaltiniuose kažkodėl yra nukirptas, išlikęs tik pas pavienius užsienyje gyvenančius lietuvius). Yra pasaulio mokslininkų teiginių, kad tai dieviškas raštas arba tiesiog galėjo būti vartojamas kaip valdovų slaptaraštis (tokius slaptaraščius turėjo daugelis senųjų kalbų).

Antikoje runas aiškino žyniai (orakulai). Vienas iš tokių buvo Delfų Apolono šventyklos žynys, žinomiausias orakulas visoje senovės Graikijoje. Lotynų kalboje „oraculum“ iš „oro“ reiškia „kalbu, prašau“. Pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, išeitų kalbėtojas arba prašytojas. Keltų pasaulyje žyniai buvo vadinami druidais. Lotynų kalbos žodis „druides“ reiškia keltų dvasininką, kuris bendruomenėje vadovavo apeigoms ir aukojimams bei atlikdavo mokytojo, gydytojo bei tradicijų sergėtojo pareigas. Krikščionybės skleidėjų ir įtvirtintojų žyniai buvo išžudyti, todėl su jais išnyko ir jų sukauptos žinios, kurios iš kartos į kartą buvo perduodamos žodžiu.

Išgirdusi, kad vieno pažįstamo iš Žemaitijos tėvas prisimena, jog seniau malūne maišus su grūdais žymėdavo senuoju raštu, kiek nustebusi pagalvojau, kad turbūt žmogus nelabai žinojo, kad tai, ko gero, runraštis. Taip galima numanyti, nes kitokio rašto kaip abėcėlinis daugelis Lietuvoje nežino arba tiesiog nieko nėra girdėję apie kitokių rūšių raštą. O pažįstamo tėvas, matyt, buvo girdėjęs ar iš savo senolių perėmęs senuosius ženklus.

Tačiau, kaip sakėte, dar visai neseniai lietuvių kalbininkai šios rūšies raštą visiškai neigė kaip vartotą Lietuvoje. Kodėl?

Šiam darbui būtų reikalingas šifravimo specialistas. Mūsų kalbininkai  arba nenori apie runas girdėti, arba galbūt bijo, kad šios rūšies rašto neperskaitys, todėl jį visiškai neigia. Tokia nuostata yra užsilikusi iš sovietmečio, kai mokslas turėjo vieną neklystamą tiesą, nuo kurios buvo stengiamasi nenukrypti. Taip pat nebuvo pripažįstama jokia kitokia nuomonė, galbūt bijant, kad jos neišstumtų jau visuotinai priimta ir nusistovėjusi neginčijama „tiesa“.

Vientisos teorijos apie runų atsiradimą ir reikšmes iki šiol nėra. Tačiau galiu pasakyti, kad vienos iš seniausių pasaulio tautų – asirų (aramėjų) seniausią raštą – dantiraštį pakeitė runraštis, paskui buvo pereita į alfabetinį raštą, kuris dar vėliau buvo arabizuotas, todėl galima teigti, kad šios rūšies raštas yra tarsi siena, kuri skiria skirtingas epochas.

Kadangi Lietuvoje gamtmeldiška kultūra buvo arba sunaikinta, arba ji dar daugelyje vietų guli neatkasta archeologų, mokslininkai privengia prognozuoti arba nors kiek parodyti platesnių duomenų ar versijų. Be to, mažai ta sritimi besidominčių.

Į Europą runų raštas atėjo iš finikiečių, gyvenusių Tarpupyje (Mesopotamija), per asirus (aramėjus), kurie gyveno dar toliau į pietus, o paskui vėl grįžo atgal per finikiečius, graikus, romėnus ir per Balkanus nuėjo iki skandinavų, todėl paprasčiausiai baltų genčių aplenkti ši rašto rūšis negalėjo, nes runas vartojo ir vikingai, kurių kultūra atkasta ir Lietuvos pajūryje. Tai kuršių, kurie irgi buvo baltų gentis, vikingai.

Lentelių su runomis rasta Prancūzijoje, šiaurės Afrikoje, kur gyventa gotų, runomis buvo rašomos poemos Britanijoje. Germanai kaip ir skandinavai taip pat turėjo runas. Vienas iš rusų karvedžių – A. Suvorovas į Britų muziejų pristatė visą vadinamąją Kubanės koloną su runomis. Runų rašto klestėjimo laikotarpiu asirų (aramėjų) runos buvo labai panašios į balti kalbos runas sanskrito tėvynėje – Indijoje.

Tačiau runos buvo vartojamos ne tik raštui? Kokia dar galėjo būti runų paskirtis?

Kaip minėjau, runos buvo vartojamos kaip rašto rūšis, taip pat ornamentui ir būrimui.

Gal tas ryšys su būrimo paskirtimi ir atbaido mokslininkus nuo runų kaip rašto tyrinėjimų?

Ko gero, taip. Ypač tuos, kurie tiki runų magiška galia ir kad ši savybė gali padaryti daug blogo pačiam tyrėjui. Nors dabar kitokie laikai, bet Viduramžiais už tai galėjo apšaukti raganavimu arba net juodąja magija, siejama su pagonybe (gamtmeldyste). Tik baltų kraštuose juodoji magija nebuvo populiari. Tačiau požiūris, kad pagonybė (žodis „paganus“ reiškia „pakraštinis, kaimietis“) yra netinkama juoda religija, kėlė norą su ja kovoti ir ją sunaikinti rengiant kryžiaus žygius, kurie nuo žemės paviršiaus šlavė viską, kas pakeliui pagoniško, o tiksliau – gamtmeldiško buvo sutikta, nors tai buvo gyvenimo gamtoje ir santarvės su gamta būdas. Kai kur ant gamtmeldiškų šventyklų buvo užstatytos provoslavų cerkvės. Taip atsitiko Ukrainoje, kur gyveno pietinių baltų gentys. Mat, Bizantijos imperija iki galo atliko ne tik propagandinį, bet ir naikinamąjį darbą minėtuoju būdu. Todėl baltų gentys šiame regione ir susilydė su slavais per krikščioniško tikėjimo įtvirtinimą Bizantijos imperijos (arba Rytų krikščionybės atšakos po krikščioniškosios religijos skilimo) karų metu.

Ir Lietuvoje žmonės dar ir dabar atranda su runų ženklais akmenų, įmūrytų į bažnyčių pamatus.

Ar runos buvo tik žynių, galinčių užmegzti ryšius su Visata, privilegija?

Žmonės kreipdavosi į runas norėdami išgyti, laimėti kovą ir kt. Bet tik šamanai ir žyniai buvo tikrieji runų žinovai. Iki šiol nežinoma, koks yra mistinis runų poveikis ir kodėl runos turi magišką galią. Senovės germanų mitologijos šaltiniuose pateikiama, kad runos nėra žmonių išradimas, jos egzistavo visada ir laukė, kada bus atrastos ir suprastos. Skandinavų legenda byloja, kad Odinas (vyriausiasis dievas senovės skandinavų mitologijoje, labai panašus į lietuviško Vyčio simbolį), būdamas žmogumi ir norėdamas kažką gera padaryti žmonėms, pats susižeidęs savo peilio ašmenimis, kęsdamas alkį ir troškulį, ant Igrasilo (senovės skandinavų mitologijoje – gyvybės (būties) medis) kybojo žemyn galva devynias dienas ir naktis be maisto ir vandens, neteko vienos akies, bet gavo runas, nes jų supratimą jam davė aukštesnės jėgos, o tai ir buvo dovana žmonėms.
Įdomu tai, kad daugiausia duomenų yra išlikę apie skandinavų runas, kurių yra 24 paprastos ir viena tikroji, ir jos yra išdėstytos tam tikra tvarka, kurios pažeisti negalima. Tai vadinamasis skandinavų futharkas, kurio kiekviena runa turi pavadinimą. Tačiau yra ir kitokia nuomonė, kad futharkas yra runų liekana, paskutinė runraščio dalis, sudaryta iš 25 runų ženklų, o iš viso jų buvo 100. Daugelis skandinavų runų pavadinimų ir skambesiu, ir kartais net prasmėmis yra panašūs į lietuviškus žodžius, pvz., kad ir Algiz (lie. apsauga, globa) ar Kaunaz (lie. šviesa, žibintas).

Kodėl?

Į šį klausimą sunku vienareikšmiškai atsakyti. Yra nuomonė, kad ši tvarka atspindi Šiaurės Europos tautų pasaulėjautą. Manoma, kad runų išdėstymas labai svarbus aiškinantis runų prasmę bei jų tarpusavio ryšius, kurie sudaro tam tikrą sistemą, o ji yra labai sudėtinga ir skirtingų autorių skirtingai gali būti paaiškinta. Be to, jei nebūtų popiežių organizuotų kryžiaus žygių krikščionybei įtvirtinti ir gamtmeldystė būtų iki šiol išsilaikiusi (gaila, kad taip neatsitiko), mes būtume vienoje erdvėje su skandinavais tiek kultūrine, tiek kalbos, tiek ūkio vystymosi prasmėmis. Toks gyvenimo būdas skandinaviškoje erdvėje buvo vadinamas bratvalda (bratwalda).

Ar yra žinių apie šimtą runų ženklų?

Apie juos yra užsiminęs prieškario istorikas ir kalbotyros specialistas, karui baigiantis pasitraukęs į vakarus, Česlovas Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“. Medžiagą šiai knygai jis yra rinkęs įvairiuose pasaulio archyvuose ir duoda nuorodas į visus šaltinius, kuriais rėmėsi. Beje, jo knyga, kaip gerokai anksčiau prof. M. Gimbutienės darbai, kai kurių mūsų mokslininkų buvo menkinami. Gaila, kad taip atsitiko, ir toks didžiulis darbas, kurį būtų galima priskirti baltų kilmės aiškinimo apmatams, taip nuvertintas saugant vienintelę „neklystamą“ nuomonę, būdingą sovietmečiui.

Galima daryti prielaidą, kad iš 100 runų ženklų galbūt išsiskyrė 4, kurie galėjo būti tie tikrieji ženklai, žinant, kad skandinavai turėjo 24 paprastas ir vieną tikrąją runą – taigi ketvirtadalį viso alfabeto. Kitos dalys galėjo būti pasiskirsčiusios kituose pasaulio kraštuose. Galbūt tie 4 tikrieji runų ženklai ir yra iškalti ant akmens Dūkštų ąžuolyne. Bet tai irgi tik prielaida.

Ką reiškia žodis „futhark“? Iš ko jis sudarytas?

Ir šiuo klausimu yra įvairių nuomonių. Manoma, kad žodis „futhark“ yra sudarytas iš pirmųjų runų fonetinių garsų. Runa „Fehu“ atitinka abėcėlės raidę F, „Uruz“ – U, „Thurisaz“ – Th, „Ansuz“ – A, „Raido“ – R, „Kaunan (kenaz)“ – K. Tradicinės runos dar skirstomos į atus arba šeimas. Kiekvieną atą sudaro aštuonios runos ir jos turi savo asą arba globėją. Manoma, kad trys aštuntukai arba trys atai apibūdina tris būties aspektus: fizinį, mentalinį ir dvasinį. Taip pat manoma, kad kiekviena runa valdo vieną iš 24 perėjimų tarp devynių mitologinių pasaulių ir kad visa ši ženklų sistema gali paaiškinti bet kurią situaciją, todėl naudojama burtams, magijai. Tačiau bendra runų išsidėstymo prasmė iki šiol nėra atskleista. Ir visi aiškinimai gali būti ginčytini.

Skandinavų tinklalapiuose runų pavadinimas užrašytas „futharkarna“. Galima manyti, kad pagal darybą tai turėtų būti sudurtinis žodis, kurio antrasis sandas „arkarna“ galėtų reikšti kažką panašaus kaip probaltiškas „arkona“. Taip buvo vadinama pagrindinė gamtmeldžių šventykla, kuri buvo Rugijoje ir kuriai vadovavo vyriausiasis baltų žynys. Žodis „arkana“ yra ir žydų kalboje, nes su žydų raidynu susijusios Taro Arkano (kaip ir I Czin (kinų raštas), būrimui naudojamos iki šiol.

Daugelis tokio pobūdžio kultūrinių žinių tarsi pasislėpė senovinės skandinavų sag(k)ose ir neiššifruotuose runų akmenyse, kurių yra daugybė nuo Grenlandijos iki Švedijos, tarsi paskutinėje tvirtovėje. Beje, priminsiu ir Dūkštų ąžuolyną.

Yra žinoma, kad runos buvo vartojamos ir ornamentikai. Paaiškinkite plačiau.

Atliekant archeologinius kasinėjimus Balkanuose, profesorė Marija Gimbutienė atrado daugybę Senosios Europos arba runų rašto pavyzdžių, kuris yra panašus į puošybos elementą – ornamentą su bangelėmis, meandrais, įvijomis, zigzagais, „šepetukais“, koncentriniais apskritimais ir langeliais, trikampiais su taškeliu, tinkleliais, svastikomis ir kt. Skandinavų runos liko kaip ornamento detalės, XII a. jas pakeitus į lotynų abėcėlę, kai įsigalėjo krikščionybei. Taip pat tokios ornamentikos gausu ir baltų kultūroje, ypač audimų raštuose ir kalyboje. Senuose ornamento pavyzdžiuose galima rasti net įvairių rūšių svastikų, į kurias šiuo metu žiūrima labai kreivai, nes XX amžiaus I pusėje Vokietijoje jos tapo nacizmo simboliu. Neišmanėliai arba piktadariai, pamatę jas mūsų kultūrinių renginių arba kokių jaunimo eitynių metu ant senųjų vėliavų, panaudoja jas provokacijoms prieš lietuvių tautą. Pagal „raganų medžioklės“ principus tokiu atveju reikėtų sunaikinti visus baltiškus audimų raštus ir kalybos darbus.

O iš tikrųjų svastikos (arba „švaistikas, švaistikis“) ženklas yra atėjęs iš senosios arijų kultūros, kuri yra senesnė už Indijos kultūrą (siekia 3000 m. pr. Kr.), ir reiškia Saulės ženklą. Šių ženklų arba svastikų yra ne tik kaip kryžiaus su užlenktais stačiais kampais pavidalo bet ir kitokių. Net su užlenktais kampais popieriniuose malūnėliuose, kuriais labai mėgsta žaisti vaikai, irgi galima įžiūrėti svastikos simbolį.

O kur runos išliko gausiausiai?

Runų ženklų iki šiol yra daug išlikusių ant didelių lauko akmenų įvairiose Skandinavijos vietose. Šių akmenų nuotraukų galima rasti daugybėje interneto  tinklalapių.

Prieš keletą metų buvo atkasta Sarmatų ir Getų sostinė Sarmagetūza, kurios bibliotekoje rastas mokslininkų dar neperskaitytas ornamentų raštas, kurį, kaip manoma, taip pat sudaro runų ženklai.

Ar runas tyrinėjo lietuvių kalbininkai? Ar jomis domisi tik baltiškos kultūros tyrinėjimo entuziastai?

Vienas tyrinėtojas mėgėjas Lietuvoje – Juozas Šeimys yra parašęs dvi knygas. Jis daug metų tyrinėja, ką slepia runų rašmenys ir turi savo aiškinimo versiją. Nesu girdėjusi, kad kas nors iš lietuvių kalbininkų būtų išsamiau jas tyrinėjęs. Galbūt tuo labaiu užsiima pavieniai istorikai.

O kaip yra pasaulyje?

Yra nemažai mokslininkų, tyrinėjusių runų raštą. Jų darbus galima rasti per kompiuterines paieškos sistemas užsirašius temą: ‘runic script‘ arba ‘runes‘.

Tie, kurie domisi vien būrimu runomis, galėtų anglų kalba paskaityti Ralfo Bliumo kngyą apie runas (The Book of  Runes, Ralf Blium, London, 1984). Kai jis gavo runų rinkinį, sudarytą iš 24 futharko ir vienos grynosios runų, padėjo maišelį su runomis ant spintos. Tokio rašto jis nebuvo matęs. Po kelerių metų jį atsitiktinai radęs jau Amerikoje, sugalvojo paklausti pačių runų, kaip jomis reikia naudotis, todėl nuo to momento apie runas ėmė rašyti knygą, kurios išėjo bene 5 leidimai. Be būrimo runomis metodikų, autorius teigia, kad runomis gali būti užrašyti žodžiai, kurie buvo iškalti virš Delfų orakulo vartų: „Pažink save“. Galbūt šis devizas į Antiką atėjo iš dar senesnių kultūrų kaip Indijos, kuri yra perėmusi dar senesnę arijų kultūrą apie savęs pažinimą ir sielos galių tobulinimą. Apie tai kalbėjo ir indų jogai, kurie turėjo sukūrę ištisą savęs tobulinimo dvasinę sistemą, vadinamą „krija joga“.

Kaip jums atrodo, kokia yra runų tyrinėjimo ateitis mūsų krašte?

Tam reikia labai daug specialių žinių – daugiausia iš šifravimo srities. Senovėje tik šamanai, orakulai arba druidai – kitaip tariant, žyniai – sugebėjo aiškinti runomis užrašytas prasmes, o šiuo metu tokių žmonių tiesiog nebeliko. Krikščionybės įtvirtinimo karų metu žyniai buvo sunaikinti. Mokslas, kurį dažniausiai žodžiu skleidė žyniai (sąsaja su žodžiu „žinios“), buvo atskirtas nuo krikščionių religijos ir imtas smerkti. Tačiau dvasinė kultūra neišnyko – ji liko papročiuose, apeigose, dainose, patarlėse, audiniuose, kalyboje. Nuo mūsų visų priklauso, ar runų ženklai bus skirti tik būrimams, ar bus ieškoma tikrosios, gilesnės runų, tik kaip rašto ženklų, prasmės. Galbūt tie ženklai bus išaiškinti tada, kai iš esmės pasikeis požiūris į gamtiškąjį baltišką tikėjimą kaip gyvenimo būdą. Gal tuo susidomės smalsūs jauni žmonės?! O kol kas šiam tikėjimui vis dar uždėtas tamsios niekingos religijos antspaudas kaip koks burtažodis. Ir labai keista bei gaila, kad kažkada romėnų primestos nuostatos daugelis iki šiol laikosi kaip mums priklijuotos pagoniškos etiketės.

Komentarai
  • Šniobelis
    2016 m. Balandžio 17 d., 01:07
    Kaip rasti runu abecele atitinkančia lietuviu kalbai nes jos aš niekur nerandu randu nebent į anglu kalba noriu išmokti rašyti runomis (skandinaviskomis) tačiau ju niekaip nerandu gal kas pades?
  • Una Mun
    2013 m. Sausio 13 d., 02:00
    Labai ačiū už gerą straipsnį. Tikiuosi, kad vis daugiau žmonių atsigręš atgal į gamtą, į tai kas tikra, ir prisimins savo protėvius bei jų išmintį.
  • lyvis
    2012 m. Kovo 14 d., 21:03
    Šiek tiek turiu duomenų apie runas belieka susitikti ir pabendrauti, gal išeitų naudą. lyvis