Pradžia / Radikaliai
 

Už televizijos pramogų širmos - slepiama realybė

Publikacija skiriama Skirmantui Valiuliui (1938-2011), Nigeliui Kneale'ui (1922-2006) ir neseniai gimtadienį galėjusiam švęsti Jeanui Baudrillardui (1929-2007) atminti. Tekstas parašytas 2005 metais, tačiau per tą laiką situacija dėl realybės šou nė kiek nepagerėjo...

Mindaugas Peleckis
2012 m. Rugpjūčio 04 d., 14:17
Skaityta: 542 k.
Gelbėkit, televizija! www.bienestar-natural.es nuotr.
Gelbėkit, televizija! www.bienestar-natural.es nuotr.

Dar studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete, iš televizijos, kino, fotografijos, propagandos teorijų ir daugelio keistų dalykų guru Skirmanto Valiulio sužinojau, kad, apklausų duomenimis, didžiausia amerikiečių svajonė –- pakliūti į teliką. Nesvarbu, kokia kaina – kad ir lalailiškai, pavyzdžiui, susilaužant koją ar griūvant visu ūgiu į purvą ir visiems tai parodant: štai žiūrėkite, čia – aš. Toks išdidumas man ir tada, ir dabar atrodė absurdiškas, bet guru netikėti nevalia.

Praėjo dešimtmetis. Išsipildė guru pranašystės. Su kaupu. Nebereikia atradinėti Amerikos – realybės šou (nors gerbiamas Šapranauskas-Kyškis ir sakė nemėgstantis šio žodžio) nuo 2002 metų tapo įprastu dalyku ir Lietuvoje. Kaip dainavo "Bix": kas iš to? Žiūrėdamas "Kelią į žvaigždes" ir "Dangų", už kurių užsikabinau visiškai netikėtai, iš neturėjimo ką veikti ligoninėje, nusprendžiau pamąstyti, kur čia šuo pakastas.

Atsibodo herojus -– nusiųsk jam psichopatą

Paseksiu išmintinguoju Herodotu ir pradėsiu nuo istorijos. Juk ir Borisas Grebenščikovas norintiems ką nors suvokti siūlo "laikytis šaknų".

Vadinamosios realybės televizijos tėvu drąsiai galima vadinti amerikietį meno ir verslo administravimo žinovą Alleną Funtą (1914-–1999), kuris dar 1951 metais per kanalą CBS pradėjo rodyti pirmąjį realybės šou "Candid Camera". Tiesa, "Candid Camera" turėjo ir savo pirmtaką -– iš pradžių A. Funtas išbandė radijo variantą "Candid Microphone". Pokštai, kuriuos su nieko nenutuokiančiais praeiviais krėsdavo samdomi aktoriai, tuomet buvo smagi naujovė. Septintajame dešimtmetyje A. Funto sugalvotam šou scenarijus rašė Woody Allenas, Busteris Keatonas ir Muhammadas Ali. 1960 metais atsirado ir britiška "Candid Camera" versija, vėliau – australiška.

Nors "slapta kamera" kėlė daug juoko ir pasitenkinimo žiūrovams, gudragalviai televizijos prodiuseriai suvokė, kad galima sukurti kur kas įdomesnių dalykų. Tam juos paskatino ir klasikinė tapusi britų scenaristo Nigelio Kneale'’o televizijos pjesė "Year of the Sex Olympics" ("Sekso olimpiados metai", 1968), pranašavusi realybės šou išpopuliarėjimą (apklausų duomenimis, šiuo metu 56 proc. JAV ir 69 proc. pasaulio televizijų programų sudaro realybės šou!). Beje, dar 1954 metais N. Kneale’'as televizijai BBC adaptavo George’o Orwello romaną "1984", kuriame puikiai nuspėjama auganti žiniasklaidos galia.

"Sekso olimpiados metuose" vaizduojama tolimoje ateityje gyvenanti visuomenė, sudaryta iš darbininkų ir valdančiųjų klasių. Pastarieji, žinoma, kontroliuoja vyriausybę ir žiniasklaidą. Darbininkų klasė valdoma nesunkiai –- per televiziją jai visąlaik rodoma pornografija. Tam pasipriešina Natas Menderis, manantis, kad darbininkų klasę televizija turėtų auklėti. Tačiau jo svajonei išsipildyti nelemta -– koordinatorius Ugo Prystas nusprendžia sukurti naują televizijos laidą – "The Live Life Show" ("Tikro gyvenimo šou"). Natas Menderis su partnere ir dukterimi ištremiami į tolimą Škotijos salą, o darbininkų klasė susidomėjusi per televiziją stebi, kaip jie ten gyvena. Kai darbininkams atsibosta, laidos kūrėjai į šeimą nusiunčia psichopatą.

Vis dėlto "Sekso olimpiados metus", savo dvasia primenančius Alfredo Hitchcocko filmus, žmonės greitai pamiršo ir 1973 metais JAV prasidėjo "tikrųjų" realybės šou era.

Scenaristai -– pigi darbo jėga

Pirmąja "tikrųjų" realybės šou kregždute tapo 12 dalių serialas "An American Family" ("Amerikietiška šeima") apie skyrybas patiriančią "turbošeimynėlę". Tuo metu, 1973-iaisiais, tai buvo ganėtinai kontroversiškas šou. Jo idėją iš karto pasigavo britai ("The Family"), vėliau –- australai ("Sylvania Waters"). Tiesa, britams labiau rūpėjo darbininkų, o australams –- turtuolių gyvenimas.

1989 metais dienos šviesą išvydo policininkų kasdienybę nušviečiantis COPS ("Farai"), po jo pasipylė visas krioklys įvairiausių realybės šou. Žymiausi jų (vėliau perdirbti ir transliuojami daugelyje pasaulio šalių) -– "The Real World" ("Realusis pasaulis"), "Big Brother" ("Didysis brolis"), "Expedition: Robinson" ("Ekspedicija: robinzonai" šou pavadintas Europos šalyse, JAV jis žinomas "Survivor" ("Išlikimas") pavadinimu).

Šimtai, o vėliau tūkstančiai realybės šou išsikerojo beveik taip pat plačiai kaip prieš keliolika metų atsiradęs internetas. Viena pagrindinių priežasčių - nedidelės sąnaudos: šou dalyvauja saujelė žmonių, dekoracijos nebrangios (nebent keliaujama po pasaulį), nereikia ypač sudėtingo montažo, o populiarumas didžiulis. Tiesa, kartą dėl to JAV net kilo skandalas - Amerikos rašytojų gildijos nariai pasipiktino, kad realybės šou prodiuseriai jiems už scenarijus moka grašius.

"Realybės" žvėrynas

Realybės šou tyrinėtojai skiria kelis jų tipus:

1. Viena sėkmingiausių realybės šou formulių -– skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančių žmonių supriešinimas, arba "garsenybės ir paprasti žmonės". Tarkime, "Viengungyje" ("The Bachelor") turtingas vyrukas renkasi merginą iš tuzino konkurenčių. Populiarūs tie realybės šou, kuriuose figūruoja garsenybės,– pvz., "The Osbournes" ("Osbornai") galime pamatyti gyva legenda tapusio roko muzikanto Ozzy Osbourne’'o šeimą.

2. Slapta kamera. Pažvelkite pirmojo skyrelio link (ir šypsokitės, nes jus filmuoja slapta kamera!).

3. Žaidimai. Tai viena žiauriausių ir azartiškiausių realybės šou rūšių, paremta George’o Orwello knygoje "1984" aprašytais principais –- visų pirma klasikiniu "Didysis brolis stebi tave". Dėl nemenko piniginio ar kitokio (pvz., naujo namo lietuviškajame "Name") prizo kaunasi būrys žaidimo dalyvių ir jie vienas po kito iškrenta lyg lapai. Kas iškris, nusprendžia visažiniai ekspertai, čiuožinėjantys už kamerų ir prieš jas, arba televizijos žiūrovai. (Žinoma, juokauju. Suprantama, kad viską nusprendžia prodiuseriai.) Taigi, prieš jus ašaros, "užsikaifavę" jaunuoliai, svajojantys ir apie šimtą tūkstančių, ir apie šlovę, ir apie dar velniai žino ką.

Be galo įtraukianti realybės šou rūšis. Nė pats nepajutau, kaip įklimpau į "Dangų". Dabar jo dalyvių vardus ir biografijas bei atliekamas dainas žinau geriau nei savo prosenelių (jei liga progresuos – tai ir senelių, tėvų, o gal ir savo) vardus.

Vis dėlto keli pagiriamieji žodžiai "Dangui". Nors krokodilo ašaros (dėl prarastos galimybės laimėti prizą arba trumpam išsiskyrus su nauja simpatija) manęs beveik negraudina, reikia pripažinti, kad tai –- bent kol kas - mažiausiai ciniškas lietuviškas realybės šou. Ir žinote, kodėl? Ogi todėl, kad jame DAINUOJAMA. Nes kai realybės šou (bet kurio, bet kur – čia ne tik lietuviškas bruožas) dalyviai išsižioja, jie NUSIŠNEKA. Nežinau, kodėl taip nutinka. Juk atrodo jie beveik kaip normalūs žmonės, skirtingų charakterių, pomėgių, bet jau kai ką nors pasakys –- nors paleisk nuotolinio valdymo pultelį į televizorių. Tik televizoriaus gaila. Norisi pažiūrėti iki galo. Vis dėlto idėja jaunus žmones mokyti dainuoti, šokti ir nugalėti scenos baimę (tiksliau, jau šiek tiek to mokančius pratinti būti scenoje ir formuoti ateities roko ir popmuzikos korifėjus, atnešiančius prodiuseriams nemažus pinigus) – pagirtina.

Nesu nė vieno televizijos kanalo fanatikas, juolab nekentėjas. Vis dėlto "Dangus" nušluosto nosį konkurentų "Keliui į žvaigždes" –- dalyvių mažiau, taigi mažiau netvarkos, vedėjai ir mokytojai (vien ko verti "nuoširdusis" Andrius Mamontovas ir smailialiežuvis Kyškis) ne taip atsainiai bendrauja su jaunosiomis "žvaigždėmis". Beje, dainuojančius "žvaigždūnus" ugdyti pirmieji sugalvojo britai, kurie, kaip sako vienas mano pažįstamas, išrado arbatą, karalienę ir bitlus. "Pop Idol" ("Popdievaitis") iš Jungtinės Karalystės persikėlė į JAV ir virto "American Idol" ("Amerikietišku dievaičiu").

Ne mažiau populiarūs ir žaidimai, kilę iš pirmtako "Who wants to be a millionaire?" ("Kas nori tapti milijonieriumi?"), kurį kopijavo ir kopijuoja kas netingi. Retorinis klausimas –- įdomu, ar mūsų televizijos kam nors kada nors yra mokėjusios pinigus už "stopudovai" (žarg. "šimtu procentų") nukopijuotus šou, rodytus, pavyzdžiui, Rusijoje? Šiaip ar taip, žaidimai –- gerai. Ypač kai yra duonos. Nors "Pole čiudes" ("Stebuklų laukas") darosi nebejuokingas ("Ar galiu perduoti linkėjimų savo kaimui, močiutei, draugui, santechnikui Vovai ir t. t.").

4. Pasimatymų šou. Skirti ekshibicionistams ir looseriams (angl. "nevykėliams"). Neturiu daugiau ką pridurti. Anksčiau būdavo: ieškai mergos –- eini į bendrabutį. Dabar –- eini į teliką. Arba bent jau keiti žmoną... į kitą žmoną.

5. Sporto šou. Tikriems vyrams. Šiknos spardymo subtilumai, snukio malimo aukštoji geometrija ir trigonometrija. Ant tatamio besiraičiojantys rimti vyrukai susikibę tokiomis pozomis, apie kurias net "Kamasutros" kūrėjas Vatsjajana nesvajojo.

O kartais tokie šou baigiasi blogiau nei sulaužytos nosys, šonkauliai ar įvairios galūnės. Štai šių metų vasario 13-ąją, Šv. Valentino dienos išvakarėse, visiškai neromantiškai baigėsi amerikiečių realybės šou "The Contender" ("Varžovas"), skirto boksui (vienas šou vedėjų – legendinis Rokis, t. y. Sylvesteris Stallone), dalyvio pasimatymas su drauge. 23 metų Najai Turpinas, su ja sėdėdamas automobilyje, gyvenimą staiga sugalvojo pabaigti paleisdamas sau kulką į kaktą. Manoma, kad jis išgyveno pasitikėjimo savimi krizę, nujausdamas, jog netaps šou nugalėtoju, nes jo varžovas Sergio Mora buvo "vos" 18 cm aukštesnis.

Tiesa, tai antroji savižudybė, įvykusi realybės šou. 1997-aisiais sau gyvybę atėmė 34 metų emigrantas iš Bosnijos ir Hercegovinos Sinisa Savija, dalyvavęs Švedijoje filmuotame žaidime "Ekspedicija: robinzonai". Tragedija įvyko netrukus po to, kai konkurentai susimokė bosnį išmesti iš savo gretų.

6. Pokalbių šou. Be abejo, turimi galvoje vadinamieji trash talk ("šiukšlini pokalbiai") – nešvarių baltinių skalbimas "prieš visą šalį", kaip mėgsta pabrėžti aktoriaus Dmitrijaus Nagijevo vedamos laidos "Okna" ("Langai") dalyviai. Lietuviai tai ypač pamėgę. Liežuvis neapsiverčia minėti "šiukšlinus pokalbius" propaguojančių laidų pavadinimus – manau, jūs puikiai juos žinote. (P. S. Kad ir kiek stengtųsi Nomeda imituoti nuoširdumą – nors tu ką, nepatikėsiu juo.)

Tik vieną optimistinę gaidelę matau šiuose "šiukšlinuose pokalbiuose": laimė, neretai jie būna surežisuoti.

7. Karjeros šou. Jaunuoliai čia ateina ne dainuoti ir šokti, o tapti firmų direktoriais, tūzais. Na ką – sėkmės jiems.

Geroji tokių šou pusė – talentų paieška. Juk būna jų.

Yra ir kitokių talentų. Dulkinasi (?) jie tiesioginiame eteryje (Rumunijoje 2004 metais už panašų "bajerį" realybės šou dalyvis suplojo 500 000 lėjų, t. y. daugiau kaip 42 000 litų, baudą), mušasi, net grasina nužudyti.

Tai daryti provokuoja ir realybės šou prodiuseriai. Parenkamos konfliktiškos, visiškai skirtingos asmenybės (?), patalpos, kuriose jos apgyvendinamos, – ankštos, išdažytos nervų tikrai neraminančiomis ryškiomis spalvomis, lubos – dirbtinai pažemintos, be to, šou dalyviai nuolat girdomi alkoholiu.

Kas toliau?

Žinote, net baisu prognozuoti. Lietuva realybės šou srityje toli gražu ne viską išbandė (pripažinkime – nuo pirmųjų "akvariumų", kuriuos tiesiai šviesiai daug kas vadino debiliškais, iki dabartinių "TV pagalbų" ir "dangų" pažengta gana toli; ir tai - vos per trejus ketverius metus).

Šį spalį Olandijoje realybės šou tiesioginiame eteryje 27 metų moteris pagimdė mergaitę.

Šį rudenį Olandijoje vienas vyrukas pasimėgaudamas uostė narkotikus ir apsvaigęs dalijosi savo įspūdžiais su, ko gero, ne mažiau "užsikaifavusiais" žiūrovais.

Šį lapkritį prieš pusantro tūkstančio metų įkurto legendomis apipinto Šaolinio vienuolyno "karatūnai" pareiškė surengsią realybės šou "Kinijos kung fu žvaigždės paieška". Reginys prasidės 2006-ųjų kovą ir vyks aštuonis mėnesius.

Kodėl žmonės savo noru lenda į televizijos kalėjimus?

Atsakymą pasufleruoti galėtų kroatų internetinio realybės šou "Stado" ("Banda") kūrėjai. Šių metų rugsėjo 7–-17 dienomis vykusiame šou dalyvavo septynios tikrų tikriausios avys. Interneto maniakai balsuodavo, kurias avis išmesti, ir šios tapdavo gardžiais šašlykais. Šou laimėjusi avis iš džiaugsmo nenusišovė. Jai buvo sukurtas eilėraštis. "Stado" sumanytojas Siniša Labrovičius paaiškino, kad šou tikslas – parodyti, jog vis daugiau žmonių, ypač tie, kurie dalyvauja realybės šou, dažnai atrodo kaip avinai.

Norėčiau baigti šia neliūdna gaida, tačiau leisiu sau truputį pamoralizuoti. Sprendžiant iš to, kad irakiečių teroristų internete live (angl. "gyvai") vykdytos egzekucijos sulaukė neregėto populiarumo, kyla nerimas pagalvojus, kas laukia realybės šou industrijos. Vieši išprievartavimai? Abortai? Kankinimai? To ne juokais bijo pasipriešinimo realybės šou klestėjimui judėjimų nariai – nuo islamiškųjų arabų šalių iki liberaliųjų Vakarų Europos valstybių, pavyzdžiui, Danijos ir Prancūzijos.

Bijau to ir aš. Kad vieną dieną pabudę nepastebėsime (kaip filmo "Trumeno šou" herojus), jog gyvename ne tikrame pasaulyje, o realybės šou. Tai bus Jeano Baudrillard’o, pranašavusio realybės išnykimą televizoriaus ekrane, mirties diena.    

P.S.[2012 08 04] Televizija per pastaruosius septynerius metus tapo ištisu enter- ir info- tainmentu, t.y. pramogos lydi žiūrovą kiekviename žingsnyje. Nuo iškrypusio mėgavimosi kriminalais iki dažnai nevykusio dainavimo ir šokimo (be abejo, esama ten talentų, nepaneigsiu, bet...). Tuo tarpu po šia pramogos širma slypi nutylėtos svarbiausios pasaulio ir Lietuvos naujienos: apie ekonomikos krizę, karus, marus, badus ir kitas problemas.  Žiūrovas - tik televizijos ir nesuskaičiuojamų reklama besitaškančių verslo banginių įrankis. Tarpuose tarp reklamų, tiesa, pasitaiko ir neblogų laidų bei (deja, retai lietuviškų) filmų. Pažvelgsime į šią situaciją dar po kelerių metų. O kol kas, kaip sakydavo 2000-2001 m. Rolandas Kazlas, - "nekenčiu reklamos". 

Komentarai
  • Celestina
    2012 m. Rugpjūčio 04 d., 15:35
    žiauriai nemegstu jokių šou, o ypač iš Seimo arenos:((