Pradžia / Radikaliai
 

Istorinė atmintis. Vivorum oportet meminisset

Išėjusius amžinybėn priimta minėti tik geru žodžiu - vivorum oportet meminisset (lot.). Tuo labiau garbingus ir nusipelniusius savo gimtinei. Jų vardus reikia prikelti iš tolimos užmaršties, atskleisti jų darbus ir gyvenimo esmę.

Silvija Peleckienė (h. Gulbė)
2013 m. Kovo 09 d., 11:54
Skaityta: 387 k.
Paminklas Abraomui Kulviečiui Jonavoje, Santarvės aikštėje (atidengtas 2009 m. birželio 22 d.)
Paminklas Abraomui Kulviečiui Jonavoje, Santarvės aikštėje (atidengtas 2009 m. birželio 22 d.)

Toks yra humanistas, pirmojo Lietuvos Reformacijos teksto autorius, lietuviškos raštijos pradininkas, reformacijos skleidėjas, senųjų kalbų žinovas profesorius Abraomas Kulvietis, kurio 500 metų jubiliejų neseniai pažymėjome.

Buvo kilęs iš bajorų Ginvilų. Jis turėjo dvi pavardes – vieną, žyminčią kilmės nuo Kulvos dvaro vietą, antrąją – nurodančią protėvius: Abraomas Kulvietis Ginvilonis. Abraomo tėvas Petras Jonaitis Ginvilonis dokumentuose minimas nuo 1516 metų. Nuo Kulvos dvaro kilusia pavarde bajorai vadinosi jau nuo 1528 metų. Kulviečių herbas buvo Gulbė. Motina – bajoraitė Elžbieta Jodautaitė, žemaičių kilmės, turėjo dvarus Sudervėje ir Butkiškėse. Petras ir Elžbieta Kulviečiai augino du sūnus – Abraomas dar turėjo jaunesnįjį brolį Adomą, gimusį apie 1520 metus, tačiau apie jį išlikę labai mažai žinių.

O Abraomas gimė Kulvoje apie 1510-1512 metus (tikslūs gimimo metai nežinomi). Tėvai gyveno pasiturinčiai, sūnus lavino namuose. 1528 metų Krokuvos universiteto matrikulose nurodomas iš Kražių atvykęs studentas Abraomas Kulvietis, neužilgo gavęs bakalauro laipsnį. Iš Krokuvos nuvyko į Nyderlandų Liuveno universitetą, kur studijavo Trijų kalbų kolegijoje. Čia jis mokėsi lotynų, senovės graikų ir hebrajų kalbų. Studijos Liuveno universitete suformavo A. Kulviečio asmenybę pagal renesansinį trijų kalbų žmogaus idealą. Šias tris kalbas jis mokėjo neprasčiau už gimtąją. Sugrįžęs pateko į bendraminčių būrį, susipažino su Vilniaus vaivada Albertu Goštautu, kuris jį rėmė tolesnėse studijose Italijoje. 1540 metais Sienos universitete A. Kulvietis apgynė abiejų (kanonų ir civilinės) teisių daktaro laipsnį. Grįždamas į tėvynę sužinojo, kad jo tėvai uždaryti į kalėjimą už tai, kad rėmė Vokietijoje laisvuosius menus ir teologiją studijuojantį sūnų. Skubėjo namo, norėdamas padėti tėvams, tačiau rado juos jau išlaisvintus.

Karaliaus Žygimanto Senojo rūmuose Vilniuje buvo sutiktas geranoriškai. Čia gilinasi į senovinius raštus, juos analizuoja, verčia. Gavęs karaliaus leidimą, dėsto tikėjimo pagrindus ir lavina jaunimą. Paskirtas šv. Onos bažnyčios pamokslininku, iš sakyklos pradėjo skelbti protestantizmo idėjas. Gavęs karalienės Bonos Sforzos pritarimą, įkūrė privačią mokyklą bajorų vaikams. Čia mokėsi apie 60 bajoraičių. Jie studijavo graikų, lotynų, hebrajų kalbas, analizavo Šventąjį Raštą, skelbė reformacijos idėjas. Šioje mokykloje mokytojavo tokios asmenybės, kaip magistras Jurgis Zablockis, Martynas Mažvydas ir kiti.

Dėl tokios mokyklos įsteigimo, neįprastų tuo metu idėjų skleidimo Vilniaus vyskupo A. Kulvietis buvo apkaltintas erezijos skleidimu ir pavadintas valstybei pavojingu maištininku. Vengdamas nemalonumų, 1542 metais pasitraukė į kaimyninę Prūsiją, jos sostinę Karaliaučių, išsiveždamas ir savo biblioteką. Taip pasielgti patarė pati karalienė Bona Sforza, siekusi jam padėti. Kaip aiškėja iš to meto išlikusių karalienės laiškų, A. Kulviečiui grėsė rimta bausmė – kalėjimas arba sudeginimas ant laužo. Buvo įkalinta Abraomo motina ir keli bendraminčiai, atimti dvarai.

Karaliaučiuje A. Kulvietis buvo džiaugsmingai sutiktas paties kunigaikščio Albrechto. Tapo jo patarėju ir pradėjo dirbti naujoje mokykloje, kuri turėjo ruošti evangelikų kunigus. A. Kulvietis buvo labai darbštus ir pamaldus, mokė graikų ir hebrajų kalbų. Į gimtąją kalbą vertė giesmes ir psalmes. Tai buvo ilgo ir sunkaus lietuviško žodžio pradžia. Jo verstos giesmės buvo įdėtos į 1547 metais išėjusią pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Gyvendamas Karaliaučiuje, toliau kaupė knygas savo bibliotekai. Daugiausia tai buvo tuo metu išleistos istorinės, filosofinės ir mokslinės knygos lotynų, graikų ir hebrajų kalbomis. Sukaupė 80 knygų biblioteką. Tuo pačiu siekė savo išteisinimo, troško sugrįžti į Lietuvą.

1543 metais Lietuvoje ėmė reziduoti Žygimanto Pirmojo ir Bonos Sforzos sūnus Žygimantas Augustas (1520-1572). Jis suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos Reformacijos plėtimosi istorijoje – nebuvo nusiteikęs evangelikų persekiojimo politikai, todėl jau 1543 metų antroje pusėje A. Kulviečiui buvo oficialiai suteiktas leidimas grįžti į Lietuvą. Grįžęs aplankė motiną, besitvarkančią atgautose valdose ir po trijų dienų išskubėjo į Vilnių padėti „vienam magistrui, besiginčijančiam su kitais dvasiniais magistrais apie evangeliškąją teisybę“. 1544 metais, Karaliaučiuje atidarius universitetą, vėl trumpam buvo grįžęs į Prūsiją, profesoriavo Graikų kalbos katedroje, tuo pačiu dėstė hebrajų kalbą bei komentavo psalmes.

1545 metų balandį Vilniuje susirgo ir, draugų lydimas, buvo nugabentas į Kulvą pas motiną. Birželio penktąją mirė ant motinos rankų, nesulaukęs nė keturiasdešimties metų. Motina, prislėgta netekties skausmo, savo laiške kunigaikščiui Albrechtui parašė tokius žodžius:“Staugiančių vilkų ruja dar nepasitenkino nunuodijusi mano vaiką, tai dar uždraudė palaidoti“. Bažnyčia Lietuvos šviesuolį ir po mirties laikė eretiku, todėl neleido laidoti kapinėse. Jis buvo palaidotas netoli savo namų ant kalvos.

Merdėdamas Abraomas paprašė sukviesti visą šeimą ir lietuviškai giedoti psalmes. Giedojimo metu ir pats giedojo, kiek leido skausmas.

Po A. Kulviečio mirties kunigaikštis Albrechtas atsiuntė jo motinai užuojautos laišką ir persiuntė kuklią mantą bei visą biblioteką. Tai buvo pirmoji asmeninė lietuvio bajoro biblioteka, sukaupta dar neprasidėjus knygų leidybai Lietuvoje. Tai – renesansinė trijų kalbų – lotynų, graikų, hebrajų –  biblioteka. Ją sudarė Antikos ir Naujųjų laikų autorių kūriniai. Iš viso rinkinyje išvardyti 15 romėnų, 19 graikų, 13 Viduramžių ir Ankstyvųjų naujųjų laikų autorių veikalai. Didžiąją dalį sudarė lotyniškos ir graikiškos knygos. Jo bibliotekoje buvo filosofijos, teisės, medicinos, istorijos, gamtos mokslų ir kiti veikalai. Didžioji dalis knygų spausdinta Nyderlanduose, Italijoje, Vokietijoje.

LDK kultūros istorijoje tai – pirmasis liudijimas apie lietuviškų psalmių giedojimą. A. Kulvietis buvo vienas iš lietuviškosios raštijos pradininkų. 1570 metais pirmosios lietuviškos knygos autoriaus M. Mažvydo giesmyne išspausdinta A. Kulviečio iš vokiečių kalbos versta M. Lutherio bažnytinė giesmė. Gali būti, kad dalis M. Mažvydo giesmyne esančių psalmių taip pat versta A. Kulviečio. Vienas svarbiausių A. Kulviečio kūrinių – 1543 metais laiško forma parašytas „Tikėjimo išpažinimas“, adresuotas karalienei Bonai Sforzai. Šis veikalas atskleidė  jo pažiūras, mintis ir siekius.

Istoriniai duomenys liudija, kad A. Kulviečio kolegos ir draugai Karaliaučiaus universitete po jo mirties įsteigė atminimo lentą Karaliaučiaus katedroje, kurioje buvo iškalta lotyniška epitafija:

Guli pirmlaikės mirties Abraomas Kulvietis palaužtas,

Garbino Dievą jisai tyru pamaldumu,

Daktaro pareigas čia mokykloje ėjo stropiausiai,

Savo kilme ir protu buvo garsus ir menais.

Žemė lietuvių, kuri jį pagimdė, ir kaulus užklojo,

Siela nemirs, amžinai liks ji su Kristum gyvent.*

Toks buvo trumpas, bet garbingas ir kilnus mūsų lietuviškosios raštijos pradininko, senųjų kalbų žinovo, išdrįsusio pasisakyti prieš tamsą, mylėjusio ir dirbusio Lietuvai, gyvenimas.

A. Kulviečio atminimas įamžintas ir šiandieninėje jo taip mylėtoje tėvynėje. Jonavos Ramybės skvere atidengtas paminklas, sukurtas skulptorių K. Bogdano ir M. Šnipo. Tais pat 2011 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido habil. dr., VU profesorės Dainoros Pociūtės parengtą studiją „ABRAOMAS KULVIETIS: Pirmasis Lietuvos Reformacijos paminklas“. Vilniuje A. Kulviečio vardu pavadinta vidurinė mokykla.

* Vertė E. Ulčinaitė.

Kulviečių herbas Gulbė, XVII a.

Komentarai