Pradžia / Radikaliai
 

Vakarėjimai... / Netikėtas pašnekovas

Algirdas Markevičius
2022 m. Rugsėjo 15 d., 20:03
Skaityta: 16 k.
https://wallpaperaccess.com/evening-lake
https://wallpaperaccess.com/evening-lake

Vakarėjimai...

Sėdžiu po darbo dienos viename iš dėžutės kambarių, ir pro sutrūnijusias dienines užuolaidas, bei kaži kada plautus lango stiklus, stebiu vakarėjantį dangų. Stebiu, ir jaučiu, jog kartu su juo vakarėju jau ir aš.

Tik prisiminimų banga nuneša į vaikystės, jaunystės dienas, kai gimtojo vienkiemio pakraštyje stovėdavau, ir taip pat grožėdavaus vakarėjančiu dangumi, tik ne pro stiklą, o gyvai, kaip ir betarpiškai. Ir būdavo tada gražus netgi lėtai per laukus slenkantis nuo žvyrkelio dulkių šleifas, pravažiavus kokiam transportui. Tada juk daug kur tarp kaimų vingiavo žvyrkeliai, ne taip kaip šiais laikais, kai jie padengti asfalto kilimu. 

Grožėdavaus tuo vakarėjančiu dangumi, ir visai nesijutau vakarėjantis kartu su juo, juk tai buvo jaunystė, kuri, deja, nuvingiavo į praeitį, tais dulkėtais gimtinės vieškeliais, ir negrįš, netgi per naujai nutiestas asfalto juostas.

2022.02.14

********************

Netikėtas pašnekovas

Įprastas kasdienybės ritmas parveda po darbo dienos į pusšimčio kvadratinių metrų karaliją. Dar pakankamai šviesu, nes jau trečioji vasario diena, o už lango balti apklotai, lyg tikrą lietuvišką žiemą.

Netikėtai ant palangės, už laiko pakandžiotų dieninių užuolaidų, pastebiu kažką kukliai raudonuojant. O!, tai mūsų mažasis kaktusėlis, tas žaliasis dygliuotasis ežiukas, prakalbo pirmuoju šių metų savo žiedeliu. Vat ir turiu pašnekovą, tokį mielą, netikėtą, kuris ne ką didesnis už savąjį žiedelį. Galiu žvelgti į jį draugišku žvilgsniu, kalbinti mintimis...bet pala, pirmiausia reikia juk jam atsigaivinti, vandenėlio, nes per savo apsileidimą seniai begirdžiau. Pakeliu užuolaidą, įpilu į jo kiemelį vandenėlio. Dabar jau galim ir toliau bendrauti. Jis visada išklauso, visada supranta. O jo kalbėjimas, tai nuostabusis pirmas šįmet žiedelis, kalbantis savo gražiąja ryškiąja spalva, žiedlapių gracija, piestelių lieknumu. Tame daug pasakoma, tyliai, bet daug...Jis tylės ir tada, kai jam skaudės, o aš tuomet to gal visai jame net neįtarsiu. 

Kaip gera, kartais turėti tokį pašnekovą, ypač kai jis prakalba taip netikėtai, toje kasdienybės ritmo nuobodumoje.

2022.02.03

********************

Komentarai