Pradžia / Radikaliai
 

Riksmas

Riksmas – tai atbulinė tiesos gravitacija, uždelsto sprogimo laimė, paskutinis Skrajojančio olando uostas, Eldorado bala, juoda skylė ant kiauro šventyklos stogo. Rėkia ne tik gyvūnai, bet ir žmonės. Deja, šis fenomenas yra nepakankamai ištirtas.

Algimantas Lyva
2012 m. Rugpjūčio 02 d., 14:00
Skaityta: 278 k.
Lovers masks. Artūro Rožkovo pieš.
Lovers masks. Artūro Rožkovo pieš.
Rėksnys kasdien žiūrėjo į miesto namus ir laukė transo. Eidamas turgaus aikšte, jis laukė vidinio šuolio, skrydžio, sparnų. Pagaliau atėjo reikiamas momentas, sprogo nematoma gerklės membrana, nugriuvo aukšta lagerio siena. Rėksnys išsižiojo ir it alkanas ryklys nėrė į palaimingą triukšmo erdvę.
 
Išbluko ant melsvo, dangiško fono primityviai nupiešta saulė. Už debesų pasislėpė išsigandęs mėnulis. Tolima laime sublizgėjo dangoraižių langai, dinamito spalva nušvito oras. It ilgas metalinis laužtuvas, smogė skardus riksmas. Susverdėjo apkurtę miesčionys - aklos, bejausmės miesto dulkes.
 
Džiūgavo turgus. Stikliniai kioskeliai šienavo arbūzus. Bitės, atšipusiais voratinklių kirviais kirto agurkams galvas. Viesulas dar kartą, iš naujo, meniškai surinko prekybos stalus. Šaldytos žuvys pirkėjams išdalino laimingas kortas, bet aukso puodą vis dėlto išlošė varnos. Šviežios braškės sustiprino juodą šauksmą, todėl ilgokai netilo riksmas. Perpus skilo juodas asfaltas Purpuru nušvito šiukšlini šaligatviai. Turguje mažai vietos liko įprastai skurdo spalvai. Riksmas atvėrė apsnūdusias pirkėjų akis. Uždusę plaučiai įkvėpė gaivų permainų orą.
 
Šio keisto įvykio neaprašė joks bulvarinis dienraštis, nepastebėjo TV kameros objektyvas, bet nevilties riksmas įjungė nematomą pavarą ir geltoni, žali, bei raudoni automobiliai pradėjo važiuoti žymiai greičiau. Nepaisant akivaizdaus progreso prekyvietės teritorijoje tvenkėsi juodi debesys. Artėjo violetiniai girtuokliai. Rėksnys skubiai paliko nedėkingą turgų, nes mėgo vienatvę ir vengė agresyvios minios. Debiutantas ugniagesių kopėčiom užlipo ant stogo.
 
Apačioje saugiai džiuvo panoraminiai dažai, blanko tolimas horizontas.
 
Įtampa atlėgo. Koks stiprus žmogus. Neveltui sakoma: vienas žmogus gali užkariauti miestą, du – valstybę, o trys – visą pasaulį. Rėksnys it titanas įkvėpė didžiulį kiekį oro. Dabar net alkanas dangus neįveiks jo riksmo, bet po sėkmingos premjeros vis dėlto reikėjo tylos, ilgo rudens lietaus, tuščios teatro scenos.
 
Apačioje sviro sunkūs namai, rūdijo šiukšlės. Gal būt, tik asfaltas nepajuto riksmo svorio. Deja, rėksnys buvo ne vienas. Ant stogo stovėjo jauna mergina. 
 
- Mano vardas Daina. O tu kas esi? – paklausė nepažįstamoji.
 
- Aš - Erdvilas ir, kaip matai, nukritau iš kiauros debesų kepurės.
 
- Nemačiau, bet girdėjau tavo riksmą. Esu sužavėta. Gal nori groti mano grupėje?
 
- Ne! 
 
Erdvilas nenorėjo su niekuo šnekėti, bet ant stogo laukti nakties taip pat neketino. Po žvaigždėtu dangumi greitai išprotėja žmonės. Kai pasieki čerpes gali keliauti bet kur.
 
- Eime, tikrai nesigailėsi, - tarsi įspėjusi rėksnio mintis, paragino Daina.
 
Jaunuoliai nusileido laiptais į apačią ir pateko į rūsį, tiksliau į didelį garažą. Patalpa buvo užgriozdinta keisčiausiais daiktais – garso kolonėlėmis, senais stiprintuvais, akustiniais pultais, muzikos instrumentais, statybininkų įrankiais. Seno automobilio griaučiuose prie didžiulio monitoriaus ekrano sėdėjo liesas ilgaplaukis. Jo pirštai mikliai lakstė klavišais. 
 
- Atvedžiau rėksnį, - pranešė mergina.
 
- Aš Kunotas, garsininkas Kunotas... Rėk! 
 
- O aš esu Erdvilas ir rėkiu kada noriu, kai iš vidaus atplaukia garso banga...
 
- Tu nesi menininkas, - paniekinamai pastebėjo Kunotas.
 
- Tu taip pat, - atkirto Erdvilas.
 
- Kas yra menas? – paklausė Daina, norėdama sušvelninti įtampą ir pokalbį pakreipti saugesne linkme.
 
- Nežinau, tai jūsų, kūrėjų, problema... – ironiškai atšovė rėksnys.
 
Erdvilas jau ketino išeiti, palikti arogantiškų muzikantų draugiją. Staiga jis pajuto artėjančią riksmo bangą ir nė kiek nesudvejojęs nėrė į pilkas betono sienas.
 
Sudrebėjo garažas. Kunotas nepastebimai įjungė mikrofonų girliandą, gyvatiškai apraizgiusią rūsio sienas. 
 
- Tu įkalinai mano riksmą, pavergei laisvą garsą, - ne juokais įsiuto Erdvilas, supratęs Kunoto klastą, - dabar aš galiu jums pasakyti, kas yra menas. Tai tik dar vienas būdas parsiduoti velniui, paversti savo unikalius sugebėjimus bedvasiais popieriukais!
 
- Geras! – nudžiugo mergina.
 
- Tu ne estrados princas, ne vienadienis stabukas, - tarė Kunotas, - maestro, tu esi triukšmo kūrėjas.
 
Tarsi patvirtindamas savo žodžius, Kunotas įjungė didžiulį kirtiklį. Sprogo garažas ir Erdvilo kaukolė tapo beviltiškai tuščia. Rėksnys ištrupėjusiai laiptais spruko iš rūsio, bet jį greitai pavijo kamuolinis žaibas. Dviguba scenos šviesa nuplėšė veido kaukę ir svajones pavertė miražu. Erdvilas suprato, kad jo gyvenimas buvo tik iliuzija, laisvas kritimas į begalinę suvokimo erdvę. 
 
Erdvilas gulėjo ant šaligatvio ir jau nesipriešino šaltam mirties šešėlio dvelksmui. Į pagalbą skubėjo snaigės. Auštrinis vėjas iš klevo lapo iškirpo laikrodžio ciferblatą ir juo uždengė kruviną rėksnio veidą. Erdvilą sušildė debesų požemis, gyvas žaibo vanduo. Švariam garsui neliko jokių kliūčių. Atgijo širdis. Pabaiga liko praeityje. Erdvilas pabudo ant asfalto. Nelengva antrą kartą įžengti į garso žemę. Sunkus paslapties kvietimas. Pagaliau jis išgirdo balsus:
 
- Neįtikėtina, nukrito nuo stogo ir gyvas!
 
Rėksnys skubiai pakilo nuo sunkaus asfalto ir lėtai nuėjo gatve. Buvo pasakiškai lengva, norėjosi tik rėkti ir nieko daugiau.
 
Vilnius, 2012 m. 
Komentarai