Pradžia / Radikaliai
 

Radikaliai paprastas bendravimas su Marku Palubenka

Kodėl taip? Marko Palubenkos muzika – „paprasta“ (taip atrodo tik iš šalies, neįsigilinus), su juo paprasta bendrauti, jis paprastai „atsirado“ ir tapo nauja Lietuvos muzikos žvaigžde. Taigi Jūsų dėmesiui - paprastas pokalbis ir paprasta recenzija.

Mindaugas Kaktavičius
2012 m. Kovo 11 d., 16:18
Skaityta: 773 k.
Markas Palubenka. Vaizdai - iš Marko Palubenkos ir "Mind the Groove" archyvo
Markas Palubenka. Vaizdai - iš Marko Palubenkos ir "Mind the Groove" archyvo

Meilė, džiazas, velnias ir EP

Pirmąsyk apie Marką sužinojau, išgirdęs 2011-ųjų birželį jo savo jėgomis išleistą minialbumą (EP) „Love, Jazz and the Devil“. Jį buvo galima laisvai parsisiųsti iš Marko Facebooko puslapio. Trys minialbumo dainos – „Love“, „Jazz“ ir „The Devil“ – sužavėjo. Mano nuo įvairiausios lietuviškos ir ne tik muzikos perkaitusiai galvai nešaltą lietuvišką vasarą tai buvo gaivus vėjelis, sukėlęs minčių, kad „šis vaikinas toli eis“.

Akustika, nebanaliai sumaišyta su elektronika, nepriekaišinga anglų kalba – puikus kosmopolitiškas derinys, kai nebesinori klausytis dainų lietuvių kalba. Ypač įdomi pasirodė „The Devil“, kurioje nepabijota eksperimentuoti su garsynu, kurio taip bijo visokie medinio roko atstovai, kita vertus, privengia ir „tancploščiadkos“ (šokių aikštelės) grojikai, o „tikrieji“ eksperimentininkai vargu ar įvertino Marko pastangas.

Bandymas nustatyti stilių

„Love“ ir „Jazz“ lengviau klausomos, tai dar Lietuvoje nelabai prigijusios inditronikos (indietronica) vaisiai. Tie, kas žino šį įdomų hibridą, gimusį XX a. paskutiniajame dešimtmetyje (ar netgi apie 1989-uosius) britų ir vokiečių, taip pat prancūzų, amerikiečių muzikoje, turėtų apsidžiaugti. Indie, elektronikos, roko ir populiariosios muzikos samplaika davė puikių rezultatų: tie, kam krautrokas buvo per sunkus, ėmė jį kažkiek kopijuoti ir susikūrė savo pasaulį. Pirmosios kregždės buvo „Disco Inferno“, „Stereolab“, vėliau nedideliuose label‘uose savo muziką ėmė leisti ir staiga išpopuliarėjo daug inditronikos grupių („Broadcast“, „Justice“, „Lali Puna“, „The Postal Service“, „Ratatat“, M83, „Toro Y Moi“, „Bear in Heaven“ etc.).

Be abejo, stiliai greit maišėsi, kūrėsi nauji (nors jų šaknys – tas pats 7-asis dešimtmetis ir nepralenkiamas jo psichodelinis rokas / folkas, krautrokas, avangardas), tarp kurių arčiau Marko esantis paminėtinas kiek kvailokai pavadintas freak folk, „keistuolių folkas“. Na, bet kai esi kompanijoje, kurioje – „CocoRosie“ ar Devendra Banhart, nebaisu. Be to, prie Marko stilistinio apibūdinimo dar būtinai pridėčiau jam nesvetimą (bet ir nekopijuojamą aklai) eksperimentininko „Antony and the Johnsons“ skambesį.

Kas tas paslaptingasis 101?

Grįžtant prie Marko, po pirmųjų išgirstų jo dainų prabėgo geras pusmetis ir, atvirai kalbant, jau buvau beveik užmiršęs, kas toks Markas Palubenka. Vis pasigirsdavo liaupsių apie jį, jo stilių, keistą išvaizdą, humorą ir panašių bulvarinių dalykų, kurie man neturi jokios svarbos. Svarbiausia – muzika. Bet suklusau, ir laukiau, kas bus toliau. Kai sužinojau, kad laukiame naujo albumo, įtempiau ausis. Pasirodžius pirmajam longplėjui „No Fun in 101“, buvau dar labiau pakerėtas nei po EP išleidimo. Per pusę metų buvo gerai padirbėta, ir albumas skamba 99 iš 100. Vieną balą pasilieku su viltimi, kad įmanoma išleisti ir dar geresnių albumų, kurių iš Marko lauksiu.

Apie „No Fun in 101“ dainas. Žinia, visos jos dainuojamos angliškai. Griežto stilistinio vienodumo nėra, nors visa tai, ką bandžiau įvardyti kaip įtakas, egzistuoja, bet visgi jau yra atsiradęs (ir tai labai džiugina) palubenkiškas skambesys, kurio su niekuo nebesupainiosi. Daugelio pamėgta „God is in the Rain“ – tikras hitas, ir su tuo sunku ginčytis. Būtent šioje dainoje Marko balso gaidelėse girdžiu Antony Hegarty balsą, kuris taip ir neprasiveržia iki galo, lieka kiek prislopintas. Galbūt ateityje bus kitaip. Asmeniškai man bene geriausia albumo daina – „Easter Song“ (išleista laiku – Velykos jau čia pat). Skoninga, melodinga, maloniai nuteikianti ausų būgnelius. Eliksyras. Elektroninė „Love“ ir akustinė „Jazz“ jau girdėtos iš EP, tačiau jos puikiai dera prie kitų dainų.

Įdomus kūrinys „Paki“, kuriame nevengiama paeksperimentuoti. Kai kuriems žmonėms nepatikęs gabalas keistoku pavadinimu „Tju“ – man taipogi vienas geriausių, jis labai gerai atskiedžia lyriškąją Marko Palubenkos pusę nuo zapiškosios, ironiškosios. O apskritai albumas – vientisas, gražus, vertas dėmesio.

Tiesa, taip ir liko neaišku, kas tas 101 – gal (ironiška?) užuomina į legendinį „Depeche Mode“ koncertinį albumą? Telieka paslaptimi.

Apšildė garbingiausias Lietuvos muzikos damas

Dar neturėdamas savo nuomonės apie albumą, neklausęs jo, pasikalbėjau su Marku. Paprastai. Taigi šiek tiek dosjė ir Marko Palubenkos žodžių. Gimė Markas Palubenka 1989 metais Vilniuje. Jį galima rasti adresu www.facebook.com/MarkasPaparkas. Pirmąją dainą muzikantas sukūrė septyniolikos metų, gitara groja nuo keturiolikos. Pirmoji jo grupė – „Mary Needs Milk“, kaip pats sako, buvo „progresyvaus, akustinio roko, džiazo kratiniai“. 2008-2011 m. Markas grojo įdomaus, psichodelinio, pinkfloidiško roko grupėje „Grim City“. Bet apie ją plačiau štai čia - www.grimerine.lt, nes tai jau kita tema.

"Grim City" atlieka "Pink Floyd" koverį "Echoes". Gitara ir vokalas - Markas Palubenka

Įgijęs patirties, 2011 m. Markas sako nusprendęs „viską daryti vienas – elektroninę + akustinę muziką“. Išleidus EP, jam teko daug kur koncertuoti – renginyje „Satta Outside“ Lietuvoje, įvairiuose Latvijos ir Rusijos miestuose, neseniai gautas TĖTĖ apdovanojimas, kuriuo muzikantas labai džiaugiasi.

Kas padarė didžiausią įtaką Markui Palubenkai kaip muzikantui? Kaip jis sako: „Viskas, kas yra kokybiška ir profesionalu - gali būti pop, metal, jazz, rock, electronic, indie, folk stiliai. Filmai, knygos - viskas, iš ko įmanoma įsikvėpti“. Mėgstamiausios grupės: Lietuvos – „Rasabasa“, „Garbanotas Bosistas“, „Deeper Upper“, „Brokenchord“, „Kamanių Šilelis“, "InSearch", užsienio – „Radiohead“, James Blake, „Esbjörn Svensson Trio“, „Fleet Foxes“, Jose Gonzalez, Jon Hopkins, „Toro Y Moi“, „Pivot“, Nicolas Jaar, „Arcade Fire“, „Massive Attack“, „Air" etc.

Markas teigia nemėgstąs dainuojamosios poezijos, tačiau jam patinka „Kamanių Šilelis“, nes šios grupės kūryba esanti įdomi.

Paprastai paklaustas, kodėl nusprendė nuo šiol koncertuoti tik vienas, pusiau juokais atsakė: „Jau ir taip apšildžiau visas garbingiausias Lietuvos muzikos damas, atėjo laikas pačiam“. Tos „damos“ – tai Rasa Bubulytė, Alina Orlova (su ja kartu koncertuota Rusijoje, Lietuvoje), Jurga Šeduikytė.

Kovo 31 d. Markas Palubenka savo muzika džiugins Talino gyventojus. Be abejo, ne kartą gros ir Lietuvoje, apie tai praneš Facebookas.

Ir nors Markas Palubenka tvirtina, kad jo naujajame albume „roko tikrai nėra“, leisiu sau nesutikti. Jis – vienas geriausių naujojo roko (pavadinkime sąlyginai taip) atstovų Lietuvoje.

Komentarai