Pradžia / Tauta ir istorija
 

LIETUVIŠKI RAŠMENYS – TARP ISTORIJOS IR MITOLOGIJOS

Su dailės istorijos edukologu, dailės terapeutu, dizaineriu Artūru JAZAVITA kalbasi Mindaugas PELECKIS. Tekstas publikuojamas gavus žurnalo "Kultūros barai" leidimą. Šį tekstą galite rasti 2021 m. antrajame "Kultūros barų" numeryje.

Mindaugas Peleckis
2021 m. Kovo 08 d., 18:19
Skaityta: 273 k.
LIETUVIŠKI RAŠMENYS – TARP ISTORIJOS IR MITOLOGIJOS

Esate ne pirmas, bandęs iššifruoti paslaptinguosius Vaidevučio vėliavos ženklus. Kada ir kaip radote tinkamą raktą?

Vaidevučio vėliavos ženklais domėjosi daugelis senovės raštų tyrinėtojų. Per tris dešimtmečius esu matęs dešimtis versijų, dauguma buvo mėgėjiškos. Vienas radau knygose, kitas straipsniuose, su kai kuriais tyrinėtojais bendravau gyvai. Kuo iš esmės skiriasi mano vertimas? Visi kiti norėjo „nušlifuoti“ kurią nors vieną versiją. Tai labai gerai studentams ar tiesiog skaitytojams, tačiau kertasi su vientisa protėvių pasaulėžiūra, įtraukiančia ir transcendentines idėjas. Daug metų grįždavau prie to įrašo ir derindavau su kitais dailės istorijos faktais, ypač atsiradus naujoms galimybėms susipažinti su istoriniais šaltiniais.

Sunkiausia buvo perprasti, kaip rašmenys atitinka garsus. Gerai, kad įraše sudėti taškai tarp žodžių. Tai reikštų, kad yra pagrindinė devizo idėja su keliomis papildomomis reikšmėmis, o gal su paslėptais kodais ar šifrais. Rašmenys ant vėliavos kartu turėtų būti ir šūkis, skambantis kaip aiškus, prasmingas padrąsinimas. Tai, kad išlikę keletas šiek tiek besiskiriančių devizo įrašų, buvo tarsi nuoroda į „prasminius“ sluoksnius. Dėl „daugiaprasmiškumo“, norint pasakyti kažką daugiau, įdedama arba išimama kuri nors raidė, vartojamas mažiau įprastas žodis. Skaitant skiemenimis ar dedant skyrybos ženklus, atsirastų dar daugiau prasmių. Įžvelgti palindromą ar skaityti iš kito galo lengviausia tada, kai gerai žinomos raidės ir kelios viena kitą papildančios reikšmės.

Į šiuos aspektus kiti tyrinėtojai nesigilino, skubėjimas rasti vieną reikšmingą perskaitymo versiją atšaldė nuo susikaupimo, įrašą šifruojant ilgesnį laiką. Jei populiarinsime šią temą, galbūt pavieniai tyrinėtojai ištrauks iš stalčių savo variantus. Reikėtų paminėti ir akademikų suręstą sieną, į kurią atsimušusios neprofesionalų spėlionės nugrimzdo į Letą. Beje, priminsiu, kad šią Homero aprašytą užmaršties upę perėmė liaudies tikėjimai, pagal kuriuos į ją įbridę viską pamirštame, tačiau viską vėl prisiminsime, jei gersime Letos vandenį.

Ką reiškia Vaidevučio vėliavos įrašas? Kada ir kieno jis darytas? Kokia intencija? Kokia kalba?

Paprastai visiems besidomintiems pateikiu ne tik išlikusius rašmenis, bet ir Tado Volanskio ženklų interpretaciją, kad patys pabandytų perskaityti. Pradėti reikėtų nuo vadinamosios pagoniškos lietuvių abėcėlės, kurią pateikia Volanskis. Rašmenų genezę turėtume tyrinėti, eidami iš Šiaurės į Pietus arijų keliais ir vėl grįždami atgal. Volanskio lentelė šiuo požiūriu yra neįkainojama. Ją pritaikę, perskaitysime paprasčiausią teksto versiją, gali būti, kad tuos žodžius kariai tardavo prieš mūšį: „Dievai vardą amžiną žmonėms išprususiems (ir) ponui (Br)vteniui.“

Čia pateikiau mums suprantamesnę versiją, kai minimas žmogus. Senovėje šventikai pirmiausia minėdavo transcendentinę idėją, tik po to žmogų. Todėl atsirasdavo panašių vardų.

Išėmus mano prirašytas (ir), (Br), vietoj „ponui“ įrašius dabar anglų vartojamą žodį span, o vietoj „vteniui“ – transcendentinę idėją, kurią apytiksliai galime išreikšti dabartine kalba „TENai“, t. y. Danguje, Anapusybėje, perskaitome: „Dievai vardą amžiną žmonėms išprususiems „išsiplėtusiems“ Tenai (Danguje)“.

Pagal senovės tikėjimą protėvių, ypač dvasingiausių, sielos gali padėti tiek mūšyje, tiek kasdienybėje, jei žinomi jų vardai ir užmezgamas ryšys. Senovėje transcendentinės idėjos turėjo linijinę išraišką, slaptesnę už rašmenis. Norėta išlaikyti ryšį su dievais ar mirusiais protėviais, iš to tikintis vienokių ar kitokių transcendentinių galių, svarbių patarimų.

Išlikusiuose įrašuose yra dvi pirmojo žodžio versijos – „Dievai“ ir „Dievą“. Atsižvelgiant į tautų kraustymosi laikus ar aprašytą sudėtingą prūsų kelionės istoriją, antrą žodį „Uordą“ (vardą) galima sieti su dabar anglų vartojama word (žodis) reikšme. Taigi šaknis ta pati: čia – „vardas“, ten – „žodis“. Tokiu atveju įrašo versiją galime skaityti taip: „Dievo žodį amžiną žmonėms išprususiems...“

Prieš pratęsdamas šią versiją, paminėsiu, kad čia turima omenyje daugybė dievų ir jiems atstovaujantys konkretūs žmonės. Kas dievams yra „vardai“, kitiems – žodžiai. Tai reikštų, kad prūsų (dievų) vardai anglams yra žodžiai. Arba kas mūsų dievams yra „namas“, anglams – name (vardas), dar daugiau – lietuviškas žodis „nuoma“ rodo, kad mūsų dievai jiems „išnuomojo“ vardus. Ši idėja turėtų būti plėtojama, atskleidžiant jos kompleksiškumą. Trumpai tariant, galima suprasti, kodėl „išprusę“ dievų atstovai buvo nekenčiami ne tik Britanijoje. Dieviškumo faktorių reikėtų pripažinti, nes pavadinimas „Britanija“ yra iš tos pačios dieviškos koncepcijos kaip ir vardas Brutenis (Prutenis).

Nagrinėdami versiją „Dievo žodį amžiną žmonėms išprususiems...“, turime grįžti ir prie geografijos. Prisiminkime Prūsijos paminėjimą knygose „Prvtenia“ ar Baltijos jūros – „Mare Prutenorum“. Užrašyme „Prvssia“ aš matau kitą prūsų dalį. Tačiau žinant, kad tuo metu senieji prūsai traukėsi, o Lietuvos teritorija buvo laisvesnė, mažiau civilizuota, galima sakyti: „...išsiplėtusiems iki Utenos.“ Pridėjus žmogiškumo faktorių, išeitų, kad kunigaikščiai Utenis, Vytenis buvo kilę iš Brutenio dinastijos. Čia kalbame apie tą patį tikėjimo pagrindą, nes už Utenos apskrities latviai rusus vadina „krievais“, taigi tikėtina, kad tai buvo prūsų kriviai, o ne prutėnai.

Remdamiesi tuo, kas čia pasakyta, šį įrašą galėtume traktuoti kaip Brutenio šventikų devizą. Religiniu požiūriu buvo įprasta prašyti dievų, kad išsaugotų vardus, pavadinimus, ypač tautų kraustymosi laikais. Praradus vardus, žodžius, prarandama dieviškoji kilmė. Šiuo atžvilgiu Brutenio žmonės atliko savo pareigą. Galbūt tai seniausias prašymas, kad dievai išsaugotų kalbą, žodžius ir vardus.

„Žmonėms išprususiems“ išsaugoti kalbą ir vardus reiškia išsilavinimą (išprusimą), nes kalba, vardai, pavadinimai yra neatsiejami. Čia išsilavinimas tapatinamas su lietuvių kalba. Vadinasi, už vardų slypi dievybės, kitaip tariant, pasaulėžiūrinė samprata. Nors prūsai klajonėse turėjo runas, tačiau „išprusimui“ taikė savo religinį-filosofinį modelį.

Kitas netikėtumas, kad prūsai – tai tiesiog išprusę žmonės, kalbantys lietuviškai. Čia prieiname prie politinės temos, o tai keičia tam tikrus aspektus. Galbūt dėl šios priežasties akademikai nesiimdavo tyrinėti šių rašmenų. Prūsai ir prutėnai turėtų būti atskirti bent koncepcijos arba religijos lygmeniu. Nors prūsai yra Vaidevučio pusėje, o prutėnai – Brutenio, šventikai kriviai yra arčiau prūsų ir pan. Žinoma, šios temos labiau filosofinės. Juk Karaliaučiaus sritis dabar priklauso Rusijos Federacijai.

Nustatant laiką, pirmiausia reikėtų paminėti, kad įrašas skirtas veikiausiai religiniams tikslams, jo funkcionavimo laikas galėtų būti panašus kaip glagolicos, kurią vėliau išstūmė kirilica. Pagal rašto grafiką teigčiau, kad tuos ženklus surinko ar sukūrė Brutenis, įtvirtindamas prutėnų ir prūsų klajonių patirtį bei minėtą mokymo koncepciją.

Palyginti su kitomis indoarijų rašto sistemomis, šių rašmenų svarba senųjų laikų tyrinėjimams kol kas nėra tinkamai įvertinta, šis įrašas išstumtas į valstybei reikšmingų tyrimų užribį. Panašiai indų mokslininkai neigia aramėjų ar finikiečių rašmenų įtaką brahmi kalbai, iš kurios išsivystė daugybė Indijos kalbų, tad gilesnio sluoksnio atskleidimas ne tik dar labiau apsunkintų jų tyrimus, bet ir būtų politiškai neparankus.

Artūras Jazavita. A. Jazavitos asm. archyvo nuotr.

Ar galima teigti, kad runos – tikroji mūsų abėcėlė? Ar yra likę daugiau liudijimų, ne tik pateiktasis Simono Grunau knygoje?

Prieš tvirtinant, kad Brutenio rašmenys yra tikroji abėcėlė, reikėtų iš naujo įvertinti prūsų ir lietuvių kalbų ryšį, nes į Lietuvos teritoriją persikėlė būtent prutėnai, prūsai kūrėsi kaimyninėse teritorijose. Kalbų statuso tikslinimas – labai ilgas, sunkiai valdomas procesas, todėl besidomintiems užteks laiko ištyrinėti šiuos rašmenis, jei neuždraus akademikai, įpratę prie lotyniškų rašmenų, ironiškai klausdami, kam apskritai to reikia. Šiaip ar taip, mokslinė šios temos analizė, paremta didele bibliografine paieška, daug ką sukonkretintų.

Jei šio įrašo vartojimą apibrėšime 500–1000 mūsų eros metų, tai „išprusę“ žmonės tikrai turėjo žinoti runas, nes jas vartojo aplinkui gyvenančios tautos. Reikėtų paminėti iliustraciją, kurią savo knygoje pateikė Karlas von Šmitas, vadindamas ją Krivio Krivaičio vėliava. Joje matome tuos pačius 3 dievus ir 10 runų. Kiek pamenu, runose „įskaitomas“ ciklas, kurį galima prilyginti dvasiniam keliui. Bėgant metams, žmogaus gyvybinė erdvė siaurėja, bet, artinantis mirčiai, jis taip transformuoja save, kad viskas vėl pradeda taisytis, vystytis, taigi ciklas baigiasi Saulės runa. Jei vadinsime tai „antruoju gimimu“ ar dvasine savirealizacija, tada runų įrašą tikrai galėsime priskirti šventikui. Panašiai nutinka ir dabar – kai žmogų užgula finansinės, tarpusavio santykių ar sveikatos problemos, jis atsisuka į religiją.

Galima daryti prielaidą, kad, sulaukus senatvės, pasineriama į religinę praktiką.

Norint geriau suprasti runas, tiktų toks įvaizdis: viskas, ką žinome, kokias knygas turime, suskirstoma į 24 sritis ir išdėliojama taip, kad nieko neliktų nepaskirstyto. Po to kiekvienai sekcijai sugalvojama po ženklą ir atsiranda runos. Kartu tai bus 24 pasaulėžiūros.

Atsižvelgdamas į tai, siūlau runų filosofijos ieškoti lietuvių kalboje, kaip ir senovės lietuviai skaitykime runas lietuviškai. Vienas kelias – atskleisti simbolinius ryšius. „Saulės“ runa skamba lietuviškai, nes germaniškai būtų sun. Kodėl jos simbolis – ne apskritimas, o laužyta „S“ raidė? Mes turime žodį „siela“ su tokia pačia šaknim kaip ir skandinavai, susijęs žodis būtų „siūlas“. Čia ta sąsaja reikštų, kad siela keliauja kaip žaibas – siūlu. Kita runa – skylantis ledas, „ižas“. Toks žodis išlikęs ir rusų kalboje, tačiau mes dar turime žodį „tęžta“, čia runos vibracija būtų „-ęž“. Tai lyg transcendentinis skambesys, kurį sukelia gamtos procesas. Rusų kalboje yra žodis „struna“ (cтруна) – styga, o latvių – runat (kalbėti).

Kitoks simbolinis perėjimas būtų runa „algiz“, lietuviškai tariama „algys“, panašiau į „ilgis“, nes apversta ji reiškia „šventą vietą“, o lietuviams tai būtų „alkas“. Čia toks reikšmių tranzitas, nuo „apsaugos“ (briedžio ragai) pereinama prie alkų – tai šventų vietų apsaugos sistema. Svarbūs ir sąskambiai: algyz – alcis (briedis) – alkas.

Dar vienas pavyzdys, kaip runos išreiškia pavadinimus ir kalbos konstrukcijas. Skandinavai turi runą „ing“, o mes ir „-ing-“, ir „ang-“. Piešiama kaip langelis – anga, per kurią pereinant transformuojamasi. Susijusi grupė – „anga, langas, palangė“. Taigi, palangė – Palanga, šis pavadinimas sugalvotas, aiškiai remiantis runų pasaulėžiūra. Pereinant iš Palangos į jūrą, atsiduriama laive, plačioje erdvėje, o atplaukus į Palangą, iš vandens persikeliama į sausumą. Runos „-ing-“ veikimas lietuvių kalbos žodžiuose pasireiškia kaip būdo transformacija, įgyjant tam tikrų savybių. Pavyzdžiui, yra žodis „galia“ – tik perėjus „-ing-“ tampama galingu arba galinga. Pas mus ši dievybė būtų dviejų lyčių, gal todėl ir neapsisunkino lietuviai tokiomis koncepcijomis, dievybes pamiršo. Tokia yra Lietuvos, esančios susiliejimo zonoje, specifika. Dabar orientuojamasi į modernią Lietuvos kultūrą ir istoriją, pagoniška praeitis ignoruojama. Runos, paremtos transcendentine paradigma, neatitinka dabartinės paradigmos „čia ir dabar“, susijusios su modernumu, krikščionybe, postsovietine patirtimi, maudymasis senovėje atrodo per didelė prabanga. Be to, norint suvokti runų „lietuviškumą“, reikia turėti vidinį polinkį – gerai mokėti lietuvių kalbą, turėti muzikinę klausą. Šiuo metu Lietuvoje runų tyrinėjimai nefinansuojami, bet atsiranda šiokios tokios galimybės pasireikšti entuziastams, nes visiems prieinama informacija apie runų kultūrą kitose šalyse.

Ar mūsų muziejuje esantys runų kalendoriai yra vietiniai, ar atvežtiniai?

Tiksliausiai į šį klausimą atsako lietuviškas žodis „trūnyti“. Mediniai kalendoriai, įrašai sunyko, atėjus krikščionybei. Rusų kalboje išlikęs panašaus žodžio kitas aspektas, galbūt nukreiptas į runų propaguotojus, – „podtrunivatj“ (подтрунивать), reiškiantis pašiepti, šaipytis. Nelengva perduoti mokymą, kuris remiasi transcendentiniu požiūriu, ypač kai įsitvirtina materialiai galingesnė kultūra su paprastesniu laiko skaičiavimu. Išlikę runų kalendoriai labai sudėtingi, tai rodo, kad jie įstengė aprėpti daugybę informacijos. Kelčiau hipotezę, kad lietuvių liaudies orų spėjimai, prietarai yra runose koduotos informacijos liekanos šnekamojoje kalboje. Galėjo būti taip, kad, esant nedideliam informacijos srautui, žmonės ją lengvai įsimindavo, tas žinias laikė atmintyje, priderindami prie krikščioniško kalendoriaus.

Ko reikėtų, kad ši informacija būtų patvirtinta? Jei turėtume gerus užsienio autorių runų kalendorių tyrimus, juose būtų galima ieškoti etnologinių žinių, susijusių su lietuvių tauta. Yra dar viena problema, – runų raižytojai dirbo, apimti tam tikros pusiau pasąmoningos būsenos, kai ranka valdoma tiksliau, negu mato akis. Todėl atsiranda labai daug visokių sąryšių, lemiančių kompoziciją ir tam tikras proporcijas. Tai būdinga ir kalendoriui, esančiam Lietuvoje.

Esu skaitęs, kad Vaidevutis buvo kilęs iš kimbrų. Labai panašiai skamba keltiškasis velsiečių savivardis (Cymru, Cymraeg ir pan.). Ar baltai ir keltai galėjo būti susiję? Juk ir finai (suomiai, samiai, estai), šiaurės germanai (vikingai: būsimieji švedai, norvegai, danai, islandai, fareriečiai), ir keltai (škotai, airiai, velsiečiai ir kt.) buvo palyginti netoli nuo mūsų. Skaičiau apie velsiečių karalių, kurio vardas nusistebėtinai artimas Mindaugui, panašių vietovardžių esama Velse, o Kornvalio pavadinimas kornų kalba – Kernewek – primena Kernavę.

Tautų ryšius nuo Britanijos iki Baltijos patogiausia tyrinėti platesnių įvykių kontekste, ar tai būtų Romos imperijos griūtis, ar tautų kraustymasis, ar dar bendresnė indoeuropiečių plėtra. Kartais labai tinka modelis, atspindintis dinastijų likučių klajones ar giminiškų tautų suartėjimą pačių sukurtame tinkle. Panašiai kaip dabar įmonės turi savo filialus. Vaidevučio nenorėčiau „pririšti“ prie populiariai suprantamų ir „įvietintų“ kimbrų ar gotų, beje, Prūsijos teritorijoje jis laikytas pusdieviu. Lietuviams kaip ir rusams nuolat kyla pagunda visur įžvelgti savo tautiečių pėdsakus. Pavyzdžiui, etruskai vadino save „rasena“, todėl rusai laiko juos rusais, o mes galėtume sakyti, kad jie turėjo centrą Raseiniuose.

Atsakyti į tokio pobūdžio klausimus labai padeda išlikę meno kūriniai su simbolinėmis užuominomis. Pavyzdžiui, mums įprasti žodžiai kambarys ar kamara pagal ezoterines technologijas turėjo visai kitas prasmes. Taigi patikimesnis šaltinis būtų simbolika, pavyzdžiui, artefaktai, atspindintys, jei koks nors kimbras kamaroje nuveikė kažką antgamtiško… Kitas dalykas – reti žodžiai, pavyzdžiui, vienas iš velsiečių kalbos sluoksnių turėjo žodį „lokys“, skambantį labai lietuviškai, kitose kalbose tokio nėra. Nagrinėjant tos pačios šaknies žodžius, reikėtų atsižvelgti į reikšmių prasilenkimus.

Labai pravartu nepamiršti, kad arijų plėtros laikais žmonės kūrė saleles, t. y. šventų vietų, piliakalnių, alkų tinklą. Gotai ar kimbrai kaip ir keltai turėjo savo tinklus, gotai net vadino save dievais ir lankydavo vieni kitus. Ne tuščiu pagrindu tautos rengdavo ir didelio masto karines operacijas.

Situacija ypač keista tuo atžvilgiu, kad latvių istorikai pripažįsta keltų įtaką, o mūsiškiai – ne, nors turime žodžius keltas, kelti, perkelti, kelias. Keltai, susikūrę ypač didelį tinklą, laikė save „keltininkais“ net į anapusinį pasaulį.

Kernavės samprata mums yra politiška, bet esama ir mažiau politiškų pavyzdžių. Šiuo atveju pasakysiu tik tiek, kad senovės „kernavių“ tinkle mūsų Kernavė projektavimo požiūriu ir archeologiškai buvo stipresnė. „Kernavių“ turėjo būti ir rusakalbėje teritorijoje. Įdomiai čia pasireiškia simbolinės pavadinimų slinktys, vieniems korenj (корень) – šaknis, kitiems corn – grūdas. Grūdas irgi yra potencialus augimo „tinklas“, o šaknis – augalo ryšių su žeme tinklas. Lietuviai, kalbėdami apie pynimo darbus, vartoja žodį „karna“ – tai tinklo įvaizdis. Reikėtų pasižiūrėti, ar velsiečių kalboje yra analogiškas žodis. Jei dar giliau leisimės į panašios simbolikos tyrinėjimus, atsidursime jau minėtame dieviško žodžių „išnuomojimo“ lauke.

Dėl Mindaugo ar kitų vardų skirtingos lokalizacijos reikėtų atsižvelgti į senąjį tikėjimą, kad „tinkle“ esantys giminės užmezga stipresnius dvasinius ryšius. Iš čia kildinamos įvairios telepatinės savybės, kiti fenomenai, priskiriami „dieviškumui“. Tai reikštų, kad à la Mindaugo, mirštančio Velse, savybės pereina Mindaugui, gyvenančiam Lietuvoje. Istorijos ir likimai gali būti panašūs, nors anuomet žmonėms nebuvo lengva fiziškai nukeliauti vieniems pas kitus. Dėl panašių tikėjimų atsirado daug prietarų, pavyzdžiui, jei vieną kankinsi, kitam persiduos jo skausmas, ir pan. Aišku, mes esame gerokai mažiau determinuoti tokio „dieviškumo“.

Kodėl dabartinis mokslas skeptiškai žiūri į pačią idėją, kad lietuviai (ir kitos kaimyninės tautos) galėjo turėti savo raštą? Nejau buvome laukiniai ir nemokėjome rašyti tuo metu, kai savo rašmenis jau turėjo airiai, škotai (Ogham), vengrai, tiurkai, skandinavai (runos), italikai, etruskai, Kaukazo Albanijos gyventojai ir daugelis kitų? Kodėl bandoma įteigti būtent tokį naratyvą? Kodėl iki šiol neturime nė vienos monografijos šia tematika? Gal ketinate užpildyti šią spragą? Ko trūksta, kad prasidėtų išsamūs tyrimai?

Senovėje raštas buvo siejamas su dievų priežiūra, tad visos rašto sistemos per dieviškumą buvo susijusios. Tiesioginį rašto siejimą su politika, valdymu arba religija daugelis lietuvių mokslo, kultūros, net religijos atstovų vertina skeptiškai dėl lietuviško rašto simbolių rekonstrukcijos. Jie jau savo pyragą valgo. Tai nereiškia, kad entuziastams neliko jokių galimybių. Lietuvių kalba turi sąryšius su keletu rašto sistemų. Runų rašte „As“ būtų savasties, ašies simbolis, kuris koreliuoja su mūsų „Aš“, o glagolica ir kirilica turi „Az“, bet ne „ja“ (я) kaip rusų kalba. Mums įprastos lotynų kalbos „ego“, kaip ir danų „jeg“ nuveda iki sanskrito „jogos“, reiškiančios kūno valdymą jutimais, siekiant dvasinio tobulėjimo. Lietuvių kalboje – tai jėga, sutelkta į proto vibracijas. Istoriškai susiklostė sudėtingos struktūrinės schemos. Be abejo, visas indoeuropiečių kalbas vienijo ryšiai, atsiradę senovės laikais, bet jie matomi, tik perpratus arijų pasaulėžiūrą, jų taikytas dvasines technologijas. Tai reiškia, kad yra vieninga simbolinė arijų kalba. Jei to nepastebime, ji vis tiek egzistuoja dieviškame lygmenyje, nuo kurio beveik visai esame atsiriboję kaip ir pamiršę rašto simbolius.

Šiais klausimais rašė nemažai mėgėjų, savo raštais sukeldami didelį akademikų susierzinimą. Jei mes galime lietuviškai perskaityti mums tolimų tautų žodžius, tai nereiškia teigti, kad visur gyveno lietuviai, gal jie vadinosi getais, trakais ir kt. Tai, kad lietuviškai kalbėję žmonės buvo galingi, mokėjo rašyti ir paliko nuostabių artefaktų, nereiškia, kad jų buvo daug. Su getais ar gotais susijęs lietuvių žodis „guotas“, kuris, kai taikomas žmonėms, reiškia nedidelį jų būrį. Galbūt keletas tokių būrių, puoselėjančių savo gyvenimo būdą ir kalbą, pasiekė tokį lygį, kad Žemaitija buvo vadinama Samogitia, Samogetia, Samogotia. O tai apytiksliai reikštų žemieji ar įžymieji dievai, o gal ir „prispausti“ dievai. Tais laikais (kaip ir dabar) apie dieviškumą buvo geriausia neužsiminti, visiškai pamirštant ir savo praeitį. Tai tolygu išgyvendinimui. Ir krikščionybė remiasi, ir sovietų valdžia rėmėsi paradigma „čia ir dabar“, bet rašto, istorijos, praeities tyrimams taikytina visai kita paradigma. Tai turėtų būti aišku rašto tyrinėtojams.

Kalbant apie monografiją šiais klausimais, pirmiausia reikėtų klausti, iš kokių pozicijų ji bus rašoma. Tokia problema nekiltų, rašant magistro ar doktoranto darbą, nes būtų aiškūs šaltiniai ir numatomas rezultatas. Kitais atvejais istorija susikirs su mitologija, vadinasi, jokie logiški pagrindimai, įrodymai nebus galimi. Rašant iš arijų ar tam tikro Vienio pozicijų, būtų labai daug prieštaringų teiginių, neįrodytų faktų. Arijų klausimu tam tikrais įrodymais tampa ir pasakos, ir tautosaka.

Šiame interviu išdėsčiau neįprastą poziciją, taikytiną rašmenų ikivalstybiniais laikais tyrimams. Šiuo metu knygose pateikiama informacija yra politiškai „nuraminta“, daugmaž suderinta su faktais, kuriuos pripažįsta įvairių šalių mokslininkai. Kitokios informacijos prikimšta Wikipedia, visa tai reikėtų analizuoti, derinti, o čia ne vieno žmogaus darbas. Tikėkimės, atsiras daugiau entuziastų. Netgi aptariant minėtą Brutenio įrašą, kad būtų suderinta informacija, tektų tyrinėti kelias temas, viena iš jų – prūsų plitimas į slavų kraštus ir pavienių Brutenio ženklų transformacijos.

Pabaigai galima pažymėti mūsų žodžių „raštas“ ir „rasti“ šaknų panašumą, kai „rasti“ prasiplečia, – at-rasti, pra-rasti. Taigi raštą galima dieviškai atrasti, po to prarasti ir, tikėkimės, vėl atrasti. Toks žodžių šaknų panašumas nėra atsitiktinis, nes turime dar ir žodį „kraštas“.

Dėkoju už pokalbį.

Komentarai
  • Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė
    2021 m. Kovo 13 d., 16:28
    Be galo įdomus pokalbis, primenantis lietuvio tapatybės klausimo gilumas. Klausimai ne mažiau įdomūs nei atsakymai. ''Be abejo, visas indoeuropiečių kalbas vienijo ryšiai, atsiradę senovės laikais, bet jie matomi, tik perpratus arijų pasaulėžiūrą, jų taikytas dvasines technologijas. Tai reiškia, kad yra vieninga simbolinė arijų kalba. Jei to nepastebime, ji vis tiek egzistuoja dieviškame lygmenyje, nuo kurio beveik visai esame atsiriboję kaip ir pamiršę rašto simbolius.'' Šviesių minčių!
  • Saulius
    2021 m. Kovo 09 d., 09:03
    Oho, kiek prasmių