Pradžia / Radikaliai
 

XXI amžiaus dvasinis fenomenas Lietuvoje: antropoteosofija (video)

XXI a. pradžioje Lietuvoje pradėtas kurti nuo teosofijos, antroposofijos bei „Arkanų mokyklos“ mokymų beveik nesiskiriantis, tačiau vis dėlto turintis nemažai savitumo antropoteosofijos pseudomokslas (skeptikų nuomone), dvasinis išradimas (tikinčiųjų juo nuomone). Jo autorė - Astromineralogijos centro „Pars Fortunae“ įkūrėja Audronė Ilgevičienė, dar žinoma kaip Astrėja. Išleistos jau penkios antropoteosofijos knygos: „Kosminiai pašventimai“ (2008), „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“ (2008, antras leidimas - 2010), „Septyni spinduliai ir jų valdovai“ (2009), „Žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis“ (du tomai, 2010 ir 2013).

Mindaugas Peleckis
2013 m. Kovo 04 d., 14:21
Skaityta: 1603 k.
Audronė Ilgevičienė. „Dabartinė mokykla nebetinka tiems vaikams, kurie dabar gimsta"

Audronė Ilgevičienė

A. Ilgevičienė nevadina savęs antropoteosofijos kūrėja, pasak jos, tai – „Žodžio „Sąmonė“ signalai, virtę tekstais“ („Kosminiai pašventimai“, p. 7). A. Ilgevičienę galėtume sulyginti su prieš šimtmetį panašias idėjas propagavusiu Vydūnu. A. Ilgevičienė nuo 1997-ųjų yra išleidusi daugiau kaip 20 knygų, skirtų ne tik antropoteosofijai (plačiau – www.antropoteosofija.lt), bet ir akmenims („Mano pokalbis su akmeniu“, 1997, 1998; „Akmenų knyga, arba žingsnis į platesnį suvokimą, du tomai, 2005-2007; „Akmenų kortos“, 2007; „Lauko akmenys“, 2007; „Gintaras“, 2009, 2012; „Raktas į akmenų karalystę“, du tomai, 2009), Lietuvai („Sakmė apie aisčius“, 2011, 2012; „Lietuvos šauksmas“, 2006; „Švš. Mergelės Marijos apsireiškimai Lietuvoje“, 2005“), Egiptui („Egipto istorijos. Mažoji Izidė“, 2009), „pasaulio pabaigai“ („Eros priešaušryje, arba Apie išniekintą okultizmą, astrologiją ir „pasaulio pabaigą“, 2012). Naujausia knyga – „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis. II tomas“ – yra net 1060 puslapių apimties.

Audronė Ilgevičienė atsakė į klausimus.

Esate fenomenalus žmogus - 1995 m. įkūrėte vienintelį Lietuvoje (gal net Baltijos šalyse?) astromineralogijos centrą "Pars Fortunae" (lot. „Fortūnos ratas“, www.astromineralogija1.lt). Išleidote per 20 knygų, kurios gana įvairios, tačiau lyg ir turi bendrą leitmotyvą - akmenis. Tai ir pradėkime nuo to - kas Jums yra akmenys?

Drįsčiau Jus pataisyti: visko, ką darau, leitmotyvu įvardinčiau žodį „sąmonė“. Akmenys – tai tik viena iš sąmonės formų, kuri, beje, yra pakankamai materiali, kad net nesuprantantis sąmonės formavimosi procesų žmogus galėtų prie jos prisiliesti realiai. Tai pradžių pradžia materijoje, kuri yra stabili ir tvirta, todėl ją perpratus gali tapti patikimu pamatu tam, kuris siekia statyti savo sąmonės pilį.

Papasakokite, kaip gimė Astrėja ir kas yra antropoteosofija? Yra išleistos jau penkios knygos. Kiek dar jų bus? Kokios esminės filosofinės Jūsų kaip Astrėjos idėjos? Ką teigia antropoteosofija?

Čia pirmiausia reikėtų įvardinti, kas yra „ezoterika“. Paskutiniais dešimtmečiais vis įmantrėjantis žmogaus protas taip supainiojo visas sąvokas, kad vis sunkiau darosi susišnekėti, kas kuo vadintina.

Dar J. P. Blavatskaja savo laiku aiškiai išskyrė dvi sąvokas: ezoterika ir egzoterika. „Ezoterinis“ iš gr. „esoterikos“ – vidinis, slaptas, giluminis.

„Egzoterinis“ (gr. „egsoterikos“) – išorinis, viešas. Tad mastančiam žmogui nesunku turėtų būti suprasti skirtumą ir pradėti matyti atitikmenis šiuolaikiniame dvasiniame ir „dvasiniame“ gyvenimuose.

Todėl tikroji ezoterika – tai gilūs vidiniai ieškojimai Savęs ir Dievo, kupini išbandymų ir kančios, apvalančios ir prikeliančios miegančią dvasią. Tam reikia ryžto, valios, didelės savidisciplinos ir nuolatinio darbo, kaip ir Tikėjimo. Tokie ieškojimai nuramina protą, mažina emocijas ir jų skatinamus norus, atveria giluminį sielos potencialą, o su visu tuo, savaime suprantama, ir Kelią. Tada einama juo darant ir daugiau tylint... Tai ilgas ir skausmingas procesas, lyg žvaigždės žmogaus širdyje įsižiebimas. Jis veda ne į specialių galių intensyvinimą ar nušvitimo norą, tačiau į vis gilėjantį atsakomybės už savo mintis, žodžius ir darbus suvokimą. Dar daugiau. Galiausiai toji atsakomybė platėja, apimdama net tik asmenį, tačiau formuojasi nauja jos kokybė, aprėpianti šalį, kurioje toks žmogus gyvena, ir jos žmones, tiek suprantančius, tiek nesuprantančius, pagaliau visą Žemę. Žmogus jaučiasi atsakingas prieš Tą, kurio mažute dalelyte galiausiai pasijunta. Tai savaime padiktuoja naujus jo gyvenimo principus, kuriuose atsiranda galybė atsisakymų, niekaip nesuprantamų net dvasios vartotojui. Toks žmogus gali išbandyti ne vieną religiją ar dvasios ieškojimo kryptį, suprasdamas sistemos formavimo svarbą, be ko iš chaoso pakilti tiesiog neišeina. Tapęs sistema pats jis išeina į priešybių vienybės zoną. Todėl jo elgesį nuo tol gali suprasti tik tie, kurie iš tiesų link jos eina arba joje yra. Iš čia mažai jis bekalba apie tai, ką daro, nes kalbėdamas rizikuoja būti suprastas neteisingai. Vieni tada juo žavisi, kiti bijo, treti – keikia. Toks yra tikrasis sąmonės platėjimo procesas ir jo kaina.

Egzoterikas visa tai imituoja. Jis siekia ypatingų galių, apreiškimų. Kažką veda smalsumas arba mada. Dar kažkam reikalinga savirealizacija arba tiesiog darbas. Taip gimsta šarlataniškumas, kuris viešinamas įvairiausiais būdais. Tačiau egzoterikas sunkiai supranta jau anksčiau minėtą atsakomybę, dažnai nepripažįsta disciplinos arba išsiverčia ją kategoriškumu. Ir dar: tikrąją priešybių vienybę jis sutapatina su chaosu, sakydamas, kad ji ir yra chaosas.

Šitaip jis tampa panašus į vaiką, kuris žaidžia galias, burtininkus ar net ... suvokimą ar net nušvitimą... Tad į tikrąją ezoteriką niekas nieko nublokšti negali: žmogus arba bunda arba ne. Patys žinote, jog, kai pakankamai išsimiegate, vėl tuoj pat eiti miegoti nebesinori... o ir į darbą laikas...

Egzoterikas gi pabudimą ir darbą dar tik sapnuoja... Kada jo žadintuvas suskambės... niekas nežino...

Knygos, kurias rašau, arba, tiksliau, užrašau, turi tris kryptis: ezoterinė – grožinė literatūra; akmenys; antropoteosofija.

Vienu metu paprastai rašau kelias knygas. Niekada nevargstu rašydama ir nebandau protu kurti siužetų. Tai, lyg, sakykim, meditacija, kurioje mano pačios, kaip A. I., asmuo tiesiog išnyksta. Ypač tai liečia pirmą ir trečią „žanrus“. Akmenų temos nagrinėjamos, remiantis dar ir ilgamečiais (centras dirba jau devynioliktus metus) tyrimais bei pastebėjimais, kaip ir akmenų tyrinėtojų ir mylėtojų klubo analizėmis, partnerių iš kitų šalių patirtimis ir t. t.

Visiškai nesunku derinti žanrus, nes jie papildo vienas kitą, padėdami tas pačias temas suprasti skirtingos sampratos žmonėms: Pvz.: „Kosminių pašventimų“ iliustracija – tai „Egipto istorijos. Mažoji Izidė“. „Menas mylėti“ – tai apsivalymo kelias, apie kurį kalbama tiek knygose apie akmenis, tiek antropoteosofijoje. „Lietuvos Šauksmas“ – tai Lietuvos Dvasios kreipimasis į visus, gyvenančius jos globojamoje teritorijoje, todėl negalėjau jo neužrašyti, nes pati joje gyvenu. Dar giliau ją papildė ir paaiškino „Sakmė apie aisčius legendos“. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Lietuvoje“ – tai paprastutis Tikėjimo temos svarbos paaiškinimas tiek tiems, kuriems to aiškinti nereikia, tiek ypač tiems, kurie nesupranta, kodėl reikia tikėti... Giliau suprasti Tikėjimą ir jo svarbą turėtų padėti „Septyni spinduliai ir jų valdovai“. Per žanrų įvairovę Sąmonės tema tampa prieinama visiems, kas ypač svarbu dabartiniu laikmečiu.

Antropoteosofija: „antropos“ (gr.) – žmogus; „teo“ (gr.) - dievas; „sophos“ (gr.) - išmintis. Taigi, tai yra žmogaus suvokta dievo išmintis. Nesunku suprasti, kad kiekvienas suvokti gali tik pagal savo vidinio potencialo išgales. Tai vyksta tik viduje apsivalant, apie ką buvo kalbėta antrajame atsakyme. Suvokimui skleidžiantis, žmogus ima susivokti save, kaip sielą, esančią fiziniame kūne, kuris jai reikalingas lygiai taip pat, kaip kosmonautui, išeinančiam į atvirą kosmosą reikalingas skafandras. Kosmonautas išeina, kad atlikti darbą, po ko jis vėl grįžta į laivą. Siela ateina į Žemę taip pat, kaip ir kosmonautas, savo darbo atlikti, po ko vėl grįžta, iš kur atėjusi. Sunku prisiminti tą darbą, sunkios Žemės erdvės spaudžiamam. „Skafandre“ įtaisytas vienas galingiausių ir tobuliausių kompiuterių – Protas, moka viską supainioti. Todėl visos dvasinės kryptys kaip susitarusios kalba apie minčių nuraminimą tam, kad išgirsti sielą ir atlikti savo tikruosius darbus... Kuo labiau žmogus ją ima išgirsti, tuo labiau ima jis išspinduliuoti dvasios emanacijas, kurias įkuria tik sąmoningas sekimas savo prisiminta Idėja.

Sąmoningumas pirmiausiai pasireiškia tuo, jog sąmoningas žmogus atlieka savo darbus maksimaliai gerai, kaip tik jis moka, tačiau nesiima tų darbų, kurie yra ne jo. Nesąmoningas žmogus griebiasi bet ko, tačiau nei vieno neatlieka maksimaliai gerai, todėl vis dejuoja, kad dar nerado sau tinkamo...

Sąmoningas žmogus brangina kiekvieną minutę, jam duotą Žemėje, todėl taupo laiką, skirdamas jį ten, kur iš tiesų reikia. Nesąmoningas laiką „užmušinėja“, nes nesupranta jo vertės... Tai būtų pradžia tam, kuris siekia sąmoningumo. Kuo labiau žmogus susivokia, tuo labiau nunyksta asmeniškumai, kaip ir žemiški vardai praranda savo reikšmę. „Ateina“ kiti vardai, kurie yra labiau bendriniai ir su asmeniu nebesietini. Taip „atėjo“ ir vardas Astrėja. Jis gali būti ir kitas, pvz.: mokinys...

Visų antropoteosofijos knygų įvaduose rašoma, kad pati antropoteosofija nėra žmogaus išmąstyta, todėl niekaip nesietina su mano, kaip A.I., asmeniu. Tai Žodžio SĄMONĖ signalai, virtę tekstais... kažkam gal jie virstų muzika, o gal paveikslais... Jų funkcija – įkvėpti Grožiui ir Gėriui, žadinti sąmoningumo procesus.

Kiek dar tokių knygų bus?

Atsakau: tiek, kiek reikės...

Jūsų antropoteosofija primena Agni Jogos knygas - ir formatas panašus, ir turinys, ir mokslo pavadinimas (visgi Agni Joga kilusi iš teosofijos). Ką Jums reiškia Agni Joga, koks santykis su Jelenos Rerich ir jos šeimynos perduotu mokymu?

SĄMONĖS, kaip ir TIKĖJIMO Idėjas įvairiausiais laikmečiais taip, kaip to laikmečio žmonėms buvo prieinama, pateikinėdavo daugybė tų, kuriuos galime dabar pavadinti teosofais. Jie atsivėrė dieviškajai išminčiai patys, todėl galėjo ją retransliuoti tokiu būdu, kaip tai tuomet buvo reikalinga. Iki J. P. Blavatskajos bei Rerichų tai buvo daroma dar daugybę kartų ir įvairiai, pradedant nuo priešistorinio Egipto, kurio nelikę lygiai taip, kaip priešistorinės Lietuvos...

Visi tai darantys žinojo, kad visos religijos ar dvasios ieškojimo kryptys – tai vieno ir to paties centro išspinduliavimas. Juo tiki susivokusysis, nes jo dalele jaučiasi. Nesusivokusiajam būtinos kitos pateikimo formos, kurios ir pateikiamos.

Todėl kiekviename laikmetyje kiek skirtingai kalbama apie... tą patį. Tai lyg atnaujinimas ir patobulinimas senų tiesų, kad dabartinio sąmoningumo žmogus jas labiau suprastų. Tai žinoma religinių šaltinių nagrinėtojams.

Todėl antropoteosofijos tekstai neišvengiamai gali priminti ir Agni Jogą, ir J. P. Blavatskaja. Tie, kurie mėgsta nušvitusius sufijus, žino senuosius filosofus Platoną, Pitagorą, legendinį Zoroastrą ir kt., gali rasti tų pačių idėjų ir čia.

Ar daug žmonių domisi Jūsų knygomis? Turite net savo tinklalapį. Ar didelis gerbėjų, sekėjų ratas?

Šiomis knygomis domisi mąstantys apie sąmoningumą ir gilesnio savęs pažinimo siekiantys žmonės. Džiugina, kad tokių daugėja. Yra tų, kuriuos jos erzina...

Bendraujame su kai kuriomis Maskvos dvasios ieškotojų grupėmis. Jau daugiau kaip 10 metų esu tarptautinės akmenų gydomųjų savybių tyrimo organizacijos narė, skaitau pranešimus tarptautiniuose simpoziumuose ir t. t. Po paskutiniojo numatyta gana didelė ir plati darbo Vokietijoje programa. 2009 m. leidykla „Neue Erde“ išleido „Gintarą“, ruošia spaudai „Lauko akmenis“. Leidykla turi ryšius su daugeliu kitų šalių leidyklų. Eilėje laukia antropoteosofijos ir kitos knygos.

Ką manote apie Lietuvą užplūdusias įvairias naujojo religingumo grupes, New Age sąjūdžius?

Lietuva – tai Europos širdis. Ir ne tik todėl, kad čia yra jos geografinis centras, kad ji yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Jos Dvasia, kurioje telpa visų kažkada Lietuvos teritorijoje bet kuriais laikais gyvenusių išminčių potencialas, bunda. Ją jaučia visi ir tie, kurie užsiima ezoterika, kaip ir tie, kurie užsiima egzoterika. Ne visos šalys tokiu potencialu gali pasigirti. Daug kur jis užgesęs. Kažkur jo tokio niekados nebuvo. Todėl ir traukia jie iš visų Žemės kampelių, kad prie tos bundančios galingos srovės priglustų.

Pagalvokite, kuri gi šalis gali pasigirti, kad nors ir daugybės užkariautojų prašukuota, sugebėjo išlaikyti savo seną kalbą ir... jėgą. Ta jėga keliasi dabar, tvarkant mūsų senąjį paveldą, piliakalnius, pagerbiant senuosius akmenis ir ąžuolus, o ne iškertant juos. Jokiu būdu negrimztant vėl į praeitį, o sutvarkant tai, ką galima sutvarkyti, lyg tai būtų seno medžio šaknys ir kamienas, nuo kurių reikia nurinkti kenkėjus tam, kad medis galėtų džiugiai kvėpuoti ir augti... Visos religijos sako: padėdamas kitam, padedi sau. Vadinasi, kuo daugiau Lietuvoje bus tų, kurie pirmiau galvos apie kitą, nei apie savo bėdas, tuo greičiau vyks joje sąmonėjimo procesas, tuo didesnės stiprybės gausime mes iš savo Tėvynės-Motinos Dvasios. Tik savimi pačiais galime pamokyti mūsų vyriausybę ir seimą garbingumo ir tikrumo...

Svečiai, kurie atvyksta propaguodami savo mokymus, yra visokie: iš vienų yra ko pasimokyti. Jie kaip ir universitetuose kviestiniai iš svetur dėstytojai, padedantys naujai pažvelgti į tuos pačius dalykus. Tačiau yra svečių, kurių tikslai nėra geranoriški, nors skelbiama būtent šitaip.

Todėl bet kuriuo atveju besąlyginis kitos kultūros ir tradicijų priėmimas gali gimdyti „perlenkimus“, kaip ir rimtas psichologines bei savirealizacijos problemas. Ne paslaptis, kad kai kurie „Guru“ atvyksta gauti bundančios energijos savos šalies impulsui ar kam kitam... tai jau energetinės subtilybės, kuriomis dabar ganėtinai plačiai piktnaudžiaujama.

Lietuvybė – tai nereiškia pagonybė. Senų senovėje šalyje, kurios dalis dabar Lietuva vadinasi, vyravo bendrinis Tikėjimas, vadinasi, labiau teosofinis, kuris vėliau, kaip ir kitur, kur šitaip buvo, buvo susmulkintas į daleles. Tad ugnies uždegimas piliakalniuose (prieš tai surinkus šiukšles...) – tai to, kuris ją uždegė širdies ugnies susijungimas su kosmine Ugnimi. Apie tai rašoma ir „Lietuvos šauksme“, ir „Sakmėje apie aisčius“, ir antropoteosofijos knygose. Širdies ugnies įžiebimas – tai ir yra sąmonėjimo procesas. Daug dievų turi Žemės tautos, bet visi jie yra tik dalys to, iš Kurio viskas gimė ir Kuriame vėl kažkada susilies.

Visų religijų ir dvasinių krypčių funkcija – pasiūlyti sistemą, padedančią išsiplėšti iš Chaoso. Visos jos savaip moko beveik tų pačių vertybių, kartu suteikdamos savo energetinio darinio (egregoro) pagalbą arba tiesiog stogą. Kiekvienas, besistengiantis iš jau minėto Chaoso ištrūkti, renkasi jam priimtiną sistemą arba kelią. Tai, kaip jau buvo minėta, lyg studijos, kuriose mokomasi įvairių dalykų, kuriuos dėsto įvairių kategorijų dėstytojai. Kuo žmogus neryžtingesnis, nestabilesnis ar tiesiog emocingesnis, tuo didesnė grėsmė papulti „ne ten“. Kuo jis giliau pažįsta savo pliusus ir minusus, moka su jais dirbti, tuo aiškiau jis išmoksta atskirti ir tai, kas vyksta aplinkoje. Toks jau išmoks atsirinkti, kas jam tinka, o kas ne.

Sistemos pilnai išmokus ir pačiam tapus sistema, kuri iš tiesų atspindi pagrindinius kosminių dėsningumų principus, žmogus išeina į priešybių vienybės zoną, apie kurią jau buvo minėta. Tada priklausymas tik vienai krypčiai įmanomas tik tada, kai yra duoti vienuolystės arba šventiko įžadai. Visais kitais atvejais, jis ima keliauti toliau savais keliais...

Komentarai