Pradžia / Radikaliai
 

Iš laiškų Broliui

Publikuojame Mindaugo Kaktavičiaus "Laiškų Broliui" ištraukas.

Mindaugas Kaktavičius
2012 m. Balandžio 01 d., 21:48
Skaityta: 941 k.
Pasaulis. Liubovės Vitašnevos nuotr.
Pasaulis. Liubovės Vitašnevos nuotr.

(1)

Supratau vieną dalyką, Broli.

Mes gyvename tam, kad padėtume kitiems. Tik todėl esame labiau žinantys, nei kiti. Tai - ir duotybė, ir pareiga. Jau kalbėjom, bet pajutau tai ir užtvirtinu.

Visos mūsų kančios vardan to, kad kitiems būtų nors kiek geriau. Taip angelai elgiasi. Velniai dirba sau...

Tavo Brolis, visada, visur, visąlaik

(2)

iliuzijai
nuslinkus, lieka tik didelė srauni ašarų upė......

Brolis

(3)

Egzistencinis klausimas – kiek ilgai aš taip gyvensiu, ir kada ji pagaliau sutvarkys virtuvę?

(4)

Sveikas, Broli,

vėl kažkaip prasilenkėm...

Žinai, pagalvojau tokį dalyką... Kartais žmonės (daugybė žmonių!) nugyvena ištisus gyvenimus ar bent nemažus jų fragmentus (net daugiau nei 7 ar juolab 3 metai) be laimės, džiaugsmo, inercijos, su priklausomybėm, nekęsdami... Ir dėl ko? Dėl vienatvės? Bet juk konstruoti gyvenimą su kitu žmogum gali bent kelis ar keliolika kartų. Visgi čia esmė žmoguje. Yra kas ženijasi po 4 kartus, tada turbūt pavargsta tai daryti, ir nustoja. Yra, kas iš baimės visai nebesiženija. Yra, kas tai daro antrą kartą (ai, dabar bus gerai), nusvyla, ir visą gyvenimą pratyli. O gal vieną dieną pratrūksta ir „išeina pas kitą“, nors ta kita visai jam nerūpi, nei ką.

Kai paprastai, ūkiškai pagalvoji, čia lyg ir nieko blatno. Bytavūcha. Na, vyras, boba, netinka vienas kitam, išnaudojimas ir pan.

Bet kai pamąstai egzistenciškai, matosi, jog čia esama egzistencinio siaubo. Matai, mūsų VISŲ didžiausia - mirties - baimė turi daugybę veidų ir pavidalų, ji lyg daugialypis veidrodis iš Bruce Lee filmo Enter the dragon, kur jis bando kautis su „daugybe priešų“, kol supranta, kad kaunasi su savimi, savo atspindžiais iliuziniuose veidrodžių atvaizduose.

Visų mūsų kelionės per gyvenimą nuo vienišo gimimo iki vienišos mirties, bardo ir vėl atgimimo yra tarsi kelionės traukiniu. Na, viename kupe prirūkyta, kitame bloga kompanija, trečiame paleistuvė boba, ketvirtame chujovai, bet visgi duoda valgyt, ir taip toliau. Taip ir einame per vagonus, ieškome, o gal tame gyvenimo traukinyje rasime ramią vietą prie lango su gražiu vaizdu į tolius, kur, duok Dieve, šalia atsisės ir graži, kukli moteris, pasiūlys valgyt ir prisiglaus.

Iliuzija visa tai. Net jei ji prisėstų, tai būtų tik trumpalaikis sapnas, angelo sparno prisilietimas.

Visą gyvenimą mes gyvename tam, kad pabustume iš miego, sakė Gurdžijevas. Į kokį košmarą kaskart pabundame, priklauso nuo visatos dėsnių. Tačiau košmarų gali būti įvairių - jų formos begalinės...

Kurgi aš lenkiu? Visa, kas tikra, - tai mes, traukinys ir pati kelionė į nakties tamčiausias slaptybes. Mes nežinome, ar bus tunelis, juolab, ar ten sutaisyta lemputė. Galiausiai mes net nustojame tikėti, kad tai traukinys arba tiek prie jo įprantame, kad girtas kaimynas įtikina, jog tai lėktuvas. Ir pagaliau kartais iš nevilties mes užmirštame, jog esame tik laikini keleiviai šiame traukinyje, kuriame imame patogiau įsitaisyti nelyginant būtume šeimininkai...

**

Štai ir atėjo naujieji metai. Tuoj ketvirta ryto. Nešvenčiau, bet nemažai mąsčiau. Anokia čia šventė. Būtų kas nors užėjęs, kažką smagaus, nuoširdaus pasakęs... Tačiau pajutau tik tuštumą. Taip, tu skambinai – vienintelis. Ir suprantu, kad man tik to ir tereikėjo. Džiaugiuosi.

O gyvenimas ne naujamečiais matuojamas. Gamta turi savo sezonus, o sausio 1-oji - dirbtinė data. Tačiau mano kaimynai to nežinojo ir eilinį kartą gerai prisisprogo. Visą valandą už lango pylė fejerverkus. Iš kur tiek energijos pas žmones? Juk geriau savo vidinę ugnį kam kitam išnaudotų.

Bet aš jų nesmerkiu. Aš nesmerkiu nė vieno kvailio, kuris tiesiog gyvena, sąmoningai ar ne pasirinkęs vienokį ar kitokį gyvenimo būdą. O kodėl? Nes pats esu kvailys. Nors tu kartais, Broli, sakai, kad esu išmintingas. Ne, kvailys aš. Gyvenime – begalybė įvairiausių kombinacijų, scenarijai, kuriuos mums kažkas parašė ir patys rašome, - sudėtingi. Atrodo, viskas nesiseka, o staiga – bac, ir gerai. Arba – priešingai. Logikos čia nesama jokios (maždaug „po tamsos išauš šviesa“ – nė velnio niekas niekur neaušta!).

Taigi, gyvenimas ir logika – nesuderinami dalykai. Žmogaus protas, ypač, jei treniruojamas, prašyte prašosi logikos, nori rutinos, tampa priklausomas nuo daiktų, įpročių, maisto. O gyvenimas eina sau. Nevalgysi – numirsi. Tapsi asketu – kaltink save. Tapsi persiėdėliu – taipogi kaltink save. Gyvenimas tau nesiūlo jokių alternatyvų, jis pats yra begalybė nelogiškų alternatyvų.

Mes gimstame, suaugame, ir vieną dieną mus, švarius ir gražius, dar nesugadintus degtinės, cigarečių ir moterų, gyvenimas pastato prieš didžiulį tornadą išbandymų. Jis įsuka, ir tik spėk atsilaikyti. Siela tamsėja, nebe tokie švarūs tampame. Paskui vėl apsivalome, apgailestaujame, o dažniausiai – ne. Bastomės po pasaulį ir savo kiemą nerasdami savęs.

Kodėl kiekvienas žmogus kartoja tą patį, atrodytų, klaidų ciklą? Ar negalime tiesiog imti ir to nedaryti? Ne, negalime. Kol savo „kailiu“ nepatirsime, vis vien nepatikėsime. Žinoma, yra retų išimčių, ir visos tos išimtys susijusios su didžiule baime, mums įskiepyta vaikystėje arba egzistencine baime. Savisaugos instinktas liepia mums vengti ugnies ir mirties. Daugelis stichijų – ir gamtos, ir gyvenimo – susiję su šiomis dviem jėgomis. Moterys – tai ugnis ir mirtis: ugnies saldybė, aistros slaptis, o mirtis – ji visada šalia. Du skirtingi moters veidai: gyvos ir spindinčios, mirusios ir pamėkliškos. Ar tai buvo tas pats žmogus? Ar žmogus? Klaiku, bet negaliu atsakyti. Mano atsakymas liko išverktas ir palaidotas pusnyje, šaltą ir girtą žiemą.

O visgi naujieji metai, Broli, yra labai gerai. Tai iliuzijų dužimo metas. Mes nusiteikiame pozityviai, kad „dabar jau viskas bus kitaip“, ir tai padeda mums išgyventi. Tačiau jei slapčia nežinotume, kad sau žiauriai meluojame (niekas nesikeičia ir nesikeis – gyvenimas eina savo žingsniu, kartais per greitu), prasmės gyventi nebebūtų.

Melagiai ir teisuoliai, štai kas mes esame. Vienu metu ant mūsų pečių tupi ir gerieji, ir blogieji angelai. Ką jie ten šneka? Dažnai negirdžiu, bet žinau tikrai: jie nepanašūs į paukščius, ir kalba jų labai švelni (ypač tų, kurie blogieji – jie juk viliotojai). O gerieji angelai paprastai pasirodo kaip pikti demonai, kad mus išgąsdintų ir „atvestų į protą“. Tik egzistencinės baimės apimtas žmogus atsiklaups prieš Kūrėją ir jį pagarbins. Kol išmokstama mechaninio dievobaimingumo, kai kuriems reikia metų, kitiems – vieno karto. Nuolankumas gimdo vidinį suvokimą: „nusižemindamas“ prieš Dievą tu kaip tik pakyli savo viduje. Taip tik parodai kūnui, kur jo vieta – žemiau, po siela.

Gerų mums metų, Broliuk, smagiai pamedžiosime dar. O mano traukinys greit išvyksta, poilsis ir naujametinis šventimas baiginėjasi. Laikas miegoti. Kaip sakydavo kažkokia anoniminė bobutė – myžt, poteriaut ir gult.

Kitądien vėl riedėsim ilguoju maršrutu. Mūsų kelias – netrumpas. Pervažiuosime visą didžiąją šalį, kol pamatysime Baltąjį kalną. Nėra kur skubėti – pakeliui turime daug ką apmąstyti. Telepatinis labanakt.

**

Nors šiandien buvo pirmoji naujųjų metų diena, visai neturiu noro prisiminti praeities, apmąstyti nuveiktus darbus ir pan. Kita vertus, noriu pašnekėti apie kažką panašaus, tik ne taip tiesmukai. Apie vaistus ir nuodus.

Vaistas ir nuodas niekuo nesiskiria. Kalbant ir apie vaistus kūnui, ir apie dvasinius vaistus. Kas vieną gydo – kitą susargdina. Kaip visuomet, keliaudamas pasiimu daug vaistų. Toks jau mano savisaugos instinktas. Gyvenu sveikai, o štai išsiruošus (kad ir į neilgą) kelionę, atrodo, kad suplauks visos pasaulio ligos, kurioms būtinai reikės po ranka turėti vaistų, ir jau tikrai niekas jų neduos. Keista ir juokinga, Broli. Kai buvau išsiruošęs į tolimą, egzotišką šalį, mano vaistų dėžutė tikrai darė įspūdį. Tačiau peršalus nė vieni vaistai nepadėjo. Kodėl, vienas Dievas težino – juk tai nebuvo blogi vaistai. Vietinis žmogus nuoširdžiai ir operatyviai nuvežė mane į ligoninę, pas budintį gydytoją, kuris apžiūrėjo, nesuprantama kalba kažką užrašė, ir jau netrukus mano bičiulis iš vaistinės atgabeno tai, ko reikia. Tą patį vakarą jaučiausi daug geriau, netrukus pasveikau. Ar tai reiškia, kad manieji vaistai buvo nuodai, o egzotiškieji – tikri vaistai? Nemanau. Daug ko nesuprantu, bet čia akivaizdžiai suveikė stebuklo fenomenas. Tūkstančio ir vieno stebuklo šalyje turbūt ir ryžio grūdelis atrodo stebuklingas, o štai „savas, naminis“ skanumynas – atsibodęs ir juo nebetikima.

Nuo šio gyvenimiško pavyzdžio norėčiau pereiti prie gilesnių dalykų. Tarkime, mes sergame dvasine „liga“. Turiu galvoje, sakykime, įsimylėjimą. Tai – stiprus prisirišimas su haliucinacijomis, neva be kažko negalėsi taip gerai gyventi, kaip norėtųsi. Iš esmės – tai negalėjimas susitaikyti su savo fantazijos vaisiais. Sunkus atvejis, bet pagydomas. Ypač kai po kažkiek laiko pagalvoji: gyvenau iki tol, gyvenu po to, ir ką? Argi kas nors pasikeitė? Ta moteris, kurią buvau įsimylėjęs, manęs visai nebedomina, kaip ir tada, kai jos nepažinojau. Taigi, kurioje mūsų kelionės per gyvenimą dėželėje yra tas įsimylėjimas? Ar tai buvo nuodas, ar vaistas? Ir taip, ir ne. Kadangi viskas kinta, ir nieko nėra pastovesnio už kismą, tuo metu ji buvo vaistas nuo kito nuodo/vaisto, vėliau jos kaip vaisto galiojimo laikas baigėsi ir ji tapo nuodu.

Ir taip, Broli, turiu pripažinti, bus visada. Kad ir kiek stengumėmės surasti vaistą nuo visų savo gyvenimo bėdų ir nesėkmių, jo niekada nebus. Išgydę kairįjį šoną, pajusime maudimą dešiniajame, ir taip toliau. Kodėl? Ar žmogus toks netobulas? O gal jam išvis nereikia tų vaistų/nuodų?

Būčiau pernelyg naivus, jei sakyčiau, kad žmogus gimsta tobulas ir jam nieko nereikia, kad išgyventų šį gyvenimą sveikai visomis to žodžio prasmėmis. Teoriškai taip būti turėtų, juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tačiau įsiklausyk, Broli, į žodžio reikšmę: pagal. Tai nereiškia, kad žmogus 100 proc. atitinka Dievo tobulumą. Taip, mumyse daug Dievo, kaip ir vandens. Mes turime smegenų ir mums gyvenimą trumpina nervų sistema, be kurios negalėtume gyventi. Taip, mes, žmonės, esame paradoksai – mylime ir nekenčiame vienu metu, o vėliau metame viską ir užkasame po abejingumo velėna.

Bet juk Dievas irgi yra toks! Jis – paradoksalus, Jis – nenusakomas žodžiais, Jis – vaistas ir nuodas, ir tik išminčius (dvasios alchemikas) žino, kiek, kaip ir kada reikia bendrauti su Dievu. Melstis per daug nėra blogai, tačiau viskam reikalinga harmonija. Žmogus turi būti nuoširdus su savimi, ir tik tada jis pažins pasaulį ir prisilies prie Nepažįstamojo, pagal kurio paveikslą buvo sukurtas. Žmogus – tarsi nuodas, sukurtas pagal vaisto modelį. Žmogus – galingas ginklas, galintis sunaikinti milijonus, tačiau kartais, kai niekas, išskyrus Dievą, nemato, tyliai verkiantis dėl kokio mažmožio.

Tokie mes visi. Mirtingieji.

**

Kartais ilgoje kelionėje taip gera stabtelti, nemąstyti, pasisemti išminties. Nusprendžiau tai padaryti iš legendų. Mane sužavėjo indėnų mitai, apie kuriuos žinome tiek mažai.

Štai kad ir Arizonos gyventojai, kurių yra likę ne tiek jau ir mažai. Hopių tautelė, kaip ir gerokai nuo jų nutolę majai, sako, kad mes gyvename „ketvirtajame pasaulyje“, kuris, atėjus ciklo pabaigai (be abejo, garsiajai datai 2012-ųjų gruodį), pasikeis į penktąjį. Beje, actekai mano tą patį, tik kalba apie penktojo ir šeštojo pasaulių pasikeitimą. Kažkas, atrodo, bus apsiskaičiavęs!

Visgi pranašystės, kuriose yra cikliškumas, gąsdina arba juokina mažiau. Nežinia, kiek teisūs hopiai, majai, actekai ir kitos indėnų gentys. Įdomus kitas dalykas. Hopiai sako, kad pokytis įvyks tada, kai į mūsų pasaulį ateis Pahana – dingusysis „Baltasis Brolis“. Iš karto prisimenu musulmonų šiitų dvyliktąjį imamą Mahdi, kuris dingo 874 metais, tikima, kad greitai turėtų pasirodyti. Pahana ir Mahdi gana panašūs pavadinimai, abiejuose – raidė „h“, abu dingo, bet turi atsirasti, o dvyliktasis imamas, lyginant su hopių indėnais, tikrai turėjo atrodyti baltaodis.

„Viskas – gamtos dovana. Būk kilnus su tuo, ką turi. Žemė – mūsų motina. Visi esame broliai“, - sako hopių išmintis. Įdomu, kad „pagonys“ indėnai hopiai, kaip ir musulmonai, krikščionys, judėjai ir kai kurių kitų religijų atstovai, tiki, jog Kūrėjas (Taiowa) – vienas. Nėra nei pradžios, nei pabaigos, o Kūrėjas – begalinė erdvė. Taiowa nebuvo „tėvas“, o greičiau „dėdė“, kurio pirmasis kūrinys – sūnėnas Sotuknangas. Būtent jam patikėta transformuoti viziją į realybę, paversti begalybę baigtiniu pasauliu. Vadinasi, ir pagimdyti mirtį. Sotuknangas sukūrė devynias karalystes – vieną Kūrėjui, kitą sau, ir dar septynias. Iš keturių elementų – žemės, vandens, oro ir gyvybės (judėjimo) – gimėme mes visi. Pirmajame pasaulyje Sotuknangas sukūrė Moterį Vorą (Kokyangwuti). Ji davė pradžią žmonijai, kuri gimė keturių spalvų – juodos, raudonos, baltos, geltonos. Visos rasės gavo po skirtingą kalbą ir suvokimą, išmintį, kad ši žemė – ne jų, o jų motinos. Saulė – Kūrėjo veidas. Pirmajame pasaulyje žmonės gyveno harmonijoje su gamta ir kūrinija, jie taip pat gerai sutarė tarpusavyje. Kodėl žlugo pirmasis pasaulis? Žmonės „pamiršo“, kad kiekvienas žmogus yra ašis, pagal kurią vibruoja visatos energija. Jie nustojo gerbti Moterį Vorą ir Kūrėją. Pasaulį teko sugriauti. Sotuknangas pasirodė prieš „išrinktuosius“, kurie vis dar prisiminė Kūrėją ir jo planą ir pasakė, kad šie išsigelbės, jei pasislėps po žeme pas Žmones Skruzdes, nes virš jos siautės ugnis.

Antrasis pasaulis buvo beveik toks pats gražus, kaip pirmasis. Visgi gyvūnai daugiau nebepasitikėjo žmonėmis, gyveno atskirai. Tačiau ir čia žmonės pradėjo užmiršti Kūrėjo planą. Pasaulį vėl teko sugriauti. Išrinktuosius vėl išgelbėjo Žmonės Skruzdės. Pasaulio ašis pasislinko, atėjo ledynmetis. Po jo gimė Trečiasis pasaulis. Jame žmonių smarkiai padaugėjo. Jie sukūrė civilizaciją su dideliais miestais ir šalimis. Taip įgyvendinti Kūrėjo planą ir garbinti Jį bei Sotuknangą darėsi vis sunkiau. Žmonėms ėmė rūpėti tik jų žemiškieji reikalai. Civilizaciją Sotuknangas sugriovė – šįkart potvyniais.

Atsirado Ketvirtasis pasaulis. Jame žmonės ilgai ieškojo sau vietos, plaukiojo valtimis. Žmonės išsibarstė į skirtingas grupes ir plaukė po visą pasaulį ieškodami savo žvaigždės.  Jie keturis kartus apiplaukė pasaulį, kol galiausiai apsistojo pastoviam gyvenimui. Hopių simboliuose pavaizduotos šios kelionės. Dvasine šerdimi hopiams yra Oraibi kaimas, į kurį Lokio gentis atvyko iš vakarų. Kodėl hopiai pasirinko dykumą, kurioje sunku gyventi? Jie sakė: niekas iš mūsų šios žemės neatims, joje sunku gyventi. Taip ir nutiko.

Pasaulis yra geras, sako hopiai. Ir mes dėkingi, kad esame gyvi. Mes suvokiame, kad visi žmonės yra broliai. Taip pat jaučiame, kad esame susiję su visais gyvais sutvėrimais. Kas rytą, išeidamas iš namų, pažvelk į dangų, pamąstyk. Jei sutiksi kitą žmogų, pasisveikink. Laikyk protą švarų nuo blogų minčių, būk kilnus, kas benutiktų...

Tačiau pasaulis – korumpuotas, miestai dideli, o sielos - menkystų. Sotuknangas tai mato. Jis žino, kad jūrų gelmėse yra daug tokių pat kadaise išdidžių, tačiau nuskandintų miestų, kuriuose išsikerojo blogis. Vieną dieną žmonės turės prisiminti tai, kad jie sukurti vieno Kūrėjo. Tada visa žmonija vėl taps broliais.

Broli, ši legenda man labai patiko. Joje daug prasmių, ji geradūšė, nepikto žmogaus sukurta. Ir su logika mažai prasilenkia. Taigi siunčiu tau tolimo pasaulio dalelę, kad prisimintumei tai, ką visada žinojai.

Tegul šilti dangaus vėjai

Švelniai pučia virš tavo namų.

Tegul Didžioji Dvasia

Palaimina visus, kurie į juos įeina.

Tegul tavo mokasinai

Džiugiai išvaikšto daug sniego.

Ir tegul Vaivorykštė

Visada liečia tavo petį.

Būk palaimintas, Broli.

Komentarai