Arvilas Delčios kaime nusipirko seną, apleistą dvaro pastatą ir parką. Dvaras tapo užburta svajonių pilimi, kurioje kažkada gyveno vokietis baronas. Matyt, todėl naująjį dvarininką kaimiečiai pradėjo vadinti baronu. Arvilas greitai priprato prie šio vardo ir save noriai titulavo baronu. Jis pasijuto laisvas ir nepriklausomas. Nereikės mokėti nei už šildymą, nei už vandenį, nei už elektrą. Už nieką nereikės mokėti. Dvaras nebuvo įtrauktas į kultūros paveldo sąrašus, todėl negrėsė nei renovacija, nei restauracija.
*
Delčios gyventojai kantriai laukė kada gi pagaliau prasidės dvaro remontas, bus pastatyta nauja pieninė, sūrių gamykla. Visus nustebino, o vėliau papiktino Arvilo skurdas ir neveiklumas. Tad kodėl gi vargšas baronas nusipirko šį apleistą dvarą? Kodėl jis delsia, šlaistosi pamiškėmis ir beveik kasdien kaimo aludėje geria alų? Smalsumą nugalėjo kaimiečių flegmatiškumas. Jei naujasis dvaro savininkas neskuba, matyt turi svarbių priežasčių.
*
Didžiąją salę užliejo troški tyla. Šaltos sienos delsė išpažinti buvusių dvaro savininkų nuodėmes. Ant palangės kažkieno palikta didžiulė saga, plastmasinė akis skaitė nematomą kroniką, kurią parašė benamis vėjas. Rasojo dulkėti langai, palubėje siautėjo musės. Girgždėjo šaltas parketas, vaiduokliai dengė vaišių stalus. Svyravo į sienos nugarą įkaltas šešėlis. Sunku blaivėti, kai ant stalo daug stipraus alaus. Ant grindų nukrito tuščias butelis. Kai esi laisvas dažnai prarandi pusiausvirą. Norėdamas pakelti butelį, Arvilas pasilenkė ir nuvirto nuo kėdės. Baronas ketino ropoti link durų, bet, atsitrenkęs į stalo koją, suriko:
- Noriu valgyti!
Nuo stalo nukrito dar vienas butelis. Arvilas apsivertė ant nugaros ir pažvelgė į lubas. Jų nebuvo, nebuvo ir stogo. Visai nieko nebuvo. Tamsa. Griūvantys namai yra saugi proto dykuma, bespalvė vienatvė. Į barono galvą trenkė žaibas. Nukrito trečias butelis alaus - antroji stogo pusė, debesų lubos. Jei nori objektyviai, iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą, beviltiška tarp keturių sienų ieškoti prasmės. Net ir prabangiuose rūmuose užkaltos visos dienos, o violetinė prieblanda tik patikslina lėkštą vienatvės reljefą.
Danguje siautė astrologinė audra, o ant žemės krito beverčiai, žvaigždėms nereikalingi tušti buteliai. Klimato anomalijos netrukdo įprastai gėrimo tėkmei. Jei nori nukristi tiesiai ant mėnulio - nereikia aukšto lango. Saugiai užrakinta naktis - galima gyventi ilgai ir beveik laimingai. Į dvarą nepastebimai skverbėsi kukli kaimo idilė. Ant rūmų stogo krašto gandras surentė prabangų lizdą. Čerpėmis lakstė veiklios skruzdėlės. Žolės metai. Šulinys buvo pilnas gėlo vandens, bet vienatvė atnešė tik sausrą ir troškulį.
- Noriu gerti, - sužviegė Arvilas.
Reikia šliaužti atgal prie durų. Pabėgti nuo gėrimo, nuo savęs.
- Neturiu talento, nesugebu rašyti eilių! - kriokė Arvilas.
Ant barono veido užšoko katinas ir giliai į nosį suleido aštrius nagus.
- Šalin, niekše! Čia mano namai! – suriko Arvilas ir greitai atsistojo ant grindų.
Visa laimė neužgeso žvakė ir baronas įskilusiame veidrodyje kruopščiai ištyrė sužeistą veidą. Nieko baisaus, tik keli įbrėžimai. Adrenalinas stimuliavo Arvilą ir beveik išblaivė. Pakaks kvailioti. Nejau, nieko neliko valgyti. Deja, ant stalo stovėjo tik butelis alaus. Pilnas. Katinas net neketino sprukti, jis taip pat buvo alkanas. Baronas prisiminė, kad polietileniniame krepšelyje liko dvi silkės.
- Viena man, kita tau. Siūlau taikytis, vis vien teks gyventi kartu.
Katinas pritariančiai pakėlė uodegą ir prisiglaudė prie kojų. Sunki praradimų šviesa panaši į katino murkimą. Visada laimi draugystė, kad ir nublokšta į skurdo bedugnę. Reikia tik padėti kitiems ir vėl tapsi gyvas.
*
Šviesi siena, saulė, blizga parketas. Praeitim alsuoja salė. Tyli stalas, tuščia. Arvilas stebėjo blyškią lubų spalvą, žvilgsniu varstė tas pačias sienas. Visada galima sugrįžti prie lango ir pažvelgti į mišką. Aukštos eglės strigo debesyse. Pasvirusia pieva vingiavo dulkėtas žvyrkelis. Į šiaurę keliavo minčių šešėliai.
*
Į pelkių sutemas susmego seni kelmai, o gandrų kalenimą užliejo bruknių banga. Arvilas pasislėpė po paparčiu. Reikia pailsėti nuo raguotų dvaro tvorų, sudilusių plytų, suniokotų paveikslų, kolonų, apvalių gėlynų duobių. Baronas pasėmė saują smėlio. Akino byrantis stiklas. Vakaras išskleidė auksinius klevų sparnus nuo žemės ligi dangaus.
*
Langas buvo atviras ir Arvilas išgirdo muzikos garsus. Lauke skambėjo varis. Tolumoje repetavo Delčios dūdų orkestras. Kai skamba gyva muzika simboliškai tuštėja taurės, nes vyną geria miglotas liūdesys. Nuobodu kaime, liūdna sugriuvusiame dvare. Ką veikti, jei tyli mūzos? Baronas tarnavo poezijai, todėl neketino ūkininkauti.
Tuščias bloknoto lapas, atversta dar viena, išsekusi diena, dyla pieštukai, lūžta rankos padrožtos į stalo kraštą. Balto lapo prarają demonstruoja apvali šviesos banga, sklindanti nuo užgesusios žvakės. Jau diena, sienos dainuoja ištrupėjusio tinko posmais. Arvilui buvo neramu, nors dieną švietė saulė. Baronas neabejojo, kad tik širdies tamsa gali uždegti pakasynų žvakes.
Apakęs nuo miesto neono šviesų, Arvilas pabėgo į šį apleistą dvarą ieškoti įkvėpimo. Gal jo žygis buvo tik eilinė nesąmonių tąsa, nutilusio kūrybos aido gaudynės. Atverstame bloknoto lape slypėjo balti spąstai. Svetimos knygos gali būti užverstos bet kada, tačiau Arvilo bloknotas maištavo.
*
Senas dvaro stogas, sutelkęs visas jėgas uždengė lubas, o Arvilas senuose stalo stalčiuose ieškojo pieštukų, medinių įkvėpimo kompasų. Iš nevilties sulinko į sienas įkaltos vinys. Sunku kalbėtis su tuščiu paveikslu, seni dulkėti rėmai trukdė susikaupti. Neegzistuojantys peizažai, natiurmortai nepaliečia širdies. Reikia susikaupti, prisiminti pavogtus paveikslus, nes parketo duobėje palaidota šventa žemė, dramblio kaulo bokšto pamatai užkasti smėliu, o kiauras stogas prislėgtas debesų akmeniu, uždengtas žuvų kaulais.
*
Dvare slėpynių žaidė ilgi, dar neprijaukinti koridoriai. Griūvančios sienos augo, plėtėsi, keitė kontūrus, tarsi šoko. Ore skraidė dulkės, didžioji salė buvo pilna saulės. Tuščia. Ant grindų tykojo nematomi spąstai, aštri minčių pasala. Arvilas nutarė nerizikuoti ( išminuotojas apsirinka tik vieną kartą ), todėl be gailesčio smogė kirtikliu į parketo lenteles. Tarsi nepajutęs jokio pasipriešinimo, kirtiklis sulindo į medinę plokštumą. Arvilas truktelėjo rankeną ir lengvai ištraukė neaiškios formos parketo gabalą. Kas apačioje? Dangus? Žvaigždės? Grindyse riogsojo skylė, pro kurią jis galėjo pralysti. Reikia mesti monetą, patikrinti ar gilu. Kodėl monetą? Arvilas uždegė degtuką. Sublizgėjo dvi akys ir katinas šoko ant krūtinės, šį kartą švelniai, draugiškai, matyt, pažino šeimininką.
Sutraškėjo sienų tinkas ir Arvilas pamatė, kaip purvinos dėmės pradėjo suktis ratais. Nustebintas reginio baronas sustingo nedrįsdamas paleisti katino. Staiga kažkas jam smogė į nugarą: stiprokai ir gana skaudžiai. Baronas atsigręžę, bet nebuvo jokio užpuoliko. Salė buvo tuščia. Šokančios dėmės taip pat dingo. Ar verta buvo pirkti šį pastatą? Gal reikėjo mieste dar kartą išbandyti jėgas, nepasiduoti. Grėsmingai pasviro salės siena, sudrebėjo laiptai, parketas įlinko. Grindų duobėje kažkas slypėjo. Reikėjo patikrinti. Restauruoti dvaro jis neketino, neturėjo nei noro, nei pinigų, be to jis ir pats gerai nesuprato, kodėl nupirko šiuos griuvėsius.
*
Po langais augo didžiuliai klevai ir jų platūs lapai paslėpė debesis, dar laužui nesukapotą šakų ramybę. Nuo kiauro stogo krito sužeistas lietus. Arvilui pabodo stebėti purviną balą. Jis užsimetė ilgą apsaustą, užsimaukšlino plačią skrybėlę ir drąsiai išėjo į lauką. Lietus pažadino snaudžiantį polėkį ir baronas garsiai padeklamavo ilgai lauktas eiles.
- Esu šaltas rudens vėjas, sujaukęs geltonus lapus. Svajonės miražai ir kančios atidavė man ugninius sparnus. Kasdienybė minčių nebedrasko, veržli laiko tėkmė... Aš sklandau ties bedugne, arti būties krašto, nežinau gal pražuvau, o gal išgelbėtas esu... Aplink mane tiek daug laisvos erdvės: sukasi neatrasti miestai, praskrieja vandenynai, dykumos ir salos. Man neliūdna ir nevieniša visai. Aš skrendu, aš grįžtu į amžinybę, į pamirštus savo namus.
*
Arvilas nutarė aplankyti seną ir visų pamirštą traukinių stotelę. Jį pasitiko šaltas ištrupėjęs peronas ir ilgas, aprūdijęs bėgių metalas. Už supuvusio medinio sandėlio bolavo sulūžusios durys, duobėtas asfaltas, purvina bala. Perone voliojosi stiklo šukės. Tuščia. Stotyje beveik neliko tranzitinių minčių, tik du visų pamiršti krovininiai vagonai. Apleista stotis žlugdė kelionių ilgesį ir šalta perono akimirka pavirto paralyžiuota aklaviete. Galbūt nuvažiavusiame traukinyje liko paslėpta prasmė, gal šalti keleiviniai vagonai mokė kažko labai svarbaus? Iš traukinių tvarkaraščio išbluko visi kelionių maršrutai. Jau parduotas paskutinis bilietas į paskutinį traukinį.
*
Perono viduryje riogsojo senas kioskas, o Arvilo burnoje džiuvo išgertas alus. Akyse atsivėrė juoda skylė, tarsi neliko dangaus. Prie medinių stoties durų alpo laukiniai balandžiai. Ant supuvusių pabėgių augo minkšti grybai, nuodingi musmirių tiltai, raudonos starto aikštelės. Balti mirties taškai kėlė rasotas bures skrydžiui į debesis. Į barono širdį sėlino uždraustas laikas. Sunku gyventi be narkozės. Kai nėra kur eiti, smegenys dirba kitur. Dabar jau galima išmesti pavargusį veidą. Arvilas laukė tamsaus, nemokamo finalo.
*
Staiga jis išgirdo tolimą garvežio švilpuką. Gal būt pasaulis tik garsų žaidimas, atsitiktinė melodija, sapno ritmas. Skardus švilpuko verpetas išlaisvino liūdnas mintis. Be mąstymo skleidėsi tikrovė. Ore tvyrojo džiaugsmas. Kvapiomis dulkėmis alsavo peronas.
- Nesąmonė, čia jau seniai nevažinėja traukiniai, - apstulbo baronas.
Tarsi paneigdamas Arvilo abejones, dar kartą skardžiai riktelėjo garvežio švilpukas. Į geležinkelio stotelę įriedėjo garvežys, prie kurio buvo prikabintas tik vienas keleivinis vagonas. Lokomotyvas sustojo. Atsivėrė vagono durys ir ant laiptelių pasirodė mergina. Baronas pribėgo arčiau ir galantiškai ištiesė ranką, padėdamas keleivei išlipti.
- Ačiū, - padėkojo mergina.
- Baronas Arvilas, jūsų nuolankus tarnas, - priblokštas netikėto reginio ir merginos grožio, kvailai ir manieringai prisistatė jaunuolis.
- Princesė Nijolė, jei tu baronas, tai ir aš turiu būti kilminga.
Arvilas paraudo, bet ne iš gėdos. Paslaptinga keleivė nusijuokė. Jos akys šelmiškai blizgėjo. Tik dabar baronas pastebėjo, kad Nijolė buvo vienintelė keleivė.
*
Atvykus Nijolei, dvaras tarsi atgijo. Sušvelnėjo apleistos sienos, išblyško dėmėtos lubos, nežinia iš kur atsirado paveikslai. Vėjas kedeno užuolaidas. Melodingai girgždėjo atviros balkono durys. Ant grindų gulėjo laimingas katinas. Didžiojoje rūmų salėje išdidžiai stovėjo blizgantis fortepijonas. Nijolė švelniai pakėlė dangtį ir palietė klavišus.
Suskambo dieviškai skaidri muzika. Švelnių garsų migloje ištirpo Arvilo liūdesys, o slogios mintys virto lengvais pūkais. Atsivėrė užkalti debesų langai, nuo lubų krito spalvotas lietus. Barono jau nebesmaugė sienos.
Pagaliau Nijolė liovėsi skambinti.
- Šiandien vakare išvyksta mano traukinys.
- Pasilikite rūmuose, būkite mano princese, - maldavo baronas.
- Negaliu, man reikia grįžti, - liūdnai ištarė mergina.
- Nenoriu likti vienas, noriu būti su tavimi.
- Gali važiuoti kartu su manimi, - atsakė Nijolė, - bet atmink, daugiau čia niekada negrįši.
Arvilas susimąstė. Ar verta likti griūvančiuose rūmuose, be jokios ateities? Ne, geriau išvykti su mylima mergina. Už lango klevai tapo ypač ryškūs. Svaigi akimirka palietė pavargusią barono širdį. Neliko jokio atstumo iki laimės.
- Važiuoju su tavimi į pasaulio kraštą, - tvirtai apsisprendė Arvilas. Tegul rūmuose lieka tušti kambariai, išblukusios gyvenimo spalvos. Tegul senais laiptais rieda tuščia kaukolė, blunka minkštas užuolaidų aksomas, įkvėpimas neturi praeities, kūryba gimsta iš nieko. Man reikalingas tuščias dangus. Trokštu būti laisvas.
- Arvilai, sunku priprasti prie akimirkų kaleidoskopo, - atsakė Nijolė, - manau, verta kabintis į debesis ir pasiekti žvaigždes.
*
Nijolė ir Arvilas skubiai paliko rūmus. Ežero pakrantėje tvyrojo matinis rūkas. Žuvėdros ganė karves. Be griuvėsių dužo sulinkę medžiai. Prabėgo gyvenimas. Į ežerą brido ištroškusi žolė, virš bangų plaukė medžiai. Į krantą lipo šlapi akmenys.
Jaunuoliai greitai pasiekė geležinkelio stotį. Prie mūrinės tvoros puvo į rietuves sukrautos lentos, agresyviai kyšo senos vinys. Surūdijo vaikystė, liko tik smaugianti viela. Baronas pasiilgo senų draugų, naujų stebuklų. Skylančia siena bėgo saulės zuikučiai. Į nežinomybę nutyso lūžęs žvilgsnis. Pūškavo garvežys, nekantriai laukdamas keleivių. Arvilo jau negąsdino šiurpus bėgių artumas. Jau pasiekta proto bedugnė, iškasti visi siekiai, baigiasi neįvykęs laikas. Ties sapno riba barono laukė debesų tiltas, šalta snaigių kelionė, migla. Arvilas ryžtingai įlipo į vagoną. Dabar jau galima keliauti, pradėti viską iš pradžių.
Vilnius, 2012 m.
