Pradžia / Radikaliai
 

Tyliosios nakties erotizmas

Māris Martinsons. TYLI NAKTIS. BE CENZŪROS. ROMANAS. Vilnius: Metodika, 2012

Mindaugas Kaktavičius
2012 m. Kovo 14 d., 00:07
Skaityta: 603 k.
Tyliosios nakties erotizmas

Māris Martinsons (g. 1960) Lietuvoje puikiai pažįstamas, tad tikiu, jog nemažai jo kūrybos gerbėjų, kaip ir aš, laukė pasirodant šios knygos (kuri, kaip ir ankstesnės, virsta filmu). Romanas atsako į klausimą: „Ar erotinis kūrinys gali būti kokybiškas?“ Koks atsakymas? Be abejo, niekam nenoriu primesti savojo, tačiau turiu būti sąžiningas: taip, gali. Ir „Tyli naktis. Be cenzūros“ yra būtent geras erotinis romanas, kuriame nėra paaugliško seilėjimosi, nuvalkiotų klišių. Ši knyga atgaivins kibirkštėlės užsinorėjusį intelektualą.

Romano struktūra kiek neįprasta, tačiau labai stebėtis netenka – juk M.Martinsons yra ir kino žmogus (scenaristas, režisierius, prodiuseris). Turbūt todėl „Įžanginį žodį“ (p. 253-254) rasime knygos pabaigoje. Autorius paaiškina, kodėl. „Man visada nepatogu knygos pradžioje rasti padėką arba dedikaciją, tarsi rankose laikyčiau kūrinį, skirtą žmogui, kuris su manimi neturi nieko bendra. (...) Keista po įžanginio žodžio iš karto atsisveikinti, bet laikas“, - be didelės patetikos rašo M.Martinsons. Jis prisipažįsta, kad „visi šioje knygoje aprašyti įvykiai yra tikrų tikriausia tiesa“ (atsargiai – niekada netikėkite režisieriais!), o išgalvotas esąs tik romano herojaus Karolio papasakotas filmas.

Knyga sudaro intymumo įspūdį ne tik dėl erotinio turinio, bet pirmiausia dėl subtilumo, su kuriuo prie jo prieita – kaip prie miegančios mylimos moters. M.Martinsons papasakoja, jog knygą rašė viešbutyje „Vilniaus pakraštyje“, kuris jam tris mėnesius buvęs „kaip antri namai“. Padėkojęs skaitytojams, autorius parašo vietą ir laiką – „Vilnius, 2011 metų gruodis“. Lietuvių skaitytojas jaučiasi pamalonintas, prijaukintas, ir tai yra gerai.

Visa romano kalba sudaro jaukumo  įspūdį, nors ne viskas, kas jame aprašoma, toli gražu yra jauku. Tokie žodžiai kaip „chalatas“ jaukiai pridengia žmonių gyvenimo dramą, tarp jų tvyrančią įtampą. Neišduodamas romano siužeto vingių, pažymėsiu, jog tai – kelionės, keičiančios personažus, kūrinys: Ana ir Tomas su vaikais vyksta Kūčių vakarienės pas jo tėvus. Prie šventinio stalo atsiduria ir keli draugai. Įtampa, nusivylimas, bandymas rasti vietą savo gyvenime, (ne)tikrumo pojūtis, kurį dichotomiškai atspindi gyvasties ir negyvasties simboliai – klitoris ir vibratorius. Įdomu tai, kad knyga pradedama klitorio, o baigiama vibratoriaus paminėjimu. Jei pradėjote raudonuoti, vadinasi, knyga Jums: prierašas „be cenzūros“ reiškia, kad 60 romano skyrelių įtrauks į atpalaiduojančią erotinę ir filosofinę kelionę po save.

Siužete persipina Afrikoje iki šiol praktikuojami žiaurumai (mergaičių klitorio apipjaustymas) ir šiuolaikinės šeimos gyvenimas. Šiek tiek eretiškai pasirinktas veiksmo laikas – Kūčios. Tačiau jis logiškas: tai – artimiausių žmonių (kartais tik iš pareigos) susibėgimo metas, mūsų sekuliarioje visuomenėje mažai ką bendra beturintis su religija, tikėjimu. Meistriškas psichologizmas atsiveria ne vienoje scenoje, pvz., Ana suvaidina, jog Ernestui yra pirmoji, o šis, nepamatęs „pirmojo kraujo“, atitolsta nuo jos, pora išsiskiria. Ar „tyliausia“ metų naktis, kai visi turėtume linkėti vienas kitam tik gero, tokia esti dažnai? Tokių ir panašių klausimų šis romanas pateikia ne vieną, todėl jį ir įdomu skaityti ne kaip bulvarinį skaitalą.

„Tyli naktis. Be cenzūros“ – kiek kitoks kūrinys nei ankstesni M.Martinsono romanai „Amaya“, „Nereikalingi žmonės“, tapę populiariais filmais ne tik Lietuvoje. Atvertis – sudėtingas dalykas, o jei tai liečia intymiausius dalykus, ji kartais nepakeliama. M.Martinsons yra tikras atverties pavaizdavimo meistras. Knygą perskaičius, norisi laukti jos tęsinio ar kito panašaus šio rašytojo, režisieriaus kūrinio. Skaitytojams priminsiu, jog M.Martinsons – daugiaplanis kūrėjas, sugebantis kurti ir humorą („Šapro šou“), ir jau minėtas dramas.

Kuo mažiau kūryboje cenzūros – tuo geriau. Necenzūruojamas čia ir dvigubas baltų tautų paveldas – pagoniškas ir krikščioniškas. Knygoje rasime įvairių dainų ištraukų – ir „leliumoj, tai tau bus tai, leliumoj“, ir „tyli naktis, šventa naktis, vyksta meilės paslaptis“. O juk erotika egzistavo visada, kaip mokė šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis, taip ir nespėjęs įsteigti erotikos muziejaus Lietuvoje: nuo „Giesmių giesmės“ iki vestuvinių baltiškų dainų. Džiugu, kad latviškas ir lietuviškas sandai šioje knygoje susijungia: tampa aišku, jog dvi likusios gyvos baltų tautos susijusios kur kas intymiau, nei gali pasirodyti.

http://www.alfa.lt/straipsnis/14035154/Recenzija..Mario.Martinsonso.Tyli.naktis..Be.cenzuros=2012-03-14_11-13

Komentarai