Varlės iškūlė tvenkinio langus

KELIAI

visada
lieka tušti
aplenkti paukščių

SNIEGAS

žiūrint į tirpstantį sniegą
prabėgo gyvenimas
liko tik parašyti kelis
nereikšmingus žodžius
ir atsigerti iš tuščios stiklinės

VIRSMAS

kai žvakės uždega akis
įkvepiu liepsną    
gaivią vandens akimirką
žolės ugnį
šviesu
pilnos akys dangaus
gera naktį be saulės

SNAIGĖS

baltas lietus
piešia minkštus stogus
švyti sniegas
amžina vasara
baltas medus
atveriu langus
kviečiu snaiges į liepsną

SVAJONĖ

blyškus svajonės veidas
gilus akių veidrodis
žvilgsnis it dangus
regiu debesis
beribę minčių padangę
šviesa čia pat
visai arti
ranka pasiekiama
lengvai suvokiama

AKYS

it žvaigždės nušvito akys
tyliai sprogo naktis
į kalnus
į lietų
iš debesų
į debesis keliauja
amžinai alkanas dangus

VIENATVĖ

patvory debesų duobė
delsia smogti supuvę basliai
tirštame rūke atsitrenkiau į save
veidu bėga baltos snaigės
baisu gyventi žemėje
pamėlusios rankos
negali pasiekti dangaus
pagauti krentančių langų
į akis byra melsvi dažai
apnuogindami naują lentų sluoksnį
draugus pagrobė namai
tuščiame mieste geriu alų

SNIEGAS

pražilo kreivi stogai
pėsčias sniegas nepaveja snaigių
verta stebėti dangų kai sninga
gerti debesis ištirpusius arbatoje

VEIDRODŽIAI

raibuliuoja stogai
varlės iškūlė tvenkinio langus

BUVIMAS

atkampūs lapai
į rūką įklimpę miškai
už matinio žingsnio duobė
kiaura bedugnės plokštuma
neįmanoma pabėgti nuo savęs
pamiršti
kad esi jau gimęs