Pradžia / Radikaliai
 

Apie pareigą

Kai žmogus ir visuomenė, sąmoningai ar ne, vystosi apribodami norus ir įgeidžius, gyvenimas pradeda judėti į tikrosios, aukščiausios žmogiškosios prigimties augimą. Bet kai tie norai iškeliami aukščiau visko, pradedama judėti priešinga kryptimi, prasideda naikinimas. Kodėl šiuo metu vyksta naikinimas?

Zita Vilutytė
2012 m. Kovo 29 d., 14:05
Skaityta: 310 k.
Be pavadinimo. Zitos Vilutytės pieš.
Be pavadinimo. Zitos Vilutytės pieš.

Matyt tam, kad galėtume suprasti, kas yra pusiausvyra. Bet kad ją jaustume, turime būti bent šiek tiek sąmoningi...

Paskutiniu metu visur tiek daug kalbų apie depresiją. Kas vyksta? 
 
Nusivylimas, skausmas, nenoras gyventi... Tai kūno ar proto liga? Ne. Tai sužeistos dvasios skausmas, kuris bando pažadinti iš sąstingio. Pas mus jį bandoma išgydyti medikamentais. Juokinga...
 
Bet kartu ir liūdna. Kodėl žmogus nesuvokia savo prigimties?
 
Praradę ryšį su savimi, pamirštame, kad atėję į pasaulį gavome ne tik privilegijų, bet ir   tam tikrų pareigų. 
 
Bet pareiga retai būna saldi. Ji tarsi didžiulė našta, slegianti ir zulinanti mūsų pečius, kurios norime nusikratyti.Atrodo, kad ji trukdo judėti į priekį ir jei jos nebūtų, nuveiktume didžiausius darbus. Tačiau taip neįvyksta. Kuo mažiau atsakomybės žmogus  prisiima, tuo lėčiau jis juda. Paradoksalu.
 
Įdomiausia, kad tos atsakomybės mums niekas neužkrauna, mes galime ją tik prisiimti patys. Ir tik tiek, kiek sugebame pakelti. Svarbiausias dalykas, ko mums reikia - valia.
 
Mūsų valią glumina beprotiška konkurencija, norisi tikslą pasiekti greičiau už kaimyną, gauti geresnį ir didesnį rezultatą. Konkurencija gimdo pavydą ir pražudo širdies gėrį. O be jo valia mąžta. Vis dėlto jei sugebame nekonkuruoti, valia stiprėja, ir mes sėkmingai judame į tikslą. O pasiekę jį ir nusišluostę prakaitą, pamatome, kad nieko įspūdingo iš tikrųjų nenuveikėme. Ta atsakomybės našta pasirodė visai nedidelė. O gal mes tiesiog paaugome? Arba gavome dar vieną meilės pamoką? Meilė sušvelnina trintį, jei jos nėra, judėti į priekį būna be galo sunku.
 
Pareiga saldi tik tada, kai ji apšviesta meilės, o meilė įmanoma tik laisvėje.
 
Ir vėl paradoksas - kokia gali būti laisvė, jei velki atsakomybės naštą? Pasirodo, tik taip yra įmanoma. Mūsų protas lyg veidrodis, visi vaizdai, kuriuos suvokiame protu, yra atvirkšti. Galbūt todėl žmogus niekaip neranda laimės, nes supranta ją atvirkščiai.
 
Mūsų Žemėje - milijonai laimės rūšių. Kad taptume laisvi, turėtume pakilti aukščiau to, ką galime apibrėžti.
 
Jei imtume ir darytume viską, ką gyvenimas mums duoda, prisiimdami tai kaip pareigą, nebijodami pakišti peties po kartais griūvančiais gyvenimo ratais, tada galbūt vieną dieną mes išvystume šviesą.
 
Žmonės įsivaizduoja, kad viską gali suprasti, bet kai susiduria su gyvenimu, pasirodo, kad idėjos sunkiai siejasi su praktika.
Komentarai