Elektrinės kaminas išmetė dūmų inkarą į dangų. Prie monolitinių namų krantinės prisišvartavo iš miesto atplaukusi gatvė. Griaudėjo. Žole brido aksominė tamsa. Ant stogo blaškėsi akli žaibolaidžiai. Debesų apkasuose pasislėpę žaibai šaudė miestą lietaus patrankomis.
Mistiko nejaudino artėjanti audra, tik slėgė neteisingai nugyventas gyvenimas. Praeitis verkė klaidomis. Nejaugi nebuvo nė vieno teisingo, pagirtino poelgio? Alsavo ozonu persunktas oras. Į sieną žiūrėjo sausos, nepažeidžiamos dulkės ir laukė dvasios remonto. Kambaryje dar buvo šviesu, bet aukšta žvakė jau buvo sklidina tirpios nakties. Vašku atskiestas parafinas pasiruošė pačiam juodžiausiam fiasko.
Neišvengiamai artėjo pagrobimo valanda. Mistikas nė kiek neabejojo, kad į jo liūdną kambarį įžengs humoro jausmo nepraradę ateiviai ir pakvies keliauti į tolimas galaktikas. Naivu būtų teigti, kad sienas sudrebino anapusinis šaltukas, bet balkono durys atsidarė ir tikrai ne nuo vėjo. Į svetainę įžengė žalias žmogeliukas.
- Metas keliauti, - paragino ateivis.
- Kodėl taip skubate, nepaliekate laiko apsispręsti? – nė kiek nesutriko mistikas.
- Neturiu laiko žaisti, man reikia laikytis protokolo... Verčiau susitarkime gražiuoju, nemėgstu prievartos ir smurto.
- Aš keliausiu su jumis į bet kurią galaktiką, bet malonėkite man ką nors paaiškinti...
- Gerai jau gerai, - atlėgo ateivis, - supraskite, aš dirbu beveik nelegaliai, nes esu kilęs iš trečiarūšės galaktikos. Manęs darbdaviai negerbia ir jei aš susimausiu, galas mano karjerai.
- Koks jūsų vardas?
- R1111, - kiek padvejojęs prisistatė ateivis.
- Koks gražus vardas, turbūt neapsiriksiu - esate aristokratas.
- Mano kilmė labai aukšta, - sušilo R1111, - bet pirmarūšėje galaktikoje ji bevertė.
- Ar ši išvaizda yra tikra? Gal būt tai tik kaukė, skafandras?
- Gali neabejoti, tu matai ne muliažą, bet tikroji mano išvaizda yra įslaptinta.
- Nejaugi jūs nenorite išvysti savo tikrojo veido?
- Daug klausinėji, - susinervino ateivis.
Mistikas nutilo ir klusniai įlipo į lėkštę, kabančią visai šalia balkono. Erdvėlaivio kabina nustebino mistiką. Jokios tvarkos ir komforto. Prietaisų skydeliai buvo purvini, apdaužyti. Ant grindų mėtėsi dėžės, statinės, kažkokie kanistrai. Užsidegė ekranas. Monitoriuje išdygo griežtas mėlynas veidas.
- Raportuokite.
- Užduotis įvykdyta!
- Šaunuolis, gausi honorarą.
- Ar bus specialūs nurodymai?
- Nebus.
Ekranas užgeso. R1111 lengviau atsiduso:
- Tu net neįsivaizduoji, kaip tau pasisekė.
- Nebūsiu laboratorijos žiurkė?
- Tik jau negalvok, kad mes tokie primityvai. Mūsų tikslai ir metodai kiti, - nusijuokė ateivis.
- Džiugu girdėti, - visai nesidžiaugė mistikas.
- Dabar teks atlikti būtiną procedūrą.
Nespėjo mistikas išsižioti, kai R1111 apšvitino jį kažkokius spinduliu.
- Pažvelkite į veidrodį, - linksmai paragino ateivis.
Mistikas abejingai pažvelgė į savo žalią veidą, patikrino ragus. Sveiki. Jokių pasikeitimų.
- Žiūrėk, grožėkis, bet nepamiršk, kad tikroji tavo išvaizda įslaptinta, - triumfavo R1111.
- Ir ką aš turiu daryti? – nustebo mistikas.
- Skrisime į Aukštojo Kelio vienuolyną, kuriame praleisi ilgus metus, ieškodamas savo tikrosios prigimties. Gali prireikti ir ne vieno tavo gyvenimo.
Vilnius, 2012 m.
