Tiesa, šią knygą leidykla savo puslapyje apibūdina kaip leidinį, kuriame „pristatoma ankstyvoji Amerikos ir Britanijos psichodelinio roko muzika, hipių sąjūdis, taip pat jų atspindžiai tolesnėje kultūros raidoje – muzikoje, kituose menuose ir visuomenės gyvenime“. Knygos autoriumi įvardijamas „žymus straipsnių muzikos, kultūros ir filosofinėmis temomis autorius Lukas Devita“. Radikaliai.lt žiniomis, tai – Vilniaus bibliotekininkas Vytautas Vilimas, kuris nėra parašęs nė vieno filosofinio straipsnio.
Blizgiuoju (glianciniu, glamūriniu, jei leis kalbininkai) viršeliu, primenančiu žurnalus „Cosmopolitan“ ar „Playboy“, papuošta knyga išties tėra senų V.Vilimo straipsnių rinkinys. Daugelis jų publikuoti Lietuvos kultūrinėje spaudoje. Radikaliai.lt siūlo skaitytojams paspėlioti, kas yra „laisvos meno studijos“, tuo tarpu knygoje – vikipedinės žinios apie pasaulinio garso muzikantus, kurios galėtų nustebinti 1990-aisiais, kai nebuvo interneto, tačiau ne 2012-aisiais. Dabar žinovo tonu rašyti apie visiems puikiai pažįstamą J.Kerouacą, „The Beatles“, W.Burroughsą, J.Hendrixą, D.Bowie, A.Huxley ir kitus „hipius“ yra mažų mažiausia netaktiška skaitytojo atžvilgiu. Visus minėtus ir kai kuriuos kitus kūrėjus pritempti prie „hipių“ subkultūros taip pat kvailoka.
Tokio ir panašaus humoro knygoje nė su žiburiu nerasi. http://yogadawg.blogspot.com pieš.
Ši knyga akivaizdžiai parodo pagrindinę šiuolaikinės Lietuvos leidybos problemą: kokybiškų lietuviškų autorių trūkumą. Straipsnių rinkinys ir lieka straipsniu rinkiniu, ir imituoti „mokslinės“ knygos nepadės net nususęs literatūros sąrašas; įdomu, kodėl jame I.Asimovo knyga „Aš robotas“ pateikiama ir angliškai, ir lietuviškai? Tikriausiai nebuvo, ką daugiau į jį dėti.
Lietuvos hipiai plačiai aprašyti knygoje „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Ypač daug dėmesio joje knygos autorius Mindaugas Peleckis skyrė bene žymiausiai hipių komunai – „Raganiai“, pirmasis atradęs jos įkūrėjus ir juos pakalbinęs. Lietuva L.Devitos-V.Vilimo knygoje tartum neegzistuoja. Kam, gerbiamieji, įdomu, kad tam tikra plokštele „baigėsi ilgas „Mahavishnu Orchestra“ etapas“ (p. 175)? Šį ir kitus straipsnius – pasikartosime - jau seniai skaitėme Lietuvos kultūriniuose laikraščiuose.
Knygoje nėra jokių išvadų, ji nutraukiama staiga, pasibaigus straipsneliui apie moteris dainininkes. Užtat leidinys turį „Įvadą“ (p. 9-22), kuriame skystoku publicistiniu stiliumi samprotaujama apie tai, kad „roko muzika visada bylojo apie laisvę“ (p. 11). Taip ir norisi pasakyti: „Sėskis, du“. Deja, Radikaliai.lt manymu, autorius tiesiog įgyvendino savo seną svajonę, ir dabar jo knygų lentynoje gulės šis kičinis leidinys. O Lietuvos roko ir kitos alternatyviosios muzikos gerbėjų artimiausiais metais laukia siurprizai: nauji leidiniai, apie kuriuos Radikaliai.lt pažada pranešti vos ką nors sužinoję.
