Broliai. Novelė

- Aš turiu brolį dvynį! – garsiai riktelėjo Valerijonas.

Šuo garsiu lojimu patvirtino drąsią šeimininko hipotezę. Ir neapsiriko. Valerijonas pastebėjo artėjantį vyriškį, kuris ėjo ne žvyrkeliu, bet pieva. Matyt, skubėjo, nekantravo susitikti. Keleivio veidas buvo juodas it naktis, bet Valerijonas nė kiek nesuabejojo, kad šis jaunuolis yra jo brolis dvynys. Valerijonas jau ketino apkabinti brangų atvykėlį, bet pajuto tiesiai į krūtinę įremtą revolverio vamzdį

- Pamiršai, neskambini, nerašai laiškų. Gėdijiesi savo brolio juoduko... – įgėlė svečias.

- Modestai, aš kaip ir tu esu afrobaltas, tik atsitiktinumo dėka gimiau baltas, - teisinosi Valerijonas,

- Šlubuoja atmintis, broleli. Ne toks mano vardas. Grąžink mano pinigus ir tada galėsi mane vadinti kaip tik nori.

- Atiduosiu pinigus, tik nuleisk revolverį, - maldavo Valerijonas.

Šiek tiek padvejojęs užpuolikas paslėpė ginklą.

- Pažinai mane, šaunuolis, - paglostė šunelį Modestas, - tai kur, broliuk, paslėpei mūsų milijoną?

Valerijonas nebuvo paslėpęs lobio, neturėjo jokių santaupų ir gyveno nuo algos iki algos.

- Reikia prisiminti... prabėgo daug laiko, - diplomatiškai derėjosi Valerijonas.

- Praganei mano pinigus, - pyktelėjo Modestas, - surentei namuką, parsivedei dailią žmonelę, nusipirkai brangią mašinytę, apsikrovei vaikais... Manei, kad nesurasiu tavęs!

- Viskas yra ne taip kaip atrodo, - teisinosi Valerijonas.

- Liaukis tauzyti niekus, eime į tavo pirkelę, noriu pailsėti po sunkios kelionės, - Modestas atsainiai bakstelėjo pirštu į šalimais riogsančią dailią vilą, - argi ne čia ne tavo namai? Išvedei šunelį pabėgioti! Nepavyks manęs apmauti.

- Gerai, būsi mano svečias, broliuk, - Valerijonas dėl brolio gerovės pasiryžo bet kam.

- Šaunuolis, - pralinksmėjo Modestas ir atvėrė vilos duris, kurios, laimei, nebuvo užrakintos.

Brolius pasitiko mergina ir du maži berniukai. Modestas apkabino apstulbusią merginą.

- Dėdė iš Amerikos! – džiūgavo vaikučiai.

- Pažino, prisiminė, - susigraudino Modestas, - koks tavo vardas gražuole?

- Aistė, - sutriko mergina, pagalvojusi, kad iš Amerikos atvyko vyro giminės, - atleiskite, bet manęs vyras neįspėjo apie jūsų vizitą.

- Matyt, slunkius, paskendo darbuose, - ironizavo Modestas.

- Tikrai nežinojau, kad mano vyro brolis afroamerikietis.

- Afrobaltas, - džiugiai patikslino Modestas, - esu tikras lietuvis.

- Gal kavos, viskio, - paraudo mergina.

- Dvigubą su ledu, - patikslino Modestas ir krito į minkštą fotelį.

„Ačiū Dievui“ – atsiduso Valerijonas.

Ant dėdės amerikono kelių džiugiai įsitaisė vaikučiai. Atsitokėjusi iš nuostabos Aistė atidžiai pažvelgė į svečių veidus. Kažkur matyti. Galbūt šeimos nuotraukose.

Išgėręs viskį Modestas prabilo:

- Neketinu ilgai svečiuotis, todėl kalbėsiu apie reikalus... Miela, Aiste, jūsų vyras, man skolingas pusę milijono dolerių. Dabar mes visi kartu, todėl galime ramiai ir greitai išspręsti šį keblų reikaliuką.

- Mano vyras darbe, - pašiurpo Aistė.

- O čia kas sėdi? Klonas? – šaipėsi Modestas.

Situacija buvo ne tik unikali, bet ir labai pavojinga. Mergina ne juokais išsigando, bet būdama profesionali psichologė greitai susitvardė:

- Matau reikalas svarbus, todėl norėčiau šnektelti su „vyru“ akis į akį

- Gerai, jau gerai, galite slapta aptarti piniginius reikalus virtuvėje, o aš pažaisiu su vaikais...

Aistė grubiai už pakarpos čiupo Valerijoną ir nutempė į virtuvę

- Įkrėsk šiam mulkiui proto, - nusijuokė Modestas.

Ir kai Aistė sandariai uždarė virtuvės duris, ji griežtai paklausė:

- Paaiškinkite, kas čia vyksta?

- Aš nekaltas, aš kvailys, - išsigandęs mikčiojo Valerijonas, - žinau tik tiek, kad Modestas yra mano brolis dvynys... Aš neturiu jokių pinigų, esu skurdžius.

- Bet Modestas mažiausiai dešimčia metų už jus vyresnis?

- Nežinau, kas jis, iš kur atvyko, kaip surado mane, - pravirko Valerijonas, - būkite atsargi, mano broliukas ginkluotas...

- Skambinu į policiją ir kol atvažiuos pareigūnai, vaidinsime spektaklį toliau. Noriu, kad niekas nenukentėtų.

Pagaliau vyras ir žmona sugrįžo į svetainę. Tariami sutuoktiniai atrodė linksmi ir laimingi.

- Modestai, aš prispaudžiau savo vyrą ir jis pasidavė. Prisipažino, kad banko seife saugo milijoną dolerių. Važiuosime visi ir jūs atgausite savo pinigus.

- Visų pinigų man nereikia, paimsiu tik pusę milijono, - švelniu balsu dudeno Modestas.

- Puiku, vadinasi sutarta, - apsidžiaugė mergina, - reikės šiek tiek laiko man pasiruošti kelionei į banką ir aprengti vaikus. Patys suprantate, negaliu jų vienų palikti

- O.K. Galite neskubėdama tvarkytis, o aš, tuo tarpu, su broliuku pažaisiu bilijardą.

Kai dvyniai taikiai stumdė kamuolius ir diskutavo apie JAV konstitucijos antrąją pataisą, į svetainę įvirto iki dantų ginkluoti policininkai.

- Rankas aukštyn, atiduokite ginklą, - įsakė inspektorius.

- Čia ne ginklas, o žaislinis revolveris, - Modestas paslaugiai ištiesė vaikišką ginklą.

Pareigūnas atidžiai apžiūrėjo žaisliuką

- Grąžinti negaliu, tai įkaltis, daiktinis įrodymas. Jūs areštuoti. Surakinkite brolius.

- Ačiū detektyve, kad pasirūpinote apsauga, vis dėl to dideli pinigai...

Inspektorius atidžiai pažvelgė į Modesto veidą ir suprato, kad jis kalba rimtai, be jokios ironijos. Norėdamas pilnai išsklaidyti abejones, pareigūnas paklausė:

- Ar tikrai jūs broliai?

- Mes dvyniai, - išdidžiai patvirtino Valerijonas.

- Ar tikrai?

- Negali būti jokios abejonės, - patikslino Modestas.

Pagaliau Aistė prisiminė kur matė šiuos keistuolius. Broliukai buvo psichiatrinės klinikos pacientai ir gydėsi nuo lėtinės šizofrenijos. Mergina skubiai informavo inspektorių.

- Ponai, manau, jus teks nuvežti ne į areštinę, bet į beprotnamį. Nuimkite broliams antrankius.

- Nepakenčiu vergovės, - Modestas atkišo policininkams juodas, tvirtas rankas.

- Ir Linčo teismo, - pridūrė Valerijonas.

Visko matę policininkai pradėjo kvatoti. Broliai įlipo į policijos džipą ir visi nuvažiavo. Tik Valerijono šunelis, likęs vienas, beviltiškai inkštė.

- Gyvensi pas mus, bus vaikams džiaugsmo, - su palengvėjimu atsiduso Aistė.

Vilnius, 2012 m.