Pradžia / Radikaliai
 

Namuose ant Pasadnos ulyčios. Dar po dvidešimties metų. Memuarinė eseistika

Publikuojame rašytojo, publicisto, poeto Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygą apie unikalią Venclauskių šeimą. Tai - antrasis papildytas leidimas (pirmasis – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1991). Išleido Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2009.

Leonas Peleckis-Kaktavičius
2013 m. Sausio 14 d., 10:51
Skaityta: 1439 k.
Namuose ant Pasadnos ulyčios. Dar po dvidešimties metų. Memuarinė eseistika

UDK 792.071(474.5):929 Jakševičiūtė;Venclauskienė

Pe 76

Knygos leidybą rėmė: LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA

ISBN 978-9986-766-49-0

© Leonas Peleckis-Kaktavičius, 2009

© Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2009

                                                       VISĄ GYVENIMĄ TURĖJAU VIENĄ TIKSLĄ:

                                                                                                        DIRBTI LIETUVAI.

                                                  STANISLAVA JAKŠEVIČIŪTĖ-VENCLAUSKIENĖ

                                                                    I skyrius

PASIDIDŽIAVIMO AUKŠTUMA

 

                                                                           Važiuodama per Šiaulius, užeik pas

                                                                           Jakševičiūtes (gyvena ant Pasadnos

                                                                           ulyčios, savo namuose pakalnėj), galėsi    

                                                                            susipažinti su vienu kitu studentėliu,

                                                                            kurie negalėjo atkeliauti į Ušnėnus. Ten

                                                                            pamatysi ir mūsų Palangos artistų grupę.

                                                                                  (Iš P. Višinskio laiško Žemaitei,

                                                                             rašyto 1899 m. spalio 16 d.)

 

    Kuo gi garsūs „namai ant Pasadnos ulyčios“ (Posadnoje ulica )?

    Įdomi, įsidėmėtina tų namų praeitis. Ypač nuo to laiko, kai čia pačiose XX a. išvakarėse įsikūrė jauna šeima – Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai.

    Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė mums žinoma kaip pirmojo lietuviško spektaklio – Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ – režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja. Kaip viena pirmųjų lietuvių profesionalių aktorių. Kaip daugelio dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės Lietuvos žymiausių kultūros ir meno veikėjų bičiulė. Tai liudija knygos, laikraščiai, laiškai, prisiminimai. Tačiau ne tik Šiaulių kultūrinis gyvenimas buvo artimai susijęs su jos vardu. Ji buvo ir... daugiau kaip šimto vaikų Mama.

    K. Venclauskis – ne tik vienas žymiausių ir gabiausių Lietuvos advokatų. Tai ir didelis visuomenės, kultūros veikėjas, pažangus ir veiklus žmogus, nepaprastai gausios šeimos Tėvas.

    Bene tiksliausiai S. Ir K. Venclauskius bus apibūdinęs Sorbonos universiteto profesorius Algirdas Julius Greimas: „Tai buvo savotiškas mitas, viena iš Šiaulių miesto pasididžiavimo aukštumų, paaiškinimas, kodėl Šiauliai yra Šiauliai...“1

    Išvaizdūs, pasakų pilį primenantys namai. Lyg filme matau čia įsukantį Žemaitės brikelį, sodelyje su šeimininkais besišnekučiuojantį P. Višinskį, Joną Biliūną, Juozą Miliauską-Miglovarą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Joną Jablonskį, Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, Vaižgantą, Lazdynų Pelėdą, Antaną Vienuolį, Marceliną Šikšnį-Šiaulėniškį, namų teatro dalyvių – vaikų pasirodymą bekonsultuojantį Vydūną. Na, o jei pavyksta užmerkus akis įsivaizduoti šalia stovėjusį medinį namą, prasilenkdamas vos neužkliudau Juliaus Janonio.

    Tačiau labiausiai, eidamas prošal, noriu išvysti tų namų Didžiąją Legendą.

    Neretai ir išvystu. Tai visai mažą mergaičiukę, išbėgančią iš gretimais stovėjusio  namo, kurio jau nebėra, tai dailią panaitę, pro vartelius palydinčią P. Višinskį, tai kilmingą ponią, su būreliu vaikų pargrįžtančią iš teatro.

 

KAI ŠIAULIAI VADINOSI ŠAVLI

 

    S. Jakševičiūtė čia ir gimė. Buvo 1874 metų vidurvasaris – liepos devintoji. Galėjo taip ir neatsitikti: jos tėvas – bajoras Jonas Jakševičius dalyvavo 1863 metų sukilime ir mirties bausmės išvengė tik gerų žmonių dėka. Žandarų pagautas, buvo vedamas su grupe sukilėlių sušaudyti. Pasinaudojęs pro šalį ėjusia žydų laidotuvių procesija, paspruko. Nors teko ilgai slapstytis (šeima visąlaik jautė žandarų sekimą), išliko gyvas.

    Stanislavos mama – Marija Jakševičienė buvo tikra žemaitė, kilusi nuo Pavenčių. Jos tėvas – Rudys, vėliau pasivadinęs Rudavičiumi.

    Tai buvo laikas, kai Šiauliai įėjo į carinės Rusijos Kauno gubernijos sudėtį. Ir vadinosi jie labai keistai: Šavli. Rusiška mokykla, rusiška spauda, rusiška knyga. Viskas rusiška. „...rusų valdininkai sudarė girtuoklių, kyšininkų, sukčių ir išnaudotojų kastą. Skriaudė lietuvius kur tik galėjo ir kaip mokėjo. Be to, veik visi atsiųstieji rusai buvo vagys ir nusikaltėliai savo krašte. Tuo jie vertėsi ir atvykę Lietuvon. Gyventojų neapykanta šiems „poselencams“ buvo didelė ir visuotinė. Žiaurus lietuvių ir lenkų sukilėlių malšinimas tą neapykantą dar didino. Tokioje kovos dvasioje buvo išaugę jos tėvai“.2

    Pati Stanislava iš motinos ir tėvo visų pirma paveldėjo meilę savo kraštui, tėvynei Lietuvai, kovingą nuotaiką. „Jau gimnazijoje (mokėsi Rygos mergaičių gimnazijoje – L. P.-K.) ji turėjo susidūrimų su mokytojomis lenkėmis, kurios tik protegavo lenkybę ir lenkų nuopelnus buvusiai Unijos valstybei. Lenkės mokytojos vis stengdavosi sumažinti lietuvių valstybininkų nuopelnus. Be to, lenkės buvo prieš savarankišką lietuvių judėjimą ir kiek įmanydamos jį slopino, o kai kada ir smaugė. Jaunoji Stanislava Jakševičiūtė ir čia parodė didelį pasipriešinimą, iškeldama lietuvius didvyrius ir valstybininkus, kaip Vytautą, Radvilas ir kitus lietuvius patriotus didikus. Už tai jai buvo mažinami laipsniai, ir ji lenkų akyse pasidarė nemėgiama „litvomanė“.3

    Nenuostabu, kad į lietuvių tautinį judėjimą Stanislava įsijungė labai anksti – vos baigusi gimnaziją. Ji platino slaptą lietuvišką spaudą, knygas. Jų namuose vis dažniau susiburdavo lietuvių studentų, patriotiškai nusiteikusių vyresniųjų klasių gimnazistų.

 

„AR ČIA ŽEMAIČIŲ VYSTAVS?“

 

    Scenos meną S. Jakševičiūtė studijavo Rygoje, Petrapilyje. O artistės karjerą pradėjo gimtuosiuose Šiauliuose. Rusų trupėje, nes lietuviškos dar nebuvo.

    Moteriai ryžtis vaidinti teatre buvo neįprasta. Tuo labiau bajoraitei. Tačiau namiškiai tam nesipriešino. Dar daugiau. „Mano motina pati buvo artistė, - prisimena S. Venclauskienė. – Ji man leido baigti dramos kursus ir džiaugėsi mano pasisekimu. Tai man buvo naudinga ir lietuviškoje veikloje“.4

    1899-ieji – pirmojo viešo lietuviško spektaklio metai. Rugpjūčio dvidešimtąją Palangoje buvo suvaidinta J. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Tokiam žingsniui paskatino studentas P. Višinskis.

    „Atvykęs Višinskis kvietė mane suruošti spektaklį. Sutikau, - pasakoja Stanislava Venclauskienė, - nors darbas buvo ir pavojingas. Iš Ušnėnų vykome į daugelį apylinkinių vietų, bet niekas nedrįso prisidėti. Kiti bijojo net į namus įsileisti, nors vyskupas M. Paliulionis buvo raginęs palaikyti Višinskį ir mane. Mums jau benusimenant, atėjo žinia iš kun. J. Tumo, kuris kvietė į Palangą ir pažadėjo savo paramą. Gyvenome pas Bitę-Petkevičaitę, apie dvi savaites ruošėmės spektakliui. Bet vargom ne veltui...“5

    „Palangoje tuo metu dar nebuvo jokio „Kurhauzo“. Spektaklis vyko pajūrio barake. Žmonių buvo tiek daug, kad jokiu būdu negalėjo visų patenkinti...“6

    Spektaklio rengėjai nė nelaukė tokio pasisekimo. Nors tai buvo pirmasis lietuviškas vaidinimas, daugybė norinčių jį pamatyti liko už durų. Buvo visko. Štai „atėjo vienas žemaitis, apsirengęs kaimietiška miline – pilka kaip avies vilna – ir paklausė: „Ar čia žemaičių vystavs? Ir aš noriu čia įeiti“... Žinoma, jam buvo duotas bilietas. Tai buvo ūkininkas nuo Ilakių“.7 Pasitaikė ir incidentų: „Vietos policmeisteris civiliais rūbais norėjo įeiti vaidiniman. Tačiau prie durų stovėjęs studentas P. Avižonis jo neįleido, reikalavo bilieto. Kilo skandalas ir ko tik spektaklio jis neuždarė“.8

    Tą nepakartojamą reginį nesunku pajusti ir iš to, kaip pirmąjį lietuvišką vakarą aprašė tuometinė spauda. O ir kaipgi kitaip. Nors ir policija trukdė, ir daugumas palangiškių blogai pranašavo, pasisekimas buvo puikiausias. Visi bilietai – išpirkti. Prisirinko pilnas teatras, o šito Palangoje, ypač kai ruošdavo spektaklius kitataučiai, nėra buvę. Suplaukė čia įvairiausi luomai: kunigaikščiai Mykolas Oginskis, Jonušas Ksaveras Radvila, grafai Tiškevičiai, visa diduomenė, kuri dar nebuvo išvažiavusi iš Palangos. Prisiminkime: Palanga XIX a. pabaigoje buvo nedidukas miestelis, priklausęs Kuršo gubernijai, kurioje negaliojo spaudos ir kultūrinės veiklos draudimas. Čia pas grafą Feliksą Tiškevičių praleisti vasaros suvažiuodavo ne tik garsūs dvarininkai, bet ir kultūros veikėjai, lietuvių inteligentija. Čia gimė ir pirmojo lietuviško vakaro sumanymas. Na, o į tą nepakartojamą reginį, sekdama aristokratiją, atėjo ir kunigai, net davatkos, kurios prieš tai viešai dievagojos: nežiūrėsiančios „chlapskų komedijų“. Bet daugiausia susirinko paprastų žmonių – ir vietinių, ir iš aplinkinių kaimų. Iš viso vakare buvo per keturis šimtus žmonių.

    Surinkti nemažą būrį (aštuonetą) vaidintojų pasirodė ne taip paprasta. Tik vienas kitas jų jau buvo dalyvavęs slaptuose lietuviškuose vakaruose, tačiau patyrimą teturėjo labai menką. Lietuvoje tuomet tik viena moteris galėjo vadintis aktore profesionale. Tai buvo S. Jakševičiūtė, kuriai ir teko šiek tiek pramokyti būsimus partnerius.

    Vaidintojų būrelyje – palangiškis studentas medikas Mongirdas (Bekampis), pora moksleivių – Gabalis ir Kuizinas (piršlys ir piemenukas), Kretingos pirklys Empakeris (Faibčikas). Artistais tapo ir patys organizatoriai – P. Višinskis, Augustinas Janulaitis ir Jadvyga Juškytė (tautosakininkų ir kalbininkų Antano ir Jono Juškų giminaitė). Šitam gražiam būreliui, kuriam vadovavo Palangoje gyvenęs žymus lietuvių kultūros veikėjas Liudas Vaineikis (jis palaikė ryšius su Rygos gubernatoriumi, išrūpino leidimą spektakliui), talkino studentas medikas Petras Avižonis, pas L. Vaineikį vasaroję gydytojai – A. Žalnieriukynas iš Smolensko ir F. Jonušis iš Kretingos.

    Tai buvo daugiau nei vaidinimas. Tai buvo pirmasis viešas lietuviškas vakaras, ir nuo šitos minties daugeliui darėsi ir pakilu, ir baugu, ir nepaprastai gera. Artistai jautė, kad po jų kojomis ne paprasta scena – tai tarsi kovos laukas, iš kurio jau negalima pasitraukti pralaimėjus. Kažką panašaus pergyveno ir publika. Spektakliui dar neprasidėjus, kilo tikros ovacijos, tą kilnią valandą ne vienam sudrėkinusios skruostą.

    „Netrukus paaiškėjo, kad geriausiai mūsų Agotai (S. Jakševičiūtei – L. P.-K.) sekėsi vaidinti. Publika, vaidinimą pertraukdama plojo. Ir kitais artistais buvo didžiai pasitenkinama (...).

    (...) scenoje viskas sklandžiai ėjo. Tačiau visas vaidinimas sudarė tarsi vien šio vakaro epizodą arba, geriau sakant, akompaniamentą, prie tos didelės dvasios harmonijos, kuri iš karto radosi tarp vaidilų ir publikos ir sudarė milžiną, vienaip galvojantį, vienu dideliu užsidegimu gyvenantį.

    (...)

    Vaidinimas pasibaigė ilgu triukšmingu plojimu. Gėlės pylėsi į sceną. Sodiečiai, pakilę iš vietų, plojo. Ponybė, matyti, užsikrėtusi bendru nusiteikimu, nesidavė pralenkiama.

    - Bravo! Bravo! Puiku! – šaukė visa salė kaip vienas žmogus.

    Išėję iš teatro, matėm... kad mūsų vaidinimas Palangoje turėjo nematyto ir negirdėto pasisekimo ir dar nepaprastesnio, ponybei nesuprantamo pobūdžio...“9

    Taip šis vakaras įsiminė vienai jo organizatorių – rašytojai G. Petkevičaitei-Bitei. Kaip nepaprasta tautos šventė, tautos, „kuri džiaugėsi išlikusi gyva ir drauge su džiaugsmu pakėlė didelį protestą prieš ją varžančius pančius. Bet kas galėjo tada išdrįsti tai šventei duoti tikrą jos vardą?“10

    Artistams kėlė ūpą ir tai, kad spektaklyje dalyvavo kunigaikštis Mykolas Oginskis su šeima ir svita, grafas Feliksas Tiškevičius su šeima ir svečiais. Tačiau „dar įdomiau, kad kunigaikštis Oginskis ir grafas Tiškevičius buvo vertėjais savo šeimų nariams, kurie nemokėjo lietuvių kalbos! Abu „vertėjai“ aiškino, kad spektaklis yra aukštos meninės vertės ir nėra jokia chaltūra, nes režisierė jau buvo profesionalė artistė“.11

    Kas gi režisavo „Ameriką pirtyje“? Neretai minimos dvi pavardės: S. Jakševičiūtė-Venclauskienė ir G. Petkevičaitė-Bitė. Vertas dėmesio ir kitoks tvirtinimas, ko gero, jis arčiausiai tiesos: „Visur režisavo ir vaidino S. Jakševičiūtė-Venclauskienė. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė buvo tik scenarė. Ji niekad nebuvo režisierė. Ji tam ir neturėjo jokių kvalifikacijų. Tik viena Jakševičiūtė buvo patyrusi vaidintoja, nes ji lankė specialę mokyklą Peterburge, o vėliau vaidino rusų trupėje, kuri buvo suorganizuota Šiauliuose. Jai vadovavo rež. N. N. Dolžanskoj, kuris buvo remiamas ir subsidijuojamas rusų valdžios, kad platintų rusicizmą Lietuvoje. Po Palangos vaidinimo S. Jakševičiūtė nebedalyvavo rusų teatro trupėje, nes jie visi suprato, kad ta gabi vaidintoja yra lietuvaitė-patriotė...“12

    „Amerika pirtyje“ sulaukė didelio pasisekimo. Džiūgavo vaidintojai. Džiaugėsi ir S. Jakševičiūtė. Tačiau ir suprato: tai tik pradžia. Didelio kelio pradžia. Ir visi maži vargeliai dabar atrodė tokie palaimingi. „Nors oficialiai pelnas turėjo eiti Skuodo padegėliams šelpti, - pasakojo S. Venclauskienė, - tačiau apie 200 rublių paskirti tada slaptojo lietuviškojo kultūrinio darbo reikalams“.13 Tuos pinigus Stanislava įteikė P. Višinskiui, kuris juos perdavė daktarui Vincui Kudirkai. Vėliau ji gavo asmenišką V. Kudirkos padėką (vakare dalyvauti jis negalėjo, nes tuo metu jau sunkiai sirgo).

 

JUODOJI KARIETA

 

    1900 m. sausio 26 d. „Amerika pirtyje“ buvo parodyta Liepojoje. Vaidino ta pati – palangiškė trupė, tik piršlį – J. Biliūnas. Pavyko surengti keletą spektaklių Rygoje. Tų pat metų pradžioje didelio pasisekimo susilaukė ir M. Šikšnio-Šiaulėniškio pjesės „Meilę suardyti – nuodėmę pagimdyti“ pastatymas. Ryga Stanislavai – itin artimas miestas. Todėl ir saviškius ragino pasirodyti kuo dailiau. Regis, pasisekė. Ir spauda lietuviams palanki buvo.

    Slaptų lietuviškų vakarų banga ūžtelėjo per Lietuvą. Tačiau susidomėjo ja ir caro žandarai. Kratos, suėmimai baigėsi didele byla. Pats caras pasirašė 1902 m. vasario 27 d. sprendimą represuoti pirmųjų lietuviškų vakarų dalyvius. Vieni trejiems, penkeriems metams buvo ištremti į Rytų Sibirą, kiti – iš gyvenamosios vietos. Ištremti – 49, represuota – per porą šimtų.

    Visai neseniai dar J. Biliūnas – K. Venclauskio mokslo draugas Liepojos gimnazijoje ir Dorpato universitete P. Višinskiui rašė: „... ant galo taip susmulkėjau, kad net pradėjau užvydėti Venclauskiui, kurs kas antra diena gauna nuo savo sužieduotinės laiškus ir kaip tyčia man dar giriasi...“14

    Dabar Stanislava ir Kazimieras jau vedę. Laimingi šeimininkauja vienaaukščiame dideliame mediniame name su „salkomis“. Tai tas pats „namas ant Pasadnos ulyčios“, kurį minėjo P. Višinskis savo laiške Žemaitei. Tai – Stanislavos prosenelių Jakševičių palikimas. Namas, statytas devynioliktojo amžiaus pradžioje, tvirtai suręstas – su erdviu laukiamuoju, patogiu kabinetu, salonu, dideliu valgomuoju. Tiesa, dabar „ulyčios“ nebėra. Yra naujas – Pagyžių gatvės vardas.

    Nors S. Jakševičiūtė ištekėjo už garsėjančio juristo, tačiau dėl savo suruoštų vaidinimų ir ji pateko į žandarų nemalonę. Tačiau dėl jos didelio populiarumo vietiniai žandarai nesiryžo Stanislavos liesti. „Byla buvo atiduota Tifliso policmeisteriui“.15

    „Pas mane atvyko tamsaus veido, gražios išvaizdos vyras, - pasakojo S. Venclauskienė, - (...) manau, jis buvo gruzinas. Palankus tautinėms mažumoms. Kada aš jam viską išaiškinau apie spektaklį, to veikalo turinį, jis net labai garsiai nusijuokė, kad, girdi, čia nesą nieko blogo ir dar labiau nieko priešvalstybinio. Mano nuotaika pagerėjo. Jis užsirūkė papirosą ir paprašė vandens. Tada aš pasiūliau naminio vyno stiklą. Jis sutiko (...).

    Per tardymą prie mano namų visą laiką stovėjo „juodoji karieta“, skirta vežti areštuotiems į kalėjimą. Tardymas prasidėjo 12 val., o baigėsi 6 val., o „juodoji karieta“ jau buvo paleista 5 val. po pietų, nes pats policmeisteris įsitikino, kad aš esu visai nekalta ir nieko blogo rusų valstybei nesu padariusi. Tiesa, dar viena smulkmena: mane kratė viena Šiaulių miesto žydė, kuri, pasirodo, dirbo rusų saugume. Ji smulkiai iščiupinėjo mano kūną. Ji nieko, žinoma, nerado. Bet pats faktas yra labai šlykštus! Nors tai yra bjauru, bet ką padarysi, kad ir tokių žmonių pasitaiko. Gruzinas policmeisteris atsisveikino gražiai...“16

    Represijos neišgąsdino. Vieši lietuviški vakarai, kuriuose pirmuoju smuiku grojo S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, virto savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demonstracijomis. 1904 m. spalio 31 d.  lietuviškas vakaras įvyko ir Šiauliuose, tuometiniuose Liaudies namuose. Artistų būrelyje šiauliškiai pamatė ne tik jau gerai pažįstamą Stanislavą, bet ir jaunąjį jos vyrą – advokatą K. Venclauskį. Šiauliams tai buvo neeilinė diena: pirmą kartą Lietuvoje – viešas spektaklis!

    Ligi tol lietuviai galėjo ruošti spektaklius tik kitur: Peterburge, Mintaujoje, Rygoje, Liepojoje. Koks yra reikalingas ir laukiamas toks reginys, paaiškėjo pamačius, kaip lietuviai sutiko pirmąjį Šiauliuose lietuvišką vaidinimą. Nuo tada, kai gubernatoriui buvo įteiktas prašymas, kad leistų statyti spektaklį, lietuviai susitikę vietoj „laba diena“ sakė: „Kas girdėti apie teatrą?“ O tik pasklidus žiniai, kad atėjo leidimas ir spektaklis rengiamas, prasidėjo visuotinis sujudimas: bilietų paieškos, sveikinimų siuntimas. Bilietų neliko per dvi dienas. O spektaklio dieną Šiauliuose buvo toks judėjimas, kokio šis miestas turbūt per visą savo istoriją neregėjo. Žmonių privažiavo iš visų pasviečių. Linksmų, laimingų. Didelis džiaugsmas rodės ne tik būsimas vaidinimas, bet ir neįprasti akiai skelbimai lietuvių kalba. Deja, sutalpinti visų norinčių rengėjai vis vien nepajėgė. Jei du, o gal ir visus trissyk daugiau vietų būtų buvę, nebūtų tilpę.

    Spektaklis prasidėjo aštuntą valandą vakaro. Sekėsi visiems. Ypač patiko Agota (S. Jakševičiūtė-Venclauskienė), Vincas (Naujikas), Bekampis (K. Venclauskis), Antanas (Antanas Povylius). Susirinkusiems nieko svarbesnio nebuvo už J. Vilkutaičio-Keturakio komediją „Amerika pirtyje“: džiaugėsi ir liūdėjo drauge su artistais, net patarinėjo tiems, kuriems, rodės, būtina pagalba iš šalies. Ir vis lietuviškai.

    Lietuviškai, visiškai nebijodami, kad „litvomanais“ išvadins, dauguma šnekėjo ir per pertraukas, kariuomenės orkestrui grojant. Tokia marga publika ligi tol gal tik bažnyčion drauge susirinkdavo: dvarponiai, valdininkai, studentai, gimnazistai, ūkininkai,  darbininkai... Šventė, tikra šventė.

    Na, o pasibaigus spektakliui ir prasidėjus šokiams, vėlgi didelė naujiena: programoje – ir lietuviški šokiai.

    Didelį darbą atliko spektaklis, gražių vaisių atnešė: ne tik pinigų Joniškio padegėliams surinko vaidintojai, bet ir – bene svarbiausia – pažadino miegančius, sutvirtino abejojančius.

    A. Povylius pats buvo aktyvus šios didelės šventės organizatorius ir liudininkas, todėl jo atsiminimai17 – nuoširdesni nei tuometinėje spaudoje išlikusieji. Juose – ir įdomi priešistorė.

    A. Povyliaus užrašytuose atsiminimuose pasakojama, kad konkrečius būsimojo  spektaklio reikalus aptarti iniciatorių būrelis susirinko netrukus po įvykusios tradicinės gegužinės. Nutarta suvaidinti tą pačią komediją, kaip ir Palangoje. Dėl šito susirinkusieji buvo vieningi. Tačiau nepavyko surasti bendros kalbos, pradėjus spręsti, kam paskirti surinktus už bilietus pinigus. S. Jakševičiūtė-Venclauskienė siūliusi pasielgti diplomatiškai – paskirti pelną Rusijos Raudonajam Kryžiui, tuomet, esą, nebūsią jokių keblumų gaunant leidimą. Išsiskirstė nieko nenutarę, nes ne visiems toji mintis patiko. Tik vėliau A. Povyliui atėjusi į galvą idėja, kuri tapo priimtina visiems – surinktas lėšas perduoti nukentėjusiems nuo gaisro kaimyninio Joniškio miestelio gyventojams.

    Įsiminė aktorių atranka: tankus buvęs sietas. Į sceną nepateko net labai daug gerų norų turėjęs būsimasis prozininkas ir dramaturgas Bronius Laucevičius-Vargšas – sutrukdė neaiškus, užkimęs balsas. Piršlio ir siuvėjo Vinco rolėms pačiomis paskutinėmis dienomis pakviestas Rygos universiteto studentas Pundzevičius. Režisavo S. Jakševičiūtė-Venclauskienė.

    Repeticijų metu vis būdavo ir neprašytų svečių iš policijos. Tačiau jie tik stebėjo, nesikišo.

    Kad kuo plačiau pasklistų žinia apie būsimąjį spektaklį, jo organizatoriai skelbimą išsiuntinėjo net į užsienį, taip pat ir į užatlantę. Nors bilietai buvo nepigūs – 5 rubliai 22 kapeikos, jie buvo išparduoti, likus trims dienoms iki spektaklio.

    Vakaro rengėjams ir vaidintojams labai sugadino nuotaiką pranešimas iš policijos, perduotas išvakarėse. Jis skelbė: prieš vaidinimo pradžią būtina scenoje sugiedoti „Bože, caria chrani“*. Policijai buvo atsakyta: himno nebus. Jau renkantis publikai, reikalavimą pakartojo atėjęs žandarų vadas. Su „isprauniku“ pabandė derėtis K. Venclauskis ir Pundzevičius. Jų motyvas buvo labai aiškus: „Rygoj yra nuolat ruošiami panašūs spektakliai, bet ten niekas virš programos nereikalauja...“ Policininkas lyg ir nusileido, tačiau jo sprendimas „A vsio taki ja rasparažus, čtoby muzika igrala „Bože, caria chrani“* nesuteikė vaidintojams didelio džiaugsmo. O kai, nuskambėjus paskutiniam skambučiui, vietos įgulos orkestras iš tikrųjų užgrojo Rusijos himną, pasipiktino ir publika. Atėjusieji į spektaklį pakilo iš savo vietų ir netrukus atsidūrė kuluaruose, o iš balkono pasipylė atsišaukimai. Tvirtinama, kad tuo pasirūpino Vincas Mickevičius-Kapsukas, būsimasis Lietuvos bolševikų vadas. Vakaro vedėjas St. Žiupsnys tuos atsišaukimus buvo įpareigotas surinkti ir atiduoti „ispraunikui“. Šis buvęs labai nepatenkintas: „Nu i nedumal, čtoby litovcy tak sdelali“**. Kol vyko toji sumaištis, kol aktoriai iš naujo nusigrimavo, pasiruošė, muzikantai grojo valsus. Pakilus uždangai, pirmoji siuvėjo ištarta frazė: „Rupūžės, neduos jie man su merginom susitikti...“, manoma, buvo dviprasmiška, skirta rimtį sutrikdžiusiai policijai,  bent taip ją suprato publika. Žinoma, vaidinimas buvo sutiktas triukšmingomis ovacijomis.

 

„REIKIA TEATRO...“

 

    Regis, ne tik Stanislava kalta, kad jos vyras įsitraukė į teatrinę veiklą: K. Venclauskis vaidino lietuvių spektakliuose dar stažuodamasis Rygoje. Netrukus apie jaunuosius Venclauskius susibūrusi nemaža kultūros veikėjų grupė nutaria sukurti „Vilties“ draugiją.

    O Rygoje 1905 m. gruodžio 18 d. lietuviai įsteigia „Žvaigždės“ draugiją. Jos vadovas – žymus lietuvių pedagogas , rašytojas Pranas Mašiotas. Artistų mėgėjų būrelis, kuris susiorganizuoja prie draugijos, 1905-1908 metais gan dažnas svečias Rygos priemiesčiuose – ten daugiausia gyveno lietuvių. S. Jakševičiūtė-Venclauskienė ne tik buvo to būrelio narė, ji ir režisuodavo, ir organizacinį darbą dirbo. Vaidintojų būryje buvo ir K. Venclauskis.

    Draugijos, kuri rūpintųsi teatro reikalais, Šiauliuose įsteigti nepavyksta – iniciatorių prašymas „įstringa“ Kaune ar Peterburge. Per trejetą metų jis taip ir neišsprendžiamas. Tačiau šiauliečiai nesėdėjo sudėję rankų ir neturėdami leidimo, neturėdami oficialios organizacijos. „Namai ant Pasadnos ulyčios“, kur įsikūrę jaunieji Venclauskiai, - tikras meno ir kultūros centras. Čia repetuojama, čia užsukęs rasi lietuvišką knygą ir laikraštį, čia ir lietuviškai pramokti gali - Stanislava įkūrė net slaptą mokyklėlę. „Meška“, „Inteligentai“, „Užburtas kunigaikštis“, „Žilė galvon – velnias uodegon“, „Namai pragarai“ – daug spektaklių gimė po tuo stogu.

    Stanislava jau ne vienintelė režisierė. 1908 metais Šiaulių artistų būreliui gavus leidimą įkurti dramos, muzikos ir dainos draugiją „Varpas“, aktyviais pagalbininkais tampa įdomus lietuvių teatro apyaušrio veikėjas Jonas Misius, rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė (Vaidilutė), Kazys Puida, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Pastarasis į Šiaulius atvyksta prikalbintas „Varpo“ draugijos veikėjų. Keturių režisierių (jau patyrusių režisierių ir vaidintojų!) galima buvo tik pavydėti Šiauliams. Plačiai pagarsėjo šiauliškiai. Subūrę didelį būrį gabių artistų, ne tik savajame mieste propagavo scenos meną, bet ir aplinkiniuose miesteliuose – Kuršėnuose, Joniškyje, Radviliškyje. Vaidino, žinoma, ir garsiosiose Šiaulių gegužinėse, vėliau pramintose seimais arba didžiosiomis gegužinėmis.

    Vis dažniau pradedama kalbėti apie profesionalųjį teatrą. G. Landsbergis-Žemkalnis pirmasis viešai iškėlė opiausias problemas bei pasiūlymą paminėti Palangos spektaklio dešimtmetį. „Ne jubiliejaus šventę, ne jos apeigas turėjau omenyje, šaukdamas mūsų scenos veikėjus, pasinaudojus proga, susispiesti draugėn dėl bendro tolimesnio teatro darbo. Man svarbu yra suvažiavus susiprasti išdirbti šiokias tokias taisykles, įsteigti teatro biurą arba nariais įsirašyti į jau esamas svetimųjų teatro įstaigas, sutvarkyti artistų santykius su kits kitu, įsimanyti kokį gyvenimo būdą, tarp aktorių ir artistų iš vienos pusės, ir draugijų ir antreprizos iš antros“, - aiškino G. Landsbergis-Žemkalnis.18

    G. Landsbergis-Žemkalnis sukvietė žymiausius Lietuvoje, Peterburge, Rygoje, kitur gyvenančius lietuvių teatro veikėjus. Šiauliuose buvo aptarti ne tik jubiliejaus reikalai, sudarytas Lietuvos scenos sutvarkymo ir šventės organizacinis komitetas, į kurį tarp žymiausių teatro veikėjų, žinoma, įėjo ir S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, bet ir suvaidinta A. Švenko komedija „Inteligentai“.

    Jubiliejinės iškilmės įvyko 1909 m. rugpjūčio 15 d. Vilniuje. Jos tęsėsi dvi dienas: pirmąją vėl parodyta J. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ bei atlikta Miko Petrausko opera „Birutė“, antrąją surengtas didelis smfoninis koncertas. Per pertraukas rodyti ir su jubiliejumi susiję dokumentai: Palangos vaidintojų bei rengėjų nuotraukos, tuometinio vakaro afiša. Stanislava ne tik režisavo, bet ir vėl vaidino Agotą. Stanislavai buvo truputį liūdna, kad ji viena „atkartojo“ „Amerika pirtyje“, - visi kiti vaidintojai išsisklaidė kas kur, o kai kurių, deja, jau ir gyvųjų tarpe nebebuvo. Skaudžiausia, žinoma, kad šito neberegėjo P. Višinskis. Poviliukas. Tačiau drauge patyrė ir didelį džiaugsmą: pirmojo lietuviško spektaklio jubiliejus tapo posūkiu profesionalaus teatro linkme. Laiminga, pilna idėjų grįžo į Šiaulius.

    Jomis apdalijo artimuosius ir svečius. Pastarųjų Venclauskių namuose vis daugėjo. Tarsi koks magnetas čia traukė kiekvieną, kurio kelias vedė pro Šiaulius.

    O bene dažniausias Venclauskių svečias buvo Vydūnas. Nenuostabu, kad netrukus repertuaras pasipildė šeimos bičiulio kūriniu: 1910 m. gruodžio 4 d. suvaidinama Vydūno vienaveiksmė drama „Ne sau žmonės“, o 1911 m. sausio 6 d. – vienaveiksmė komedija „Piktoji gudrybė“. Stanislavą traukia ne tik Vydūno kūryba, bet ir gyvenimo būdas.

    Kaip režisierius debiutuoja ir advokatas K. Venclauskis: kartu su Stanislava 1911-ųjų sausyje pastato J. Kursemo „Du berniuku“.

    „Varpo“ draugijos nariai organizuoja pasirodymus ir siauresniam ratui. „Saviškiams“ (taip pat ir Venclauskių namuose) parodomos nedidelės pjesės, grojama ir dainuojama, deklamuojama. Ir taip beveik kas šeštadienį. Su šiauliškiais – ir Žemaitė, Lazdynų Pelėda (Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė), Bitė. Ir, žinoma, Vydūnas.

    S. Jakševičiūtė-Venclauskienė – „Varpo“ draugijos siela. Ji vis dažniau prabyla:

    - Reikia teatro. Reikia profesionalaus teatro...

    „Varpas“ išugdė nemažai puikių vaidintojų, todėl bendraminčiai – šalia. Dažniausiai po sėkmingų premjerų ar per šeštadieninius susibūrimus garsiai pasvajojama apie teatro patalpas, apie tikrą teatrą.

    Jau, jau, jau... Ne tik S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, ne tik Peliksas Bugailiškis – „Varpo“ sekretorius bei reikalų vedėjas – nebetveria savame kailyje. Visus pagavo idėja įsikurti „Kasino“ patalpose. Ir dėl kainos sutarta.

    Naujiena lyg griaustinis iš giedro dangaus apverčia viską aukštyn kojomis: karas.

    Netrukus atsiduria kas kur – Voroneže, Tuloj, Petrapily...

 

PORTRETAS SU AUREOLE

 

    Jei S. Jakševičiūtė-Venclauskienė daugiau nieko šitam pasaulyje nebūtų nuveikusi, tik režisavusi pirmąjį lietuvišką spektaklį, vis vien jos vardas visiems laikams būtų įėjęs į Lietuvos teatro ir kultūros istoriją. Beje, į pirmąjį spektaklį eita drąsiai ir tiesiai: dar „Rygoje ji dirbo lietuvių mokyklose, slapta mokė lietuvybės ir dalyvavo kultūrinėje veikloje“.19 O „jos tėvų namai ano šimtmečio pabaigoje ir šio pradžioje, kai buvo draudžiama lietuvių spauda ir persekiojamas bet koks lietuviškasis veikimas, buvo lyg koks bastionas slaptojoje lietuvių veikloje (...).

    Gyvendama Šiauliuose, ji buvo švietimo darbuotoja, jaunimo progimnazijų rėmėja, bažnytinių darbų rūpintoja ir savivaldybininkė (kelis kartus buvo išrinkta vienintele moterim į Šiaulių miesto tarybą)“.20

    Tačiau tai – vėlgi visiems ar beveik visiems prieinama, įmanoma veikla. Už ją, nors veikta ir nuveikta išties nemažai, niekas nebūtų titulavęs moterimi su auksine širdimi. O S. Jakševičiūtę-Venclauskienę titulavo. Ir labai plačiai.

    Kas dar pasaulyje galėtų pasigirti, kad prglobė, išaugino, išleido į gyvenimą daugiau kaip šimtą dvidešimt svetimų vaikų? Ji, beje, ir nesigyrė. „Pradedant pamestinukais prie jos namo durų, baigiant universiteto studentais – visais ji rūpinosi, visiems, kam buvo reikalinga, suteikdavo pagalbą, globą ir motinišką meilę. Savo augintiniams ji duodavo ne tik pastogę, valgį, rūbą, bet, svarbiausia, mokslą. Varyte varydavo juos į mokyklą...“21

    Nesyk, susimąstydamas apie pavyzdžio neturintį faktą, ieškojau pradžių pradžios. Turi gi ji būti! Kas paskatino tokiai nepaprastai veiklai? Veiklai, kuriai teko atiduoti ne tik visą save, bet ir visas santaupas, turtą? Veiklai, kurios dėka ir tikrosios dukterys – Danutė ir Gražbylė – turėjo naudotis vienodomis kukliomis gėrybėmis kaip ir kartu augusieji, nors galėjo būti turtingiausiomis Šiaulių panaitėmis.

    Viename interviu, jau gyvendama JAV, S. Jakševičiūtė-Venclauskienė yra prasitarusi, kad „vaikus paveldėjusi“ iš savo tėvų, nes jie mirdami jai palikę keturias mergaites išmokslinti“.22 Yra ir dar viena legenda: Stanislavos mama išgelbėjusi mergaitę, kuri dėl nelaimingų šeimyninių aplinkybių turėjo būti pačios gimdytojos paskandinta. Mergaitė, žandarų priglausta, gyveno šuns namelyje, kai M. Jakševičienė ją aptiko. Šios istorijos tęsinys laimingas: mergaitė užaugo, sukūrė šeimą.

    Gal tai – raktas į tiesą? Tėvai yra nemažai padėję vargstantiems, todėl ir dukra užaugo tokia jautri. O gal visa tiesa – jos sukaktuviniame prisipažinime: „Mano visas gyvenimas turėjo vieną tikslą: dirbti Lietuvai! Ir priimdama auginti vaikus, stengiausi juos kuo aukščiau pakelti ir norėjau prisidėti savo kraštui ruošiant inteligentišką jaunąją kartą“.23

    Regis, suprantama ir aišku. Tačiau ne vienam jos amžininkui užkliūdavo viena „smulkmena“: S. Jakševičiūtė-Venclauskienė nesirinko būsimų augintinių ar globotinių. Jai buvo visiškai nesvarbu – gabus vaikas ar ne, sveikas ar nelabai. Toli gražu ne visi jos globotiniai buvo mokslūs. Neretai net priekaištų susilaukdavo.

    - Ar nebūtų geriau, ponia, kad jūs vietoje tokio gausaus būrio pasirinktumėte keletą pačių gabiausių vaikų ir juos leistumėte į mokslą? – pastebėjo jai kartą vienas pažįstamas. – Ar nebūtų daugiau naudos Lietuvai?

    Gailestingai širdžiai svetimi tai žodžiai.

    Na, o atsirasdavo vaikai šiuose namuose pačiais įvairiausiais būdais. Štai tik keletas pavyzdžių.

    Kartą sunkiai vaikščiojantį berniuką (buvo visai luošas) parsivežė iš kelionės, radusi jį kažkur kaime prie Kretingos. Prireikė net kelių operacijų, už kurias, žinoma, mokėjo pati S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, kol naujasis namų gyventojas pradėjo vaikščioti be lazdų. Vėliau jis ne tik mokėsi gimnazijoje, bet ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

    Šeimos kronikoje – ir nežinia iš kur pargabenta mergaitė, pažeista sunkios ligos: iš pradžių galėjo tik šliaužioti grindimis. Negailėta lėšų geriausiems daktarams – po kelerių metų mergaitė ne tik vaikščiojo ir kartu su visais bėgiojo, bet ir lankė mokyklą, o vėliau pati sukūrė šeimą.

    „Kas negirdėjo tų gražiųjų legendų apie šimto vaikų motiną arba apie moterį su auksine širdim? O jinai kukli. Nieko perdaug iš jos turiningo gyvenimo neišgausi, nebent tik tiek, kas pravartu žinoti mūsų jaunesniajai kartai...“24, - pastebėjo korespondentas, apsilankęs pas S. Jakševičiūtę-Venclauskienę jos 80-mečio išvakarėse.

    Rašinyje, suminėjus daug lietuvių tautai ir Lietuvos nepriklausomybei atliktų didelių S. Jakševičiūtės-Venclauskienės darbų, pažymima: „Tačiau ne vien už tai šiandien su pagarba minim jos vardą, ne vien dėl to įdomios pasakos eina iš lūpų į lūpas apie ją ir jos gyvenimą.

    Karo audrų nuniokotam krašte atsirado daug našlaičių, daug suvargintų šeimų, tačiau norinčių savo vaikus leisti į mokslą. Ir štai Venclauskienė plačiai atidarė našlaičiams savo namų duris. Ji kasdien išvirdavo didelį kiekį maistingos sriubos, kad alkani moksleiviai galėtų pasisotinti. Ji susirgusiems studentams sudarydavo sąlygas sveikatai pataisyti. O kiek našlių su vaikais, senelių, ligonių, kuriuos ji šelpė ir visai išlaikė šalia savo namų.

    Jos auklėtinių skaičius nuolat keitėsi vis didėdamas. Ji, kaip pavyzdinga motina, juos mokė muzikos, gero elgesio, praktiškumo, o savo vaikuose skiepijo žmoniškumą ir artimo meilę. Jos dukros našlaites seserimis vadino. Vienodai buvo rengiamos, kartu valgydavo ir su jomis viską lygiai dirbdavo (...). Vasaros metu ji išleisdavo visą savo vaikų armiją į skautų stovyklas, nes beveik visi buvo skautai, arba išsiveždavo juos į Palangą vasaroti“.25

    - Nieko gražesnio iš Palangos gyvenimo laikų neprisimenu, ir šiandien, rodos, matau ją, Venclauskienę, bažnyčioje pamaldžiai klūpančią, apsuptą tvarkingai aprengtų ir dailiai sušukuotų jos auklėtinių. Ak, kaip gaila, kad aš ne dailininkė ir šio gražaus reginio Motinos dienai drobėje atkurti negaliu, - pasakojo viena palangiškė.

    Mama ją vadino visi augintiniai ir globotiniai.

    Kaip čia neprisiminti jau mirusios buvusios S. Jakševičiūtės-Venclauskienės augintinės agronomės Marijos Janulaitytės-Jurkienės išgyvenimų. Marija gavo telegramą: „Mirė mama“. Tuomet ji mokėsi Kaune, Fredos sodininkystės ir daržininkystės mokykloje. Apie skaudžią žinią pranešė augintiniams studentams. Kitą dieną į Venclauskių namus pradėjo plaukti vainikai... Atvažiavusi į Šiaulius, Marija Mamą rado... išėjusią į kiną. Pasirodo, neseniai buvo atsiradusi tikroji merginos motina. Apie jos mirtį ir buvo pranešta Marijai. Tačiau ši apie tai net nepagalvojo.

    Per tuos aštuonetą metų, kol ieškojau buvusių Venclauskių augintinių ir globotinių, niekas iki galo nesugebėjo paaiškinti, kas paskatino S. Jakševičiūtę-Venclauskienę, gabią aktorę, kultūros veikėją, visuomenininkę, ryžtis tokiam žingsniui – auginti svetimus vaikus. Įgimtas gerumas, dosnios širdies šiluma? Ko gero, tai ir liks paslaptim.

    Jos portretą su aureole reikėtų piešti. Visuomet pakelta galva ją prisimena. Tarsi ką švęstų. Įsikūnijus elegancija. Pasitempusi, tvarkinga. Penkiomis kalbomis skaitė. Labai gražiai pasakodavo. Buvo linksma. Turėjo humoro jausmą. Anekdotų daug žinojo. Dažnai deklamuodavo V. Kudirką, Maironį, Aleksandrą Puškiną, atmintinai mokėjo Ivano Krylovo pasakėčias. Mėgo skambinti Frederiką Šopeną. Vidinės kultūros reikalavo ir iš kitų. Teatras taip pat buvo prievolė kiekvienam. Visi augintiniai ir globotiniai yra ką nors vaidinę: jei ne žmogų, tai nors dvasią. Be to, Mama labai mėgdavo pasakoti apie teatrą.

    Ir vis dėlto svarbiausia jai buvo vaikai. Mįslė jos amžininkams. Dar didesnė mįslė mums.

    Visi augintiniai ir globotiniai buvo mokomi muzikos. Be išimčių. Kas pianinu skambinti, kas smuiku groti. Iš pradžių mokė senas žydas Ch. Volbergas, gyvenęs šalimais, vėliau – pagyvenusi lenkė iš Ežero gatvės. Pianinas Venclauskių namuose buvo vienas, stovėjo svetainėje. Kasdien nuo ryto iki vėlyvos nakties namuose skambėjo muzika.

    Mama taip pat mokė vaikus įvairių šokių. Anot jos, jaunas žmogus turi būti jaunu žmogumi: nesėdėti subuvimuose lyg koks senis, o linksmintis taip, kaip linksmintis privalo jaunystė.

    Net per karo sumaištį Mama neužmiršo, jog vaikams reikia ne tik duonos. Maži buvo, tačiau ir Tomas Stonis26, ir Aldona Jakševičiūtė-Vinklerienė27, kiti pamena, kaip 1915 metų rudenį lankėsi Jasnaja Polianoje – rašytojo Levo Tolstojaus namuose, kaip cirką žiūrėjo, kaip spektaklio metu (vaidino pasaką „Pelenė“) karietos per sceną pervažiavo.

    Nepriklausomybės metais buvo specialūs kino seansai gimnazistams. Į kitus lankytis nevalia. Venclauskių augintiniai visus filmus apeidavo. Mamos skatinami. Nesislapstydami. Kartą kažkas įskundė vaikus ir už Ž. B. Moljero „Šykštuolį“ teko keletą valandų po pamokų atsėdėti. „Kultūros kankiniams“ Mama gausiai įdėjo valgyti ir, žinoma, juos pagyrė.

    Venclauskių namuose niekada nebuvo ypatingos tvarkos. Triukšmas, šurmulys, repeticijos, aptarimai. Ir šalia garsenybių – aktorių, rašytojų, dailininkų – jie, vaikai. Jokio „sekreto“, anot A. Jakševičiūtės-Vinklerienės, tuose namuose.

    Pietų metu S. Jakševičiūtė-Venclauskienė sėdėjo visada gale stalo, nugara į bufetą. Vaikai – aplink ją. Niekada nebūdavo pikta, suirzusi. Kiekvienam atidi, kiekvienu motiniškai rūpinosi. Dėl kiekvieno sielojosi.

    Studentų ir gimnazistų atostogų metu ir per šventes jų namas ūždavo lyg bičių avilys, - pilnas pilnutėlis visokio amžiaus jaunimo. Čia suplaukdavo visi globotiniai. Apsilankydavo ir tie, kuriems globa jau buvo nebereikalinga, kurie patys kitus globojo. Kiek čia tada būdavo šurmulio, erzelio! S. Jakševičiūtė-Venclauskienė kiekvienam surasdavo svarbiausią žodį, kiekvienu išeinančiu, išvažiuojančiu pasirūpindavo.

    Tiems, kurie studijavo, nuolat būdavo siunčiama ne tik pinigų, bet ir maisto. Neretai prikepdavo skaniausių pyragaičių ir atgabendavo per pažįstamus „pasiuntinius“. Tas lauktuves buvę Vytauto Didžiojo universiteto, Žemės ūkio akademijos studentai ir dabar pamena.

    - O iš tikrųjų tuose namuose buvo labai kuklu ir labai paprasta – mes viską „surydavom“, - pasakojo Stanislava Steponavičiūtė-Tamulienė28.

    Pasitaikydavo ir labai sudėtingų situacijų. Viename interviu pati S. Jakševičiūtė-Venclauskienė yra pasakojusi: „Po pirmo karo grįžę buvome bėdini kaip bažnyčios pelės, o vaikų tada buvo septyniolika. Dirbau su arkliais, vežiodavau plytas, rąstus, malkas, kad uždirbčiau pinigų vaikų batams, be kurių jie negalėjo lankyti gimnazijos“.29

    Dėl mokesčių už gimnaziją buvo paprasčiau. Gimnazija pastatyta ant J. Jakševičiaus, Stanislavos tėvo, žemės. „Tai užfiksuota 1846 metų kovo 22 dienos akte, kur taip pat nurodoma, kad aukotojo sūnūs ir dar dvi kartos bus atleidžiamos nuo mokesčio už mokslą, jeigu jie mokysis gimnazijoje“.30 Tų sūnų – daug, tačiau sutarties buvo laikomasi. Tai palengvino S. Jakševičiūtei-Venclauskienei pirmajai Šiauliuose ir Lietuvoje savo didelėje šeimoje įgyvendinti privalomą vidurinį mokslą.

    Mokslas tęsdavosi ir namuose. S. Jakševičiūtė-Venclauskienė turėjo didelių pedagoginių sugebėjimų.

    Amelija Lengvenaitė-Urbienė gerai įsiminė31 vieną Mamos patarimą, duotą adant mažyliams kojines:

    - Kai turėsi vyrą, žinok: žmona turi gražiai ir tvarkingai atrodyti. Kiekvienas, pamatęs tave su vyru, turi jam pavydėti. Be to, žmona turi būti apsiskaičiusi, domėtis menu, teatru. Ji turi būti tikra draugė savo vyrui.

    Bene įdomiausia būdavo Palangoje. Retą dieną nesivaišindavę ledais. Sustoja visi į eilę prie kiosko, o Mama perka ledus. Ir mažiukams, ir tiems, kurie jau savo vaikus augino...

    - Ateisi pas Venclauskienę, pasakysi, kad batų neturi – nupirks, neturi sąlygų mokytis – išmokys, - šiaulietė Salomėja Jankūnaitė ligi šiol apgailestauja32, kad daugiau kaip prieš pusšimtį metų neištrūko iš lupikės sesers namų ir nepasibeldė į „namus ant Pasadnos ulyčios“.

 

    Laimingi tapo žmonės, peržengę tų namų slenkstį. Legendos apie juos sklido. Jų – įvairiausių – kiekvienas senas šiaulietis gali papasakoti.

 

TĖVAS

 

    Atkreipėte dėmesį, koks valingas K. Venclauskio veidas? Pažinojusieji vienu balsu tvirtino: kietas buvo žemaitis. Su visomis valdžiomis kovojo.

    Jam, kilusiam iš paprastų Plungės žemaičių valstiečių, ne vis tiek buvo, kaip ir kuo gyvens dvidešimtojo amžiaus žmogus:

    „1898.V.8, švęsdami I-mos gegužės darbininkų šventę, - prisimena Domas Šidlauskas33, - susirinkome slaptai paežery netoli Gruobino. Socialistiškas prakalbas rusiškai sakė: lenkai Marijonas Videcki nuo Raudondvario, Medardas Dovnorovič nuo Žeimių, Mankovski, Kazys Venclauskis nuo Plungės. Iš lietuvių dalyvavome: Biliūnas (rašytojas J. Biliūnas – L. P.-K.), Bačiauskas, aš ir dar kažkas (...), iš viso 40 asmenų. Dainuota rusiškai „Šalin, mums nereikia tirono“, „Atsisakom nuo senojo svieto“, „Mes aukomis kritome“.

    „1904 ir 1905 met. Venclauskis veikė, agituodamas Šiaulių darbininkus, kurie įteikdavo savininkams darbo užmokesčio padidinimo ir darbo dienos sutrumpinimo reikalavimus“.34

    Tai – žodžiai iš rašto Nr. 369, adresuoto policijos departamento ypatingajam skyriui.

   Ačiū Dievui, žandarai žinojo ne viską. Pavyzdžiui, kad K. Venclauskis platina nelegalią literatūrą, kad yra knygnešys.

    K. Venclauskis jau garsėja kaip neblogas advokatas. Dirba daug, tačiau ir lėšų reikia vis daugiau. Namuose – pulkelis svetimų vaikų. Keista žmonos idėja, kuriai jis neprieštarauja.

    Vaikams jo autoritetas – milžiniškas. Didžiulis pavyzdys savo darbštumu, santūrumu, nors... su vaikais beveik nebendrauja – visąlaik komandiruotėse, teismuose. Nebent per atostogas pajūryje. Ir tada pasireiškia jo žemaitiškas (gal spartietiškas?) charakteris – iš Palangos į Šventąją vaikus pėsčiom parsivaro. O kai namuose vaikai per daug įsisiaučia, Stanislavos nepiktai paprašo:

    - Nuramink tuos mūsų kompanjonus...

    Taip dažniausiai vaikus vadindavo.

    Atrodo, dabar suprantu, kodėl jie taip sutarė su J. Biliūnu: „Su Stanislavos sužieduotiniu sujudinome dorpatiškius – buvo jau du kongresai, kurie tęsėsi po 5 val. Ir buvo gana karštūs: visi pajautė visgi šiokią tokią atmainą savo somnambuliškam gyvenime“.35 Kodėl advokatas dar Liepojoje, gimnazijoje priklausė slaptai moksleivių socialdemokratų organizacijai, veikė darbininkų švietimo rateliuose. Kodėl studijuodamas garsėjo bendroje studentų lietuvių organizacijoje ir socialdemokratinėje veikloje. Kodėl aktyviai dalyvavo 1905 metų revoliucijos įvykiuose Rygoje: organizavo lietuvius darbininkus, atstovavo Lietuvos socialdemokratų partijai bendrame Rygos revoliuciniame federatyviniame komitete, leido laikraštėlį „Pirmyn“. Kitaip elgtis jis negalėjo. Tai atitiko jo būdą, troškimus.

    O ko ne konkretus įspūdis apie jaunąjį K. Venclauskį, susipažinus su profesoriaus Antano Purėno prisiminimais:

    „Kartą K. Venclauskis (besimokant jiems Liepojos gimnazijoje – L. P.-K.) kreipėsi į mane su pasiūlymu, ar aš nenorėčiau pasidalinti tomis mokslo žiniomis, kurių įgyju mokykloje, su paprastais darbininkais. „Yra, - sakė jis, - ratelių, važiuok ir dirbk“. Tada aš supratau, kad K. Venclauskis dirba slaptą socialistinį darbą, kad jis yra socialistas“.36

    Beje, 1906 metais K. Venclauskio iniciatyva atskirai nuo latvių socialdemokratų buvo įsteigtas Kultūros centras, kuriam jis ir vadovavo. „Taip pat Venclauskio iniciatyva Rygoj įsteigta legali švietimo draugija „Žvaigždė“, kurios valdybon jis išrinktas. Rygos lietuvių gyvenamuosiuose priemiesčiuose draugija įsteigė kelias lietuvių pradžios mokyklas. Venclauskis drauge su savo žmona, rengdami lietuviškus vakarus, vaidindami, parūpino lėšų mokykloms laikyti“.37

    Rygoje K. Venclauskis gyveno iki 1905 metų. Dirbo apygardos teismo civiliniame skyriuje, atlikdamas teismo kandidato praktiką.

    K. Venclauskiui dažnai tekdavo kalbėti masiniuose Rygos darbininkų ir gyventojų mitinguose. Karščiausiomis ir atsakingiausiomis revoliucijos dienomis jis buvo svarbiausių įvykių sūkuryje. Išliko daug įdomių tų dienų pasakojimų. Štai vienas jų. 1905 metų pabaigoje, kada Federatyvinis komitetas buvo savo autoriteto ir moralinės darbininkų masėms įtakos aukštybėse, į jo posėdį atvyko Rusijos SDDP Rygos grupės keli vyrukai ir pasiūlė nedelsiant paimti Dauguvos Žiočių (Ust Dvinsk) tvirtovę. Jos įgula pasiryžusi pereiti revoliucijos pusėn. Visą naktį posėdžiavo komitetas, tačiau nutarė atsisakyti pasiūlymo. „Po tokio nutarimo kaip akmuo nuo mūsų pečių nusirito, mat jautėme visą mums tenkančią atsakomybę, jei toks žygis nepavyktų“, - yra ne kartą pasakojęs K. Venclauskis.

    O kiek netikėtumų patirta, platinant nelegalią literatūrą. Buvęs jaunystės laikų bendražygis Kipras Bielinis knygoje „Dienojant“ labai įdomiai aprašo pirmąjį susitikimą su jaunuoju K. Venclauskiu. Kartu tai ir įdomi advokato portretinė charakteristika:

    „Kovo mėnesį (1907 metų – L. P.-K.) pas mane ir vėl atsilankė svečias iš toli, nepažįstamas ir negirdėtas. Šis atsilankymas sukėlė nemažą susijaudinimą mano šeimininkuose – Gabrilavičiuose. Apie trečią valandą, grįžęs iš gimnazijos ir vos atidaręs duris, susidūriau akis į akį su šeimininke. Šeimininkė (...) buvo taip susijaudinusi ir pritrenkta, kad vos sugebėjo ištarti kelis žodžius: „Jūsų kamkary... Jūsų kambary...“ Pagalvojau, kad mano kambary sėdi policija ir, radusi mano turimas draudžiamas knygas, laukia manęs ateinančio.

    Savo kambary pamačiau šitokį keistą vaizdą: mano lovoje gulėjo visu savo ilgiu išsitiesęs, auliniais batais avįs augalotas ir stambus vyras, kuriam mano lova buvo aiškiai per trumpa, savo rudose garbanose paskendusią akiniuotą galvą padėjęs ant priegalvinės. Tikras bibliškasis Absalomas. Jei ne studentiškas galionuotas jo švarkelis, būtų ko ne tiktai nustebti, bet ir išsigąsti. Mano šeimininkė žado nustojo, pamačiusi tokį vyrą. Keista, akiniuota žmogysta, nesijaudindama ir neskubėdama, išsirangė iš lovos ir,  flegmatiškai atkišusi ranką, murmtelėjo: „Venclauskis“. Lėtai, kaip dera žemaičiui, mano svečias pasisakė atvežęs man literatūros ir norįs dar suspėti į traukinį, todėl negalįs laukti, vykstąs į Tartus. Daugiau nė nekalbėdamas ir vėl atkišo man ranką atsisveikinti“. (...)

    Mūsų graikų kalbos mokytojas Feterleinas, pasakodamas apie senovės graikų papročius, buvo sakęs, kad graikuose rudų su variniu atspalviu plaukų vyrai buvo laikomi tauriausiais; ir pats Zeusas buvęs rudaplaukis: taigi tas keistuolis, pirmą kartą matytas Kazimieras Venclauskis, tokios spalvos ir taip stora ševeliūra, anot graikų, turėjo būti taurus vyras. Gyvenime man buvo lemta dažnai santykiauti su K. Venclauskiu, būti rizikingose ir atsakomingose situacijose, iš kurių reikėdavo nesavanaudiškai, bet garbingai išeiti. Ir K. Venclauskis visuomet pasirinkdavo taurų ir garbingą kelią, nepaisydamas, kiek tatai jam kaštuotų. Kiek vėliau K. Venclauskį partijoje vadindavome Žemaičiu bei Bonza (...). jis pats apie save sakydavo: esąs padorus žemaitis, kilęs iš garsaus ir didelio Plungės miesto.

    (...) Šį kartą K. Venclauskio atvežtų knygų ryšulyje radau „Aido Lietuvos Darbininkų gyvenimo“, „Lietuvos Darbininko“ ir naujai pradėjusio eiti „Darbininkų balso“ kelis numerius. Bet visų svarbiausias radinys buvo – tai „Programa Lietuviškos Socialdemokratiškos partijos“ (mažytė 10-12 puslapių knygutė)“.38

    Tas pats K. Bielinis, rašydamas apie slaptą socialdemokratų konferenciją, kuri posėdžiavo 1918 m. lapkričio 9-10 dienomis Kaune, yra pažymėjęs labai įdomią detalę:

    „Aptarus, kokios sudėties laikinoji Lietuvai vyriausybė sudarytina, konferencijoje sutarėme, kad vyriausybės pirmininkas ir ministras užsienio reikalams turėtų atitekti LSDP kandidatams be sąlygų; dėl kitų postų tartis. Į vyriausybės pirmininkus numatėme K. Venclauskį, į užsienio reikalų – K. Čepinskį“.39

    Marija Pelėdžiūtė-Norvydienė savo atsiminimų knygoje40 pasakoja, kaip kartą, užėjusi pas Venclauskius ir pataikiusi į kratą, užkasė darže ant fortepijono gulėjusią knygutę su Karlo Markso atvaizdu viršelyje. Kaip džiaugėsi dėl šito advokatas! Beje, revoliucionierės tvirtinimu, advokatas „daug jėgų įdėjo, organizuodamas liaudies bendrąjį lavinimąsi, keldamas jos politinį sąmoningumą, kultūrinį lygį. Venclauskis ir jo žmona dažnai jaunimui pasakodavo apie K. Marksą, visuomenės klasių pasidalijimą, kapitalistinio ūkio vystymosi dėsnius“.

    Drįsčiau suabejoti dėl tvirtinimo „kaip džiaugėsi dėl šito advokatas!“ Kiek patyriau bendraudamas su K. Venclauskį pažinojusiais žmonėmis, taip elgtis buvo ne jo charakteriui. Beveik suprantu, kaip tokia eilutė atsirado M. Pelėdžiūtės-Norvydienės knygoje: jos tikriausiai reikėjo sumaniam bendraautoriui. O gal ir buvo panašus įvykis, tik tokiam santūriam žmogui kaip K. Venclauskis netikras džiaugsmas nebuvo būdingas.

    Taip manau dar ir todėl, kad kitas revoliucionierius - Aleksandras Gudaitis-Guzevičius – jau toli gražu ne toks tolerantiškas K. Venclauskiui. Negana to: romane „Broliai“41 jis atvirai išsijuokia iš advokato, neįžiūrėdamas jo asmenybėje nė lašelio gerumo, t. y. nei marksizmo, nei bolševizmo. K. Venclauskis taip primityviai sušaržuotas, jog ir cituoti tos rašliavos nesinori.

    Kuris iš jų teisus?

    Regis, A. Gudaitis-Guzevičius niekada su K. Venclauskiu nebuvo susidūręs, gal todėl toks nedovanotinai bolševikiškas jo paveikslui. O gal tai tik dėl to, kad jis turėjo kitokių literatūrinių sumanymų nei M. Pelėdžiūtės-Norvydienės knygos bendraautorius? Sunku pasakyti. Tiek primeluota revoliucijos ir komunizmo garbei, kad kažin ar verta dėl šito sukti galvą. Šiaip ar taip M. Pelėdžiūtė-Norvydienė sąžiningesnė už sovietinio saugumo generolą. Ne tokį prisimena K. Venclauskį jo amžininkai ir bičiuliai, vaikai ir augintiniai.

    Jaunasis advokatas jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo laikomas vienu gabiausių Lietuvos advokatų. Daugeliui turtuolių jo elgesys buvo nesuprantamas. Štai kokį faktą pateikia buvęs Šiaulių miesto burmistras Jackus Sondeckis: „Gyventojų tada Šiaulių mieste (...) buvo apie 30 000, o balsuoti turėjusių teisę tik apie 200. Ir tai visi nekilnojamojo turto savininkai (...). Kada K. Venclauskis įėjo į nekilnojamam turtui įkainoti komisiją, jis atkreipė dėmesį į per mažus nekilnojamojo turto savininkų mokesčius. Mat, turėdami galią, jie taryboje per mažai įvertindavo savo turtus, kad mažiau galėtų mokėti, o miestas dėl to turėjo (...) maža pajamų, (...) nepajėgė jokių stambesnių užsimojimų pradėti. Po didelės kovos K. Venclauskiui pavyko turtą perkainoti ir tada buvo kalbama, kad K. Venclauskis daug ką turtuoliais padarė, o Frenkelį net milijonieriumi, nes tiek įvertino jo turtą“.42

    Nenuostabu, jog jau 1911 metais jis buvo išrinktas į Šiaulių miesto tarybą. Tačiau dar įdomesnis faktas, kad 1912 metais dalyvavo rinkiminėje kampanijoje į Rusijos valstybės dūmą ir tik dėl iškeltos politinės bylos negalėjo tapti deputatu. Nenuostabu ir tai, kad kaip tik K. Venclauskis pačiais sunkiausiais metais (1918.XI.26 – 1919.IV.17) buvo Šiaulių miesto burmistru. Steigiamajame seime ir kituose seimuose K. Venclauskis dirbo teisių komisijoje bei pirmininkavo socialdemokratų frakcijai.

    Seiminėje kovoje K. Venclauskio laikysena buvo gan kieta. Išliko legenda, kad prelatui Mykolui Krupavičiui advokatas buvęs vienintelis žmogus, su kuriuo net „kepuriškai“ nesisveikindavęs. Apie tai prelatas ir spaudoje yra rašęs.

    Advokatas – ilgametis Lietuvos socialdemokratų frakcijos pirmininkas. Trumpa, bet kokia talpi eilutė!

    Nuo ankstyvos jaunystės didelė šeimos draugė buvo Helena Blinstrubaitė-Gedvilienė. Jos sūnus Mečislovas Gedvilas, būsimasis okupuotos Lietuvos ministras kurį laiką net gyveno pas Venclauskius. Prisimena A. Lengvenaitė-Urbienė43:

    - Kartą ankstyvą rytą šluoju koridorių. Skambutis. Atidarau duris ir įleidžiu Gedvilienę. Skambutį išgirdęs, iš kabineto ateina ir Venclauskis. Viešnia, nė nepasisveikinusi, puola prie advokato ir sušunka:

    - Kazimierai, gelbėk! Mečiuks įkliuvo!

    Venclauskis apglėbia Gedvilienę per pečius ir įsiveda į kabinetą...

    K. Venclauskis taip pat buvo ilgametis (1925-1939) „Kultūros“ bendrovės pirmininkas, organizavo Šiauliuose knygų leidybą, kartu su kitais finansavo bendrovės žurnalą „Kultūra“. Aktyviai siekė civilinės metrikacijos įstatymo.

    Ne sykį advokatą kvietė profesoriauti į Vytauto Didžiojo universitetą. Atsisakė.

    Tas nepaprastai didelės šeimos Tėvas neretai buvo vadinamas tylios veiklos ir principų žmogumi. Jis ir kalbėdavo mažai. Net teisme. Senieji šiauliečiai pasakojo, jog vien tai, kad bylos imdavosi K. Venclauskis, reiškė laimėjimą. Regis, kartais jam gelbėdavusi ne tik koncentruota mintis, bet ir nedidelė gudrybė. Sykį teisė visai dar jauną vaikinuką, nutvertą platinant atsišaukimus. Laiku advokatas nepasirodė (tai buvo labai nebūdinga K. Venclauskiui). Įėjo į salę gerokai pavėlavęs, suplukęs, čia pat nusimetė apsiaustą, skrybėlę ir tarsi tarp kitko garsiai paklausė: „Na, kur tas mano bolševikas?“ Teisiamasis belaukdamas buvo jau ir visai susigraudinęs, pilnomis ašarų akimis. „Ponai, - mostelėjo ranka į jį advokatas, - argi tai bolševikas? Bolševikai neverkia! Tegu eina tas vaikis namo, po tokio išgąsčio jis čia daugiau nepateks“.

    Teisėjai net nesiginčijo.

    Imponuojanti asmenybė, tiesa? O bene labiausiai žavi dvi K. Venclauskio biografijos eilutės: toji, kad jis buvo pirmųjų lietuviškų spektaklių vaidintojų būryje ir kad niekada nesipriešino nepaprastajai žmonos idėjai – auginti svetimus vaikus. Ypač pastaroji. Kokį didelį šito žmogaus kilnumą ji teigia! Juk tokiai veiklai visų pirma reikėjo nepaprastai daug lėšų – vaikai buvo auginami, leidžiami į mokslus be jokios paramos ar pagalbos iš šalies.

    „Advokatas pasiekė aukščiausio garso, bet jo visos pajamos sutirpdavo vaikų minioj, - tvirtina amžininkai. – Žmonės pasakoja, kad kartais jis, kantrybės netekęs, klausdavo žmonos, kada bus paskutinis (kaip teigia didžiosios šeimos nariai, toks „kantrybės netekimas“ – išimtis, nes K. Venclauskis niekada nė vieno iš jų net žodžiu nėra užgavęs – L. P.-K.). Jinai vis pažadėdavusi daugiau vaikų nebepriimti. Bet, žiūrėk, rado kur kokį našlaitį, parsivedė. Savaitę kitą vyrui nieko nesakė (taip dažnai būdavo – L. P.-K.), o paskui, pastebėjusi jo gerą nuotaiką, pasiima vaiką, nusiveda prie vyro“.44

    - Sieloje jis visada pritarė mano veiklai, - yra pažymėjusi S. Venclauskienė.

    Nors advokatūra ir buvo pelninga profesija, visko yra pasitaikę. Netgi labai visko. Dažniausiai gelbėdavo S. Venclauskienės iš tėvų paveldėtoji žemė. „Tuos plotus dalimis ji parduodavo, ypač iškilus skubiam reikalui, sakysim, operuojant nelaimingus vaikus“.45

    Tačiau K. Venclauskis stengėsi, kad tokių dienų būtų kuo rečiau.

    Kaip jam tai pavykdavo? Galbūt šitą paslaptį surasite jį pažinojusių žmonių atsiminimuose. O gal čia jokios paslapties nėra? Gal viską lėmė šio kilnaus žmogaus gyvenimo būdas, tylus troškimas visada padėti savo artimui.

 

                                                                 II skyrius

HELP YOURSELF*,

ARBA VIENOS PIRMŲJŲ AUGINTINIŲ ATSIMINIMAI

 

    Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mano tėvai buvo pas S. Jakševičiūtę-Venclauskienę pusininkais, jie dirbo jos ūkyje žemę. Toji žemė buvo Šiaulių miesto priemiesčiuose. Tėvai – Ignas ir Elzbieta Bogomolskiai – augino dvi mažas mergytes, kai motina, gimdydama trečią kūdikį, mirė. Likome našlaitės. Buvau tokia maža, kad motinos neatsimenu. S. Venclauskienė išprašė iš tėvo, kad jis jai atiduotų tas dvi mergaites. Tėvas sutiko, ir taip mes tapome jaunoje Venclauskių šeimoje pirmosiomis augintinėmis. Mes – tai aš, Sofija46, ir mano sesuo Izabelė. Vadino mus Zosyte ir Iza.

    (Gražbylės Venclauskaitės tvirtinimu47, Sofija Bogomolskaitė-Mauragienė tuputį klysta – jos tėvų šeimoje jau pačioje XX a. pradžioje buvo augintinių, o Sofija gimusi 1906 metais – L. P.-K.).

    Venclauskiai augino dvi savo mergaites – Danutę ir Gražbylę. Greitai jų šeima padidėjo dar dviem pamestinukais, kuriuos Stanislava įdukrino ir įsūnijo savo vardu. Tai – Aldona Jakševičiūtė ir Algirdas Jakševičius. Vieną vadino Lialia, kitą – Niunkiu.

    Kaip didelį įvykį atsimenu Pirmąjį pasaulinį karą. Venclauskiai, susodinę mažus vaikus į vežimą, išbėgo į Rusiją. Atsidūrėme Tuloje, kur ir sulaukėme karo pabaigos. Didesnieji vaikai ėjo į rusų mokyklą. Atsimenu, kaip mama mums parodė Levo Tolstojaus kapą miške. Mama mums pasakojo apie rašytoją, jo knygas, žadėjo jų nupirkti, kai išmoksime rusiškai skaityti. Kapas buvo didelėm žolėm apaugęs. Kai priėjome arčiau ir pradėjome ieškoti užrašo, išlindo didelė gyvatė. Visi išsigandome ir pabėgome. Turbūt niekada aš to kapo nebūčiau atsiminusi, jei toji gyvatė nebūtų manęs taip išgąsdinusi.

    Tuloje mūsų šeima dar dviem vaikais padidėjo. Nežinau, kokiu būdu mūsų tarpe atsirado jaunuolis, vadinamas Fomka – Tomas Stonis, vėliau žinomas kaip mokytojas ir knygų vertėjas. (S. Mauragienė klysta – našlaitis T. Stonis Venclauskių namuose apsigyveno dar 1909 metais ir į Tulą išvažiavo kartu su kitais augintiniais48 – L. P.-K.) Kiek vėliau atsirado ir Emilija. Mama pasakojo, kad Emilijos motina ją pardavė už medaus puodynę. Emilija ištekėjo už K. Venclauskio brolio Antano, Lietuvos kariuomenės kapitono.

    Karui pasibaigus, trimis vežimais grįžome į Šiaulius.

    Šiauliuose Venclauskiai turėjo dvejus namus. Vieni per karą sudegė, o kituose grįžę apsigyvenome. Mūsų šeima pamažu augo, nors čia buvo ankšta. Po karo buvo daug elgetų, jie susirinkdavo penktadieniais prie Venclauskių namų ir laukdavo, kol išeis Mama ir padalys jiems – kam duonos, kam sūrio, dešros ar pinigėlių. Ir taip rinkdavosi kas penktadienį.

    Apie S. Venclauskienę galima būtų daug kalbėti: ji buvo graži moteris, pamaldi, labdaringa, lietuvė patriotė, visuomenininkė, artistė, ji mokėjo daug svetimų kalbų – vokiečių, rusų, lenkų, prancūzų ir žydų.

    Kai grįžome po karo į Lietuvą, turėjome šešis arklius. Vokiečių kareiviai arklius atiminėjo, reikėjo slėpti. Stalde buvo padaryta pertvara, už kurios laikė gerus arklius, o pirmoje tvarto dalyje laikė prastą kuiną. Kartą vokiečiai atėjo ir prašo atiduoti arklius. S. Venclauskienė sako: „Neturiu, vokiečiai atėmė“. „Kur raštelis?“ – klausia vokietis. „Neturiu. Pamečiau...“ Atėjūnas netiki, eina į staldą patikrinti. Staldas užrakintas, liepia atrakinti. Čia S. Venclauskienė parodė visą savo artistinį talentą: durų nerakina, ima vokietį barti, verkti. Vokietis supykęs išlaužia duris, tamsoje sugraibo vieną arklį, išveda laukan. Arklys menkas, viena koja raišas. Nusikeikia supykęs ir, palikęs arklį, išeina.

    Mama ne veltui stengėsi. Mūsų, vaikų, tuomet buvo jau nemažas būrelis, vertėmės nelengvai, arkliai buvo reikalingi mums patiems. Dabar sunku ir pačiai patikėti: buvo laikas, kai pati Mama juos važnyčiojo, važiuodavo į Bubius lentų. „Iš kur tiek dvasios stiprybės?“ – ne sykį gyvenime mąsčiau. Ir koks pasiaukojimas tik tam, kad svetimi vaikai (gink Dieve, čia ne tas žodis, - svetimi mes nesijautėme) būtų pavalgydinti, aprengti, kad galėtų mokytis. O juk labiau išsilavinusio, apsiskaičiusio, dvasiškai turtingesnio žmogaus Šiauliuose tuomet nebuvo.

    Daug kas užsimiršo, tačiau Mama – lyg gyva.

    Atsimenu ir kaip Šiauliuose šventėme pirmąsias Vasario 16-osios metines. Matyt, visų pirma todėl, kad S. Venclauskienė organizavo teatrą, statė „Tetą iš Amerikos“ ir pati vaidino. Į tą darbą įtraukė visą mūsų šeimą. Nešėme iš namų reikalingus baldus scenai ir patarnavome, kur reikėjo. Minėjimas vyko Kultūros (Liaudies? – L. P.-K.)  namuose. Žmonių prisirinko daug, visi į salę netilpo. Tris kartus tądien kartojo spektaklį artistai.

    Tuoj po karo sulenkėję bajorai panoro įkurti Šiauliuose lenkišką gimnaziją. Tam reikalui rinko pinigus, ruošė pokylius – organizavosi į etninę grupę. S. Venclauskienė jų nemėgo ir stengėsi tą sumanymą sutrukdyti. Kartą bajorai ruošė didelį pokylį būsimai gimnazijai paremti. Mama su savo draugais sugalvojo iškrėsti šposą. Ji gerai pažinojo Liaudies namų scenos užkulisius, kur būtų galima pasislėpti. Salėje buvo pakabinta didelė žvakidė-žirondėlis, pro kurį, įpusėjus pokyliui, šokant mazurką, buvo nuleistas į maišą įkištas padvėsęs šuo. Išsigandę ir pasipiktinę bajorai išsibėgiojo ir jau daugiau Šiauliuose neberuošė vakarų ir nebegalvojo apie lenkiškos gimnazijos įkūrimą.

    K. Venclauskis tuoj po karo įsitraukė į miesto administracinius ir kultūrinius darbus, be to, advokatavo, buvo labai užimtas. Visas ūkis ir šeimos gyvenimas gulė ant Mamos pečių. Kadangi buvo darbštus ir populiarus Žemaitijos advokatas, greitai praturtėjo – pasistatė trijų aukštų mūrinius namus. Graži architektūra puošė Šiaulių miestą ir skleidė Venclauskių prabangų gyvenimą. Ir tikrųjų tos prabangos ten nebuvo. Ten buvo rūpinamasi, kaip išmokyti vaikus, kad jie galėtų savarankiškai pradėti gyventi. Dviejuose aukštuose gyveno vaikai, trečiasis buvo išnuomojamas. Senieji šeimos nariai gyveno antrajame aukšte, pirmasis aukštas buvo pusiau rūsyje, jame gyvendavo naujai atėjusieji, tie, kuriuos kurį laiką reikėdavo slėpti nuo tėvo akių.

    Kazimieras, matyt, nenorėjo didesnės šeimos, bet Stanislava neatsižvelgdavo į jo norus, elgdavosi pagal reikalą. Šelpiamų vaikų ir ligonių buvo daugiau negu namai galėjo sutalpinti, bet apie juos tik ji viena ir žinojo. Sakydavo, jog ji mėgstanti kupriukus, jie tokie jai gražūs, kad ji visus juos norėtų priglausti savo namuose. Senuosiuose mediniuose namuose gyveno neturtingi žmonės, kurį laiką – našlė Vinklerienė, turėjusi sūnų Oskarą, kuris žaisdavo su Venclauskių vaikais, o vėliau vedė A. Jakševičiūtę-Lialią.

    Naujuosiuose namuose Venclauskių šeima augo ir keitėsi. Vieni išeidavo, kiti ateidavo. Išėjo tie, kurie apsivedė arba tarnybą, darbą susirado. Jaunimo čia visada buvo kaip avilyje bičių. Visi jie buvo skautai. Ir visi Šiaulių tunto skautai čia jautėsi kaip savo namuose. Tvarka buvo labai demokratiška: nei tarnų, nei tarnaičių nebuvo, help you self principas čia galiojo. Buvo laikas, kai S. Venclauskienė samdė virėją, bet, paaugus mergaitėms, ji tapo nereikalinga. Iki šiol dėkingi esame už šitą nuostabų principą. Per jį nė vienas nepražuvome, tas principas ir savus vaikus dorus, darbščius, sumanius išauginti padėjo.

    Ir pati Mama buvo skautininkė. Bendravo su jaunimu, jį rėmė. Turbūt visi Žemaitijos skautai ją pažinojo ir mūsų namuose yra lankęsi. Visada čia surasdavo prieglobstį – būdavo pavaišinami, apnakvyndinami. Mama džiaugėsi kiekvienu sutiktu jaunu žmogumi. Kaip niekas kitas mokėjo užkalbinti, pasiteirauti, paguosti.

    Apie S. Venclauskienės pamaldumą galiu tiek pasakyti: ji nevaikščiojo su rožančiu rankose, eidavo į bažnyčią, matydavau ją besimeldžiančią vieną, vaikams liepdavo sekmadieniais eiti į pamaldas. Turėjome namuose tokį paprotį: kai nupirkdavo suknelę ar batelius, pirmą kartą juos apsiauti galima buvo tik einant į bažnyčią. Mama visada primindavo, kad nepamirštų padėkoti Dievui už dovaną.

    Atsimenu tokį įvykį: kartą iš Šiaulių į Palangą važiavome trise – Stanislava, aš ir Aleksandras, mano būsimasis vyras. Kretingoje Mama pasakė: „Man reikia užeiti į bažnyčią, esu skolinga šventam Antanui“. Prie šv. Antano altoriaus atsiklaupusi pasimeldė, paskui atsigulė kryžmais, kiek pagulėjusi atsikėlė, įmetė į dėžutę pinigų ir tarė: „Dabar šv. Antanui atsilyginau“. Aleksandras, kurį ji vadino Aliuku, susidomėjo malda. Mama papasakojo: „Nuo seno Kretingos vienuolyne yra šv. Antano stebuklingas paveikslas. Dievdirbio jis vaizduojamas su kūdikėliu ant rankų ir rankoje duonos kepalėlį belaikantis. Tas stebuklingas Antanas ir mane galbūt įkvėpė, ir aš laiminga, kad galiu vaikais pasirūpinti“.

    Nuostabus dalykas: K. Venclauskis buvo socialistas ir turbūt netikintis žmogus, kitaip sakant, – žmogus be Dievo, tačiau Stanislavai ne tik netrukdė atlikti religines prievoles, bet jai padėjo. Pavyzdžiui, per Kalėdas kalėdojančius kunigus priimdavo abu. Per Velykas kviesdavo kunigą pašventinti velykinio stalo, su visais dalyvaudavo ir tėvas. Kartais Stanislava nusivesdavo Kazimierą ir į bažnyčią ir tada smagi pasigirdavo.

    Buvo 1936 metai. Ruošdamasi ištekėti gyvenau Palangoje – mokytojavau, buvau vaikų prieglaudos vedėja, tačiau dažnai atvažiuodavau ir į Šiaulius. Atvažiuodavau kaip į savo namus, niekas manęs čia nelaikė svetima ar svečiu. Kartą, sugrįžus į namus, Mama pasikvietė į lovą ir sako: „Gulk, Zosele, šalia manęs, pasikalbėsime“. Aš atsiguliau, kaip dažnai būdavo, kai buvau maža, užlindau už jos nugaros, ir ji ėmė pasakoti savo jaunystės prisiminimus. Pasakojo ir kaip susipažino su tėvu: „Pirmą kartą Kazimierą susitikau lietuviškame vakarėlyje. Buvo taip: salėje pilna šokančio jaunimėlio, o tarpduryje stovi rimtas, susimąstęs jaunikaitis ir žiūri į šokančius. Aš priėjau prie jo ir sakau: „Tu, žemaiti, ko nešoki, ar nenori, ar nemoki?“ Žemaitis žemai man nusilenkė ir pakvietė šokti. Šoko tikrai blogai, bet mudviem buvo linksma ir juokinga. Baigę šokti, susėdome kartu ir jau tą vakarą nesiskyrėme. O atsiskiriant tas rimtasis jaunikaitis paskyrė pasimatymą. Tai matai, kaip greitai įsimylėjome“. Tada išgirdau ir patarimą: „Vedybiniame gyvenime būna ne tik malonios dienos. Moteriai reikia būti ir politikei, žinoti, kad, kai vyras alkanas, geriau su juo nesiginčyti. O kai sotus ir patenkintas, viską gali išprašyti“. Tą patarimą ir šiandien tebesinešioju.

    Visi mano susitikimai, ir pačiai sukūrus šeimą, būdavo džiaugsmingi, tik šis, paskutinysis, buvo labai liūdnas. Raudonajai armijai artėjant, buvome nutarę pasitraukti iš Lietuvos. Apsigyvenome Palangoje pas dr. Joną Šliūpą. Tikėjomės patekti į Švediją. Tas planas mums nepavyko, teko ieškoti kito. Pastarasis buvo toks, kad mes su dr. J. Šliūpo šeima 1941 m. spalio 4 d. turėjome išvykti į Austriją kaip viena šeima. Turėjome visus dokumentus susitvarkę, kelionei buvome pasiruošę. Likus savaitei iki išvažiavimo, pas mus atvyko Mama su Danute. Jos norėjo kartu su mumis pasitraukti į Vokietiją. Negalėjome nei Šliūpų palikti, nei su jomis iškeliauti, - jos turėjo leidimą pasitraukti į Vokietiją, o mes tokio leidimo negalėjome gauti. Tą liūdną ir sunkią valandą išsiskyrėme amžinai.

    Po karo mes atsiradome Australijoje, o jos su būreliu augintinių nuvažiavo į Ameriką. Po ilgesnio laiko susižinojome ir susirašinėjome, bet nebepasimatėme. Nepriklausomos Lietuvos, kurią Mama taip mylėjo, nebeišvydo.

 

PAŽINO DAR BŪDAMAS MOKINUKU

 

    Šių atsiminimų autorius – buvęs Šiaulių gimnazijos mokytojas Jaroslavas Rimkus. Jie užrašyti 1972 m. gruodžio 25 d. Pikeliškiuose Gražbylės Venclauskaitės prašymu. Tai akivaizdu iš kreipinio laiško pradžioje. O  šios knygos autoriui  jį įteikė laiško autoriaus sūnus profesorius Vytenis Rimkus.

    J. Rimkus rašė, kad S. Jakševičiūtę-Venclauskienę pažinojęs dar būdamas Šiaulių gimnazijos antros klasės mokinuku (1899-1900). Ji tuomet gyveno savo tėvų namuose Šiauliuose, dabartinėje Vytauto gatvėje.

    Prisimindamas Stanislavos tėvą, pažymėjo: „K. Špakovskio knygoje apie Šiaulių gimnazijos istoriją yra pasakyta, kad 1846 metais Šiaulių miesto gyventojas bajoras Jonas Jakševičius paaukojo savo sklypo žemės didelį ruožą padidinti pleciui, kuriame buvo statomas rūmas Šiaulių gimnazijai, už ką Baltarusijos mokslo globėjas („popiečitelis“) išreiškė jam padėką ir davė parėdymą J. Jakševičiaus sūnus ir jų „vyriškos lyties vaikus iki antrosios kartos“ atleidinėti nuo mokesčio už mokslą, jeigu jie mokytųsi Šiaulių gimnazijoje“.

    Anot atsiminimų autoriaus, S. Jakševičiūtė buvusi inteligentiška, šauni. Ją, baigusią gimnaziją ir kažkokias teatrines studijas, Šiaulių publika matydavo scenoje atliekant visokias roles kartu su lietuviais ir rusais, vietiniais savamoksliais artistais.

    Kai po rusų-japonų karo kilo pirmoji Rusijos revoliucija, kai Lietuva atgavo savo spaudą, S. Jakševičiūtė buvo tarp tų lietuvių, kurie, nebijodami rusų valdžios, kovojo už caro nuvertimą ir laisvos, nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Ji dalyvavo Šiauliuose vykusiose revoliuciniuose mitinguose ir eisenose, buvo aktyvi Lietuvos atgimimo draugijos „Varpas“ narė, palaikė ryšius su tų laikų Lietuvos patriotais – P. Višinskiu, G. Landsbergiu-Žemkalniu, L. Jakavičiumi ir kitais.

    Stanislavos vyrą – advokatą K. Venclauskį J. Rimkus taip apibūdino: tai buvo solidžios išvaizdos vyras, pažangus ir veiklus žmogus, dalyvavęs įvairiose organizacijose. K. Venclauskis greit tapo ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje vienu žymiausių advokatų. Bylas dažniausiai laimėdavo ir turėdavo nemažai pajamų. J. Rimkus pamini ir vieną konkrečią bylą: jau nepriklausomos Lietuvos laikais, vykdant žemės reformą ir suvalstybinant miškus, advokatas išlošė Prancūzijos piliečio grafo Šuazelio bylą. J. Rimkaus liudijimu, iš Telšių apskrityje, Platelių dvare atgavusio mišką grafo honoraro K. Venclauskis galėjo pasistatyti mūrinius namus, kurie dabar žinomi kaip „Aušros“ muziejaus rūmai.

    J. Rimkaus liudijimu, S. Venclauskienė nemažai vyro honorarų išleisdavo labdarai, gelbėdama kūdikius pamestinukus ir našlaičius. Savo namuose ji įsteigė tų nelaimingų vaikų prieglaudą, jais rūpinosi kaip savo vaikais. Su kai kuriais jų J. Rimkus, Peterburgo universiteto auklėtinis, susitiko jau kaip su savo mokiniais, kai, 1918 metais grįžęs iš fronto, pradėjo mokytojauti Šiaulių gimnazijoje.

    Pradėjęs mokytojauti, 1919 metais gimnazijoje J. Rimkus susitiko ir K. Venclauskį, čia laikinai ėjusį mokytojo pareigas. Tais pačiais metais jį, susirgusį dėmėtąja šiltine, aplankė ligoninėje S. Venclauskienė, kuri be užuojautos ir geriausių linkėjimų dar atnešė vyno butelį ir skanumynų. Tuomet tik J. Rimkus sužinojo, kad Venclauskiai turi ir porą tikrų savo dukterų – ilgakasę gražuolę Danutę, kurią ir jam kurį laiką teko mokyti, bei jaunesnę už ją Gražbylę. Jaunėlė vėliau taip pat tapo J. Rimkaus mokine.

    1934 metais J. Rimkus iš mokytojo tarnybos išėjo į pensiją ir apsigyveno savo 33 hektarų ūkelyje. Įsigyta nuosavybė mokytojui ir jo šeimai brangiai kainavo – 1949 metais Rimkai buvo ištremti į Sibirą. Tik po devynerių metų grįžęs iš tremties sužinojo apie S. Venclauskienės ir jos dukrų likimą.

    Savo atsiminimus J. Rimkus užbaigė, pažymėdamas, jog S. Venclauskienė buvo garbinga, veikli, kilnios sielos ir širdies moteris.

 

PAGYŽIŲ GATVĖS ŠIRDIS

 

    Pasakoja inžinierė-statybininkė Birutė Kimerytė-Bložienė49:

    - Mes kaimynavomės su Venclauskiais. Nuo jų rūmų visai netoli gyvenom. Tai buvo Pagyžių gatvės (tuomet taip vadinosi buvusi Posadnoje, o dabar – Vytauto gatvė – L. P.-K.) širdis, žmonės, legendos, apie kuriuos pasiekdavo tolimiausius Lietuvos kampelius.

    Buvau maža, suprantama, ir mano rūpesčiai, ir svajonės buvo vaikiškos. Atsimenu ir Gugą, ir Lialią, ir Zulią, ir Lenciūgėlius. Jie į gimnaziją eidavo pro šalį, stovėdavau ir žiūrėdavau. Man taip norėdavosi draugauti su Mamos Venclauskienės vaikais.

    Dabar jau nepamenu, kaip atsiradau jų kieme, tačiau visa mano vaikystė ten ir prabėgo.

    Ne tik su vaikais žaisdavau. Mano mama siūdavo, buvo labai užsiėmusi, todėl vis stengdavausi – kur buvusi, kur nebuvusi – atkreipti S. Venclauskienės dėmesį. Ir atkreipdavau. Ji ne tik paglostydavo, gerą žodį pasakydavo, bet ir prie stalo kartu su visais pakviesdavo. Taip ir augau tarsi būčiau jų šeimos narys.

    Mamą Venclauskienę dažniausiai prisimenu sėdinčią prie lango. Orią, ilgu sijonu. Šalia visada stovėdavo kėdutė kojoms pasidėti. Tokiomis akimirkomis ji man atrodydavo kaip iš paveikslo nužengusi. Tačiau užtekdavo pasisveikinti ir susimąsčiusios Mamos Venclauskienės nelikdavo.

    Kai pradėjau lankyti gimnaziją, kartu mokiausi su Venclauskių augintiniu Algirdu Zelenta – būsimu Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju grimuotoju. Mes A. Zelentai labai pavydėdavom, kad jis tokiuose rūmuose gyvena. Niekam nė į galvą neateidavo, jog dauguma juose augančių vaikų – našlaičiai. O neateidavo todėl, kad čia jiems būdavo gyventi geriau nei daugeliui iš mūsų, turinčių tikrus tėvus.

    Daug ką gyvenime mačiau, tačiau šviesesnių žmonių už S. Ir K. Venclauskius sutikti neteko.

    Mano vaikystė užsibaigė, kai man buvo keturiolika su puse. 1941 m. birželio 14 d. mus, Pagyžių gatvės kaimynus – Švambarius, Ruškius, Debailius, Kimerius – susodino į vieną mašiną ir... Laukė ilga kelionė prie Laptevų jūros.

    Svajonės toje ilgoje kelionėje dažnai sugrįždavo į dienas, kai Pagyžių gatvės vaikai važinėdavo nuo „Venclauskių kalniuko“, kai maži ir dideli žinojo, jog, bėdai prispyrus, padės Venclauskiai. Deja, šiaurės vėjai buvo tokie rūstūs, kad jie, ko gero, nebūtų išgelbėję ir paties K. Venclauskio. Toks tiesus ir teisingas žmogus, kokį visi pažinojo advokatą, nebūtų tylėjęs, matydamas didelę neteisybę. „O gal būtų apgynęs?“ – ne sykį girdėjau kalbant vyresniuosius.

    Tik sugrįžusi į Lietuvą sužinojau, jog S. Venclauskienė išvažiavusi į Ameriką. Kas žino, ar enkavedistai būtų gilinęsi į šito nuostabaus žmogaus sielą? Tikriausiai būtų pakakę vien to, kad ji gyveno dviaukščiuose rūmuose.

    Pasakoja mokytoja Teklė Debailienė50:

    - Pažinojau Venclauskius nuo 1912 metų. Tai buvo žmonės, kurie kaimynams neleisdavo sėdėti namuose. Išjudindavo ir didžiausią namisėdą. Nori nenori turėdavai eiti į Liaudies namus. O sykį, antrą nueidavai, - trečią įkalbinėti jau nebereikėdavo.

    Man šitie gražūs žmonės ir namai mena ir artimą draugystę su poetu Juliumi Janoniu. Su juo susipažinau viename vakarėlyje kaip tik tais metais, kai Julius gyveno pas Venclauskius. Nors man jau 90 metų, viską atmintis išsaugojo. Ypač įstrigo dažnai J. Janonio kartoti žodžiai apie S. Venclauskienę: „Kito tokio žmogaus nebuvo, nėra ir nebus...“ Nekreipiau tuomet į juos didelio dėmesio, tik vėliau gyvenime suvokiau, ką jie reiškia.

    Vėliau tėvas visą šeimą išvežė į Petrapilį, norėdamas vaikams mokslą duot. Karas į Rusijos gilumą atvijo ir didžiąją Venclauskių šeimą. Ir J. Janonį taip pat. Julius gyveno tuomet Carskoje Selo, Petrapilin atvažiuodavo į vakaruškas. Jos vykdavo klube, į kurį rinkdavosi lietuviai. Ten neretai atsirasdavo ir Kipras Petrauskas, jį ypač mėgdavome už ariją iš „Traviatos“. Julius skaitydavo eilėraščius, tačiau niekada nešokdavo. Dažnai užsukdavo ir į bendrabutį, kuriame gyvenau. Tada jau mokytojavau A. Lunačiarskio mokykloje. Išskalbdavau jam marškinius. Tuomet jis buvo jau kitoks nei Lietuvoje – užsidaręs, mažakalbis, gal net pesimistas. Gerai atsimenu, kaip pasakojo apie susitikimą su S. Venclauskiene Tuloje. Kiek supratau, buvo nuvažiavęs jos aplankyti, tačiau taip ir nesuvokiau kodėl. Juk buvo taip užsiėmęs.

    Tik truputį vėliau supratau: Julius atsisveikinti buvo nuvažiavęs.

    Gaila, žinoma, kad niekas nesusiprotėjo S. Venclauskienei duoti žinią apie Juliaus tragišką žūtį. Pašarvotas jis buvo name, kur gyveno. Nelabai toli kapinių. Lydėjo daugiausia rusės moterys.

    „Kito tokio žmogaus nebuvo, nėra ir nebus...“ – aidu tebeatliepia poeto žodžiai, skirti S. Venclauskienei. Jei ne tragiška lemtis, kiek daug jis būtų galėjęs papasakoti, kas slypėjo už tų pakilių žodžių. Gaila, kad man, Juliaus draugei, tuomet tokie dalykai visai nerūpėjo.

 

JI DAŽNAI ATEIDAVO Į SKAUTŲ SUEIGAS

 

    Pasakoja mokytoja Pranė Baliukienė51:

    - Buvo 1929 metai. Mokiausi penktoje klasėje. Iš gimnazijos pasiuntė mane kažkokiu reikalu pas S. Venclauskienę. Daug jau buvau girdėjusi apie jos namus, ypač apie augintinius, tačiau tų namų slenksčio peržengusi dar nebuvau. Gražesnių rūmų tuomet (o gal ir dabar?) Šiauliuose nebuvo.

    Kaip dabar pamenu: buvo pietų metas. Dideliame išvaizdžiame kambaryje stovėjo ilgas stalas, už jo valgė daug vaikų. Sunku dabar pasakyti, kiek jų buvo iš viso, tačiau, manau, apie dvidešimt trisdešimt. Gale stalo stovėjo S. Venclauskienė, kuri kartkartėmis prieidavo prie vieno, prie kito. Pasodino už stalo ir mane.

    Ji dažnai ateidavo į skautų sueigas. S. Venclauskienė buvo bene pirmoji suaugusi moteris, kuri, padariusi įžodį, užsirišo eilinės skautės kaklaraištį. Ji ne tik dirbo su vyresnėm skautėm, bet ir buvo renkama į skautų tarybą, be to, už nuopelnus ne sykį buvo apdovanota. Priklausė skautų organizacijai ir abi jos dukros (Gražbylė mokėsi viena klase aukščiau ir buvo visos gimnazijos skautų vadė. Mūsų draugovė turėjo Lietuvos kunigaikštienės Mirgos vardą), ir augintiniai bei globotiniai – visi be išimties. K. Venclauskis ne tik pritarė tokiai veiklai, bet ir didele auka buvo parėmęs Šiaulių tuntą, šiam įsitaisant vėliavą. Berods, 1922 ar 1923 metais. Venclauskių namai buvo tarsi Šiaulių skautų centras.

    Kai sueigoj dalyvaudavo S. Venclauskienė, būdavo keleriopai įdomiau nei mums vieniems, gimnazistams. Pati buvo artistė, mėgdavo tai. Atrodė, kad jai apskritai didelį dvasinį pasitenkinimą teikdavo bendravimas su vaikais, su jaunais žmonėmis. Augintiniai sueigose neretai prieidavo prie jos, ši juos apkabindavo. Tada ir mes tą patį padarydavome. Todėl mūsų susitikimai būdavo labai šeimyniški, primindavo namų atmosferą.

    S. Venclauskienė buvo ir mūsų, Mergaičių gimnazijos, tėvų komiteto pirmininkė. Ilgametė pirmininkė. Įvairiuose labdaros vakaruose, kuriuos ji mėgdavo organizuoti, surinktas lėšas skirdavo neturtingiems gimnazistams remti.

    Prispaudė bėda ir mane. Buvo šlapi metai, nederlius, tėvai pasiguodė, kad mokėti už mokslą nebebus iš ko. Mokytis sekėsi, todėl toji naujiena man buvo tolygi pražūčiai. Ilgai galvojusi, ryžausi pasisakyti apie tai S. Venclauskienei. O ji net nenustebo (kaip vėliau sužinojau, su tokiais prašymais į ją daug kas kreipdavosi). „Parašyk pareiškimą“, - pasakė. Penktoje, šeštoje, septintoje ir aštuntoje klasėse už mane mokėjo jau tėvų komitetas.

    Skautai tuomet net eiles rašydavo – taškus už tai gaudavom. Parašiau kartą scenos veikaliuką „Našlaitė“, pati jį ir režisavau. Sueigoje jį atlikome. S. Venclauskienė klausia, kas parašė. Buvau labai nedrąsi, todėl nedrįsau prisipažinti. Pasakė kiti. Tada ji apkabino, pabučiavo į kaktą ir pasakė:

    - Vaikeli, tu nepadėk plunksnos, rašyk!..

    Deja, nepaklausiau...

    G. Venclauskaitė, nors ir garsaus advokato duktė, labai paprasta ir draugiška buvo gimnazijoje, tokia išliko ir gyvenime. Daug yra pagelbėjusi ne tik mums, savo draugovės skautams, bet ir visai nepažįstamiems žmonėms. Iš mamos, iš tėvo paveldėjo užuojautos, gerumo jausmą. Na, o jei kas nepatikdavo, – visada sakydavo tiesiai. Tai – geras bruožas.

 

BUVO TIKRA HUMANISTĖ

 

    Pasakoja dailininkė Julija Paltarokaitė-Šalkauskienė52:

    - S. Venclauskienę prisimenu jau vyresnę: kai 1927 metais ištekėjau už profesoriaus Stasio Šalkauskio, atvažiavau į Šiaulius drauge su vyru. Šiauliuose tuomet gyveno dvi išties patriarchalinės šeimos: Venclauskių ir Šalkauskių. Buvo madinga vizitus jose padaryti. Suvažiuodavom šventėms. Vyro brolis, advokatas, profesoriavo Kaune, kaip kolega taip pat visuomet lankydavo Venclauskius švenčių proga. S. Ir K. Venclauskiai neretai irgi apsilankydavo Šalkauskių namuose.

    Stanislava buvo labai tauri, įdomi moteris. Nepaprastai jaunatviškos dvasios. Visais klausimais turėjo savo nuomonę, mokėjo ją gyvai reikšti. Nepaprasta jos motiniška širdis. Nepažinojau tokių žmonių, kurie neįvertintų šito – juk negali nesužavėti toks didelis gėris.

    Advokatas K. Venclauskis ją visokeriopai rėmė. Ir dvasiškai, ir, visų pirma, materialiai. Buvo labai dosnus. Iš kur tokios gausios pajamos? Pačios sunkiausios, rimčiausios bylos tais laikais buvo pavedamos K. Venclauskiui. O savo didžiąją šeimą neretai vadindavo „šimše“. „Mano šimšei reikia“, - sakydavo, jei buvo numatomos kokios didelės išlaidos.

    Stanislava buvo labai tikinti. Pamenu, Kretingoje susitikus radino būtinai į bažnyčią užsukti, nes ten esąs šv. Antano paveikslas, ir ji nepraleidžianti progos prie jo pasimelsti.

    Paskutinį kartą S. Venclauskienę mačiau per savo vyro laidotuves keturiasdešimt pirmųjų gruodyje. Labai jautriai, santūriai ramino mane. Tai buvo pirmos laidotuvės gausioje, devynių vaikų Šalkauskių šeimoje.

    Žinoma, niekas Šiauliuose neturėjo ir tokių didelių galimybių priglausti prie savo širdies tiek mažų žmonių kaip ji. Tačiau ir jos motiniška širdis buvo nuostabiai plati.

    Pasakoja agronomas Marijonas Žilevičius53:

    - S. Venclauskienė buvo tikra humanistė.

    Apie ją visada kalbėjo kaip apie žmogų tiesiogine šio žodžio prasme. Niekada niekas neišėjo iš jos namų nepaguostas ar neparemtas.

    Ne sykį jų namuose esu buvęs. Dažniausiai užsukdavau su reikalais pas advokatą. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dirbau Žemės ūkio rūmuose agronomu. Tačiau pasižinojau ir su S. Venclauskiene, ne sykį esu bendravęs su ja. Ypač imponavo man jos ramumas. Kalbėdavo neskubėdama, labai apgalvodama.

    S. Venclauskienės namus žinojo ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Žmonių, pasiryžusių padėti kitam, ypač mažam nelaimingam žmogui, tuomet buvo ne vienas. Tačiau tokių taurių žmonių šeimose augo tik vienas kitas svetimas vaikas arba buvo padedama išeiti mokslus tik vienam kitam gabiam jaunuoliui. Tokio pavyzdžio – kai padedama dešimtims – Lietuva dar nebuvo girdėjusi.

    Vėliau aš artimai susipažinau su buvusiu Venclauskių augintiniu T. Stoniu, buvome geri komiltonai. Jis man daug, nepaprastai daug ir jautriai yra pasakojęs apie savo gyvenimą tuose gražiuose namuose. Ir jo visi gražiausi būdo bruožai – iš tų namų.

    Artimai bendrauju ir su Venclauskių dukra Gražbyle. Tai labai šviesus, energingas, išsilavinęs, visuomeniškas žmogus.

    Beje, visi jie išaugo panašūs. Tokie auginami buvo. Užtat skauda širdį, kai vis labiau į mūsų gyvenimą skverbiasi daiktiškumas. Kad nebėra to humanizmo, kokį turėjo S. Ir K. Venclauskiai. Tik aš, aš ir aš... Iškelkime iš užmaršties tuos dvasios galiūnus, mokykimės iš jų ir kitus mokykime – šito mums kaip niekada reikia.

 

PIRMOSIOS GERUMO PAMOKOS

 

    Pasakoja buvusi vaikų darželio, kurį globojo S. Venclauskienė, auklėtinė Bronė Balčiūnienė54:

    - Buvo 1937, o gal 1938 metai. Pabaliuose, kuriuose tada stūksojo šiaudais dengtos trobelės, buvo įsikūręs „Šv. Vincento a Paulio“ draugijos vaikų darželis. Visiškai naujas dalykas tuometiniuose Šiauliuose. Jo globėjai – S. Jakševičiūtė-Venclauskienė ir kunigas Justinas Lapis. Jie nuomojo pastatą iš ūkininko Vitkausko. Darželį lankė Pakartuvių rajono vaikai (dabar tai – Vyšnių, K. Kalinausko gatvės – L. P.-K.).

    Darželis - nemokamas. Be to, tais laikais Lietuvoje darželis buvo retenybė. Tėvai leido į jį, kad mes šio to pramoktume.

    Mes gyvenome Verdulių gatvėje, priešais Pabalius. Tėvukai nuomojo butą iš Pocevičių – jie, kaip ir S. Venclauskienė, šelpdavo vaikus – ir drabužėliais, ir batukais. Pati ne sykį esu gavusi dovanų iš S. Venclauskienės rankų.

    Labai daug ko mokydavo. Ir rankdarbių, ir stalą parengti, ir deklamuoti, ir šokti, ir dainuoti. Ne mokslo, ne širdies žmogus nebūtų tokio darželio įsteigęs. Tačiau svarbiausia mums visiems, jį lankiusiems, - pirmosios gerumo pamokos, kurias čia patyrėme.

    Mūsų mokytoja buvo Uršulė Rimkevičiūtė (po to, kai 1940 metais uždarė darželį, ji mokytojavo dabartinėje Aštuntojoje vidurinėje mokykloje). Turėjome ir labai puikią šeimininkėlę, kurios tik vardą pamenu – Dalytė. Dažnai, o per šventes visada, mus aplankydavo S. Venclauskienė. Labai laukdavom tos viešnagės – su ja būdavo nepaprastai įdomu ir linksma. Jausdavosi labai patenkinta, kai surengdavom vaidinimėlį. Repetuoti pati visad padėdavo. Mūsų mamos tokios geros nebūdavo kaip ji.

    Penkiasdešimt metų praėjo nuo tų dienų, tačiau aš tebesaugau krepšelį, dovanotą darželyje. Jį kasryt imdavome į savo neilgą kelionę, o susirinkę pasidėdavom ties gėlyte. Per karus ir visokias negandas išsaugojau, kad savo vaikams, o vėliau anūkams galėčiau ne tik papasakoti apie nepaprasto grožio asmenybę – S. Jakševičiūtę-Venclauskienę, bet ir parodyti tų dienų nebylų liudininką – dailų odinį krepšelį.

 

SUSIDŪRIMAS SU LAISVAMANIU DR. JONU ŠLIŪPU

 

    Kunigo S. Ylos prisiminimuose55 atkreiptas dėmesys į porą ypatingų dalykų, susijusių su Venclauskiais.

    Anot kunigo, užsiėmus vaikų globa, S. Venclauskienei nedaug laiko likdavo kitiems darbams. Tačiau jei iškildavo koks lietuviškas uždavinys, neatsisakydavo paremti. Verslininkų prašymu ji kandidatavo į miesto tarybą, atstovavo juos, nors verslininkų sąjūdis tam tikra prasme buvo priešžydiškas, o S. Venclauskienė visada gerai sugyveno su šitos tautybės žmonėmis. Dar daugiau: mokėjo žydiškai ir krautuvėse tik žydiškai bendravo. Didelę šeimą išlaikyti, aprengti, apauti buvo ne taip paprasta, ir įvairūs mainai su žydais labai padėdavo. O kitą sykį miesto tarybos nare ji tapo, paprašyta klebono J. Lapio, ir atstovavo katalikus. Pastoviu tarybos nariu buvo ir K. Venclauskis. Ne vienas šiaulietis nusistebėjo Venclauskiais, susikabinusiais už parankių ir einančiais į miesto tarybos posėdį. Nusistebėjo, nes žinojo, jog, svarstant įvairius klausimus, advokatas kalbės už socialistus, o ponia Stanislava – už katalikus.

    Jei būdavo kokia proga, K. Venclauskis nevengė bendro stalo su katalikais, o S. Venclauskienė – su „bedieviais“. Tik jis niekada nesižegnodavo, o ji kryžiaus ženklą atsisėsdama visada padarydavo. Kunigo S. Ylos teigimu, kartą tokiu būdu S. Venclauskienė papiktino aušrininką dr. Joną Šliūpą. Buvo pažymimas „Aušros“ 40 metų jubiliejus ir prie garbės stalo Stanislavą pasodino šalia svečio, plačiai pagarsėjusio bažnyčios, kunigų ir davatkų priešo. S. Venclauskienė, žinodama J. Šliūpo įsitikinimus, ne tik nemanė jiems pataikauti, bet, matyt, dar ir nutarė šiek tiek paerzinti: persižegnojusi dideliais, iškilmingais mostais, atskirai peržegnojo ir abi – savo bei daktaro – lėkštes. Iš  sunerimusio kaimyno nuotaikos buvo aišku, jog jam nepatinka toks švaistymasis dideliais kryžiais.

    Ir vis dėlto S. Venclauskienė ir dr. J. Šliūpas nebuvo priešai. Juos jungė aktyvi gyvenimo pozicija, tai, kad abu buvo asmenybės. Būta ir bendrų didelių darbų. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams areštuojant žydus, dr. J. Šliūpas kartu su S. Venclauskiene juos gelbėjo. Apie tai per susitikimą su jauniausiu daktaro sūnumi Vytautu, Šiaulių inžinierių namuose vykusį 1988 m. rugsėjo 19 d., papasakojo G. Venclauskaitė. Vytautas Šliūpas pažymėjo, jog žinojęs šitą faktą.

 

ATVAŽIUODAVO KAIP PAS MAMĄ

 

    Pasakoja buvęs Lietuvos Respublikos karininkas Kazys Gaižutis56:

    - Į Šiaulius atvažiavau 1926 metais. Neturėjau kur gyventi, todėl pažįstamas nuvedė pas S. Venclauskienę. Į augintinius jau netikau – buvau penkias klases baigęs kavalierius. Tačiau pagalbos tikėjausi. Norėjau mokytis toliau. Apie tuos namus jau buvau girdėjęs daug gero, gal dėl to ir pasirinkau Šiaulius. Ir neapsirikau. S. Venclauskienė suprato mane iškart, be didelių aiškinimų. Pasiuntė pas Balį Petrauską, „Žiburėlio“ bendrabučio globėją. Kaip šiandien pamenu, šis labai rimtai mane įspėjo: „Bendrabutis – ne škaplerininkų ir ne davatkų“. Kai, sugrįžęs į Pagyžių gatvę, tai persakiau S. Venclauskienei, ji tik nusijuokė: „Neimk į galvą“. S. Venclauskienė padėjo įstoti ir į suaugusiųjų gimnaziją.

    Na, o po to nuolatos palaikiau ryšį su šiais namais. Iki pat 1944 metų. Iš pradžių S. Venclauskienė mane šelpė pinigais, net anglų kalbos mokytoją nusamdė, kad pasivyčiau kursą. Kai po metų įstojau į Kauno kunigų seminariją, pas S. Venclauskienę atvažiuodavau kaip pas mamą (mano visa giminė gyveno Lenkijoje – Vilniaus krašte, buvau iš ten pabėgęs 1926 metais, bijodamas suėmimo), kartu su Venclauskių augintiniais ir globotiniais praleisdavau vasaras Palangoje. Atvažiavęs visada jausdavausi kaip savo namuose. Namai visąlaik aidėjo nuo vaikų balsų. Su daugeliu buvau pažįstamas, kviečiamas į vestuves, šiaip šeimos šventes. Tikrosios dukterys Danutė ir Zisa (Gražbylė) buvo taip pat labai kolegiškos. Net keista pasidarydavo kartais pagalvojus, kad tokie rūmai vienodai priklauso tiek joms, tiek mums, pašaliečiams benkartams.

    Na, o apie Mamą ką jau bekalbėti. Ji su visais buvo kaip motina, taip pat ir su manimi. Kas tai – pašaukimas, meilė artimui, - ir dabar, sulaukęs senatvės, nelabai suvokiu. Kito tokio žmogaus daugiau neteko sutikti. Beje, ji nerūšiavo žmonių nei pagal tautybę, nei pagal tikybą. Nors buvo tikinti, kai po penkerių metų studijų išstojau iš kunigų seminarijos, tik ji vienintelė mane suprato. O paskui tapau karininku.

    Jautrios širdies žmonėmis užaugo visi, patyrę S. Venclauskienės motinišką meilę. Pamenu, bėgdamas iš Lietuvos, aplankiau Zisą. Draudė ji mane bėgt, pasilik, sakė, mes tave apsaugosim. Kažin ar būtų apsaugoję, bet širdies gerumo nepamiršau.

 

POROS AMŽININKŲ ATSIMINIMAI

 

    Savo „politinės darbuotės“ pradžią prisimena Antanas Povylius57:

    „Veik pačioje mano įsikūrimo Šiauliuose pradžioje, kartą į mano butą pasibeldė tūlas uniformuotas gimnazistas, kuris, tepareiškęs „palieku prekes“, įsėdo į vežimą ir dingo. Tariamos paliktosios „prekės“ susidėjo iš dviejų didokų pintinių. Patikrinus gi veikiai paaiškėjo esant nelegalią liet. literatūrą. Literatūrą vietoje tuoj padėjo nuslėpti įmonės meisterio pavad. H. Eichvaldas, latvis, mūsų lietuviškame reikale visada nuoširdžiai padėjęs. 1903 m. pačioje pradžioje pas mus su Eichvaldu atsilankė iki tol man nepažinti asmenys: vienas nedidele barzda, plika galva, antras gi – ilga ruda barzda. Tai buvo Jonas Jablonskis ir Kazimieras Venclauskis. Išsikalbant veikiai buvo prieita prie konkrečių gautosios literatūros laikymo ir jos platinimo ir, apskritai, konspiratyvinės veiklos reikalų. Ta pačia proga įvertinom ir suskirstėm leidimus; jųjų dalis tuoj buvo numatyta platinti. Nuo to momento ir prasidėjo mano nuosekli lietuviškos spaudos Šiauliuose ir apylinkėse platinimo veikla. Tuo laikotarpiu, be kitko, Gubernijos administracijos bei mano asmens vardu dažnai buvo gaunama „Varpo“, „Darbo balso“ ir kt. kai kurių periodinių leidinių banderolės. Po to aš dar susipažinau su šiais asmenimis: P. Višinskiu, V. Putvinskiu, St. Žiupsniu, Ona Puodžiūnaite, Vl. Požela, J. Vaitekūnu, grafu V. Zubovu, M. Janušausku, „dėde“ Ambrazaičiu ir A. Žviedriu. J. Jablonskis tuo laikotarpiu dirbo Zubovų archyve. (...)

    1905 metų pradžioje visoje Rusijoje įvyko masinių streikų ir demonstracijų. Tatai negalėjo neturėti atgarsio ir mūsų krašte. Mes, šiauliečiai, pakvietę Zubovų dvarų vieną kitą vagarių (jų tarpe dalyvavo Naisių dv. Gaidamavičius, Zigmo Gėlės tėvas), Gubernijos fabriko bei kitų įmonių darbininkų atstovus, vieno šventadienio proga susirinkom pas K. Venclauskį. Buvo apsvarstyta ir nutarta artimiausiu laiku Šiauliuose suruošti demonstraciją. Be kita ko, buvo aptarta detali demonstracijos programa. Turėjus galvoje Gubernijos fabriko darbininkų klasinio susipratimo aukštesnį lygį, šiesiems prie demonstracijos prisijungti buvo numatyta paskutiniems. Demonstracijos laikas buvo numatyta sausio m. 16 d. (pirmadienį, 6 val. rytą). Atėjus laikui, pirmieji demonstruoti išėjo Nuroko fabriko darbininkai, Tilžės gatve išeidami viso per 100 demonstruojančių; prie šiųjų veikiai prisijungė apie 40-50 dvarų ordinarininkų. Šią eiseną tuoj papildė ir Gubernijos per 150 žmonių, Berniukų ir Mergaičių gimnazijų per kelis šimtus, ir netrukus minia susidarė (...) per 1000 dalyvių. Demonstrantai, dainuodami „Marselietę“, pražygiuodami didesniąsias gatves, eiseną baigė pakilusia nuotaika. Frenkelio fabriko darbininkai tos dienos proga savo direkcijai patiekė kai kurių sąlygas pagerinti liečiančių reikalavimų, kurie direkcijos buvo patenkinti“.

    K. Venclauskį prisimena artimas bendražygis Peliksas Bugailiškis58:

    „1918-1920 metais Šiaulių miesto, kaip ir daug kitų vietų Lietuvos gyventojams, teko pergyventi didžiausio sąmyšio, plėšikavimo, spekuliacijos ir visuomenės anarchijos laikotarpį. Anų metų įvykių raida keitėsi kaleidoskopo greičiu: keliariopos okupacijos ir invazijos, valdžių keitimasis. Medžiagos tų metų įvykiams aprašyti užtektų kelių tomų monografijai. (...)

    Iš tos, kaip anuomet atrodė, beviltiškos padėties ir anarchijos išbristi Šiauliuose ir jų apygardoje (...) daugiausia padėjo K. Venclauskis, sugebėjęs sutelkti apie save prityrusių ir idėjingų žmonių būrelį, kurį sudarė K. Bielinis, J. Sondeckis, J. Fledžinskas, A. Povylius, J. Naujalis, St. Lukauskas, Pr. Daugėla, J. Lemežis, J. Grinius ir kiti. Tame niekur neregistruotame idėjiniame kolektyve savaime pritapau ir aš. K. Venclauskis mokėjo panaudoti visas kuriamąsias jėgas ir savo autoritetu bei įtaiga sugebėjo organizuoti visuomenę. (...)

    1918 metų lapkričio mėn. 24 d. įvyko rinkimai į Šiaulių miesto Tarybą, kuri antrą dieną po rinkimų išrinko vykdomąjį organą – laikinąją miesto valdybą. Valdybos pirmininku išrinktas K. Venclauskis. (...) Srovių atžvilgiu miesto valdybą sudarė trys socialdemokratai, vienas socialistas liaudininkas, vienas santarietis ir trys bepartyviai.(...)

    Savivaldybių darbuotojams teko imtis ant savo pečių sunkiausią naštą – įstatyti į vėžes ir tvarkyti karo meto ir okupacijų išardytą gyvenimą. Be lėšų, be įstatymų ir be patyrimo trumpu laiku reikėjo sukurti tai, kas tik per ilgus metus pasiekiama“.

 

TAUTOS IR ARTIMO GEROVEI

 

    Apie K. Venclauskį galima kalbėti59 keliais požiūriais: kaip apie teisininką, advokatą, kaip apie kultūrininką visuomenininką ir kaip apie žmogų, kuris savo originalumu, energija ir humanizmu išsiskyrė iš daugelio žmonių. Kaip teisininkas jis buvo pasižymėjęs advokatas ne tik savo mieste, ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Garsėjo gražia logiška kalba, teisės išmanymu. Su juo skaitėsi visi aukštieji mūsų teismai.

    Čia nesiruošiu kalbėti nei apie K. Venclauskio karjerą, nei apie jo teisinį palikimą. Tam reikėtų specialios studijos. Nekalbėsiu nei apie jo visuomeninę kultūrinę veiklą, ji yra gana plačiai aprašyta Lietuvių enciklopedijoje ir to laiko periodikoje. Mažiau K. Venclauskį pažįstame kaip žmogų, kaip asmenį, todėl jis mums čia ir gali būti labiau įdomus, kaip didelės šeimos tėvas, filantropas, geradaris labdarys.

    Žinant aplinkybes, kuriose jam teko gyventi, Kazimiero asmenyje susiduriame su labai komplikuota asmenybe. Kad galėtume atidengti K. Venclauskio vidinį gyvenimą, turėtume būti geri psichologai. Jis kaip originalas paliko mūsų moksle nepastebėtas.Savo prisiminimais norėčiau nors dalinai atskleisti jo būdo savybes.

    K. Venclauskis nesididžiavo ir turbūt nesidžiaugė žmonos sukurta didele šeima, bet ir netrukdė jai tą pašaukimą vykdyti. Jis buvo didelės šeimos tėvas, matė daug vaikų aplink bėgiojant, bet niekas neregėjo advokato su jais futbolą spardančio, juos glamonėjančio, besikalbančio, juokaujančio su vaikais. Jokio socialinio bendravimo jis su jais nepalaikė. Tačiau, sunkiai dirbdamas, juos maitino, niekam neprikaišiojo.

    Neturtingų žmonių bylas iš principo gindavo veltui, visada buvo nuskriaustų moterų pusėj. Auka vargšui jam atrodė natūrali žmogaus pareiga.

    Oficialus ne tik savo darbe, bet ir namuose, kaip tėvas. Jo žodis – trumpas, bet tvirtas. Iš savo darbo kabineto mažai kada išeidavo. Pasivaikščioti eidavo vienas. Mėgdavo lošti preferansą su draugais, tai – vienintelis jo hobis.

    (Senieji šiauliečiai prisimena ir dar vieną kitą K. Venclauskio labai ryškų pomėgį: visų pirma, meilę scenai, na ir čiuožyklai. Ir būdamas labai garsus advokatas, neretą vakarą, dažniausiai sudėjęs rankas už nugaros, sukdavo ratus miesto čiuožykloje. Tai buvo ir poilsis po sunkios darbo dienos, ir malonumas – L. P.-K.).

    Didelės šeimos tėvo šeimoje kaip ir nesimatė, nors ir kartu gyveno. Su juo susitikti kuriam nors šeimos nariui buvo nelengva, nes tėvas laikėsi toli nuo vaikų.

    K. Venclauskis nebuvo mažakalbis teismuose nei kompanijoje, bet, įpratęs laikyti savo žodį svariu, reikalavo ir iš kitų dėmesio. Kolegos advokatai iš jo kartais pasijuokdavo, sakydami, kad K. Venclauskis už savo žodį reikalauja honoraro. Išties jo žodis buvo brangus, nemėgdavo advokatas tuščiai kalbėti.

    Kai tapau K. Venclauskio žentu, jis mane nuoširdžiai pasveikino, palinkėjo gražaus sugyvenimo, tuo ir baigėsi mano pažintis ir giminystė su juo. Nors jis žinojo iš profesoriaus Kazio Šalkauskio, kad esu jo studentas teisininkas ir kad jis mane yra numatęs pasilikti civilinės teisės katedroje asistentu.

    Nereikėjo man nei jo moralinės, nei materialinės paramos, tačiau visada laikiau save tos didžiosios šeimos nariu. Nors jis man atrodė snobas, tačiau buvo įdomus kaip asmenybė, skirtinga daugeliu atvejų nuo kitų. Ne sykį stengiausi susitikti su K. Venclauskiu iš arčiau, kad galėčiau geriau jį pažinti.

    Gerai prisimenu 1937 metų vasarą Palangoje. Kartu atostogavome, drauge eidavome maudytis. Tą vasarą su visais ten buvusiais vaikais dalyvavome ekskursijoje pėsčiomis į Šventosios uostą. Pasitaikė gera proga paklausinėti K. Venclauskį kai kuriais sunkesniais gyvenimo klausimais.

    Išdrįsau paklausti, ar jis tiki į Dievą. Tas mano klausimas nenustebino ir nuotaikos nepakeitė. Kiek pagalvojęs, maždaug taip atsakė: „Matai, aš nesu nei filosofas, nei teologas, man sunku į tokį klausimą atsakyti, ir mano nuomonė čia nedaug ką gali reikšti. Tačiau suprantu, kad tikėjimas yra istorinis faktas, paremtas intuicija. Intuicija yra, be abejo, natūralus įgimtas reiškinys, todėl kova su tikėjimu yra bergždžias reikalas. Aš suprantu kovą su religijomis, kada jos, laikydamosi savo senų raštų, ima smerkti mokslą, pažangą. Tada neišvengiamai sukeliamas karas. Tikras humanizmas niekada nekovoja su tikėjimu ir Dievu, o tik su bažnytiniais papročiais, kurie prieštarauja socialinei pažangai. Tikėjimas ateina su paveldėtu motinos krauju ir pienu, kiekvienas daugiau ar mažiau tą jaučiame. Todėl ir kova su tikėjimu būtų nesąmonė, nors tokie dalykai, kartais mokslo vardu, vyksta“.

    Tai, ką K. Venclauskis pasakė žodžiu, patvirtino savo gyvenimu. Jis buvo socialistas, jo žmona – tvirtai tikinti katalikė. Juos skyrė ideologija, pažiūra į gyvenimą, tačiau jie dėl to nekonfliktavo, nes abu buvo labai humaniški. Humanizmas jungė juos į vieną darną: S. Venclauskienė savo vizijoje turėjo Dievo karalystę, o K. Venclauskis – socialinę gerovę: laisvę, lygybę, brolybę. Tos dvi pasaulėžiūros juk iš esmės sutampa. Be socialinio teisingumo, be artimo meilės dangus niekam nepasiekiamas. Darbo laukas bendras ir didelis. Darbo daug, ir gerovė auga tik tada, kai dirbama sutartinai, nesivaidijant dėl dangaus karalystės.

    Norėčiau kaip pavyzdį mūsų tautai iškelti Venclauskių šeimą. Mūsų tautoje tos abi srovės – katalikybė ir socializmas – tvirtai reiškiasi. Neleiskime, kad įsivyrautų tarp jų kova, būkime pakankamai humaniški ir mokėkime savo pažiūras suderinti, kaip suderino jas S. ir K. Venclauskiai, dirbdami karitatyvinį socialinį darbą tautos ir artimo gerovei.

 

DRĄSUS IR RYŽTINGAS ŽEMAITIS

 

    Artimas Venclauskių bičiulis, ilgametis Šiaulių miesto burmistras Jackus Sondeckis papasakojo60:

    - K. Venclauskis – plungiškis žemaitis, ūkininko sūnus. Baigęs teisės mokslus, kurį laiką tarnavo Rygos teisme, vėliau – Arensburge. Gavęs paskyrimą į aukštesnę vietą Sibire, Kazimieras jos atsisakė ir persikėlė į Šiaulius advokatauti. Visam gyvenimui.

    Artimiausiai buvome pažįstami, mane išrinkus Šiaulių burmistru (1924 metų kovas – 1931 metų liepa). K. Venclauskis tada buvo miesto tarybos pirmininku (miesto taryba – 40 atstovų – aukščiausia valdžia, o trijų žmonių miesto valdyba – vykdomoji valdžia). Dvi kadencijas išbuvau burmistru. K. Venclauskis tuomet garsėjo kaip jau labai patyręs, plačiai žinomas teisininkas, o aš – neseniai mokslus baigęs ekonomistas. Man jis tapo didžiausiu ramsčiu ir patarėju.

    Nors S. Venclauskienę pažinojau dar 1908 metais, tačiau artimiau susipažinau tik po Pirmojo karo. Jau tada labdarybei buvo pametusi galvą. Visi tai žinojom. Kokių tik istorijų nesu girdėjęs. Reikia, pavyzdžiui, vyrui naujos eilutės. Krautuvininkas atneša į namus medžiagų pavyzdžius, S. Venclauskienės iš anksto paprašytas, kainą padvigubina. O K. Venclauskis dėl kainos nesiderėdavo. Advokatas sumoka paprašytą sumą, o žmona gauna „veltui“ medžiagos dar vienai eilutei kuriam nors vaikui. Nors... ir pats K. Venclauskis negailėjo tam reikalui. Cukrų, miltus maišais pirkdavo. Kam buvo reikalingos tos nedidelės gudrybės su siuvėjais ir pirkliais, ir dabar nesuprantu. K. Venclauskis toleravo savo žmonos veiklą. Jei mūsų žmonos būtų taip elgęsi, ne kiekvienas vyras būtų toks tolerantiškas.

    Mane visada žavėjo tų dviejų žmonių gyvenimas, jų dvasinis grožis. Nors daug laiko prabėgo, kaip šiandien menu Kazimierą – tvirtą, mažakalbį žemaitį. Jokių poezijų, išvedžiojimų, visada dalykiškas. Be jokių kompromisų, jokios baimės. Tvirtos logikos. Beje, ir humoro jausmą turėjo. O neretai būdavo – šneka ir nežinai ar juokauja, ar...

    Jau gyvendamas Amerikoje, ne kartą esu prisiminęs Stanislavą ir Kazimierą. Yra žmonių, nelabai turiniu didelių, bet garsių, o Venclauskiai tokios reklamos neieškojo, jie išgarsėjo savo gražia veikla, tomis žmogaus savybėmis, kurias per amžius vertino ir vertins kiekvienas. Neteko gyvenime sutikti tauresnių, kilnesnių žmonių už juodu.

    Kadangi daugiau teko bendrauti su Kazimieru, apie jį – ir mano platesnis pasakojimas.

    Dar gimnazijos suole sėdėdamas, Kazimieras priklausė slaptai socialistinei kuopai, o Rygoje, būdamas caro valdininku, vadovavo garsiam lietuvių socialdemokratų būriui. Ėjo į darbininkų susirinkimus, platino prieš carą nukreiptus slaptus lietuviškus raštus, dalyvavo revoliuciniuose mitinguose.

    1911 metais K. Venclauskis pateko į Šiaulių miesto savivaldybę. Tada mažai gyventojų teturėjo rinkimų teisę. Miesto taryboje sėdėjo ramūs „abivateliai“ – savo žmonės, kūrybiniam darbui neskyrę dėmesio. Tarsi stovinti, pūvanti kūdra. Kazimieras tuoj pradėjo ją maišyti, naujus sumanymus, kurie buvo naudingi miestui, kelti. Pavyzdžiui, patekęs į mokesčių komisiją, privertė perkainoti didžiuosius turtus. Nors turtingiausieji miesto žmonės buvo labai nepatenkinti (teko mokėti didesnius mokesčius), tačiau miestas turėjo daugiau pajamų, kurias buvo galima skirti visuomenei.

    Išliko daug gražių Pirmojo pasaulinio karo metų prisiminimų apie K. Venclauskį. Kazimieras ėjo aukštas pareigas Rusijos savivaldybių sukurtoje pagalbinėje karo organizacijoje, kuri pafrontėje laikė ligonines, sanitarijos, maitinimo punktus (buvo Žemiečių sąjungos įgaliotinis prie Dešimtosios armijos). Joje priglaudė daugybę jaunų vyrų, turėjusių eiti į kariuomenę, prireikus mokėjo juos ginti, aprūpino didelį būrį lietuvių geromis tarnybomis ir, svarbiausia, apsaugojo juos nuo mobilizacijos. Kiek jis tokiu būdu yra išgelbėjęs jaunų vyrų nuo fronto, ugnies ir mirties – sunku pasakyti, tačiau tas skaičius turėtų būti didelis.

    Karui pasibaigus, K. Venclauskio dėka lietuviams buvo perduotas didelis turtas – chirurginiai instrumentai, vaistai, baldai, kitokie ligoninės įrengimai, turėjęs atitekti vokiečiams. Šis turtas buvo atvežtas į Vilnių ir tapo pagrindu lietuvių ligoninei įkurti. K. Venclauskiui teko labai sumaniai aiškintis vokiečiams, nes jie tai laikė karo grobiu. Be abejo, čia labai pravertė advokato praktika.

    Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos ūkio gyvenimas buvo visiškai suardytas. Užgrobikai buvo iščiulpę visas jo sultis, o savi biznieriai trynė rankas, džiaugdamiesi gera proga pasipelnyti, pradėjus „atstatymo darbą“. Išmintingesnieji, tarp jų buvo, žinoma, ir K. Venclauskis, suprato, kad privatūs pelnagaudžiai neišves krašto iš skurdo, kad reikia burti gamintojus ir vartotojus, reikia kurti kooperatyvus. Ir čia Kazimieras iškėlė ir padėjo įvykdyti ne vieną naują ir svarbų sumanymą.

    K. Venclauskis tapo pirmuoju Šiaulių miesto burmistru, vėliau – apskrities valdybos pirmininku.

    Buvo ypatingas metas. Miestas – vieni griuvėsiai, vargas neišpasakytas, kasoje – vėjai pučia. Su Kaunu ryšio dar neturėta, vokiečių kariuomenė nenoromis, grobdama, išveždama ką tik galėjo, traukėsi iš Lietuvos. Reikėjo sumanaus ir drąsaus žmogaus pradėti miestą iš pelenų kelti, nuo sužvėrėjusių okupantų gintis. K. Venclauskis tam tiko labiau negu bet kas kitas. Štai pora pavyzdžių, koks drąsus buvo K. Venclauskis.

    Nuo Joniškio į miestą įžygiavo vokiečių karių dalinys. Į burmistro kabinetą verkdamas įeina kaimietis. „Vokietis pagrobė vienintelį mano arklelį. Jų vora tuoj paliks Šiaulius. Gelbėk“. Burmistras, nieko neklausinėdamas, užsimeta ant pečių kare dėvėtus kailinius (buvo gruodžio mėnuo), ant galvos – kailinę kepurę ir drauge su ašarojančiu kaimiečiu nuskuba į Tilžės plentą vokiečių pasitikti.

    Vora tikrai pasiruošusi tolimesniam žygiui. Kaimietis parodo vokietį ir šio „karo grobį“ – savo arklį. Burmistras ramiai kreipiasi į kareivį: „Aš esu burmistras. Šitas arklys yra štai šio žmogaus. Atiduok jį jam“. Ir ką manote? Vokietis arklį atidavė. Įsivaizduokite, kokios tvirtybės reikėjo taip kalbėti su visko mačiusiu vokiečiu kariu! Ar kiekvienas burmistras išdrįstų taip pasielgti?

    Arba – kitas pavyzdys.

    1919 m. kovo 24 d. vokiečiai turgavietėje nušovė tris nekaltus žmones. Burmistras K. Venclauskis viešai paskelbė tokį įsakymą:

    „24 kovo vokiečių kareiviai sušaudė Šiauliuose tris žmones, keletą sužeidė. Pagerbimui nekaltų aukų visą 25 kovo dieną visos įstaigos, sankrovos apart elektros stoties mieste turi būti uždarytos. Miesto valdyba pasiima ant savęs užmuštųjų laidotuves.

    Nusiųsti vokiečių komendantui reikalavimą: 1, ištirti atsitikimus šios dienos apie sušaudymą trijų žmonių; 2, duoti garantijas nepasikartojimų ateityje; 3, leisti dalyvauti ištyrime šito dalyko Taikos teisėją Bugailiškį; 4, nusiųsti telefonogramą Kaunan Ministerių pirmininkui apie šios dienos atsitikimą“.

    Vokiečių komendantas vos nepasiuto, gavęs tokį raštą. „Kaip ta lietuviška kiaulė drįsta tokius negirdėtus nutarimus daryti?..“ – keikėsi komendantas ir per mūsų komendantą pareikalavo nedelsiant įsakymą atšaukti. Pastarasis pataręs nusileisti, bet K. Venclauskis nesutiko. Vokietis pasikvietė burmistrą ir pakartojo reikalavimą. Burmistras trumpai drūtai pareiškė: „Tamsta, komendante, daug gali, o aš esu šio miesto burmistras, prisiekęs advokatas ir ehrlicher mann*, savo įsakymo negaliu atšaukti ir neatšauksiu“.

    Po tokio pokalbio komendantas suminkštėjo, atsišaukimas nebuvo atšauktas, laidojimo dieną įstaigos ir krautuvės buvo uždarytos, minios žmonių dalyvavo laidotuvėse, šitaip pareikšdamos žudikams protestą ir pasipiktinimą. Laidotuvės tapo įspūdingiausia demonstracija prieš okupantus.

    Vėliau K. Venclauskis perėjo į apskrities savivaldybę ir čia buvo jos pirmininku iki Steigiamojo seimo sušaukimo. Kurį laiką Šiauliai buvo visai nuo Kaune esančios mūsų vyriausybės atskirti, tapo atskira respublika, reikėjo vieniems visa kuo rūpintis. Ir čia Kazimiero sugebėjimai daug padėjo.

    Trumpai K. Venclauskis tevadovavo Šiaulių miesto ir apskrities savivaldybėms, nes nuo 1920 m. gegužės 15 d. jis jau Steigiamojo seimo socialdemokratų frakcijos pirmininkas, vienas žymiausių seimo narių. Čia jis savo sveika nuovoka, teisininko protu daug prisidėjo padedant ir stiprinant nepriklausomos Lietuvos pagrindus. Socialdemokratai jį dažnai siųsdavo į pačią karščiausią ugnį, ir Kazimieras visuomet savo uždavinį garbingai atlikdavo. Istorikė dr. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė savo knygoje „Lietuvos steigiamasis seimas“, aptardama ryškesnes atstovų asmenybes, apie K. Venclauskį taip rašė: „Kartais jo žodis būdavo šiurkštus, bet visada argumentuotas“61.

    1924 metais socialdemokratams laimėjus Šiaulių miesto tarybos rinkimus, aišku, išrinktas buvo K. Venclauskis. Kazimieras tapo tarybos pirmininku. Jo patyrimas, toli numatąs protas, jo patarimai, jo mintys buvo gausios ir naudingos tiek tarybai, tiek valdybai. Man, burmistrui naujokui, jis buvo dangiškas patarėjas. Visais sudėtingais klausimais su juo tariausi ir neatsimenu, kad kuris nors jo patarimas būtų buvęs blogas. 1931 metų rinkimus socialdemokratai boikotavo, o kai 1935 metų rinkimuose jų kandidatai buvo bendrame kairesniųjų sąraše, K. Venclauskis gavo šešis su puse kartų daugiau balsų negu tautininkų pirmininkas A. Vaišnys. Paskutinį kartą tarybos posėdyje K. Venclauskis dalyvavo 1939 m. gegužės 31 d., t. y. prieš pat ligą, kuri jį į kapus nuvarė...

    K. Venclauskis gerai suprato, kad tik vienybėje galybė, kad bendromis jėgomis visur daugiau galima laimėti, todėl darbo žmones telkė į socialdemokratų partiją. Jis buvo teisus: šitaip visada daugiau politinių teisių iškovosi.

    K. Venclauskis buvo ir vienas iš „Kultūros“ bendrovės, Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungos steigėjų ir vadovų. Šiauliuose suorganizuota „Kultūros“ bendrovė išleido daug knygų, įdomų „Kultūros“ žurnalą, buvo sukūrusi kelis šimtus būrelių, į kuriuos spietėsi pažangusis jaunimas.

    Dėl tos veiklos K. Venclauskiui teko gerokai ir savo kišenę pakratyti. Švietimo ministerijai staiga uždraudus mokyklose naudoti „Kultūros“ išleistus vadovėlius ir kitas knygas, leidykla atsidūrė ant bedugnės krašto. Atėjo terminas vekselius išpirkti, o pinigų nėra. Bendrovė pati negali to padaryti, o bankas nelaukia – išpirkite vekselius arba mes juos protestuojame ir išieškome iš tų, kurie juos pasirašė. K. Venclauskis tokių vekselių „Kultūrai“ buvo pasirašęs dešimtims tūkstančių litų. Jis juos išpirko ir dėl to niekados nesiskundė. Tiesa, už tai gavo didelę krūvą knygų. Bet kas iš to: vadovėliai – net žinomų autorių – buvo uždrausti naudoti mokyklose. Jų nebuvo kur dėti. Taip ir gulėjo K. Venclauskio namų pastogėje.

    Kazimieras džiaugėsi, kad jo vadovaujama „Kultūros“ bendrovė tiesė knygai kelią į žmones. Jam negaila buvo asmeninių nuostolių, tačiau gailėjo, kad sutrukdytas taip gražiai paruoštas žygis į platesnę visuomenę.

    Venclauskių šeima buvo vienintelė tokia Lietuvoje. Savo vaikų Venclauskiai turėjo tik porą dukterų, tačiau augino ir išaugino bene šimtą kartų daugiau. Tikslų skaičių tik viena S. Venclauskienė žinojo. Esu girdėjęs iš kitų, kad ji pati sakiusi padėjusi išeiti į gyvenimą apie porai šimtų našlaičių ar neturtingų tėvų vaikams. Vienus augino savo namuose, kitiems teikdavo didesnę ar mažesnę pagalbą per tėvus ar auklėtojus. Kelios dešimtys Venclauskių vaikų yra baigę universitetą ar kitokią aukštąją mokyklą. Ar reikia aiškinti, kad šitas savotiškas S. Venclauskienės pomėgis nebuvo pigus? Jis gerokai tuštino K. Venclauskio kišenę. Tiesa, Kazimieras gerai uždirbdavo, nes buvo labai geras advokatas, bet vargu ar kuris kitas, kad ir tiek pat uždirbdamas, taip plačiai atvertų savo piniginę panašiam žmonos „bizniui“. Venclauskių šeimoje dėl šito nebuvo ginčų. Gal kartais Kazimieras ir paniurnėdavo, žmonai paprašius pakloti didoką sumą vaikų reikalams (kuris vyras nelaiko savo žmonos daugiau ar mažiau išlaidžia?), bet ir Stanislava nebuvo pėsčia, mokėjo reikalą švelninti.

    Nesigailėjo Kazimieras ir pats aukoti. Ne vieną gabų jaunuolį išleido į mokslus, padėjo baigti geriausius užsienio universitetus. Padėjo ir man.

    Įvairiomis aplinkybėmis yra tekę matyti K. Venclauskį, įvairių legendų apie jį girdėti. Jos tik patvirtina, jog tai buvo neeilinis žmogus. Asmenybė.

    Pirmaisiais nepriklausomybės metais žiaurumu pasižymėjo Sedos komendantas Povilas Plechavičius. Nors savo karišką mundurą jau buvo pakeitę į Skuodo malūnininko chalatą, bet jo bajoriškas pasipūtimas („samodurstvo“) nesumažėjo. Ir civiliu būdamas yra ne vieną „štuką iškirtęs“. Štai kad ir toks įvykis, beje, generolui brangiai kainavęs. Telšių piliečių klube vakarieniauja vietos tautininkų būrelis. Užsuka ten ir P. Plechavičius. Jam praeinant tautininkų pareigūnas kažką tyliai šnibžtelėjo kartu su juo vakarieniavusiam. P. Plechavičiui, matyt, pasirodė, kad apie jį buvo kažkas neigiamo pasakyta, - priėjęs prie tautininko, drožė šiam per veidą. Nukentėjusysis kreipėsi į vietos advokatus, kad iškeltų P. Plechavičiui bylą, bet nė vienas nesutiko. Visi bijojo. Tada kreipėsi į K. Venclauskį, kuris nedvejodamas ėmėsi jos ir bylą laimėjo.

    Kartą viename krikščionių demokratų mitinge kažkas, norėdamas įgelti, pasakė, kad aš reikalauju didelės algos. Aš ir sakau K. Venclauskiui: „Gal už šmeižtą į teismą paduoti?“ – „Ne, - sako. – Geriau sutikęs duok į snukį“.

    Tai buvo išties gražių asmens savybių ir aukštos kultūros žmogus. Malonus ir įdomus kiekvienoje draugijoje . Kas be ko, kupinas sąmojaus. O jo ramumas kiekvieną stebino ir savotiškai veikė: susivokdavo bet kokiomis aplinkybėmis, tarsi karo vadas mokėjo ir sunkiausiomis valandomis šaltai laikytis ir galvos nepamesti. K. Venclauskis įsitikinimais neprekiavo, savo pažiūras visais laikais ir visiems aiškiai reiškė ir jas gynė, teisybę į akis sakė. Tačiau tai darė su dideliu taktu, todėl buvo ne tik draugų, bet ir priešų gerbiamas.

    K. Venclauskis neabejotinai turėjo plataus valstybės veikėjo gabumų. Tačiau siūlomų aukštų vietų atsisakydavo ir toliau dirbo advokato darbą. Gal manė, kad valdininko algos nepakaks didžiajai šeimai išlaikyti? Gal... O gal tiesiog todėl, kad niekada nebuvo garbėtroška.

    Šitas drąsus ir ryžtingas žemaitis buvo visokių diktatūrų priešas. Jis mirė Lietuvos saulei leidžiantis, antrosios rusų okupacijos jam nebeteko išgyventi. Neabejoju: būtų išvažiavęs į Sibirą kartu su gražiausiais mūsų tautos žmonėmis. Gal ir gerai, kad šitos baisios valandos nebesulaukė.

 

                                                              III skyrius

„NIEKO BENDRA SU PRIEGLAUDA...“

    T. Stoniui nebuvo ir dešimties, kai mirė tėvai. Tais pat 1909 metais jis pateko advokato K. Venclauskio šeimos globon. Advokatas gyveno kaimynystėje, be to, šito žmogaus namuose augo keletas našlaičių, beglobių, pamestinukų, kurie buvo aprūpinami, leidžiami į mokslą.

    - Tie namai neturėjo nieko bendra su prieglauda, - pasakojo LTSR nusipelnęs mokytojas,  knygų vertėjas, respublikinės reikšmės personalinis pensininkas T. Stonis62. – Tai buvo šeima – triukšminga, gera...

    Kartą – 1914 metų rudenį – S. Venclauskienė, Tomo globėja, sako:

    - Netrukus turėsi kaimyną. Pas mus apsigyvens šeštos klasės gimnazistas. Jis už tave truputį vyresnis ir jau pasižymėjęs kaip poetas.

    Tai buvo Julius Janonis. Prieš tai jis gyveno „Žiburėlio“ bendrabutyje. Kurti ten buvo prastos sąlygos. Tarp to bendrabučio šelpėjų buvo ir Venclauskiai, kurie netruko sužinoti apie iš kitų rimtumu ir gabumais išsiskiriantį neturtingą jaunuolį.

    Taip lėmė likimas, kad apgyvendino Julių gretimame kambarėlyje – antrame aukšte, „salkose“. Juos skyrė tik stumdoma siena. Net krosnis buvo ta pati ir durys bendros.

    Vieną dieną, grįžus iš gimnazijos namo, S. Venclauskienė perspėjo Tomą:

    - Buvo atėjęs žandaras ir teiravosi apie Julių. Aš jam nieko blogo nepasakiau, bet jie gudrūs – gali teirautis vaikų...

    - Mes, mažiukai, nujautėm, kad vyresnieji gimnazistai yra susibūrę į slaptas organizacijas. Tačiau ko nors tikresnio apie tai nežinojau. Pasakiau Juliui, kad saugotųsi.

    O J. Janonio ne atsitiktinai teiravosi žandarai. Buvęs Ch. Frenkelio fabriko darbininkas ir Juliaus bičiulis M. Adomaitis prisimena: „Netrukus po atsišaukimų pasirodymo, 1914 metų pavasarį, prasidėjo Frenkelio fabriko darbininkų visuotinis streikas. Pasigirdus švilpukui, darbininkai metė darbą ir ėmė rinktis kieme. Nežinau kokiu būdu (tada prie vartų sargyba nestovėjo) pasirodė Janonis ir K. Venclauskis. Janonis kalbėjo fabriko katilinėje. Jis ragino darbininkus drąsiai streikuoti, pateikti savo reikalavimus ir nenusileisti. Darbininkai jam pritarė. Rodos, kalbėjo ir K. Venclauskis. Pasirodė policija, bet nieko nedarė. Leido darbininkams išeiti pro fabriko vartus. Pasigirdo šauksmai: - Nepasiduosim! Laikysimės! Streikas tęsėsi 8 dienas. Streiką laimėjome“63.

    Dažnokai Venclauskių namuose lankydavosi garsūs svečiai. Tarp jų visada maišydavosi ir vyresnio amžiaus augintinių ir globotinių. Buvo toks laikas, kad neretai kalbėdavę apie internacionalizmą, patriotizmą.

    Šiauliai degė, ir Venclauskiai su savo vaikais ir augintiniais pasitraukė į Tulą.

    - Gyvenant Tuloje, - prisimena G. Venclauskaitė, - poetas buvo pas mus užsukęs prieš pat tragišką mirtį. Mama ne sykį yra pasakojusi, kaip graudžiai atsisveikindamas Julius verkė...

    T. Stonis pasakojo, jog po Vasario revoliucijos atvažiavęs į Petrograde vykusį kažkokį renginį, berods, lietuvių pabėgėlių seimą, prie įėjimo ant stalelio pirmąkart gyvenime pamatė lietuviškų laikraščių. Tai buvo „Tiesa“. Nusipirko, o jame – mielas pažįstamas veidas gedulo rėmuose.

    - Jaunystė buvo nerami – su areštais, teismais, - prisipažino pašnekovas. Už „bolševikavimą“, kaip tuomet buvo vadinama, T. Stonis aštuonioliktaisiais net sušaudyti buvo nuteistas. Tik pažįstamos gimnazistės Onos Lukauskaitės (vėliau – rašytojos), kuri flirtavo su karo lauko teismo pirmininku, dėka buvo išgelbėtas.

    Kad, besimokant T. Stoniui gimnazijoje, kas nors būtų pasakęs, jog jis taps mokytoju ir dar nusipelniusiu – tai būtų palaikyta absurdu. Labiau išdykusio vaiko Venclauskių namuose nebuvo. Net į gimnaziją ir iš jos lydėdavo samdytas sargas. Priešingu atveju grįždavo susimušęs, be rankovės, perplėštom kelnėm...

    Vilniuje gyvenusi buvusi globotinė A. Lengvenaitė-Urbienė prisiminė64:

    - Kartą į svečius apsilankius Fomkai (tokia buvo T. Stonio pravardė – L. P.-K.), S. Venclauskienė pasakė: „Išdykęs buvo Fomka. Daug rūpesčio sudarė, kol gimnaziją baigė. Mėgdavo visokius pokštus krėsti. Ėmė kažkas ir prikalė gimnazijos direktoriaus kaliošus prie grindų. Įsispyrė kaliošus direktorius ir jau mėgins eiti, o jie nepasiduoda pakeliami. Tada ir pargriuvo direktorius. Pasirodo, Fomka kaliošus prikalęs... O dabar jis pats jau mokytojas“.

    Kartą naktį susirgo Mama. Fomka pirmasis spėjo atvesti daktarą Jankelį Šlapoberskį. Mama ir sako:

    - Nežinojau, kad tu mane taip myli!..

    - Ne tave myliu, o save, - prisipažino. – Jei tu numirtum, kur aš rytoj atsidurčiau?

    - Teisingas buvo Fomka, nors storžievis, - įdomiai reziumuoja G. Venclauskaitė.

    Gal todėl dar prieš karą išėjo iš kompartijos? Visa laimė, kad geri draugai nuo Sibiro išgelbėjo.

    Ir įpusėjęs devintą dešimtį T. Stonis buvo šviesaus proto, geros atminties ir, kas be ko, sąmojingas žmogus. Apie jį daug įdomių dalykų papasakojo amžininkai, kurių jau ne kažkiek, ir buvę mokiniai. Sako, tai – tikras mokytojas. Mylėtas ir pirmūno, ir neklaužados. Nepaprastai įdomios buvusios jo pamokos. Ir auklėtojas – originalus (Venclauskių šeimoje vyravusios gerosios dvasios palikimas?). Žavėjo ir tai, kad mokytojas – knygų vertėjas. Nemažai išvertė: I. Turgenevo „Mumu“, V. Lacio „Audrą“, M. Anderseno-Neksės „Ditę – žmogaus kūdikį“, R. Tagorės „Gorą“, V. Katajevo „Žiemos vėją“.

    „Svarbiausias personažas Šiaulių horizonte man buvo Tomas Stonis: aš net jo garbei, truputį tesimaišydamas rezistencijoje, Tomo slapyvardį buvau pasirinkęs; tai pagal profesiją – lietuvių kalbos mokytojas, o pagal pašaukimą – 1920 metų revoliucionierius, nusivylęs, nusigėręs, - prisimena Sorbonos universiteto profesorius Algirdas Julius Greimas atsiminimuose, skirtuose literatūros almanachui „Varpai“65. – Jis mėgo literatūrą, mėgo tylėti. Yra mat žmonių – nors tokių reta, - kurie vien savo buvimu teigia, kad žmogus yra, kad jis šiame melo pasaulyje yra lyg archaiško, autentiško žmogaus prototipas. Jį myliu jau vien dėl to, kad su juo vienintelį kartą per visą gyvenimą kruvinai susimušiau: žinoma, buvom girti, žinoma, ne dėl panos ir net ne dėl kokios ideologijos, o dėl teisybės ir iš viso dėl kažkokių abstrakčių idėjų. O tai, kaip moko amerikoniški westernai, pirmoji draugystės klestėjimo sąlyga. Bet tai man duoda teisę ir pasijuokti iš jo.

    Rašomąjį darbą, kurį per egzaminus įteikė mano dar labai jauna širdies dama, taisė mano draugas Tomas Stonis ir parašė penketuką. Po kelių savaičių, valdžioms ir režimams pasikeitus, jis man pasakoja, kad Fledžinskaitė (vėliau –  menininkė Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė, apsigyvenusi JAV – L. P.-K.) buvusi šiaip sau vidutiniška mokinė, o per egzaminus parašiusi puikų darbą apie Balzaco vaizduojamą supuvusią buržuaziją. Mat „mėlynas kraujas nemeluoja“, - ima jis filosofuoti. Kai aš prapliupau juoku, kad jis mano „baurišką, o ne mėlyną kraują“ išgyrė, Tomas ėmė spjaudytis ir keiktis... Toks buvo Tomas Stonis...“

    Vienas buvusių mokinių – žurnalistas ir rašytojas Albertas Laurinčiukas prisimena: „Mano klasės vadovu J. Janonio vidurinėje mokykloje, kurią baigiau ir kurioje vėliau dėsčiau fiziką, buvo LTSR nusipelnęs mokytojas Tomas Stonis. Jis daug ir įspūdingai pasakodavo apie Julių Janonį, su kuriuo jam teko Šiauliuose gyventi viename kambarėlyje. Apie šį genialų poetą, dar sėdėdamas mokyklos suole, žinojau daugiau negu kiti mano amžininkai. Juliaus Janonio asmenybė spindėjo mano jaunatviškų svajonių ir idealų horizonte“66.

    T. Stoniui poeto asmenybės spindulys visada priminė dar ir buvusių globėjų – S. ir K. Venclauskių – žmogiškąjį žygdarbį.

    T. Stonis mirė 1985 m. sausio 22 d.

 

LIALĖ

 

    Tėvas buvo mobilizuotas, po revoliucijos paskirtas Minsko taikos teisėju ir į Šiaulius grįžo tik aštuonioliktųjų antroje pusėje. S. Venclauskienę vieną užgriuvo didelės šeimos našta. Tuloje dirbo cukraus fabrike, vaistinėje – kad galėtų pavalgydinti, aprengti su savim atsivežtus dešimt vaikų. Iš rusijos grįžo su arkliais. Dvi ilgas savaites. Į tris furgonus tilpo negausi manta ir vaikai. Aplink juodavo karo nuniokoti laukai, duobės, griuvėsiai... Šiaulius rado neatpažįstamus.

    Sunkiai vertėsi ir Šiauliuose. Mama su arkliu į Bubius lentų važiuodavo. Svetimiems. Vyresnieji augintiniai padėdavo, daugiausia Algirdas Jakševičius.

    - Savaitės atlyginimą gaudavo šeštadieniais, - prisiminė Lialė67, tuomet buvusi pati mažiausioji Venclauskių šeimos narė. – Kaip mes jo laukdavom! Grįždavo visada su krepšiu bandelių. Šiauliuose tada Milšteino cukrainė garsi buvo – iš jos tos bandelės...

    Iš S. Venclauskienės niekas nesijuokė. Kad ir su paprasčiausiu sijonu eidavo, visi Šiauliai sveikindavo.

    Lialė – tai ta pati mergaičiukė, kurią 1910 metais Venclauskiai surado ant savo namų laiptų. Pamestinukei buvo ne daugiau kaip dešimt dienų. Kūdikis – labai silpnutis, dažnai sirgo, Mamai reikėjo ją ypatingai prižiūrėti. Davė jai savo mergautinę pavardę (šiuose namuose visi pamestinukai buvo arba Jakševičiai, arba Venclauskiai), pavadino Aldona, tačiau iš pirmų dienų prigijusi Lialės pravardė taip ir liko visą gyvenimą. Lialė buvo juodaplaukė, mažutė, rudaakė, neapsakomai judri, smarki.

    - Kaip šiandien pamenu: didžiulis valgomasis, o jame – Mama, pasakojanti mums įvairius atsiminimus. Kalbėti mokėjo nepaprastai gražiai. Puikią turėjom vaikystę, jaunystę, - pasakojo Lialė – buvusi vaikų darželio auklėtoja A. Jakševičiūtė-Vinklerienė. – Linksmą, prasmingą. Tokie kaip Venclauskiai – unikumas. Visiems užteko ir meilės, ir širdies, ir duonos. Savo sveikatą, turtą ir energiją atiduot svetimiems vaikams – kažkas nepaprasta! Tai ligos, tai pataisos, ir aprengt, ir pavalgydint...

    Dvidešimt ketverius metus Venclauskių namuose išgyveno Lialė. Baigė gimnaziją, įstojo į universitetą. Visus mokyklinius metus vienam suole sėdėjo su Venclauskių dukra Gražbyle, drauge gyveno studijų metais Kaune.

    - Lialė – dvigubas mūsų šeimos narys, - sakė G. Venclauskaitė. – Ji ir ištekėjo už globotinio – Oskaro Vinklerio, tapusio nusipelniusiu pramonės darbuotoju.

    Prisiminimai, prisiminimai... Miela regėti baltai baltai pražilusią, tačiau tokių jaunų akių moterį. Keturių vaikų motiną. Klausausi ir prieš akis iškyla daugybė seniai įvykusių atsitikimų, vaizdų, akimirkų... Namuose buvo didžiulis sodas. Trys medžiai – guoba, liepa ir kaštonas – stovėjo dar iš praeito šimtmečio. Žaisdami slėpynių, sulipdavo į juos. Kartą, kol surado visus, sutemo. Lialė mažiausia – ji taip ir liko medyje. Nebematė Lialė, kaip išlipti. Berniukai su liktarna išgelbėjo... Mėgo pasėdėti čia ruošdamasi egzaminams. Buvo ramu, gražu. O kai per Mamos gimtadienį suvažiuodavo į svečius buvusieji augintiniai ir globotiniai, - laužą ten sukurdavo, šnekučiuodavosi, pramogaudavo.

    Daug pramogaudavo. Šokius kiekvieną savaitgalį ruošdavo. Į juos pusė miesto vaikų sueidavo. Stalą į pašalį – ir šokt. „Viengierka“, „Krakoviakas“, „Padispanas“, „Suktinis“... Kartą per maskaradą aprengė Gražbylę jaunąja, o Kazį Majauskį (per karą žuvo) – jaunuoju. Lialės tai pokštas buvo. Žinojo, kad Kazys Gražbylę iki ausų įsimylėjęs. Prieš tai nė žodžio nei vienam, nei antram nesakė. Atsidaro durys ir – išvedama „jaunoji“. Kazys akimirksniu pranyko laiptuose ir ilgai nesirodė. „Fuga fugatum“ – ilgai juokdavosi prisiminę. Gerą juoką skatino ir Mama.

    - Niekada negalvodavau, kad tai ne mano Mama, - prisipažino Lialė. – Nė karto negavau lupti. Ir turbūt nė vieno nėra mušus...

    Važinėjosi kartą rogutėmis. Ir su visais rėmais įvažiavo į kaimynų trobos langą. Išsigando Lialė baisiausiai. Bobos rėkia, šaukia. O Mama ramint:

    - Tik neverk, neverk... Nieko čia tokio!..

    Visą naktį praglostė.

    Lialė visada buvo Mamos numylėtinė:

    - Lepi buvau. Nepaprastai. Sirgdavau ir sirgdavau. Jei ne Mama, vargu ar būčiau užaugusi... Mama vis sakydavo: „Mokykit ir savo vaikus geros širdies, auginkit nesavanaudžius. Kad užaugę vienas kitam padėtų“.

    Lialei ligi senatvės neišdilo iš atminties viena mergina. „Kai baigsi mokytojų seminariją, padėsi savo seseriai“, - prisakė jai Mama. Bet... ji taip nepadarė. Tai buvo balta varna Venclauskių globotinių būryje.

    - Mūsų sode vienos obels buvo labai skanūs vaisiai. Dar ir dabar, eidama į turgų, galvoju: tuoj pajusčiau skonį, jei surasčiau...

 

TURTINGIAUSIA PASAULYJE

 

    Anelė Pampikaitė, besimokydama septintoje gimnazijos klasėje, susirgo plaučių tuberkulioze. Tuomet tai buvo baisi liga. S. Venclauskienė, sužinojusi apie nelaimingą mergaitę, paėmė ją pas save, gydė, globojo. Pagijusi Anelė įstojo į namų ruošos kursus, tačiau vėl susirgo. Vėl ja lyg savo dukterimi rūpinosi S. Venclauskienė. Tuomet mergaitė ir nutarė pasirinkti medikės kelią. Mama nuoširdžiai tam pritarė. Taip Anelė atsidūrė prie Raudonojo Kryžiaus ligoninės veikusioje akušerių seserų mokykloje.

    A. Pampikaitė-Skorupskienė prisiminė68:

    - Pas Venclauskius gyvenau trejus metus. Tuomet advokato šeima rūpinosi dar dvylika svetimų vaikų. Gyvenau neilgai, tačiau to, ką ten patyriau, niekada neužmiršiu. Jei ne Mama, seniai manęs nebūtų buvę. Geriausi vaistai, maistas buvo skiriami man, svetimam vaikui. O juk gyveno tuomet Venclauskiai gana kukliai. Pamenu, gal tik kokiais dvidešimt aštuntais metais įsigijo pirmą medinę lovą, ligi tol geležinėse miegodavo, sofos taip pat buvo senos.

    - Augino ne ponais. Tikrosios dukros Gražbylės advokatas ilgai nekrikštijo, laukė, kol bus įteisinta civilinė metrikacija. Vėliau buvo priverstas bažnyčioje įregistruoti, nes gimnazijos vadovybė pareikalavo dokumentų... – jau kito susitikimo metu pasakojo A. Pampikaitė-Skorupskienė. – Advokatas buvo pažangus žmogus.

    Kaip susiklostė tolesnis buvusios globotinės likimas? Daugiau kaip penkiasdešimt metų ji išdirbo akušere, iš jų trisdešimt devynerius Pirmuosiuose Kauno gimdymo namuose.

    Didžiąją gyvenimo dalį A. Pampikaitė-Skorupskienė praleido tarp gimdymo namų sienų. Kiekvienas naujas žmogus, išlydėtas iš čia į gyvenimą, išsinešė trupinėlį ir jos širdies. O tų naujų gležnų būtybių per pusšimtį metų buvo tūkstančiai. Koks nepaprastas džiaugsmas susieja dvi moteris! Vieną, duodančią pasauliui gyvybę, kitą – ištiesiančią jai ranką.

    - Atimkite iš manęs šitą teisę, ir aš būsiu neturtingiausia pasaulyje, - ne sykį yra sakiusi A. Pampikaitė-Skorupskienė. 1965 metais jai suteiktas LTSR nusipelniusios medicinos darbuotojos vardas.

    - Gerumą, mokėjimą pasiaukoti, gal ir kitas savybes atsinešiau iš Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių namų, - pažymėjo A. Pampikaitė-Skorupskienė. – Šiuose nepaprastuose namuose užuovėją rado ir mano brolis Vladas, vėliau tapęs gydytoju.

    Ne tik užuovėją, beje. V. Pampikas tapo jauniausios Venclauskių dukros Gražbylės vyru.

 

DAŽNAI SAPNUOJA TUOS NAMUS

 

    Vilnietė tarnautoja Stanislava Steponavičiūtė-Tamulienė prisipažino69 labai dažnai sapnuojanti Venclauskių namus.

    Ji papasakojo tokį 1933 metų epizodą:

    - Žiema buvo. Visi išėjo į teatrą. Staiga girdžiu: kažkas verkia. Atidarau duris, o už jų – krepšys. Pastačiau prie radiatoriaus. „Tas vaikas dabar tavo“, - lyg susitarę erzino už kokių dvidešimties minučių sugrįžę vaikai. O man buvo visai nejuokinga. „Terorizavo“, kol Mama parėjo...

    Taip Venclauskių namuose atsirado dar vienas gyventojas. Vienas iš šimto dvidešimties – tiek jų maždaug čia užaugo, išėjo į gyvenimą per pusšimtį metų. Tas skaičius, pasak G. Venclauskaitės, yra beveik tikslus, nes prieš Antrąjį pasaulinį karą Mama bandė atlikti tokius „buhalterinius paskaičiavimus“. Vieno spaudos darbuotojo iniciatyva. Gal tai buvo ir „Lietuvos žinių“ korespondentas Valerijonas Knyva, Gražbylės bendraklasis, dažnai lankęsis šioje šeimoje, rašęs apie ją. Beje, netrukus po advokato mirties paskelbtoje publikacijoje „Keletas bruožų iš K. Venclauskio gyvenimo“70 pažymėta, jog ypač pabrėžtinas K. Venclauskio rūpinimasis našlaičiais, kurių nuolat išlaikė apie šimtą. Čia, žinoma, turėti omenyje visi, augusieji Venclauskių namuose. O juk dar buvo karas, okupacijos metai. Nors ir būdama septyniasdešimtmetė, ir tuomet S. Venclauskienė nepakeitė gyvenimo būdo.

    Prisimena S. Steponavičiūtė-Tamulienė:

    - Vokiečių okupacijos metais, keturiasdešimt ketvirtųjų sausyje, buvau su dviem dukrom atvažiavus. Miegojom namo apačioje ir staiga – krata. Vokiečiai išvertė stalčius, spintas, tačiau nieko nerado. Tuo tarpu už vienos iš spintų buvo sąmoningai paliktos atdaros durys, kur Mama slėpė du žydukus. Vienas jų, gerai pamenu, pienininkės Dūninaitės sūnus. Vaikai visąlaik buvo su paltukais ir kepuraitėm: jei tik skambutis, pro balkono duris ir – į sodą...

    S. Steponavičiūtė čia pateko 1929-aisiais ir išgyveno dvylika metų. „Pamotės sesuo pažinojo tą šeimą, atvežė tik į svečius, susirgau plaučių uždegimu ir nebepanorau grįžti“, - sakė moteris.

    Žinoma, gražiausi žodžiai skirti S. Venclauskienei:

    - Nepaprastai taktiška, santūri, visiems labai atidi buvo Mama. Prie sergančio naktimis pati budėdavo. Kad mes kelių kalbų išmokome, tik jai, laisvai kalbėjusiai prancūziškai, lenkiškai, vokiškai, rusiškai, žydiškai, turime būti dėkingi.

    Mama neretai pabrėždavo: be knygos, teatro, muzikos – žmogus nepilnavertis. Jie reikalingi žmogui kaip duona ir vanduo. Pajusti grožį, meną, pamilti literatūrą čia augusiems vaikams padėjo ne tik privalomos muzikos pamokos, namų teatras, bet ir meno albumai iš viso pasaulio: Venclauskiai mėgo keliauti.

    Savo šeimą sukūrusi, S. Steponavičiūtė-Tamulienė šito nepamiršo. Mėgsta muzikuoti, myli knygą, teatrą visi jos vaikai, taip pat ir sūnus, baigęs politechnikos mokslus. Na, o dukra Loreta – muzikologė, mokslų daktarė.

    - Atgaivinkime Mamos puoselėtą gailestingumą, ir Lietuva bus kaip niekada galinga ir garbinga, - įsitikinusi S. Steponavičiūtė-Tamulienė.

 

...IR DAR DEVYNIASDEŠIMT DEVYNIOS ISTORIJOS

 

    Trys broliai – Jonas, Petras ir Antanas Čerbos visų atmintyje liko „kontrabandiniais“: kai jie atsirado, Venclauskių namuose gyveno trisdešimt vaikų.

    Čia užaugo penki siuvėjo Adomaičio sunkiai sergančios našlės vaikai, vadinti „lionciunkiukais“. Mažiausiasis buvo Lionia, matyt, todėl ir pravardė tokia. Lionia pusę metų teturėjo, vyriausiajam ėjo septinti.

    Algirdas Jakševičius, kaip ir Lialė, buvo rastas už durų. Šilkiniuose vystykluose su perplėšta karūna. Kokiais 1920-1921 metais pas S. Venclauskienę atėjęs turtingas dvarininkas Komaras prašė sudaryti tam vaikui geresnes sąlygas, siūlė pinigų, tačiau Mama jį išvijo. Nuo to laiko manyta, kad Algirdas – nesantuokinis dvarininko sūnus. Komaras buvo atėjęs dar kartą – Algirdui bebaigiant gimnaziją. Prašė jį išsiųsti mokytis į užsienį. Vaikinas buvo gabus muzikai, tačiau studijavo Kaune, tapo teisininku. Matyt, turėjo įtakos K. Venclauskio pavyzdys.

    Algirdas augo šviesiaplaukis, mėlynakis, aukštas, ramaus būdo, beveik flegmatiškas, jautrus ir gražus. Kaip pasakojo buvusi globotinė A. Lengvenaitė71, būdavo, ateina jos kambarin Algirdas, sėdi liūdnas ir susimąstęs. Manydama, kad kokia nesėkmė jį ištiko, ima ir paklausia:

    - Kas atsitiko? Ko toks liūdnas?

    Vaikinas atsidūsta ir patylėjęs sako:

    - Kaip aš norėčiau savo tikrąją mamą pamatyti.

    Kitąkart vėl:

    - Jei sutikčiau ją, tik paklausčiau: „Kodėl tu mane pametei prie svetimų durų? Kodėl manęs išsižadėjai?“

    Arba:

    - Jei sutikčiau savo tikrąją motiną, aš jai viską atleisčiau... Kad tik ji pasisakytų esanti mano mama...

    Kartą, grįždami iš pasivažinėjimo su arkliu, netoli Kurtuvėnų vaikai susipažino su bandą ganiusia našlaite ir parsivežė ją į namus. Tai – Lydija Bagdonaitė, vėliau gyvenusi Šiauliuose. Šis atvejis – ne vienintelis, kai vaikas vaiką parsivesdavo.

    Šiaulietė Kazimiera Bačianaitė72 atėjo pas Venclauskius pati. Po to, kai batų parduotuvėlės savininkas Poškus, nebepajėgęs išlaikyti pardavėjos, atleido našlaitę.

    - Kai dirbau parduotuvėje, Venclauskienė atvažiuodavo su pilnu vežimu vaikų pirkti jiems batų. Žmonės sakydavo: „Kokia gera moteris – svetimiems vaikams batus perka“.

    Kazimiera į S. Venclauskienės namus atėjo tik rekomendacijos į naują parduotuvę. O jos paklausė: „Ar tu nenori mokytis?“ Juk mergaitei buvo tik keturiolika. „Noriu, - atsakė, - bet neturiu sąlygų“. – „Aš tau padėsiu užbaigti gimnaziją“. Ir pajuokavo: „O jei dėl kokių nors priežasčių į universitetą negalėsiu leisti – nesupyk...“

    Kurį laiką jai teko gyventi pas kitus, tačiau už butą mokėjo jau S. Venclauskienė. Ji tik ateidavo į šiuos namus: ruoštis gimnazijai. Tėvas buvo nurodęs, kad prie stalo daugiau kaip trisdešimt vaikų nesėdėtų, o tuo metu „laisvų vietų“ nebuvo. Tačiau advokatas netruko sode pamatyti naują žmogutį, kažkodėl bėgantį nuo jo.

    - Kur tu, vaike? – kartą paklausė. – Sėsk ir toliau skaityk knygą...

    Tai sužinojusi, Mama nutarė, kad laikas atskleisti „paslaptį“ ir pasakyti tėvui, jog priėmė naują vaiką ir nuo šiol mergaitė gyvens pas juos.

    - Kieme ant stalo stovėdavo pieno ąsotis, medus, duona. Kas nori – pavalgo, vėl žaidžia. Alkanas niekas nebuvo... – mieli seniai prabėgusių dienų vaizdai.

    Pasitaikydavo ir dar kitokių istorijų. Kartą per Kalėdas prie namų vartų atsirado skara aptūlota, skudurais apsuptom kojom į ledą sušalusi mergaitė. Ji jau net verkti nebepajėgė. Tą žemaičiukę našlaitę nuo Kelmės giminės (!) atvežė į Šiaulius, išlaipino ir, parodę į Venclauskių namus, liepė ten nueiti ir pasibelsti.

    Čia užaugo Jonas Šmotavičius, S. Venclauskienės paimtas iš Palangos prieglaudos, kurios vedėja tuokart dirbo buvusi Venclauskių auklėtinė Zofija Bogomolskaitė. Mama pamatė luošą vaiką, nuvežė jį parodyti profesoriui Kuzmai, kuris sėkmingai operavo ligonį. Deja, Jonas, būdamas Kauno žemės ūkio akademijos studentu, prieš karą mirė.

    Gimtaisiais šiuos namus vadino nebylys Rapolas Drungilas – buvęs Šiaulių „Elnio“ odų ir avalynės susivienijimo darbininkas. Vaikystėje jis buvo mokomas nebylių kalbos ir rašto. Vėliau baigė amatų mokyklą. Kad galėtų bendrauti su Rapolu, nebylių kalbos privalėjo išmokti visi augintiniai ir globotiniai, taip pat ir tikrosios dukterys.

    Autoavarijoje žuvo gabus inžinierius Vladas Kašauskas, Venclauskių namuose augęs nuo devynerių metų.

    Buvęs globotinis Algirdas Zelenta visą gyvenimą dirbo Šiaulių dramos teatro grimuotoju, paskutinius porą dešimtmečių – vyriausiuoju. Namų teatras ir Mama, žinoma, pagrindiniai jo profesijos „kaltininkai“.

    G. Venclauskaitė prisiminė:

    - Kai buvau studentė, reikėjo nuvežti pas gydytojus į Kauną vieną augintinį, galėjusį judėti tik kėdutės pagalba. Susiginčijau su Mama, kad nedarysiu šito.

    - Gražiam ir tiesiam lengviau gyvenime, netgi jei jis našlaitis, - visam gyvenimui įstrigo į širdį su dideliu priekaištu Mamos ištarti žodžiai. Gal todėl šiuose namuose buvo daug nesveikų vaikų.

    Labai gražių atsiminimų apie S. ir K. Venclauskių namus išgirdau iš Vilniuje gyvenusios buvusios globotinės A. Lengvenaitės-Urbienės73 – tautosakininkės, etnografės ir savo vyro, žinomo knygų vertėjo Dominyko Urbo, artimiausios pagalbininkės. Venclauskiams padedant 1930 metais ji baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. Pati nebeturėjo iš ko – tėvai buvo neturtingi, vyresnysis brolis neteko darbo. Atėjusi iš „Vilties“ draugijos bendrabučio, ji pasijuto tarsi nusileidusi į kitą planetą. Čia ir žmonės, ir aplinka, ir pats gyvenimo būdas buvo visiškai kitokie nei Kražių gatvėje. Amelija čia rado didelį jaunimo būrį – nuo trijų iki dvidešimt penkerių metų amžiaus. Tada trylika vaikų sėsdavo prie stalo. Kiti augintiniai ir globotiniai mokėsi Kaune, kitose Lietuvos mokyklose. Dar kiti – gyveno Šiauliuose ir Venclauskių namuose pasirodydavo rečiau: per šventes, studentų ar moksleivių atostogas, kokias nors iškilmes, pavyzdžiui, Mamos vardines, gimtadienį. Tokių susidarydavo nemažas būrys.

    - Ką globojo Venclauskis, nežinojau, - sakė A. Lengvenaitė-Urbienė. – Jo globotiniai mūsų draugėje nesilankydavo. Namuose buvo kalbama, kad jų esąs nemažas būrys. Taip pat mieste buvo šnekama, jog tuometinis Šiaulių miesto burmistras J. Sondeckis mokslus išėjęs K. Venclauskio rūpesčiu ir kaštu.

    Nors A. Lengvenaitė ir buvo girdėjusi apie Venclauskių gerą širdį, negalėjo įsivaizduoti, kad pasaulyje esama tokių žmonių, kurie gyvena kitiems, o ne sau. Manė, kad tai – pasakos. O pagyvenusi čia – įsitikino:

    - Gaila tik, kad aš tada savo jaunu protu šito neperpratau. Venclauskių namuose išgyvenau daugiau nei dvejus metus, tačiau vis tiek daug kas liko nesuprantama ir neaišku. Per mažą gyvenimo patirtį tada turėjau. Eina jau penkiasdešimt septintieji metai, kai peržengiau Venclauskių namų slenkstį, tačiau kaip šiandien menu – tądien, kai į jų namus parsinešiau kuklią mantą, S. Venclauskienė nuvedė į man skirtą kambarį, parodė lovą, ant jos padėtą patalynę ir pasakė: „Čia tau patalynė. Šiltesnė antklodė ir dvi paklodės. Paklodės senos. Jos – Juliaus Janonio. Žiūrėk, - parodė paklodės kampą, - čia ir Janonio inicialai išsiuvinėti“.

    Paklodės buvo su išilgais mėlynais dryžiais palei kraštus, o viename kampe mėlynu siūlu išsiuvinėta: „J. J.“ Atsitiko tai, ko Amelija nė sapne nebuvo sapnavusi: Venclauskių namuose atsigulė ant tų pačių paklodžių, ant kurių kadaise buvo miegojęs poetas. Suprantamas jos džiugesys – juk ir ji gimnazijoje garsėjo kaip poetė.

    - Taip pat šituose namuose man teko valgyti pietus bei vakarienę su rašytoju Vydūnu, - pasakojo A. Lengvenaitė-Urbienė. – Vydūnas buvo G. Venclauskaitės krikštatėvis. Jeigu tik jam kada pasitaikydavo buvoti Šiauliuose, visada apsilankydavo pas Venclauskius. Tądien kartu su S. Venclauskiene ir savo krikštadukre Vydūnas sėsdavo prie stalo ir kartu su mumis – augintiniais ir globotiniais – pietaudavo, vakarieniaudavo. Mes visi tyliai klausydavomės rašytojo žodžių. Visada, kiek kartų teko man Vydūną matyti, jis būdavo apsivilkęs aksominiu juodu švarku ir po kaklu ne pasirišęs, o sege susegęs siaurą tautinę juostelę vietoje kaklaraiščio.

    Gyvenimas Venclauskių namuose nebuvo ramus – jis kunkuliavo tarsi koks verdantis puodas. Čia, būdavo, jų tarpe pasirodo naujas žmogutis, čia kuris nors išeina toliau mokytis, čia vėl kitas pradeda savarankišką gyvenimą.

    Kiekvienas iš jų turėjo savo kampą, savo vietą prie stalo ir... savo antrąjį vardą. Tiesa, tie vardai – pramanytieji – buvo keistoki. Kas juos sugalvodavo, sunku paaiškinti. Netikėtai gimdavo. Pavyzdžiui, Ameliją pavadino Ledi. Kažkuriam iš globotinių ji pasirodė labai išdidi, tarsi tikra Anglijos ledi. Iš tikrųjų ji buvo labai nedrąsi, o tą nedrąsumą palaikė išdidumu. Dar buvo Zisa, Guga, Pepo, Musė ir kiti.

    Prie stalo iš vienos pusės prie Mamos sėdėjo Guga, iš kitos – Musė. Abu buvo beveik vienmečiai. Guga – truputį į rausvumą plaukais, riestanosis, strazdanotas ir apkūnus berniukas, Musė – tikra musė: kojytės lyg degtukai, rankytės – šipuliukai, akys – dangaus mėlynumo. Prie kitos stalo pusės, šalia Gugos, sėdėjo Birutė, Pepo, Vladas ir kiti augintiniai bei globotiniai. Prireikus stalas būdavo pailginamas arba sutrumpinamas.

IV skyrius

 

TREMTYJE

 

    Artėjant frontui, S. Jakševičiūtė-Venclauskienė pasitraukė į Vakarus.

    Kai kas gali paklausti: S. Venclauskienė taip mylėjo Lietuvą, ar būtinas buvo šitas žingsnis? Argi už gailestingumą, gerumą, taurumą, parodytą auginant, globojant svetimus vaikus, būtų kas lietę? Juk ji niekam nebuvo nusikaltusi. O ir politika niekada nesidomėjo.

    Deja, taip. Būtų.

    - Kad buvome užrašyti į trečiąjį vežimą, prieš pat karą paslaptį atskleidė rusų karininkas, gyvenęs mūsų name, - pasakojo vyresnioji dukra Danutė Venclauskaitė74, kuri su mama gyveno kartu iki paskutinės jos gyvenimo valandos čia, Jungtinėse Amerikos Valstijose, miškingame Waterbury miesto pakraštyje, gal pusantro šimto metų senumo tipiškame amerikietiškame name.

    Ne tik gražu, bet ir jauku čia. Maždaug Klaipėdos dydžio miestas, įsikūręs apie šimtą  mylių nuo Niujorko, priklauso Conecticuto valstijai. Šios miškingos, kalvotos vietos kažkuo panašios į Lietuvą. Net lakštingala iš pat ryto neduoda ramybės. Tačiau girdėti ir visai nepažįstamų paukščių balsų.

    S. Venclauskienė Waterburyje praleido paskutinius aštuonerius metus.

    Drauge su Mama į Ameriką atvažiavo ne tik tikroji duktė Danutė, bet ir globotinė Stefa Dzvankauskaitė bei jauniausias – jau paskutinis – augintinis Marius Venclauskas, užatlantėje tapęs kriminalinės teisės profesorium.

    Žinoma, nesulyginsi likimo tų, kurie gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Sibirą, ir tų, kuriems teko bėgant nuo negandos atsirasti už Atlanto. Tačiau tai taip pat buvo tremtis. Tai ypač pajutau čia, Amerikoje.

    Birželio vienuoliktąją, sekmadienį, lietuvių bažnyčiose buvo laikomos pamaldos už tremtinius. Visoje Amerikoje tądien prisiminė tuos, kurie mirė baisia mirtimi pakeliui į igarkas ir krasnojarskus, kuriems likimas pagailėjo ne tik numirti tėvynėje, bet ir amžino poilsio vietos žemėje. Meldžiamasi buvo ir už tuos, kurie atgulė ne tarp ledų, o čia, tarp Amerikos eglių ir pušaičių.

    Iškilminga ir labai graudi buvo toji malda. Iki ašarų skaudžiai skambėjo Lietuvos himno žodžiai.

    - Mes laimingesni už tuos, kurių nebėra, - kalbėjo naujieji pažįstami, pasklidę šventoriuje. – Sulaukėme dienos, kai į Lietuvą atėjo Atgimimas. Mūsų tėvai ir seneliai apie tai tik svajojo.

    Kad Lietuva sulauks šviesesnių dienų, svajojo ir S. Venclauskienė. Gal todėl ir labai nelengvomis aplinkybėmis nepalūžo.

    Tos aplinkybės – tarsi susimokiusios. O gal jas iškukavo gegutė dar Vokietijoje – miške, netoli kurio buvo įsikūrę bėgdami iš tėvynės? Tąkart ji vis klausė: „Gegutyt, pasakyk, kada mes grįšim namo?..“ Tačiau gegutės kukavimas buvo begalinis. Danutė suskaičiavo gal tris šimtus kartų. „Mama, ji tikriausiai dienas, ne savaites skaičiuoja...“ – bandė raminti visai persimainiusią Mamą. Tas atsitikimas miške galutinai pribloškė S. Venclauskienę. Daug vėliau ji prisipažino: supratusi tąkart, kad nebegrįš. Tačiau vis kalbėdavo: nors numirti norėtų tėvynėje, bent kad palaidotų Šiauliuose. Deja, neišsipildė troškimai. Nei pirmasis, nei antrasis. Nors antrasis, beje, nuo mūsų priklauso.

    - Važiavimas iš Lietuvos buvo baisus, - prisipažino D. Venclauskaitė. – Man baisus. Ir Mamai. Stefa ir Mama kelyje neturėjo utėlių, o aš su Mariku – turėjom... Nebeatsimenu kur, bet, jau pravažiavus Karaliaučių, palikom arklius. Norėjau Mamai gaut panašesnį kampą. Bažnyčioje apsistojom. Mes turėjome gyvų žąsų, už kurias viena moteris ir atvedė į bažnyčią...

    Kai pasibaigė karas, apsigyveno tolimame Vokietijos kaime. Kažkas padėjo gauti butą ir dar davė centnerį morkų. Bandė įsikurti netoli Šveicarijos sienos, kur gyveno Mauragiai, tačiau... dieną jei dar būdavo šio to ant stalo, vakare valgyt nebuvo ko. Mama pasibaisėjo ir pasakė: grįžtam į tą kaimą, kur laukia morkos. Išsivirdavo morkų, dar ir lašinių spirgų iš kažkur buvo užsilikę. Šiaip taip durstė galą su galu.

    Kai važiuojame automobiliu per ilgą tiltą, D. Venclauskaitė neretai pasako: „Štai čia mes gyvenom iki penkiasdešimt penktųjų“. Žvilgsnis nukrypsta į niekuo neišsiskiriantį kelkraštį. Įstrigo pasakojimas apie tragediją vieną rudens naktį, ištvinus upei.

    Kokias dvi dienas labai lijo. Upė vis tvino. Joms – Mamai ir Danutei – dar pasisekė: išeiti iš apsemtų namų padėjo policijos atsarginiai. Tą naktį žuvo dvidešimt septyni tos gatvės gyventojai.

    Viskas, absoliučiai viskas žuvo. Tik kelios nuotraukėlės, viena kita smulkmena liko. Pradingo vandenyje ir namų archyvas: laiškai, dienoraščiai, atsiminimai.

    Ir liko dar sykį, praėjus po karo truputį daugiau kaip dešimtmečiui, kaip stovi. Visa laimė, kad prieš potvynį buvo pradėta rūpintis senų namų Waterbury priemiestyje įsigijimu. „Jei dirbsiu ir nieko nepirksiu sau, nuošimčius šiaip taip išmokėsiu“, - galvojo D. Venclauskaitė, su mama pergyvenusi dar vieną likimo smūgį.

    - Nebuvo pinigų iš ko pradėti remontuot. Aš dirbau pas žmones. Labai nuoširdžius žmones, - ponia Danutė vėl grįžta mintimis į praeitį. – Jie anglikonų bažnyčiai priklausė. Tai jie papasakojo apie Mamą, apie mane kunigui, o kunigas buvo kažkokios komisijos, sudarytos padėti žmonėms, pirmininkas. Jis davė Mamai penkis šimtus dolerių, tada ir pradėjom remontą. Nes čia buvo viskas išpuvę, net dangus matėsi, seniai čia niekas negyveno.

    Dar ir dabar likę trys ar keturi tūkstančiai skolos.

    O Mamai buvo likę gyventi vos pustrečių metų.

    Ne, ji nesiskundė nei gyvenimu, nei likimu. Amerikoje teko sutikti nemažai žmonių, pažinojusių S. Jakševičiūtę-Venclauskienę. Paprastai visiems jiems ji buvo didelė dvasinė atrama.

    - Ji buvo labai elegantiška. Nors ir su lazduke ėjo, ir drabužius ne brangiausius dėvėjo, - dvasinė tvirtybė sklido iš S. Venclauskienės, taip ir traukė kiekvieną į tuos senus paslaptingus namus... – tai Jadvygos Stulginskaitės, gimusios ir augusios Čikagoje, tačiau jau seniai gyvenančios Waterbury, žodžiai75.

    Teko netrumpai bendrauti su Jadvyga, Zofija ir Edmundu Stulginskiais, įsitikinti šių žmonių kilniaširdiškumu. Taip jau, matyt, pasaulis sukurtas, kad gerą žmogų geras žmogus visur suranda. S. Venclauskienės nepaprastą širdį netruko pajusti ir Amerikoje.

    Dažna viešnia ir pašnekovė S. Venclauskienės namuose Waterbury buvo ir dailininkė Sofija Riomerienė. Pažįstama dar iš Lietuvos laikų. Ant pianino – jos pieštas S. Venclauskienės portretas. Po juo data – 30.8.56. Buvo likę pusantrų metų iki aktorės mirties.

    Tai nėra labai vykęs dailininkės kūrinys, nes, D. Venclauskaitės liudijimu, ji tuomet jau gan silpnai bematė. Taip,  tai ta pati S. Riomerienė – žinoma dailininkė, piešusi Maironį, už savo portretą poetas jai net eilėraštį dedikavęs.

    - Tai buvo didelės širdies žmogus, - pasakojo teisininkė Antanina Balinskaitė-Gylienė76. Tai ji ir jos vyras priglaudė S. Venclauskienę su dukra po nelemtojo potvynio. – Po potvynio vidurnaktį policininkas atvedė S. Venclauskienę pas mus. Keista, ji buvo labai rami. „Nu ką, turtas, - sakė. – Dėl turto nereikia jaudintis...“

    Įdomu viskas, kas susiję su pirmąja mūsų profesionalia aktore, su didžiosios šeimos Mama. Ir aplinka, kurioje praleido paskutinius gyvenimo metus, ir tai, kaip gyvenimas svetur keitė, kas dešimtmečiais buvo nusistovėję. Dera pripažinti, jog daugelis su ja artimai bendravusių žmonių nė nežinojo nepaprastai garbingos S. Venclauskienės praeities, o ji pati, taip pat ir jos artimieji, pažįstami žmonės šito niekada neakcentavo. Gerbė už dabartį, už vidinį grožį.

    Turėjo jau daugiau kaip septyniasdešimt metų, kai išsirengė tolimon kelionėn. Matė, kas dėjosi keturiasdešimtaisiais, žinojo, jog neištvers, todėl nutarė pasirinkti tremties vietą pati.

    Šeštojo dešimtmečio fotografijose S. Venclauskienė jau nebe tokia, kokią mes įpratę matyti nuotraukose, įamžinusiose ją su P. Višinskiu, G. Landsbergiu-Žemkalniu, Vydūnu, Žemaite ir kitais garsiais Lietuvos žmonėmis. Nors ir visi, pažinojusieji ją, bendravę paskutiniais gyvenimo metais, tvirtina, jog S. Venclauskienė dvasiškai nepalūžo, sunku tuo patikėti. Ir išvaizdoje, ir akių žvilgsnyje – lemtingas tremties ženklas.

    Žinoma, toji neviltis neturėjo nieko bendro su komforto stoka. Jų namuose, nors visais laikais galėjo gyventi kaip grafai, ypatingo komforto niekada nebuvo. Kai šalimais toks pulkelis vaikų, koks visada augo Venclauskių namuose, kitaip ir būti negalėjo. Be to, dar jos mama buvo savaip pirmeiviška: valgė drauge su tarnais (tuomet tai buvo didelė naujiena) ir šitokios tvarkos mokė savo dukterį. Danutės tvirtinimu, Mamos mama garsėjo kaip labai įdomus žmogus. Be kita ko, siuvo sukilėliams tikro šilko marškinius – kad neatsirastų utėlių.

    Neviltį praskaidrindavo Danutės, Mariko, Stefos artumas. Vėliau netoliese įsikūrė buvęs globotinis A. Saulaitis su šeima. Čikagoje apsigyveno buvęs augintinis A. Jakševičius. Atvažiavo į JAV Henrikas Venclauskas. Lietuva tarsi priartėjo. Tačiau S. Venclauskienė sielojosi, kad dukra negali dirbti pagal Vytauto Didžiojo universitete įgytą teisininkės profesiją – būtina tobulai išmokti anglų kalbą. O juk ją gabia, net talentinga laikė Lietuvoje. Rimtos galvos tėvo ateitį pranašavo. Marikui lengviau – gimnaziją baigė jau Amerikoje, kalbos barjero nebus. Džiaugėsi, kad paėmė kelionėn Stefą – pražuvusi būtų Lietuvoje: nei išsilavinimo, nei pastogės virš galvos neturėjo. Ji – iš labai gausios šeimos. Labai daug Mamos širdies pamatė S. Dzvankauskaitė. Taip pat ir M. Venclauskas, kuriam buvo lemta tapti paskutiniu didžiosios šeimos augintiniu. Ypač Mama rūpinosi Mariku, šiam išėjus į kariuomenę. Kartą ilgiau negavusi laiško, net į Raudonąjį Kryžių kreipėsi.

    Labai sielojosi, kad niekas, išskyrus K. Bačianaitę, nerašo iš Lietuvos. Apskritai čia, Amerikoje, retai tada kas gaudavo laišką. Tik po Stalino mirties padėtis šiek tiek pasikeitė.

    K. Bačianaitės, buvusios globotinės, laiškus dešimtis kartų perskaitydavo. Ir ašarom nulaistydavo.

    Domėjosi S. Venclauskienė ir kultūrine, visuomenine išeivijos veikla. Kai būdavo kokie lietuviški renginiai, teatro vaidinimai, lankė juos visada. Tačiau tik kaip eilinė žiūrovė.

    Vėliau įsitaisė karvę, triušių.

    Iš gyvenimo išėjo tyliai ir ramiai – taip, kaip buvo įpratusi gyventi.

 

*

 

    - Aš buvau jauniausia globotinė. Paskutinė lazda, - seno, dar Mamos sodinto šermukšnio pavėsyje pasakojo77 S. Dzvankauskaitė-Kapeckienė. – Mama mane kažkada taip praminė, taip ir prigijo.

    Į Venclauskių namus Stefą atvežė jos tėvas. Atvežęs paliko vežime. Išėjusi į kiemą, S. Venclauskienė paklausė: „Ar nenorėtum pasilikti pas mane? Aš tave leisčiau į mokyklą“. Stefos niekada niekas taip gražiai klausęs nebuvo. Jai atrodė, kad sapnuoja. Tikroji mama jos nemėgo, daugiausia augino tetos, dėdės. Nors turėjo dar devynias seseris ir brolius, visų gerai ir nepažinojo.

    Keturiolika metų tuomet jai buvo.

    Tolimi, laiko ūkuos skendintys laikai. Tačiau S. Kapeckienė sako, jog viską, kas susiję su Mama, atsimena iki smulkmenų. Bet giliausiai širdin įstrigo karas, išsiskyrimas su Lietuva.

    - Pareinu kartą iš mokyklos namo, - pasakoja S. Kapeckienė, - toks mažas berniukas stovi prie lango. „Ką tu čia darai?“ – klausiu. „Ponia, mano mamytė sakė, kad nuo šitų namų niekur nenueičiau“. Aš jį įsivedžiau į kambarį, ten berniuką ir Mama pamatė. Tik tada sužinojau, kad jis – žydukas. Po poros savaičių jį išvežėme į kaimą, saugesnėn vieton – sužinojome, jog kažkas įskundė. Su Done (Danute Venclauskaite – L. P.-K.) vos spėjome išgabenti berniuką, kurį buvome „perkrikštiję“ Jonuku.

    Paskui atsirado dar du žydukai: kokių 10-12 ir 8 metukų. Netoli A. Gricevičiaus lietuvių saldainių fabriko stovėjusioje Venclauskiams priklausančioje daržinėje buvo iškastas kambarėlis, iš šiaudų padaryta anga. Kai vaikus kažkas išgąsdino, juos taip pat išvežė į kaimą. Stefa girdėjusi, kad jie išliko gyvi.

    - Tik vieną kartą mačiau verkiančią Mamą, - kai iš Lietuvos važiavom. Atsigulė ji Kretingos bažnyčioje kryžium ir pasimeldusi pasakė: „Stefelyte (ji visada vadino mane Stefele arba Stefelyte), dabar iš manęs viską atėmė. Dabar aš galiu verkt...“

    Tai buvo paskutinis kartas, kai Mama užsuko į savo mėgiamą bažnyčią.

    S. Kapeckienė niekada nėra mačiusi Mamos piktos, nors ir labai sunkiomis valandėlėmis yra tekę būti šalia. Visada S. Venclauskienė buvo linksma, nuotaikinga, tokius ir vaikus matyti norėjo.

    - Vokietijoje, kai subombardavo, mes penkiese vienoj lovoj miegodavome. Skersai, ne išilgai. Štai šitaip...

    Vienas bombardavimas ypač įstrigo į atmintį. Po jo – dujos. Paskui – tamsiausia naktis. „Jau Stefelytės nėra...“ – netikėtai išgirstu raudančią Mamą. Mes einam per degančias vielas. Ir nė vieno žmogaus aplink. Ir tik po kurio laiko susitinkam. Džiaugsmas didžiausias... Ir glėbesčiuojamės, glėbesčiuojamės!!!

    Vokietijoje apsistojo pas Saulaičius. Stefa penkis vokiečių vaikus prižiūrėjo. „Valgyt beveik nebuvo... Miltus su vandeniu maišydavo... Ir pirmas Kalėdas atsimenu. Ir vitrinoje duonos kepalą. Vis galvodavau: jei kas leistų iki soties prisivalgyti, galėčiau mirti. Atvažiavusi į Ameriką, nuėjusi į parduotuvę, ilgai tai prisimindavau“.

    Gyvenant Vokietijoje, nors kankino įvairiausi nepritekliai, buitiniai rūpesčiai, Mamai labai rūpėjo Stefos mokslo reikalai. „Eik, kelkis iš kaimo į lagerį, - ragino, - ten – didesnės galimybės“. Ir vis pridėdavo, o vėliau laiškuose ragindavo: „Tik nepadaryk, vaikeli, sarmatos! Nei man, nei Lietuvai“.

    - Gal todėl pirmiau kaip visi aš atvažiavau į Ameriką. Sunkus, labai sunkus buvo gyvenimas. Be kalbos, be namų, be darbo. O svarbiausia – be Mamos. Teko viską pradėti iš nieko.

    Stefa lankė medicinos seselių kursus, dirbo ligoninėje. Uždirbdavo labai mažai, todėl nuėjo į fabriką. Dirbo viską. Geras rankas turėjo. Visų mėgiama buvo, tik vadovauti, kad ir kaip kvietė, nesutiko. O kvietė daug kartų, ypač Lorenco elektronikos fabrike, kuriame praleido daugiausiai savo gyvenimo metų. Stefa įsitikinusi, jog jos sugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis, kuris taip patikdavo didesniems ar mažesniems bosams, yra Mamos perduotas jai. Ir ne tik jai, beje. Daugeliui augintinių ir globotinių. Nors ir ne visi užaugo auksiniai, tačiau rūpinosi ir sielojosi dėl kiekvieno.

    Nors praėjo beveik pusė amžiaus, S. Kapeckienė nesuklysdama galėjo papasakoti apie kiekvieną „namų ant Pasadnos ulyčios“ kertelę. Deja, kol kas, nors Lietuvoje lankėsi jau ne kartą, tuomet, aštuoniasdešimt devintaisiais, jie tebebuvo tarsi uždraustas vaisius – į Šiaulius įvažiuoti leidimo neduodavo. Vylėsi, jog Atgimimas pakeis ir šias instrukcijas.

    - Vaikai jai buvo didžiausias džiaugsmas, - mūsų pokalbis vėl sukasi apie Mamą. – Jokiu būdu ne vargas. Apie tai pati ne sykį yra kalbėjusi. Džiaugdavosi, kad gali padėt. Nepraeidavo pro vaiką jo nepašnekinusi, nepaglosčiusi. Taip pat ir pro gyvulį...

    Stefa nepaprastai jautri, ji vėl verkia. Ji nori papasakoti apie Mamą kuo daugiau, tačiau prisiminimai virsta ašarom.

    - Mama turėjo kažką ypatinga. Ją visi labai mėgo. Lietuvoje kas užaugo – kas kita. O mes drauge didelį vargą kentėjom. Kol gyvenom Lietuvoje, ir maisto buvo lig valiai. O Vokietijoj... Tačiau, atsisėdusi valgyt, Mama visada pusę maisto atiduodavo man ir Marikui.

    Nors Amerikoje tolokai gyveno, pas Mamą dažnai atvažiuodavo. Mama dažniausiai sėdėdavo čia, terasoje, netoli kurios ir kalbamės.

    - Ji vis sakydavo, kai atsiveždavau naują sūnų: „Ir vėl bernas!.. Ir kodėl jis neverkia? Juk kai vaikas verkia, tai – kaip muzika“.

 

*

 

    - Mano atsiminimai daug trumpesni negu kitų, - kalbėjo78 M. Venclauskas, jauniausias ir paskutinis augintinis. Jis važiavo atostogauti pas D. Venclauskaitę, mes su sūnumi taip pat ruošėmės grįžti į Waterbury, todėl dabar jau antra para keliaujame automobiliu iš Čikagos drauge. Man patinka Marius. Lėtakalbis, kaip ir galima buvo įsivaizduoti kriminalistikos profesorių, tačiau drauge ir svajotojas, tylus svajotojas, o kaip vėliau įsitikinau, ir labai jautrios sielos žmogus.

    - Buvau ir prižiūrėtas, ir augino, ir saugojo, ir lepino, geriau negalėjo būt... – pro šalį bėga vis nauji pakelės vaizdai. – Niekada nemaniau, kad tai netikra mama. Aš turėjau Motiną ir ji buvo tik S. Venclauskienė.

    Kai išvažiavo iš Lietuvos, Marius turėjo devynerius, kai atsidūrė Amerikoje – penkiolika. Marius prisipažįsta, kad buvęs ne vienas geriausių. „Vienas sunkiausių buvau, - pasitikslina. – Paskui tik susitvarkiau“.

    - Lupdavo kailį Mama?

    - Ne. Donia. O Mama tik pabardavo. Ir tai nelabai. Palyginti kiek aš pridarydavau, tai mažai tebardavo. Ne tik paskutiniu kąsniu dalinosi su manimi, ką turėjo gardžiausio, – viską man atiduodavo.

    Šiaulius Marikas jau kaip per miglą beatsimena. Mokyklą, kurią lankė. Batus, kuriuos įkišo į tvorą ir negalėjo ištraukti. Tačiau namą, kuriame gyveno, tą gražųjį namą ant Pasadnos ulyčios atsimena taip, tarsi tik vakar jo duris būtų užvėręs.

    Kaip pateko į Mamos prieglobstį, jis nežino. Kažkaip neįsiminė šito, gal dėl to, kad buvo paskutinis augintinis, - ir kiti.

    Be to, argi tai taip jau svarbu. M. Venclauskas visada buvo įsitikinęs, kad jis – tikras sūnus ir jam sunku apie tai kalbėti.

    Šis kelias Mariui niekada neprailgsta. Juk važiuoja į namus, kuriuose tiek gražių dalykų patirta, į kuriuos sugrįžtant visada labai laukdavo Mama. O ir pagalbos jo visada reikia. Žolę nupjaus, malkų žiemai paruoš. Ir Mamos kapą aplankys, žinoma.

    Mariaus sūnūs – Darius ir Linas – jau suaugę. Dukra ir jos bendraamžė svetimtautė augintinė (!) – studentės. Buvo smagu žiūrėt, kaip Marius su žmona Danute džiaugėsi mašinoje radę mergaičių laišką–siurprizą. „Tai štai kodėl jos taip ilgai nemigo...“

    „Gerumas – pats didžiausias palikimas“, - galvoju, automobiliui skriejant greitkeliu. Už vairo – tik vakar pirmąsyk sutiktas žmogus, tačiau su juo sutikčiau keliauti nors į Mėnulį.

 

*

 

    - Buvo kokie 1926 metai, kai pirmąsyk pamačiau S. Venclauskienę, - nors praėjo tiek metų, Čikagoje gyvenanti gydytoja Janina Bortkevičiūtė-Jakševičienė, augintinio Algirdo Jakševičiaus našlė, prisimena79 net menkiausias smulkmenas, susijusias su Mama. „Tai todėl, - vėliau prisipažins, - kad jos širdis buvo nepaprasta“. – Mergaičių gimnazijoje kažkokia proga buvo vaidinimas, kuriame čigonę vaidino S. Venclauskienė. Kaip aktorė ji padarė didelį įspūdį. Donė vaidino princesę, na, o mano būsimasis vyras – tuomet dar mažas berniukas – kažkokį epizodinį vaidmenį“.

    Tų prisiminimų daug ir pačių netikėčiausių. Gerai pamena ir pirmąjį susitikimą su Venclauskių namais. „Esi angelas. Kaip tu į tą mano velnią ir įsižiūrėjai?“ – apkabino Janiną Mama. Pasirodo, Algirdas buvo pradėjęs rūkyti, o kartais net nugerdavo. Algirdą ir Janiną iš pat pradžių visa didžioji Venclauskių šeima praminė Romeo ir Džiuljeta.

    - Jie priėmė mane į savo namus išskėstom rankom. Buvau iš neturtingos šeimos, tačiau man vestuvinės suknelės net į Rygą važiavo. K. Venclauskis dovanojo didžiulę dėžę paauksuotų šaukštų, šakučių. Ir po vestuvių, atvykę į svečius, kaskart daugybę dovanų atveždavo.

    Algirdas užaugo labai tvarkingu, geraširdžiu žmogumi. Turėjo daug ir Venclauskių geriausių bruožų. Dirbdamas teisininko darbą, niekada nepamiršo Mamos žodžių, jog ir atsakingiausią sprendimą priimant, reikia nepamiršti, ką sako širdis.

    - Mama buvo visų užtarėja, - prisiminė J. Jakševičienė dar vieną epizodą iš praeities. – Mano brolis sulaužė stalą ir už tai jį norėjo išvaryti iš gimnazijos. Ne jis vienas buvo kaltas, keliese išdykaudami sulaužė. Tada brolis nutarė prašyti S. Venclauskienės pagalbos. Mama užsistojo Vacį ir ir jo nepašalino iš gimnazijos. Be to, Mama buvo žmogus, kuris negalėjo kitam ko nors neduoti. Vienąsyk, jau ištekėjusi buvau, dovanojau jai chalatą, o netrukus su juo pamačiau globotinę Stasytę. Iš pradžių net pyktelėjau – taip sunkiai tam chalatui sutaupėm pinigus, nors tuo norėdami pradžiuginti Mamą...

    J. Jakševičienė papasakojo ir kaip Venclauskių namuose atsirado augintinis Antanas Saulaitis (deja, susitikti su juo nepavyko – atvykęs į JAV, pataikiau į A. Saulaičio laidotuves. Velionis užaugino du vaikus, su kuriais susipažinau, – kunigą Antaną ir poetę Mariją). A. Saulaičio motina buvo skalbėja. Dvylikametis berniukas susirgo džiova. Mama jį pasiėmė ir pradėjo gydyti žaliais kiaušiniais. Daktarai atsisakė (jau spjaudė kraujais, sakė, kad ilgai negyvens), o Mama išgydė. Žinoma, ir be žalių kiaušinių buvo visko – ir aplinka, sąlygos, ir pajūris. Vėliau išleido į mokslus, Antanas baigė teisę. Tapo žinomu žmogumi. Ypač daug nuveikė vadovaudamas skautų judėjimui.

    J. Jakševičienė geru žodžiu prisiminė ir advokatą K. Venclauskį:

    - Tai pasakojo mano vyras. Kartą atėjo žmogus, kuris pasisakė norįs padėkoti už suteiktą jam mokslą. K. Venclauskis paprašė palaukti, kol persirengs išeigine eilute. „Jūsų dėka baigiau universitetą, - pasisakė atvykėlis. – Nežinau, kaip jums ir atsidėkoti“. – „Ar jūs žinote, kad esate pirmasis iš tokio būrio, kuris atėjo padėkot?“

    Ne atsitiktinai advokatas paprašė lukterti, kol persirengs juoda išeigine eilute.

    O jaunasis A. Jakševičius, visai atsitiktinai tapęs to pokalbio liudininku, stovėjo nuošalyje ir klausėsi. Jam tai buvo naujiena.

    - Aš kažkodėl labai patikau K. Venclauskiui, - pasakojo J. Jakševičienė. – Donė šalia jo miegodavo, kai tėvas jau sunkiai sirgo, tačiau jis manęs paprašė, kad būčiau kuo arčiau: „Lai tas angelas būna šalia“.

    Ne atsitiktinai, matyt, Janina tapo gydytoja. Ji ir dabar tebedirba, gydo vaikus. Pats patyriau, kaip myli ją mažieji pacientai, gerbia jų tėveliai. O prieš įsikurdama Čikagoje, penkerius metus dirbo Pakistane.

    - Kai važiavom į Pakistaną, Mama užsidėjo rožančių ant rankos. Ji labai dėl Dalytės (vyriausioji sunkiai serganti daktarės dukra – L. P.-K.) sielojosi, labai mylėjo mano vyrą. „Šventas Kristoforai, - sakė, - vežk juos laimingai į Pakistaną ir sugrąžink. Beveik esu tikra, kad jie iš ten nebegrįš. Bet aš melsiuos, kad sugrįžtų“. „Šventas Kristoforai, - po penkerių metų nusiėmė rožančių nuo rankos, - dabar aš tavęs nebetrukdysiu, ačiū tau, jau sugrįžo manieji laimingai, ačiū“.

    O šis prisiminimas – dramatiškiausias:

    - Už poros dienų turėjau laikyti valstybinius egzaminus universitete. Buvau tik ką grįžusi iš Pakistano. Amerikoje reikėjo visus daktaro egzaminus išlaikyti iš naujo. Po tiek metų (po Vytauto Didžiojo universiteto baigimo buvo prabėgę apie penkiolika metų – L. P.-K.) buvo nelengva laikyti tokius egzaminus, ir dar svetima kalba. Janus (taip J. Jakševičienę visada vadino S. Venclauskienė – L. P.-K.), būk rami, viskas bus gerai“, - išgirdau netikėtai, net atsisėdau, nesuprasdama, iš kur sklinda Mamos balsas. Ir tą pat akimirką – Donės balsas telefono membranoje: „Mama išėjo...“

    Mama žinojo, kad bus tie egzaminai.

    Tai – ne vienintelis beveik mistinis prisiminimas.

    Tą pat akimirką, kai mirė Mama, S. Kapeckienės namuose netikėtai užgeso šviesa. Kaune gyvenanti A. Vinklerienė (Lialia) nežinojo, kur dėtis, dar niekada nesijautė taip blogai, rodės, širdis plyš. Nujautė širdis.

    Nežinau, kaip tai pavadinti, tačiau kažką panašaus į mistiką S. Venclauskienės dėka patyrė ir šios knygos autorius. Jos gimimo dieną filmavome Waterbury kapinėse. Visąlaik širdis buvo kažko nerami. Vos spėję užsukti į šalimais stovintį restoranėlį papietauti, turėjome retą progą stebėti baisųjį tornado. Vietiniai gyventojai pasakojo, jog tokios audros jau gerą dešimtmetį nėra buvę. Mūsų akyse nežmoniška jėga rovė medžius, vertė telefono stulpus, pridarė daugybę nuostolių. Kažin kas būtų likę iš mūsų, jei tornado būtume sutikę kitoje vietoje?

    Arba: nusileidus Niujorko oro uoste, kišenė buvo beveik tuščia. Pardavus prieš kelerius metus pirktą, vis dar džiovinamą parketą,  pinigų bilietams beveik užteko, o kitiems kelionės tikslams buvo keičiama tokia suma, kurios pakako nebent vieniems pietums (tokios, deja, buvo sovietinės instrukcijos). Kad susidursiu su milžiniška problema vos nusileidęs Amerikos žemėje, nė nepagalvojau, - niekas Lietuvoje, deja, neįspėjo. O apie problemą supratau moters, kurios pasiteiravau, kaip surasti autobuso į Waterbury stovėjimo aikštelę, dėka. Pasirodo, netyčia užkalbinau tautietę. Ji susidomėjo, kur ir kas mūsų laukia. Kai pasakiau,  pasidžiaugdamas, jog visai netrukus jau būsiu pasiekęs kelionės tikslą, atsakė, jog S. Venclauskienė buvo nepaprastas žmogus, daug gero apie ją girdėjusi. „Tačiau jūsų laukia kelių valandų  kelias“, - pridėjo. Išpylė karštis, nes tokia informacija buvo naujiena. Supratau, kad sovietinės valdžios iškeistų pinigų autobuso bilietams nepakaks. Tarsi atspėjusi mano mintis, moteris nuramino: „Nupirksiu bilietus“.

    Ar galėjo taip atsitikti be šviesios atminties S. Venclauskienės įsikišimo? Sunku net įsivaizduoti, kuo viskas būtų baigęsi.

    O kas buvo toji geradarė, taip ir nesužinojau. Bent dabar norėčiau jai padėkoti.

    Beje, vieni paskutinių Mamos žodžių buvo šie:

    - Jei gyvenčiau iš naujo, imčiau auginti tik sergančius vaikus.

    Čia, tolimojoje Čikagoje, J. Jakševičienės namuose, kuriuose buvoja daug žymių svečių, S. Venclauskienės vardas tariamas su pačia didžiausia pagarba.

 

*

 

    Garbingo jubiliejaus – S. Jakševičiūtės-Venclauskienės 115-ųjų gimimo metinių išvakarėse aplankiau jos kapą, nusilenkiau už nepaprastą meilę Lietuvai ir artimui. O artimas jai buvo kiekvienas, kuriam reikėjo šilumos, užuovėjos, jautrios širdies.

    Deja, ir šitokiam žmogui paskutinius gyvenimo metus teko nugyventi toli nuo tėvynės.

    Čia, kur S. Jakševičiūtė-Venclauskienė atgulė amžino poilsio, - Amerikos lietuvių kapinės. Kalnelyje – kaip nuo senovės įprasta Lietuvoje. Laidojant niekas nepasakė, jog Lietuva neteko pirmosios savo profesionalios aktorės. Tai nepažymėta ir akmenyje. Tačiau yra iškalti akmenyje Lietuvos himno žodžiai, kurie čia, labai toli nuo tėvynės, nepaprastai jaudina. Yra ir dar keli žodžiai, kurie, pasak legendos, pasiūlyti buvusio augintinio T. Stonio: „Didi širdis nustojo plakus“.

    Didi širdis nustojo plakus 1958 m. sausio 16 d.

 

PASKUTINIS INTERVIU

 

    Šis interviu mane pasiekė iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Per kelis kartus. Tuos septynis abiejose pusėse prirašytus lapelius 1988-1989 metais buvęs „Keleivio“ redaktorius J. Sonda-Sondeckis siuntė bijodamas padaryti adresatui  nemalonumų. Kodėl – netrukus suprasite.

    Į Lietuvą atėjo toks laikas, kai ir šis, kol kas tėvynėje nežinomas S. Jakševičiūtės-Venclauskienės pasikalbėjimas turi tapti žinomas.

    „Tai – iš korespondencijos, kuri buvo atsiųsta „Keleiviui“. Jos autorius – Klemensas Prielgauskas. Tarnavo jis Užsienio reikalų ministerijoje, dabar jau tiksliai nebepamenu, kokiose pareigose, regis, nelabai aukštose, - rašė J. Sonda-Sondeckis80. – Žinoma, jau miręs. Nelaimė, kad visi, kieno raštus esu Tamstai prisiuntęs, ilsisi kapuose ir iš jų nebegalima gauti daugiau žinių.

    „Keleivyje“ apie S. Venclauskienės mirtį jau turbūt buvo rašyta, todėl Kl. Prielgausko rašiniu nepasinaudojome. Laiške žadėtų Stanislavos atsiminimų apie Janonį, Višinskį, Kudirką jis taip ir neatsiuntė“.

    Paskutinio S. Venclauskienės interviu autorius Kl. Prielgauskas laiške „Keleivio“ redakcijai rašė81: „Šis pasikalbėjimas įvyko 1957-ųjų lapkričio 16 dieną. Ji prašė jos žodžius perduoti lietuvių visuomenei taip, kaip papasakojo man. Prašė jų neiškraipyti ir nuo savęs nieko nepridėti – „jokio dvylekio prašau neprikišti“ – tai buvo jos paskutinis pageidavimas.

    Turiu prisipažinti, kad esu kaltas, jog tas pasikalbėjimas nebuvo atspausdintas dar jai gyvai esant. Viena – dėl ligos, o antra – velionė S. Jakševičiūtė-Venclauskienė man atrodė dar tokia stipri, kad aš niekada negalvojau, kad po mūsų pasikalbėjimo, lygiai po dviejų mėnesių ji atsiskirs su šiuo pasauliu ir nueis Amžinybėn, iš kur niekas nebegrįžta“.

    Štai ištrauka iš pasikalbėjimo:

    „Našlaičių ir vargšų globojimas yra visiems žinomas. Norėčiau plačiau papasakoti apie šiandieninius Lietuvos niekšus, kuriems irgi buvau kažkada ištiesusi ranką. Tai labai skaudi vieta, bet aš jos negaliu nutylėti. Visų pirma tai liečia Gedvilų šeimą ir Mečislovo Gedvilo niekšišką „dėkingumą“.

    Dar šio amžiaus pabaigoje mūsų namuose lankydavosi Elena Blinstrubaitė, labai negražios išvaizdos – rusvaplaukė, didele, neproporcinga savo veidui nosimi – mergina. Drauge tai buvo pasiutusio temperamento ir labai nelaiminga mergaitė.

    Įsimylėjo mano mokinė gražuolį palaidūną – Šiaulių miesto valdyboje tada tarnavusį Aleksą Gedvilą. Aleksas buvo didelis girtuoklis, kortuotojas, apgavęs kelias Šiaulių merginas. Alimentų prispaustas prie sienos, nebeturėdamas pinigų nei kortoms, nei degtinei, iš bėdos sutiko A. Gedvilas vesti negražiąją Eleną, gavusią iš tėvų, pardavusių dvarą, 4000 rublių dalies. Netrukus jie išvyko gyventi Rusijon. Ten ir gimė Mečislovas – dabartinis pavergtos Lietuvos švietimo ministeris.

    Mečys išaugo svetimoje Lietuvai dvasioje. Elena ir Aleksas tarp savęs kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Bet jis buvo gabus ir 1919-aisiais su tėvais grįžęs Lietuvon, ne tik greitai pramoko lietuviškai, bet net mokytojavo Palangoje.

    Grįžus Lietuvon, padėjau įsikurti. Ir tarnybą Mečiui gavau. Mano vyras K. Venclauskis kelis kartus gynė M. Gedvilą, teisiamą už komunistinį veikimą (jam visą laiką kvepėjo komunizmas, nors užklaustas sakydavo nesąs komunistas). Kartą Venclauskis už jį buvo užstatęs net 20 000 litų, kad iki teismo Gedvilas būtų laisvėje. Pagaliau vyras jį apgynė, jis buvo išteisintas.

    Kaip visiems gerai žinoma, 1940-ųjų vasarą Lietuvą okupavo nudriskusi ir utėlėta „raudonoji“ armija. Aš jau buvau našlė, nes mano vyras mirė tų pat metų vasario mėnesį ir, ačiū Dievui, nebepamatė tų niekšų darbų. Bent tiek gerai. Bet mane likimas labai prispaudė. Vos spėję įeiti Šiauliuosna, NKVD tuojau mane išmetė iš viso namo, ir patys jame įsikūrė. Aš sugrįžau į kieme esantį namelį – seną ir apleistą. Komunistai atėmė ir nedidelę vilą Palangoje, kur su vaikais ir našlaičiais praleisdavom vasaras. Tas pats įvyko su butu Kaune, kuriame pastoviai gyvendavo vaikai ir našlaičiai, einantieji mokslus iš mano lėšų. Buvo palikti tik du prasčiausi kambarėliai, o visas didelis butas konfiskuotas, jame apgyvendinti rusai bei žydai. Nors tiek M. Gedvilas, tiek jo tėvai žinojo labai sunkią mano padėtį, niekas nepasirūpino nei mano našlaičiais bei vaikais, nei manimi (išskirta mano – L. P.-K.). Negavau ir pensijos. Vis tik  NKVD pas mane neatėjo. Nors tokį „dėkingumą“ parodė M. Gedvilas.

    Kilus karui, M. Gedvilas su šeima ir tėvais išbėgo Rusijon ir ten ištupėjo iki 1944-ųjų pabaigos. Suprasdama, kas laukia, sugrįžus rusams, turėjau apleisti savo mylimą tėvynę Lietuvą“.

                                                                   V skyrius

MAMOS LAIŠKAI*

 

    Prieš mane – pluoštas S. Jakševičiūtės-Venclauskienės laiškų. Dauguma jų nuo laiko pageltę ir parudavę, kai kurių gerokai spėjęs išblukti rašalas. Seniausiems – daugiau kaip pusšimtis, paskutiniams – keturiasdešimt vieneri metai. Kai kurie jų truputį trenkia pelėsiais, tačiau dauguma – sunkiai nusakomu laiko kvapu. Įvairiai jie buvo saugojami, kai kurie kurį laiką net žemėje užkasti pragulėjo. Kai ką baugino Sibiras, kai kas pats savęs bijojo. Pastarieji, beje, Mamos laiškus sunaikino, ko dabar labai gailisi. O ir pasklidę šie laiškai buvo labai plačiai. Štai šiuos, bene didžiausiąją krūvelę, išsaugojo Lialė – mieloji A. Jakševičiūtė-Vinklerienė. Dar kitus – K. Bačianaitė. O štai šituos parsivežiau iš Amerikos. Daugiausia tai S. Dzvankauskaitei-Kapeckienei dar iš Vokietijos rašyti atvirlaiškiai ir laiškai. Na, o šitie buvo nukeliavę ilgiausią kelią – net iki Australijos.

    Tai labai asmeniški laiškai. Tokie, kokius rašo savo vaikams viso pasaulio mamos. Skirtumas tik tas, kad tų vaikų buvo labai daug. Tačiau tikra motiniška šiluma alsuoja kiekvienas nuo laiko pageltęs pergamentas ar mums tokius tolimus laikus primenantis atvirukas.

    Labai sunkiai su šiomis relikvijomis atsisveikino visi jų savininkai. Daug kartų tai gerai apgalvoję, gal net su artimiausiais žmonėmis pasitarę. Ir aš juos labai gerai suprantu, nes daugelį tų žmonių jau gan artimai pažįstu. Visiems jiems Mama – pats brangiausia Žemėje žmogus. Tie laiškai dešimtis kartų skaityti ir net išmokti atmintinai, jų ieškota liūdesio ir džiaugsmo akimirką, ne kartą jie buvo svarbiausia dvasinė atrama. Pati tinkamiausia vieta jiems -  Motinystės muziejus, jei toks būtų.

    Liūdna, žinoma, kad negaliu pacituoti nė vieno augintinio ar globotinio laiško Mamai. Didelei Mamos širdgėlai, jie nuskendo per nelemtąjį potvynį tolimajame Waterburyje. D. Venclauskaitė pasakojo: tų laiškų Mama gailėjo labiau už viską.

 

*

    Prieš mane – vienas iš „tradicinių“ laiškų Lialei. „Tradicinis“ jis tuo, kad tokius laiškus rašydavo visi kartu. Žinoma, Mama juos ne tik pradėdavo ir pabaigdavo, bet ir pagrindinis laiško turinys būdavo Mamos ranka parašytas. Na, o jai padėdavo kiekvienas, kas tuo metu buvo netoliese. Ši graži tradicija buvo puoselėjama visąlaik. Tie, kurie išvažiuodavo toliau mokytis, vesdavo, ištekėdavo, sulaukdavo kaip tik tokių laiškų. Šis laiškas pažymėtas 1935 metų rugsėjo pirmosios data:

 

    Brangus Lelik,

    Pirmiausiai aš, laukdama arklių, prisidedu savo sveikinimais prie bendro laiško.

                                                                                       M a m u n i a

    Aš gi nieko nerašau, nes kitą šeštadienį manau būti Biržuose (Ten tuomet buvo apsigyvenusi jaunoji Vinklerių šeima – L. P.-K.).

                                                                                        V l a d a s

    Na, žinai, neturiu daug laiko, mat pilnu tempu mokaus „tuncių“. Taigi, linkiu, kad sektųs.

                                                                                        P e p y t a

    Prie bendro kolektyvo ir man tenka prisidėti vienu kitu žodžiu. Gaila, daug kas ruošiasi kitą savaitę  Jūsų laimingą „gūžtelę“ aplankyti, bet man to malonumo neteks. Reikia ton kvaišon galvon teisės dalykus kimšti, tai visai kita linkme važiuosiu – Kaunan. Kadangi gana puikiai Kaune su Bubaliu gyvenam, tai ir nuo jo Jums linkėjimų drįstu sudėti. Bučiuoju –

                                                                                          N i u n k i s

    Tuo tarpu atvažiavo Ontia Mylės pasiimti ir mūsų bendra kompanija iširo. Apie Pepo galiu pasakyti, kad jis artisto pašaukimą pajutęs, nes 16.XI vaidina, visai menininku nori tapti, su inspiracija savo mergičkos ar iš pavydo, kad ji su kitais nešoktų. Mokinasi šokti, sako, paguli lovoj, susapnuoja kokį šokį, marš iš lovos ir davai valsuoti. Aš esu didžiai pasipuošusi, su nauja bliuzele, su perdirbtu sijonu, vienu žodžiu, taip, kaip norėjau pas Jus atvažiuoti. Birutė irgi yra, bet ji išėjo pas Aliną, susižavėjus savo mokykla. (...) Šmotas (Šmotavičius – L. P.-K.) irgi atvažiavęs, į neolituanus įsirašė, vienu žodžiu, eina visai modernišku tempu: tam raj – gdzie chlieba kraj. (...) Gana apie baikas, kaip Tu, vaikuti, ar gausi Tu kokią bobapalaikę, kuri Tau vonią pripiltų ir išpiltų, nes Tau kilnoti kibirų jokiu būdu negalima? (...) Kad tie Šiauliai būtų arčiau, bepigu būtų.

    (...)

    Būk tik dabar atsargi, nekelk, pasisaugok. Bučiuoju. Tavo M a m a

 

    Kažin ar reikalingi komentarai laiškui, iš kurio dvelkia gerų namų šiluma? Didelė laimė turėti namus, kuriuose tave prisimena, ilgisi, laimė laukti atvažiuojant artimųjų.

    Labai šiltas ir po mėnesio rašytas atvirlaiškis, kuriame nesunku pajusti, jog tądien Mamai svarbiausia buvo Mariko sveikata: Vakar pas mane buvo užėjusi p. Gecienė ir, kol aš su ja kalbėjau, gal kokį pusvalandį, tai Muska su Kazike nepadabojo, ir Marikas be paltuko į kiemą išbėgo ir dabar vargšas labai kosėti pradėjo, kad tik ne difteritas būtų. Dar beveik po mėnesio (1937. X. 20) rašytame atvirlaiškyje vėl vyrauja maži ir dideli su vaikais susiję rūpesčiai. Jame džiaugiamasi, kad buvo atvažiavęs Vl. Kašauskas, kuris net kelis sykius buvo pas Pepciką, tačiau sielvartaujama, kad neparvežta naujienų iš Niunkio, kurį Vladas matęs tik iš tolo, - ką ir sakyt, rūpi Mamai studentai. Na, o Marikas jau pasveikęs, pats mažiausiasis teikia tik džiaugsmą ir įdomumą. Atvirlaiškis užbaigiamas visai smagia gaida: Mariks moka pasakyti, kad jau dviejų su puse metų, bet šiandien klausia: „Kas man tuos metus perpjovė, kad pusė?..“

    Nors ir daug rūpesčių turi Mama, tačiau laiškai tiems, kurie jau negyvena drauge su visais, rašomi buvo nuolat. Tai liudija laiškų datos. Štai dar vienas Lialei skirtas laiškas, rašytas 1937 m. lapkričio 9 d. Iš jo sužinome, kad Biržuose, pas jaunuosius Vinklerius, vieši Kaziunė, kad geras pažįstamas buvo medžioklėj ir nušovė 8 kiškius ir didžiausią ožį, kad jiems ne tik kiškį dovanojo, bet ir dar žadėjo ožio gabalą rytoj atitempti. (...) Jei mums pavyks gerai iškepti, tai ir Jums paragauti atsiųsiu, nes Lelytė labai mėgsta, - rašo Mama. Yra, beje, laiške ne tik buitinių naujienų: Vydūnas yra Šiauliuose, buvo pas mus, o penktą valandą berniukų gimnazijoje turėjo paskaitą „Tautos uždavinys“.O baigdama laišką Mama pažymi: Vydūnas davė labų dienų.

    O šis atvirlaiškis A. Jakševičiūtę-Vinklerienę pasiekė iš tuomet dar lenkų okupuoto Vilniaus:

    Vilnius, 10. IV. 39

    Brangi Lelička su visa Tavo familija, siunčiam jums linkėjimus iš brangaus Vilniaus. Vaikai vaikšto po miestą kupini įspūdžių. Mudvi su Mama galbūt važiuosim į Varšuvą pas p. Šitongof. Būk sveika, bučiuoju

                                                          Danuta

    Bučiuoju Tave su visa Tavo familija. Jūsų

                                                                          Mama

    Tačiau dažniausiai laiškuose randame įvairių smulkmenų, susijusių su vaikų mokymusi, su kasdieniškom, bet Mamai svarbiom problemom. Ir tai suprantama. Ji – Mama, ant pečių – didžiulė atsakomybė už tokį būrį vaikų, kam gi pasiguosti, su kuo pasitarti, jei ne su saviškiais, su tais, kurie patys tik ką gyveno panašiais rūpesčiais ir džiaugsmais: Muselė, kad ir su 2 iš lotynų, bet jau septintokė, o Gugelis kaip ir paliko (...) Bronius ir Stasia išlaikė. (...) Bronius įstojimui, o Stasia atestatui, ačiū Dievui, tiems pavyko. Algirduko su Raimuku nežinau rezultatų. (...) Tonka iš VI skyriaus gavo iš lietuvių pataisą (1939. 06. 16). Mariks jau į I skyrių vaikščioja ir be galo stropus, dar su tamsa žadinas, kad nepavėluoti. Ačiū Dievui, susilaukėm Gugos, įstojo į VII kl., į baigiamą, gal Dievas duos – išvargs gimnaziją (1941. 10. 13).

 

*

    Visai kita dvasia padvelkia iš laiškų, išsiųstų iš Vokietijos, kurie rašyti daugiausia ant pačių pigiausių atvirukų. Juose – sunkiai slepiama širdgėla, namų ir vaikų ilgesys, neaiškus rytojus. Regis, skausmą mažina tik tai, kad šalia yra Danutė, Stefa, Marikas. Ir vis dėlto, vis dėlto...

    Brangi Prietelka! – rašo Mama viename laiške, kurį pavyko surasti Amerikoje. – Pirmiausia turiu pranešti didžiausią naujieną: p. Stanukienė su Saulute ir Rūta su Vidučiu buvo pas mus. Jos turėjo pasitraukti iš Vienos, tik jųjų padėtis kritiška, išbėgo jos iš Lietuvos be rūbų, be pinigų ir be jokių daiktų. Vargo Vienoje, ir čia nemažiau prisieis vargti. Norėjo mūsų kaime apsigyventi, bet čia pilna pabėgėlių ir butų niekas neišnuomoja, tai prisiėjo už Donauwortho pavažiuoti, ten juos paėmė viena nepažįstama lietuvė globoti. Baisiai suvargusios. (...) Marikas lanko vokiečių mokyklą ir jau šiek tiek pramoko (1945. 04. 7).

    Kai pačios Mamos siūlymu iš to tolimo užkampio išvažiavo Stefa, didžiausiu rūpesčiu tapo „paskutinė lazda“. S. Dzvankauskaitė-Kapeckienė išsaugojo visus Mamos laiškus. Vienas jų jai buvo tarsi bomba. Ponia Stefa pasakojo, kad Mamą pasiekę gandai buvo tik gandai, tačiau tik nepaprastai savo vaiką mylinti mama gali taip reaguoti į juos. Tarsi kas šaltu vandeniu būtų perpylę, - prisimena buvusi globotinė. – Rodos, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Nedelsdama atlėkiau pas Mamą, nuraminau, apsiverkėm apsikabinusios abi, tačiau po to laiško į viską pradėjau žiūrėti kur kas rimčiau, o prieš darydama kokį nors sprendimą, visada gerai pamąstydavau: „O Mama ar pritartų tam?“

    Stefel! Čia tiek gandų, kad aš juos laužau pusiau ir iš tos pusės imu dešimtą dalį ir tai akys rausta, ausys vysta ir širdis verkia. Nevažinėk, vaikuti, į tas kareiviškas vakaruškas, abelnai į visokias vakaruškas, ten nič nieko gera, o tik vien glupstvos. (...) Nedaryk sau nelaimės, o man gėdos. (...) Ar Tu Šiauliuose nevengdavai kareiviškų vakaruškų, tai kuo jos čia geresnės? Ar eidavai pasivaikščioti su kokiu nors kareiviu? Ne. (...) Juk turi chorą, šokių repeticijas, susieinat, pakalbat. (...) Stefel, susizgribk, kol nevėlu, paklausyk manęs, paklausyk manęs! (išskirta mano – L. P.-K.) Liki sveika. Nuliūdusi (kol negausiu iš Tavęs pasižadėjimo nebendrauti su kareiviais) Mama (1945. 09. 7).

    Daugiau, beje, tokio turinio laiškų nebebuvo.

    Laiškuose vis dažniau išsprūsta: Mano sveikata jau daug geresnė, pati viena, tik su lazda apeinu aplink kiemą (1948. 04. 1). Tačiau parašo apie savo negalavimus tik tuomet, kai jau beveik viskas gerai: Taip stipri esu, kad jau Tavo vestuvėms galėsiu turbūt šokti.

    Atvirlaiškiai pažymėti vis dar nelemtuoju Dillingen-Donau, Litauisches Lager.

    O štai ir paskutinis laiškas, rašytas iš Europos:

    Mieli mieliausi Stefute ir Vyteli!

    Vakar tik gavau iš Jūsų laišką su „deduku Samu“, jis man labai pritiko, nes Marikas jau septynios savaitės guli sanatorijoj ir vienas Dievas težino, kada galės jis iš ten išeiti, viskas priklauso nuo valgio ir jo apetito. Svorio šiek tiek pribuvo, valgis ten neblogas, bet vaisių negauna, tai aš iš kur kapeiką gavus, perku jam kiekvieną dieną po 1 kg obuolių ir ½ kg vynuogių. Buvo su juo jau beveik viskas gerai, bet (niekuomet nėra be „bet“) susišaldė, gavo gripą (...). Dėkoju Jums labiausiai už „deduką“, o ypač už Gugos siuntinį, tegul geras Dievas Jums šimteriopai atmoka, jam tai sunku, begaliniai sunku, turi kvotimus ruošti (...), o čia nedatekliai. Viena laimė, kad kvotimai gerai sekasi. Gal Kalėdoms jau bus gydytoju, kitoniška savijauta. Mes čia, Kemptene, nebeilgai būsime, parašėm pažįstamiems, kad atsiųstų sutartį ir nusistatėm apleisti savo seną ciocę Europą ir persikraustyti užjūrin. Žinoma, ir ten ne pyragai, bet ir čia ragina prisispyrę, kad arba pas Staliną skubėti ant šakos, ar kur kitur, tik nelikti Vokietijoj, nes vokiečiai nenori auslenderių. Parašėm į kelias vietas, kur mums siūlė atsiųsti sutartis (...). Su Nika tai begaliniai liūdnai išėjo: nuvažiavo į ūkį už darbininką ir rado ūkį parduotą, o naujiems šeimininkams darbininkų nereikia, liko kaime be pinigų, be darbo, tai aš turėjau 5 dolerius susitaupius, nusiunčiau jai, kad nors pavažiuot kur galėtų. Jau trys savaitės, kaip jai rašiau, bet nuo jos dar atsakymo negavau. Šiaip ir Adomas gerai įsitaisė, kepykloj, naktinėj pamainoj; ir Saulaitis, tik jam biednam ne taip gerai sekasi, nes begaliniai rankos sutino ir skauda, ir jėgų rankose nebeturi, ką paima, tas krinta, bijosi, kad nepaliuosuotų iš darbo, o kol buvo sveikas, buvo labai patenkintas, gaudavo 25 dol. Savaitei ir duonos baltos ir juodos, ar kokios ten kitoniškos, ir pyragaičių vaikams. Niunkiai (Algirdas ir Janina Jakševičiai – L. P.-K.) žadėjo į Indiją, jai siūlė gydytojos vietą, o į Ameriką dėl Dalės (dukros-invalidės – L. P.-K.) nepraleido, bet Marynė (Janinos Jakševičienės sesuo Marija – L. P.-K.) jau Amerikoj ir būtinai nori juos pas save (...). Bysa rašė Vytui į Australiją, kad jau antrą sūnų turi 4 ½ mėn. ir kad motina jos ir abu likusieji vaikai jau Amerikoj. Džiaugiuos, kad jau susikrovėt šiek tiek kapitalo, su pinigu visur gerai, o ypač šeimą kuriant, visko reikia. Baldų brangių nepirkit, važiuojant į Lietuvą, bus gaila palikti, o kad grįšiu, tai aš neabejoju (išskirta mano – L. P.-K.). Likit sveiki, tik netylėkit mėnesiais, nes aš jau buvau pradėjusi rašyti kitą laišką, bardamuos už tylėjimą. Bučiuoju Jus, mano brangieji. Jūsų Mama. 7. X. 49.

 

*

    Sunki buvo kelionė už jūrų marių. Dar toliau tolo nutolo ir gimtieji namai, ir artimiausi žmonės. Tik Danutė ir Marikas buvo šalia. Vyriausioji ir mažiausiasis.

    „Kur jie, mano brangiausieji?..“ – nedavė ramybės įkyri mintis nei dieną, nei naktį. Kol atsišaukė pagaliau Kaziunė. Atsišaukė! Kokia laimė!

    Adresuodavo Mama laiškus Kaziunei, tačiau žinojo, kad rašo visiems, kurie liko Lietuvoje, kuriuos išvežė į Sibirą, kuriems, deja, likimas buvo negailestingas. Ir skaitė tuos laiškus visi.

    Visi šie laiškai - labai asmeniški. Tai – mylinčios Motinos laiškai savo vaikams.  

    16. X. 53

    Brangiausieji Jūs mano.

    Šiandien gavau Tavo, Kazel, laišką ir dideliai susirūpinau dėl Tavo ligos. Gydykis pas daktarą Volpertą, jis, nors nelemtų ligų specialistas, bet labiausiai supranta visas ligas, jis geriausias gydytojas ir labai geras žmogus; atiduok jam nuo manęs labas dienas. Nors jau marias metų nesimatėm, bet gal jis prisimins mane. Stasei parašyk, paklausk apie Izą, gal ir ji serga. Paklausk savo Valdžios, kiek kainuotų viza išvažiuoti Amerikon vieniems metams (!!! – L. P.-K.) aplankyti manęs ir Tau pasigydyti pas daktarą Gubalinską, nors jis toli nuo mūsų gyvena. (...) dabar nelauksiu iš Tavęs atsakymo, bet rašysiu, nes man Tavo sveikata rūpi. Bučiuoju

                                                                             Mama

                                                            13. V. 1954.

    Mano brangiausieji,

    Sužinojau iš Domo Rupeikos, kad jis siunčia savo motinai siuntinius. Motina jo Rėkyvos prieglaudoj. Aš Jums irgi norėčiau ką pasiųsti. Nors žinau, kad Jums nieko netrūksta (išskirta mano – L. P.-K.), bet man malonu būtų padaryti Jums nors mažą džiaugsmiuką. Tik visa bėda – taip seniai Jūsų nemačiau ir visai nežinau, ką kas norėtų gauti. (...) Kaip sveikata visų Jūsų ligonių, man labai rūpi. Parašyk greit. Bučiuoju Jus visus, visus. Jūsų Mama

   

    Gal tik vienas laiškas truputį skiriasi, mat jis – jubiliejinis:

                                                                                                3. VII.

    Brangiausieji!

    Seniai Jums nerašiau. Dvidešimto pereito mėn. šventėm mano 80 metų sukaktį, nors mano gimtadienis pripuola 27 (senuoju stiliumi – L. P.-K.), bet ant tos dienos salės negalėjo gauti, o pažintys mūsų čia plačios, tai by kur kambaryje nesutilptų. Viskas buvo gražu, iškilmingai, buvo daug kalbų; man rodės, kad neužsitarnavau tų jų pagyrimų, bet negi ginčysies. O po visų iškilmių ar susišaldėm, ar skersvėjis užpūtė, ar ledų per daug valgėm, abidvi susirgom (...). Kas pas Jus, rašykit, ar sveiki esat (...). Mariks už metų baigs gimnaziją. Būkit sveiki-linksmi. Jūsų Mama

    Iš didelio pluošto atrenku dar vieną. Ne, jis savo turiniu beveik niekuo neišsiskiria, jis panašus į kitus, dėl to ir brangus:

    Brangieji!

    Sveikinu Tave, Kazel, varduvių proga. Nors pavėluotai, bet, žinok, kad Tave ir visus visus atsimenu ir ilgiuos; kada bus toji laiminga diena, kada galėsim pasimatyti? (išskirta mano – L. P.-K.) (...) Kur yra Jonukas Žydelis, paklausk Danikos, gal ji žino? Kodėl neparašai, kuo vardais Danikos vaikai, Lialės tie paskutinieji? Niunkių Dalią išvežė į Rymą, specialią mokyklą, tik nežinau, kaip ją mokys – ar lietuviškai, ar itališkai. Džiaugiuos labai, kas stato namus, padėk, Dieve. Stefa laukiasi antro vaiko, tas pirmasis berniukas labai zbrainus, be galo išlepintas. Ar Lydos vaikai gimnazijoj? Būkit sveiki, sveiki, mano aplankyti. Buč. Jūsų Mama

    O šis labai dailus, spalvingas laiškas rašytas jau po didelės bėdos, ištikusios 1955-ųjų rudenį. Tai buvo dar vienas likimo smūgis. Visa laimė, kad viskas baigėsi daugmaž laimingai:

    Brangieji, brangiausieji, svajonė, meilė, troškimas!

    Sveikinu Jus Visus, Visus su Šv. Kalėdom, kad tik sveiki būtumėt visi ir kad tas mano Amžinasis Globėjas duotų pamatyti Tėvynę ir Jus visus. Mane kai pagavo aziatiškoji influenca, tai jau trečias mėnuo kamuoja, o prie to visko dar nežinau nė kur, nė kaip sulaužiau šonkaulį ir gelia, bjaurybė. O ta influenca taip nukamuoja mane, kad į kiemą tai jau be lazdžikės nė žingsnio, o ir kambaryje kartais pasiramsčioju. Turėjau labai gražią lazdžikę, bet 1955 metų rudenį per potvynį nunešė į jūrą, kartu su mūsų gyvenama troba. Malonė Dievo mumis su Dandalu (Danute – L. P.-K.) policija išgelbėjo, o dvi moteriškės iš to pačio mūsų namo nuskendo. Būtų ir mūsų šeimininkas paskui tų moterų nuėjęs, jei ne Dandals (...). Mes tik savaitė kaip turim žiemą su daug sniego (...). Šį rudenį mes tris mėnesius buvom be vandens, taip buvo karšt, kad šulinys mūsų išdžiūvo ir reikėjo naują kasti. Dabar turim skanų vandenį ir ne iš vandentiekio, tai be chemikalų. Jau beveik metai kaip turim karvę, o kūtės neturėjom, tai prisiėjo pastatyti (...). Po ligos mano rankraštis visai persimainęs, rašau kaip višta su kaire koja. (...) Nuoširdžiausiai dėkoju Jums už pirštines, pereitą sekmadienį buvau su jomis bažnyčioj. O jau rankšluosčių gražumėlis nesvietiškas (...). Siuntinys pilnoj tvarkoj daėjo, tik kam tiek daug visokių gėrybių. Kas link paskirstymo iš tų Jums siųstų siuntinių, tai tegul jau Dandals rašo, man per sunku. Ir taip jau didžiausią folijantą prirašiau. Nenustebkit, kad tik dabar apie potvynį priminiau, iš karto man buvo per skaudu rašyti, praradus visas savo santaupas (...).

    Laiminu Jus, mano laimė ir džiaugsmas. Jūsų Mama

    Kuo toliau, tuo laiškai vis pilnesni ilgesio. Nežavi Amerika Mamos, jai reikia tėvynės, reikia Lietuvos, reikia vaikų:

    Brangieji – brangiausieji - ilgesys-svajonė mano! Dėkoju už laišką, rašytą 4. VI, kurį gavau 24. VI, kaip tik per vardines mano a. a. Tėvelio. Su ašaromis skaičiau labas dienas nuo Vilniaus gatvės, ne tik su ašaromis, bet verkiau pasikūkčiodama, iš džiaugsmo. Tąja gatve vaikščiojo mano Tėveliai, mano vyras, aš pati. Kaip toli, kaip seniai tas viskas buvo, Dieve, Dieve, kada grįšiu, kada vėl vaikščiosiu, kada vėl matysiu Jus? Man čia, Amerikoj, nieko netrūksta, juk tiek metų čia esu, o ilgiuos savo krašto, savo žmonių. Ir ne aš viena, visi, kurie čia po virš 50 metų gyvena, ilgisi taip pat (išskirta mano – L. P.-K.). (...) Kiekvieną vakarą meldžiuos už Jus visus kartu ir už kiekvieną atskirai, kad tik Dievas Jums padėtų (...). Bučiuoju Jus visus-visus. Jūsų Mama

    Beveik niekam Mama nerašė apie savo kasdienybę, kuri, deja, buvo ne tokia jau lengva. Tik viename atvirlaiškyje, datuotame 1954 m. sausio 5 d. ir adresuotame K. Bačianaitei, netyčia prasprūsta: Mano sveikata, ačiū Dievui, gera, krutu ir pietus visiems išverdu ir dar turiu laiko laikraštį paskaityti, tik nebeeinu vaikų daboti, už ką gaudavau po 1 dolerį už 1 valandą, toli gyvena jie, sunku (išskirta mano – L. P.-K.). 

    Užtat su kokiu džiugesiu pasipasakoja tai, kas gali pradžiuginti vaikus, likusius tėvynėje: Jau buvau keliuose koncertuose, vaidinimuose ir net skautų kaukių vakarėly (1953 m. gruodžio 10 d.).

    Kai šis laiškas iškeliavo į Australiją, jau buvo praėjęs baisusis potvynis. Jis skirtas buvusiai globotinei S. Bogomolskaitei-Mauragienei.

                                                                                          11. X

    Brangieji!

    Tegul Dievas Jums atlygina už Jūsų gerą širdį, dėkojam Jums už Jūsų paramą nuoširdžiausiai. Su rašymu tik ilgokai užtruko, po tų visų maudynių su sveikata nelabai kaip, prie to dar prisideda mūsų baisūs orai. Savaitei praėjus po tos mūsų baisybės, vėl buvo vanduo pakilęs, tik nieko neteko jam paskandinti, nes toj vietoj, kur buvo žmonių gyventa, nieko nebuvo ir tą gatvę panaikino. Žmonėms, kurių namus nunešė, neleido savo senoj vietoj įsikurti, o davė kur kitur, aukščiau atsistatyti.

    Mūsų Marikas išėjo į kariuomenę, į aviaciją, labiausiai nenorėjom ir prašėm, ir barėm, niekaip neperkalbėjom. Dabar nežinau, ar liko savo pasirinkimu patenkintas, nes ilgesnį laiką nei jis mums, nei mes jam rašyti negalim ir net nežinom tiksliai, į kur nuvežė.

    Niunkiai jau įsitaisė Čikagoje, Janė dirba Norvegų ligoninėj, Niunka buhalteriu banke ir gauna 220 dolerių mėnesiui, o Jurka ketvirtam skyriuj. Dalia tuo tarpu paliko Romoj. (S. Venclauskienė labai sielvartavo dėl sergančios Jakševičių dukros Dalios, kurios neįleido įvažiuoti į Ameriką. Pati būtų prižiūrėjusi, globojusi, - visiems pabrėždavo – L. P.-K.).

    Mes su savo remontu vis dar tebevargstam, nors jau ir šaldytuvą, ir plytą elektrinę turim (...). Kadangi dabar likom vienos dvi, tai ir per naktį deginam žiburį, kažin kaip nejauku, trobos didžiausios, aukščiausios, o mes tik dvi, neskaitant mano senos katės, kurią nuo potvynio išgelbėjom. Gyvenam šiltai, nes turim malkomis kūrenamą krosnelę, o malkos – savo miško, tik vargas Danei, jai reikia supjaustyt ir sukapot.

    Kazėjau seniai, prieš penkias savaites, rašė (nežinau, kodėl taip ilgai tyli), ji atsiuntė tą žemę, siunčiu Tau, Zosele, kad ne taip ilgėtumeis Tėvynės, kur maža būdama „babkas kepei“, o suaugus su knyga rankoje ant suoliuko su draugėmis sėdėdavai (išskirta mano – L. P.-K.). Tie patys dar medžiai, ačiū Dievui, neprieteliai dar neišnaikino.

    Ar nesiruošiat Amerikon, daug iš Australijos persikraustė į mūsų ciocę Ameriką, čia, turint sveikatą-jaunystę, neblogai žmonės įsitaiso, darbų yra, tai reiškia ir modus vivendi yra. Tankiai aplanko mus ponia Gencienė (atsimeni Jokūbo Genco našlę? Jį sunaikino gete Vilniuj, o ji buvo pirma Australijoj, o dabar čia, ir duktė jos su vyru, ir su keturiais vaikais iš ten atvyko).

    Būkit sveiki, brangieji. Jūsų Močiutė

    O šis laiškas, adresuotas K. Bačianaitei, žinoma, skirtas vėl visiems, kurie liko Lietuvoje.

    25. XII. 1955.

    Sveikinu Jumis, mano brangieji, brangiausieji, trokšdama Jums visiems sveikatos ir tik sveikatos tuo tarpu, ir kad gerasis, Tas Mažutis Jezuselis suvestų mumis krūvon.

    Aš nemaniau, kad taip ilgai Jums nerašiau, o Jūs, vargšeliai mano, gal ir labai rūpinotės.

     Pas mus oras visai ne sulig kalendoriaus, saulutė šviečia, nors truputį pašalę. Mes savo „senam lauže“, tas reiškia nuosavam name įsitaisėm ir nešąlam; virtuvėj pasistatėm du pečius, vieną žibalinį, o antrą – su malkom. Tas plotas žemės, kuris mums priklauso, apaugęs medžiais, tai pasirankiojam ir šildomės. Gretimam kambary yra ir toks, kaip čia ant paveiksliuko, kaminėlis, kaip kadaise buvo senoj troboj pas mus, vargu ar Jūs atsimenat, tik mes, žinoma, katiliukų prie kamino nekabinam ir nieko nevirinam, o tik pakuriam, kai svečių ateina.

    Jau mėnuo, kai Marelis kariuomenėj, išėjo savanoriu, niekaip neprikalbinom, kad lankytų univerką. Fakultetą leidom jam skirtis, kokį tik nori, - nesutiko. Dabar rašo, tuo tarpu nesiskundžia, sako, ir valgyt gerai duoda, tik laisvo laiko neturi, o jis nesvietiškai mėgo knygas skaityti, o čia reikia dirbti, ir batus valyti, ir lovą kloti, ir kambarį tvarkyti, ir paeiliui virtuvėj dirbti. Gal atitarnavus Dievas duos dvasią šventą ir norą mokytis.

    (...) Bučiuoju, laiminu Jumis. Jūsų Mama

    Mes dabar turim jau antrašą, nes gyvenam jau nuosavam name ir tas randasi truputį už miesto.

    Iš Australijos šios knygos autorių pasiekė ir paskutinis S. Jakševičiūtės-Venclauskienės laiškas. Jis labai trumpas, o rašysena – beveik neatpažįstamai pasikeitusi:

    Dėl Zosytės.

    Džiaugiuos, kad Tu pradėjai mokytis, nesustok mokytis! Tegul Dievulis duoda Tau ir Tavo vaikui pilnos laimės.

    Tavo S. Venclauskienė

    Kažkodėl pirmąsyk pasirašyta ne Mama ar Močiutė, o pavarde. O apačioje – dar keli žodžiai, labai pavargusia ranka išvedžioti:

    Brangi Zosyte!

    Australijoj

    Dieve duok Tau ir Tavo vyrams pilnos laimės.

    Po šiuo tekstu S. Mauragienės ranka pažymėta: „Šitas laiškas rašytas vieną dieną prieš Mamos mirtį“.

    Ir iškeliaudama amžinatvėn, Mama galvojo apie vaikus, apie savo didžiąją šeimą.

 

                                                                 VI skyrius

 

TUOJ PAKILS UŽDANGA

 

Vizija, gimusi Lietuvių dramaturgijos festivalio Šiauliuose (1988) metu

 

    Kažkoks paslaptingas balsas sako: čia, salėje, „Atgaivą“ (festivalio dienomis leistą laikraštį – L. P.-K.) skaito, o gal tik dėmesingai varto ir aktorė S. Jakševičiūtė-Venclauskienė. Sėdi ji drauge su Vydūnu, kaip yra buvę daugybę kartų tuomet, kai statė jo veikalus. Jiems, regis, nesvarbu, jog aplinka visai nepanaši į tą, kokia būdavo Liaudies namuose ar „Varpo“ draugijos patalpose. Džiaugiasi, kad vėl – Šiauliuose. Na taip, kaip visada, pirmoji pašnekina Stanislava. Atrodo, jog bendrauja ne aktorė su rašytoju, o labai labai artimi žmonės. Dvasinguose veiduose – nė krislelio šešėlio, jie net neįtaria, kad, pasibaigus spektakliui, išsiskirs kas sau. Įdomu, apie ką taip užsisvajojo Vydūnas? Gal nusiminė, kad šiauliečiai dar nesuspėjo pastatyti „Prabočių šešėlių“? O gal vėl Tilžės lietuvninkų choras parūpo? Ne, visai ne. Prisiminė jis G. Venclauskaitei, savo krikšto dukrai, padovanotą nuotraukų albumą. Pradingo toks reikalingas daiktas. Ir nesugrąžinsi... „Būtybė nesenstanti“, - prieš akis užrašas ant pirmosios fotografijos. „Tiek metų, tiek metų, - liūdnai linguoja rašytojas. – O Dievuli, juk man jau per šimtą!.. – net laikraštis, tarsi išsigandęs, nušiurena žemėn. – Kaip ir atrodyt turėčiau?.. Betgi... Betgi Stanislava – kaip žiedas... Tai gal ir aš ne toks jau...“

    Rašytojas nebegirdi, ką jam sako Stanislava. Jis vėl toks, kokį mes įpratę matyti chrestomatijose. Nemato jis ir mūsų. O gal ir gerai, kad nemato? Kadgi nelabai, šiauliškiai taip ruošėsi, taip ruošėsi... Kai pakils uždanga, rašytojas vėl bus tarp mūsų, jau neabejoju, nejučia susidūręs su Vydūno akimis. Jos kažkokios fantastinės, labai geros, tačiau truputį nelaimingos.

    „Į Dvaro gatvę, į prieglaudą reikės nuvežti obuolių, - mąsto sau S. Venclauskienė. – Žiema... Našlaitėliai seniai gal gardesnio kąsnelio neragavę“.

    Nesunku pajusti: aktorė pamato, kad stebiu ją. Toks elgesys jai pasirodo truputį keistas, tuo labiau, jog esame visai nepažįstami. Kurį laiką, matyt, dar bando prisiminti, tačiau nesiseka. Nejučia suvokia, jog ir teatras, salė, kurioje sėdi, jai visai nepažįstami. „O kur Danutė, kur Zisa, Lialia?“ – jau garsiai išsprūsta S. Venclauskienei.

    Sunerimsta ir Vydūnas. Tačiau neilgam. Kažkoks pranašas jam pasufleruoja, kad Šiauliuose rengiasi statyti paminklą Stanislavai. Verta, ką ir sakyt. Artistė, režisierė ir daugiau kaip šimto vaikų Mama, - ne juokas! O, jis daugelį iš jų pažįsta. Ir šiandien pabėgios su mažaisiais, o paskui, susikibę už rankų, skubės į stotį.

    „Į stotį?“ – krūpteli Vydūnas.

    „Į stotį?..“ – nesuvokia, kas nutiko, Stanislava.

    Tuoj pakils uždanga. Tuoj...

    Negali būt. Negali būt! Nejau S. Venclauskienė su Vydūnu jau išskubėjo į stotį?

 

PAMINKLAS TAURUMUI

 

    Kai S. Jakševičiūtė-Venclauskienė mirė, ji buvo pavadinta „viena pačių įdomiausių senosios kartos asmenybių“82. Tai – didelė tiesa, kaip ir ta, kad jos gyvenimas buvo nepaprastai įvairus ir turtingas.

    Namuose ant Pasadnos ulyčios susipynė daugelio įdomių žmonių likimai. Senojo namo jau nebėra: nugriovė 1957 metais. Naujajame, statytame šalimais, įsikūręs „Aušros“ muziejus. 1986 metais čia atidaryta Paveikslų galerija. Simboliškas gerų namų likimas.

    Čia augę vaikai, bendraudami su rašytojais, artistais, dailininkais, išmoko pajusti grožį, meną, literatūrą, atjausti, suprasti žmones.

    Daugelio S. ir K. Venclauskių augintinių ir globotinių jau nebėra tarp gyvųjų. Minint advokato gimimo šimtmetį, jų buvo susirinkę tik dvidešimt šeši. Kasmet amžinatvėn iškeliauja vis daugiau tų įdomaus likimo žmonių. Šiauliuose gyvenanti duktė – tokių gražių susibūrimų iniciatorė. Vieni kitus kvietė į dukterų, sūnų vestuves, dabar – į anūkų vestuves, vardynas, į dideles ir mažas šventes.

    Neteko girdėti apie tauresnį žmogų už S. Jakševičiūtę-Venclauskienę. Jos žmogiškąjį žygdarbį galima būtų palyginti nebent su Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbiu. Prisiliesti prie tų nekasdieniškų, pavyzdžio neturinčių dalykų – didelė laimė. O namas ant Pasadnos ulyčios ir viskas, kas su juo susiję, - garbė, garbinga praeitis.

    Džiaugiuosi, kad, pasiūlęs pastatyti paminklą Taurumui, susilaukiau tiek bendraminčių. Tačiau artimiausiu, ištikimiausiu bendražygiu pasirodė jaunasis „Nuklono“ – didžiausios Šiaulių įmonės – direktorius Vytautas Slanina ir jo kolektyvas. „Nuklone“ 1988 m. gruodžio 9 d. įvyko ir pirmasis Venclauskių atminimo įamžinimo darbo grupės susitikimas su visuomene.

    Susitikimas prasidėjo premjera: buvo parodyta LSSR nusipelniusios artistės Nijolės Mirončikaitės režisuota šių eilučių autoriaus kompozicija „Namuose ant Pasadnos ulyčios“, kurią atliko Šiaulių dramos teatro aktoriai Sigitas Jakubauskas, N. Mirončikaitė, Rimanta Vaičekonytė ir Genovaitė Vaiginytė. Joje – S. ir K. Venclauskių bei jų didžiosios šeimos odisėja.

    - Daug metų statėme paminklus tiems, kurie naikino tautą, Lietuvos gyvastį, - kalbėjo Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius Gytis Padegimas, - o tų žmonių, kurie alsavo savo tautos dvasia, net vardo daugybę dešimtmečių neminėdavom. Graudu ir liūdna, kad nėra memorialinės lentos prie namo, kur gyveno ir užaugino daugiau kaip šimtą svetimų vaikų Venclauskiai. Kol gyvi jų vaikai, augintiniai, globotiniai, jie turi pamatyti savo tėvų atminimą įamžintą. Pagerbdami S. Venclauskienę, pirmiausia pagerbsime lietuvę Motiną, tiek kartų tremtą, paniekintą, tryptą. Jai skirtą paminklą įsivaizduoju kaip kažką labai trapaus ir švytinčio.

    - Tuose namuose dusyk savo likimą sutikau, - pasakojo per susitikimą „Nuklone“ A. Jakševičiūtė-Vinklerienė. – Ištekėjau už buvusio Venclauskių globotinio Oskaro, kuris iki gyvenimo pabaigos nesutiko brangesnių žmonių už Venclauskius. Apie tai ir mūsų vaikams, ir visai nepažįstamiems žmonėms neretai kalbėdavo. Iš kartos į kartą mūsų šeimoje bus perduodami šių nepaprastų žmonių vardai.

    - Mes vienas kitą iki šios dienos gerbiam ir mylim, vadiname seserimis, broliais, - susijaudinusi kalbėjo G. Venclauskaitė. – O mūsų šeimos širdis buvo Mama. Ją tuo vardu svetimas vaikas pradėdavo vadinti jau po poros trejeto dienų...

    Skelbiami atviro respublikinio konkurso nuostatai. Juose, be kita ko, pažymima: „Norėdama įamžinti S. Venclauskienės žmogiškąjį žygdarbį, Šiaulių visuomenė, Kultūros fondo miesto rėmimo taryba skelbia atvirą respublikinį konkursą paminklui sukurti. Manome, kad paminklas S. Venclauskienei drauge būtų ir paminklas Motinystei, Pasiaukojimui, Taurumui. Tuo būtų išaukštintas ir motinos autoritetas.

    Šiauliečiai mano, kad toks paminklas turėtų būti ten, kur gyveno S. Venclauskienė, pavyzdžiui, „Aušros“ muziejaus sodelyje arba kur nors miesto centrinėje dalyje“.

    - Esu vienas iš darbo grupės, atsakingos už Venclauskių atminimo įamžinimą, narių, - pažymėjo „Nuklono“ gamyklos direktorius V. Slanina. – Vien žinojimas, kad mieste, kuriame dabar gyvenu ir kuriame gimė mano vaikai, gyveno tokia nepaprasta asmenybė kaip S. Venclauskienė, miestą man daro dar artimesnį, brangesnį. Galvodamas apie talentingą aktorę, aktyvią kultūros veikėją, užauginusią, išleidusią į gyvenimą didelį būrį svetimų vaikų, nejučia susimąstai, kaip tai buvo nelengva net ir tokios dosnios širdies žmogui. Aš pats augau gan gausioje šeimoje ir žinau, kap mamai buvo sunku. Tokiems žmonėms dera statyti pačius gražiausius paminklus.

    V. Slanina tą gražų gruodžio vakarą taip pat papasakojo, kad ilgą laiką labiausiai garbinome moterį visuomenininkę, kad ne visur buvo priimta viešai reikšti pagyrimus toms moterims, kurios ne tik dirba, bet dar ir augina būrelį vaikų, nesuspėdamos dalyvauti visuomeninėje veikloje. „Džiugu, kad kolektyvas supranta, jog motinystė – vienas tauriausių žmonijos bruožų“, - sakė jis ir pranešė, kad „Nuklono“ gamykla būsimam S. Venclauskienės paminklui statyti skiria 5000 rb.

    O paskui buvo labdaros koncertai šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, buvusiuose Liaudies namuose, vakarai įmonėse ir įstaigose. Pritariančių, remiančių idėją pastatyti paminklą Motinystei, Pasiaukojimui, Taurumui daugiau nei abejingųjų. Vien per tris pirmuosius mėnesius sąskaita, skirta paminklui statyti, išaugo iki 18 000, per pusmetį šoktelėjo iki 26 000 rublių.

    O kokių netikėtų laiškų atkeliauja, pasklidus žiniai apie sumanymą įamžinti S. Venclauskienės atminimą. Ne tik iš šiauliečių, ne tik iš Lietuvos, bet ir iš pačių tolimiausių pasaulio kampelių.

    Štai 1932-1937 metais Šiaulių berniukų gimnazijoje mokytojavusi žinoma poetė ir prozininkė Petronėlė Orintaitė šios knygos autoriui skirtuose atsiminimuose83, be kita ko, prisiminė ir tuometinę gimnaziją, į kurią mokiniai ateidavo „iš įvairių šeimų, gana skirtingų: turtingesniųjų ar inteligentų bei valdininkų – labiau drausmingi ir mokslui palankūs (nors ne visi gabūs); gausaus vidurinio luomo – išdykesni ir bruzdesni, bet žvalūs, prijaukinami. Nemaža mokėsi ir iš kaimo (arba dvarelių), dar laukų erdves besapnuoją ir siauram suole kiūksoti neįgudę, bet žemės ūkio triūsų darbštumu gana įskatinti, nors lėtoki, knygų mokslui palenkiami. Šiek tiek sunkiau būta su žemojo luomo skurduolių, našlių, girtuoklių jaunimu, ne vienam reikėjo ir globos iš šalies, tad čia S. Venclauskienės daug nuopelnų – ji jais domėjosi, juos rankiojo ir motiniškai glaudė savo šeimos pasparnėn, įvairiai šelpė, į mokslą ir dorą kelią traukė (išskirta mano – L. P.-K.)“.

    Bene netikėčiausi buvo dailininko Žibunto Mikšio iš Paryžiaus atsiųsti84 jo mamos – vienos pirmųjų lietuvių aktorių Zuzanos Arlauskaitės (Orlauskaitės)-Mikšienės – prisiminimai „Apie vaikystę ir jaunystę Šiauliuose ir Rygoje“. Pasirodo, būsima aktorė šio amžiaus pradžioje gan artimai bendravo su Venclauskiais. Kokia šios pažinties pradžia? „Buvau nutarusi eksternu baigti gimnaziją – laikyti kasmet egzaminus po dvi klases pirmyn. Kitos išeities man nebuvo. (...) Padėdavau paruošti pamokas kai kam iš silpnesnių mokinių pensione už menką atlyginimą. Turėjau vieną mergaitę, kuri nieko nesuprato aritmetikoje, neturtingų tėvų vaikas. Jai padėjau dykai ir išmokiau viską, ką reikėjo žinoti. Tai buvo viena iš S. Venclauskienės globotinių, kaip paskui teko sužinoti. S. Venclauskienė buvo mūsų netolima kaimynė, gyveno toje pačioje gatvėje, tik priešingoje pusėje ir arčiau kalniuko. Jos vyras, baigęs Dorpate teisių fakultetą, atliko teisme praktiką Rygoje. Pensiono vedėja pranešė S. Venclauskienei, kai ši, atvažiavusi į Šiaulius, ją aplankė, kad aš labai gerai paruošiau jos mokinę ir išgyrė mano pedagoginius gabumus, nes ta mergaitė labai gerai išlaikė aritmetikos pataisą.

    Rezultatas buvo, kad vieną gražią dieną pas mus atėjo pati S. Venclauskienė ir man pasiūlė pradžios mokyklos mokytojos vietą Rygoje. Mokykla buvo išlaikoma švietimo draugijos „Žvaigždė“. Jau buvo pora tokių lietuvių mokyklų ir vieną vedė S. Venclauskienė“.

    Taip prasidėjo pažintis, kurios dėka Z. Arlauskaitė (Orlauskaitė) ne tik gerai pradėjo kalbėti lietuviškai („atvažiavusi į Rygą ir apsigyvenau pas Kazį ir Stanislavą Venclauskius, kur visi kalbėjo tik lietuviškai ir taisyklinga lietuvių kalba“), susidomėjo scenos menu, bet ir iš arti pamatė nepaprastai taurų žmogų, kurį vėliau gyvenime visada prisimindavo. Labiausiai ją žavėjo žodžiais nenusakoma šviesa, kuri lydėjo S. Venclauskienę jau tuomet, XX a. pradžioje.

    Ak, nors akimirkai prie tos šviesos prisiliesti!

1981-1989 metai

                                                                          VII skyrius

 

POST SCRIPTUM,

arba

KAS SUSIKAUPĖ DARBO GRUPĖS SEGTUVE

 

    Antrasis pasaulyje Motinystės paminklas buvo atidengtas 1993 m. gegužės 2 d. Deja, ne toks, kokį įsivaizdavo jo iniciatoriai. Iki galo savo pareigos neatliko nei miesto vyriausiasis architektas Algimantas Černiauskas (jis ir skulptūros architektas), įtikinėjęs, jog vieta parko priekyje netinkanti todėl, kad ten kartą jau stovėjusi skulptūra (praėjus dar daugiau kaip dešimtmečiui, toje vietoje kita skulptūra vis dėlto tiko), nei skulptorius Antanas Šnaras, nesutikęs tobulinti savojo sumanymo. Užtat aukštieji valdininkai, neleidę iniciatoriams „skriausti Šnaro“, savo meškos paslaugą padarė iki galo.

    Tik vienas vertinimas, kurio autorius – Paryžiuje gyvenantis dailininkas Žibuntas Mikšys: „Kai atsiranda, kurie pergalingai sprendžia šalia ar greta jūsų, jūs bejėgis“85.

    Ypatingajam sumanymui nepavyko išskleisti sparnų. Tie, kurie tuos sparnus pakirpo, šiandien apsimeta lyg nieko nebūtų įvykę.

    O paminklo atidarymo dieną su savo orkestru koncertavusiam profesoriui Sauliui Sondeckiui – širdinga padėka. Žymiojo maestro dėmesys – neatsitiktinis. Jo tėvas, buvęs ilgametis Šiaulių miesto burmistras J. Sondeckis-Sonda – senas Venclauskių šeimos draugas. Prasidėjus Atgimimui, šis šviesus žmogus iš užatlantės jau galėjo atvykti į Lietuvą. Šiauliuose jis aplankė G. Venclauskaitę, kad padėkotų už suteiktą pagalbą Lietuvoje likusiai jo šeimai – žmonai, dukrai ir sūnui.

 

*

 

    Įgyvendinant tokius lyg ir visiems suprantamus užmojus, deja, visko buvo, ne tik šviesių akimirkų. Tai primena ir dokumentai, iškarpos iš laikraščių, laiškai, sukaupti į vieną segtuvą.

    Venclauskių atminimo įamžinimo darbo grupė, sukurta 1988, oficialiai savo veiklą baigė 1996 metais. Po to, kai eilinį kartą nepavyko pasiekti, kad Šiauliuose atsirastų S. Venclauskienės gatvė.

    Tiesa, tuomet tokiai idėjai jau buvo pritarta savivaldybės tarybos kultūros komisijos posėdyje, bet atsitiko tai, ko tikrai nesitikėjome: sužinojęs, jog netrukus bus nauja gatvė (S. Venclauskienės prospektas), R., nuėjęs pas merą Alfredą Lankauską, pasakė: prieš tokios gatvės atsiradimą yra nusiteikusios S. Venclauskienės dukterys. Apie tai telefonu iš savivaldybės pranešė Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas Jonas Genys, pats nemažiau nustebęs.

    Nieko nelaukdamas 1996 m. vasario 12 d. išsiunčiau laišką į JAV ponioms Danutei ir Gražbylei (pastaroji tuo metu gyveno pas seserį). Priminiau ir G. Venclauskaitei jau žinomą istoriją – 1994 m. birželio 14 d. Mokslo, švietimo ir kultūros nuolatinėje komisijoje svarstytą pareiškimą dėl S. Venclauskienės gatvės. Ir tąkart po posėdžio buvau sulaukęs J. Genio telefono skambučio: „Gal Venclauskienės gatvė ir būtų atsiradusi, jei ne deputatas R., kuris pavadino tai asmeninės naudos siekimu“. O dabar, dar po vieno akibrokšto, klausiau, ar tas žmogus tikrai įgaliotas tokiems pareiškimams. Juk prieš keletą metų jis nė piršto nepajudino, kad būtų galima apginti paminklo idėją, nors tokią galimybę tikrai turėjo.

    Laišką D. ir G. Venclauskaitėms parašė ir miesto meras A. Lankauskas.

    Atsakymas iš JAV Šiaulių miesto valdybą pasiekė 1996 m. balandžio 23 d., jo kopija buvo įteikta J. Geniui ir šių eilučių autoriui. Laiškas trumpas, tačiau konkretus, pasirašytas abiejų seserų: „Gavome Tamstos laišką, kuriame Jūs mums rašote apie ketinimą įamžinti mūsų Tėvų atminimą. Esame dėkingos. Mums kiekvienas mūsų velionių Tėvų įamžinimas yra brangus, ar tai bus 1. Gatvei duotas jų vardas, 2. Vaikų Prieglaudai (rašome senoviškai), 3. Mokyklai. Visos šios vietos jiems buvo brangios. Ką bedarytumėte šia kryptimi – mes būsime dėkingos“.

    Štai taip.

    Deja, keitėsi valdžios ir įamžinimo reikalai vėl įstrigo.

 

*

 

    Betgi sugrįžkime atgal.

    Iki Atgimimo pradžios šių eilučių autoriui apie Venclauskius buvo pavykę išspausdinti tik šešis tekstus: pasikalbėjimus su T. Stoniu („Komjaunimo tiesa“, 1981, balandžio 4) ir G. Venclauskaite („Komjaunimo tiesa“, 1981, rugsėjo 19), straipsnį „Globėjai ir augintiniai“ („Tiesa“, 1982, vasario 5), pasakojimus „Namuose ant Pasadnos ulyčios“ („Nemunas“, 1986, nr. 4) ir „Kaip brangiausia relikvija“ („Tarybinė moteris“, 1987, nr. 7) bei aprašymą apie K. ir S. Venclauskius („Tarybų Lietuvos enciklopedija“, IV t., Vilnius, 1988).

    Kad toji tema uždraustas vaisius, pajutau iškart. O pirmosios didesnės publikacijos (turiu omenyje „Nemuną“) teko laukti trejetą metų. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad ji pasirodė po to, kai mokslinį vardą turintis žmogus parašė teigiamą recenziją. „Gelbėjo“, regis, K. Venclauskio socialdemokratiška praeitis. Tačiau iš nuotraukos, kurioje su Venclauskiais buvo nusifotografavęs M. Gedvilas, „dingo“ D. Venclauskaitė. Dabar akivaizdu, kodėl.

    Jau pačiose Atgimimo išvakarėse pasiekė žinia, kad už pasakojimą, atspausdintą „Tarybinėje moteryje“, esu apdovanotas tarptautinio publicistinio konkurso laureato prizu. Konkursas buvo skirtas Motinystei.

 

*

 

    Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriui patvirtinus Venclauskių atminimo įamžinimo darbo grupę, atidarius sąskaitą S. Venclauskienės paminklo statybai, vienas pirmųjų atsiliepė dabar jau šviesios atminties profesorius, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas  Česlovas Kudaba. Darbo grupės segtuve išlikusiame Č. Kudabos laiške, be kita ko, rašoma: „Šiandieną mano Motinos mirties diena. Paliko pasaulį prieš trylika metų. Kaip tik šį vėlų vakarą perskaičiau L. Peleckio jautrią apybraižą „Komjaunimo tiesoje“ apie „Namų ant Pasadnos ulyčios“ šventę. Tokią dieną ir dar su šios šventės mintimis dar giliau supranti, kas Žemei, Tautai, šeimai ir kiekvienam žmogui Motina. (...)

    Nedrįsčiau rašyti vien nuo savęs, nors esu sujaudintas dėkingumo šventę Šiauliuose kūrusiems žmonėms. Padėka nuo kultūros rėmėjų už nepaprastą šventę Šiauliuose. (O gal Jūs galite „Namus ant Pasadnos ulyčios“ kada atvežti į Vilnių, kitur nuvykti? Negalvojama apie tai?) Padėka aktorei N. Mirončikaitei ir L. Peleckiui, kitiems kompozicijos kūrėjams. (...) Tarsi Mišioms už mano Mamą ir šventai Pasadnos ulyčios Motinos pagarbai – statomam paminklui siunčiu 100 rublių nuo savęs. Prašysiu respublikinę valdybą, kad paminklo statyba būtų paremta pinigais nuo Lietuvos kultūros fondo“.

    O šitas puslapis skirtas informacijai, kad televizija – populiari muzikinė publicistinė laida iš Kauno 1989 m. gegužės 7 d. paskyrė Motinų Motinai visą valandą. Laidoje dalyvavo kunigas A. Saulaitis (JAV), buvusi augintinė A. Jakševičiūtė-Vinklerienė ir šios knygos autorius.

    Trijuose ranka rašytuose puslapiuose – paminklo statybai surinktos lėšos. Daugelio organizacijų ir įmonių, kurios čia suminėtos, jau nebėra. Kiekvienas įrašas turi savo istoriją. Štai, pavyzdžiui, eilutė, kurioje pažymėta „89.01.03 Darbo grupė 1097 rb.“, nukelia į nuostabų vakarą šv. Petro ir Povilo bažnyčioje – Naujųjų metų išvakarėse įvykusiame labdaros koncerte dainavo choras „Polifonija“ (vyriausiasis dirigentas Sigitas Vaičiulionis), grojo M. Streikutė ir V. Sungailaitė (smuikas), S. Zemitaitė (altas), L. Bareikienė (violončelė), L. Mameniškytė (klavesinas), K. Poškus (valtorna), A. Stonys, A. Danilaitis ir A. Kosmauskas (triūba), A. Jankevičius (trombonas). Skambėjo A. Vivaldis (kantata „Magnifikat“), J. S. Bachas (choralai), D. Bukstekudė (Naujametinė kantata). Gerai prisimenu sausio trečiąją, kuomet klebonijoje kartu su monsinjoru Kleopu Jakaičiu atidarėme aukų dėžutę ir skaičiavome lėšas, skirtas būsimam paminklui.

    Beje, yra tame sąraše ir eilutė, skirta „Aušros“ muziejui; čia pažymėta, kad 1989 m. liepos 12 d. muziejininkai paminklo statybai pervedė 90 rublių.

    1991 m. birželio 15 d. sąskaitoje jau buvo 29 396 rubliai 42 kapeikos. Tai buvo nemaži pinigai, kol... nenuvertėjo. Tai buvo laikas, kai viskas labai greitai keitėsi. Deja, skulptorius neskubėjo, o tai jau tarnavo ne mūsų reikalo labui.

    O čia jau vienas liūdniausių puslapių: darbo grupės 1990 m. spalio 24 d. pareiškimas, skirtas skulptoriui A. Šnarui, miesto merui Kazimierui Šaviniui ir vyr. architektui A. Černiauskui. Jame, be kita ko, pažymėta: „Paskelbus „Moters“ žurnale (1990, nr. 8) A. Šnaro paminklo projektą, sulaukėme tik neigiamų atsiliepimų. Taip pat ir iš augintinių pusės. O štai ištrauka iš tikrosios dukters G. Venclauskaitės, šiuo metu viešinčios JAV pas vyriausiąją seserį, tik ką gauto laiško: „Mamos paminklas visiškai netikęs“.

    Kiek mes supratome iš pereito susitikimo su A. Šnaru, skulptorius, jeigu galų gale ir pradėtų dirbti (kada tai įvyktų, visiškai neaišku), nepasiryžęs Motinystės idėjos derinti su S. Venclauskienės portretine charakteristika. O tai (...) būtina sąlyga, pažymėta protokole. Todėl Venclauskių atminimo įamžinimo darbo grupė oficialiai pareiškia: pradedame naujo skulptoriaus paieškas.

    Prarasta daug brangaus laiko. (Venclauskių dukros, augintiniai bei globotiniai jau gan garbingo amžiaus, jiems labai norisi paminklą Motinų Motinai pamatyti, todėl laikas daugiau nei brangus). Belieka dar sykį apgailestauti, kad toks gražus sumanymas taip įstrigo. Tačiau ne dėl mūsų kaltės.

    Tuo pačiu norime pakartoti tai, ką jau skelbėme „Šiaulių naujienose“ (1990. 04. 28): mūsų, Motinystės paminklo statymo iniciatorių, būrelis turėtų susilaukti didesnio dėmesio, nes prireiks įvairių specialistų ir tarnybų pagalbos, įgyvendinant šią idėją iki galo. Tačiau svarbiausia, žinoma, šitoje situacijoje būsimo paminklo projektas, talentingo ir jaučiančio didelę atsakomybę prieš visuomenę jo įgyvendintojo suradimas“.

    Šalia to dokumento – dar vienas puslapis, kurio P. S. skelbia: „Pareiškimas buvo apsvarstytas kaip „senais gerais laikais“. Savivaldybėje, vadovaujant merui K. Šaviniui, kultūros nuolatinės deputatų komisijos pirmininkui A. Vasiliauskui, buvo surinkti miesto kultūrininkai (...) (per 20 personų). Pagalvota ir kaip, neįvykdžius išankstinio sumanymo, „paspausti“ per spaudą (...). „Šnaro skriausti neleisiu“, - prieš tai įspėjo K. Šavinis. Susirinkusiems svarbiausia buvo „išgelbėti miesto garbę“. Kad reikia gelbėti Motinystės paminklą, kad jis dar gali būti nepalyginamai solidesnis (jei kurtų profesorius Konstantinas Bogdanas, kuris sutinka tai daryti), svarbu buvo tik mums. Deja, pernelyg daug balsų buvo prieš“.

    Ir – P. P. S.: „Liūdna, bet panaši istorija pasikartojo ir užbaigus paminklą: jis buvo priimtas be Venclauskių atminimo įamžinimo grupės narių“.

 

*

 

    1991 m. spalio 30 d. darbo grupės pirmininkas buvo pakviestas į Vilniuje, Akademiniame dramos teatre vykusį pirmąjį respublikinį šeimų, globojančių vaikus našlaičius ir likusius be tėvų globos, susirinkimą. Vykome kartu su G. Venclauskaite. Tai – ištrauka iš tądien pasakytos kalbos:

    „Po to, kai išėjo mano knyga, gavau daug gražių atsiliepimų. Net tie, kurie jau buvo lyg ir viską išpasakoję apie Venclauskių šeimą, savo atminties kertelėse vėl suranda nemažai naujo.

    Štai ir  rašytoja P. Orintaitė savo laiške prisiminė dar vieną labai reikšmingą detalę. „Kažkurį vaiką dėl mokslo ar elgesio man namuose aplankius, jo motina tuoj šalin numojo: čia ne mano reikalas, kalbėkit su Venclauskiene, tai ji rūpinasi ir į gimnaziją tą vaiką stumia, - pasakoja rašytoja ir paklausia: - Galbūt panašių tėvų dabar Lietuvoje nemaža?“

    O štai kito laiško, taip pat atkeliavusio iš užjūrio, ištrauka. „Knygoje apie Venclauskienę, - rašo Onutė Šilėnienė iš Cleveland, - pasigendu daugiau žinių apie žydų gelbėjimą. Gaila, kad Danutė Venclauskaitė jums neprisiminė to, ką kažkada man yra pasakojusi, t. y. apie keliones į getą, apie maisto pristatymą organizuotu urminiu būdu. Tai buvo didžiulis, reikšmingas, labai rizikingas darbas, būtų labai didelis nuostolis, jei jis išnyktų užmaršty“.

    Tačiau bene labiausiai sujaudino buvusios globotinės A. Lengvenaitės-Urbienės laiškas. „Ir šiandien esu neapsakomai laiminga, - rašo ponia Amelija, - kad, gyvendama savo gyvenimo devynioliktus metus, buvau priglausta ponų Venclauskių gausioje šeimoje. Dievuli brangiausias, aš ir šiandien esu jiems dėkinga, kad esu tokia, o ne kitokia; aš esu didžiai laiminga! Širdingiausias ačiū Tamstai, kad pasauliui parodei, kokių gerų, šviesių ir nesavanaudiškų žmonių būta mūsų krašte“.

 

*

 

    Gera žinia: agentūros „Factum“ direktorius V. Navaitis 1991 m. kovo 4 d. pranešė, jog prašymas įtraukti į Lietuvos rekordų knygą informaciją apie Venclauskius bus patenkintas.

    O tų pačių metų kovo 12 d. pasiekė panašus pranešimas iš Londono, iš „Guinnes publishing“ leidėjų. Dar vienas laiškas iš pasaulio rekordus skelbiančios būstinės mums skirtas 1991 m. gruodžio 2 d.

 

*

 

    Vienas iš nemalonius prisiminimus liudijančių puslapių.1992 m. sausio 4 d. „Lietuvos aide“ Irena ir Jonas Balčiūnai (atrodo, kad po svetima pavarde besislepiantys šiauliečiai) priekaištavo: „Mūsų giminių kapas yra senosiose Šiaulių kapinėse, netoli K. Venclauskio kapo. Dažnai lankydami savųjų kapus, negalime atsistebėti – nesame matę, kad kas nors ateitų patvarkyti kapo, bent surinkti lapus“.

    Teko rašyti atsakymą. Štai ištrauka iš 1992 m. sausio 18 d. „Lietuvos aide“ skelbto teksto „Leiskite ramiai ilsėtis“:

    „1989-ųjų vasarą „Šiaulių naujienos“ išspausdino I. Domeikaitės laišką, kuriame buvo rašoma, kad K. Venclauskio kapas apaugęs žolėmis, įdubęs. (Beje, moteriškė tai išgirdusi iš vienos pažįstamos, pati negalinti įsitikinti – iš kambario niekur neišeinanti.) Miesto laikraštininkai į kapines nusiuntė savo praktikantę, kuri ataskaitoje be kita ko pažymėjo: kapas neįdubęs, lankytas, suradusi ant jo net nuvytusių pamerktų gėlių.

    Skaudama širdimi apie keistą norą bent taip pasityčioti iš garbingo žmogaus atminimo tuomet kalbėjomės su G. Venclauskaite. Kalbėjomės prie jos tėvo kapo, kuris neatrodė nei įdubęs, nei apleistas – ant jo vešėjo daugiametės gėlės. Ne tik ponia Gražbylė bei jos artimieji, bet ir tie, kurie dar pajėgia atvykti iš Kauno ar Vilniaus, nuolat čia lankosi. Jau dešimt metų ir aš su šeima čia ateinu. Ir pernai, ir šiemet keletą kartų lankiau kapą – ne tik su šeima, bet ir su augintine A. Jakševičiūte-Vinkleriene. Daugiausia kapą prižiūri  dukra Gražbylė – taip, kaip jai atrodo. Jis kuklus ir tvarkingas, aptvertas dailia tvorele. Tiesa, rudenį K. Venclauskio kapą iš tikrųjų kloja medžių lapai – virš jo palinkę vešlūs seni medžiai.

    Ir štai – naujas akibrokštas: I. Ir J. Balčiūnų „pergyvenimai“ „Lietuvos aide“. Beje, tas Balčiūnų laiškas rudenį jau buvo spausdintas ir „Šiaulių naujienose“. Nors buvau visai neseniai buvęs kapinėse, tąkart, pamenu, vėl aplankiau kapą. Taip, ne vienas rudens lapas jau klojo eglių ir tujų šakomis pridengtą (kad per žiemą neiššaltų gėlės) K. Venclauskio ir kaimyninę kapavietę. Tačiau nebuvo ant jo nei šiukšlių, nei ko nors tokio, kas išskirtų šį kapą iš kitų.

    Jums, Irena ir Jonai Balčiūnai, atrodo labai reikia, kad žmonės manytų, jog ant šito garbingo žmogaus kapo guli ne rudenį nukritę medžių lapai, bet šiukšlės (matyt, yra kokia paslaptis, kurios aš nežinau). Iš tiesų juk patys jau dviejuose laikraščiuose papylėte po gerą šiukšlių krūvą. Beje, doras krikščionis pats nurinktų tuos kelis medžių lapus nuo kaimyninio kapo, o ne laiškus redakcijoms rašinėtų.

    „Kur šie 118 našlaičių bei globotinių?“ – klausia Balčiūnai ir stebisi: „jei nė vienas iš jų metų metais neateina nusilenkti šio garbaus advokato kapui?“ Nedrįsčiau taip apibendrinti – gyvas juk tik vienas kitas, daugiausia iškeliavę Amžinybėn. Na, o jei ne tą pat dieną ar valandą čia ateina Šiauliuose gyvenantys aštuoniasdešimtmečiai seneliai K. Bačianaitė ar R. Drungilas (deja, Šiauliuose gyvi tik du buvę globotiniai), - ar tai kaltė? Žinau, kaip skaudžiai apsiverkė tą rašliavą perskaičiusi 81 metų kaunietė augintinė A. Vinklerienė; nors ir labai silpna jos sveikata, tačiau porąsyk per metus aplanko kapą. Yra ir nebepajėgiančių aplankyti.

    Tiesa, Balčiūnams dar „skauda“ širdį dėl paminklo kuklumo ir ištaisytos paminklo galūnės (Venclauskas ═ Venclauskis). Nors jis ir kuklus, tačiau labai tinka šio šviesuolio būdui. O raidę juodame marmure taisė specialistas (dukters rūpesčiu).

    Perskaičiau dar sykį Balčiūnų laišką ir negera nuojauta persmelkė: gal ir Venclauskių gatvė Šiauliuose niekaip neatsiranda tik dėl to, kad rudenį ant pirmojo miesto burmistro kapo prikrinta medžių lapų? Jau treji metai šitaip...

    Vasario pabaigoje – K. Venclauskio gimimo ir mirties dieną – čia vėl ateis tie, kurie jau nemažai padarė, kad Lietuva iš naujo sužinotų apie S. ir K. Venclauskius. Sovietinėje Lietuvoje jie ilgai nebuvo minimi. Dar prieš trejetą metų, atėjus prie K. Venclauskio kapo, iš paskos valkiodavosi saugumiečiai. Kažkieno diriguojanti ranka ir toliau tuo suinteresuota, tačiau neabejoju: netrukus šį kapą lankys daugiau žmonių, netgi miesto tarybos deputatai ir savivaldybės darbuotojai, pagerbdami pirmąjį miesto burmistrą ir kilnų žmogų.

    P. S. Nors ir netikėjau, kad kapas užverstas šiukšlėmis, tačiau su nerimu širdyje ėjau prie jo sausio pradžioje, - o gal koks niekadėjas ko pridarė... Ant eglišakių prie marmurinės plokštės gulėjo gal per Naujuosius padėti gvazdikai dar žaliais stiebeliais, stovėjo vazonėlis su jau spėjusiom nušalti gėlėm. Virš kapo – ne tik dailūs pakabinami žibintai, bet ir stiklinės sienelės žvakėms.

    Nuoširdžiai prašau: leiskite ramiai ilsėtis žmogui, šito nusipelniusiam visu savo gyvenimu“.

    Šiuos žodžius skaitė ir užatlantėje gyvenantys tautiečiai. 1992 m. balandžio 9 d. laiške G. Venclauskaitė rašė: „Skaitėm laikrašty Jūsų atsakymą dėl Tėtės kapo. Jūs, Leonai, esat tvirta siena visokiems nesusipratimams atremti. Perskaičiusios buvom nutarusios padėkoti. Bet D. (anutės) liga sutrukdė. Priimkit padėką dabar“.

 

*

 

    Graži smulkmena: be notaro patvirtinto dokumento apie miestui dovanojamus rūmus D. Venclauskaitė į voką įdėjo ir laišką su keletu ranka rašytų žodžių: „Šiauliai – tai mano miestas, mano gyvenimo dalis. Šiaulius aš mylėjau ir myliu. Pagyžių gatvės kaimynų tvoros – jos man gyvos... Linkiu darnaus sugyvenimo“.

 

*

 

    Dar vienas (1992 m. lapkričio 4 d.) pareiškimas miesto merui: „Greit sukaks ketveri metai, kai Venclauskių atminimo įamžinimo grupė niekaip nesulaukia dienos, kai viena iš Šiaulių gatvių bus pavadinta Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių vardu. Norėtųsi tikėti, kad tai – paskutinis mūsų pareiškimas. Svarstant šį klausimą, prašome pakviesti ir mūsų grupės atstovą. Tuo pačiu dar sykį prašome pakeisti memorialinę lentą prie Venclauskių namo: joje – iškraipyta pavardė“.

   

*

 

    Ilgai laukta diena, taip, tikriausiai, reikėtų įvardinti 1993 m. gegužės antrąją. Po poros dienų dienraštyje „Lietuvos aidas“ buvo išspausdinta tokia šių eilučių autoriaus informacija:

    „Antrojo pasaulyje Motinystės paminklo atidengimo iškilmes pradėjo dramos teatro aktoriai N. Mirončikaitė, R. Vaičekonytė, G. Vaiginytė, S. Jakubauskas, parengę kompoziciją knygos „Namuose ant Pasadnos ulyčios“ motyvais (režisierius G.  Padegimas). Dainavo „Nuklono“ valstybinės įmonės choras „Žiburys“. Buvo prasmingų, šventiškų kalbų. J. Janonio vidurinės mokyklos, kurioje mokėsi dauguma Venclauskių augintinių ir globotinių, mokytojas Jonas Krivickas prisiminė įdomių akimirkų iš šimtametės berniukų gimnazijos istorijos. Venclauskių atminimo įamžinimo grupės pirmininko pavaduotojas, „Nuklono“ generalinis direktorius V. Slanina pasidžiaugė, kad Atgimimas suteikė galimybę pagerbti moterį Motiną. Didžiosios šeimos narės – augintinė A. Vinklerienė ir globotinė S. Tamulienė prisiminė čia prabėgusias dienas, Mamą. Profesorius S. Sondeckis papasakojo apie Venclauskius, artimus jų šeimos bičiulius, pažymėjo, kad S. Venclauskienė verta šventosios vardo. Miesto tarybos pirmininkas A. Lankauskas pavadino Motinystės paminklo aplinką šventa vieta. Lietuvos vaikų fondo pirmininkas Juozas Nekrošius pranešė apie S. Venclauskienės kasmetinės stipendijos studentui našlaičiui įsteigimą ir pirmąją stipendiją įteikė ŠPI pirmakursei Sonatai Kirietytei. Porą premijų studentėms našlaitėms įteikė ŠPI prorektorius Petras Alekna. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Adolfas Šleževičius. Jis padėkojo šio sumanymo iniciatoriams ir įgyvendintojams, pažymėjo gerumo, gailestingumo svarbą gyvenime, pasidžiaugė, kad Lietuva išugdė tokį žmogų kaip S. Venclauskienė.

    Būrelis augintinių drauge su Venclauskių atminimo įamžinimo grupės nariais nuima nuo paminklo baltą audeklą. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas monsinjoras K. Jakaitis pašventina skulptūrą. Motinišką rūpestį ir nesibaigiantį gerumą simbolizuojantį rankšluostį palyti pavasario saulės spinduliai.

    Dramos teatre S. Venclauskienės garbei didelį nemokamą koncertą surengė Lietuvos kamerinis orkestras (dirigentas – profesorius S. Sondeckis).

    Sekmadienio rytą teatras į labdaros spektaklį „Keistas senelis, arba Jono Grigo nuotykiai“ pakvietė daugiavaikes šeimas, internatų, vaikų namų globotinius ir auklėtojus.

    Iškilmių išvakarėse pagerbtas ir didžiosios šeimos Tėvas: viena Šiaulių gatvė pavadinta K. Venclauskio vardu“.

    Užrašų knygelėje išliko dar keli sakiniai, pasakyti atidengiant paminklą.

    Profesorius S. Sondeckis:

    - Mama sakydavo, jog čia šventi namai. Čia auga vaikai, kuriuos augina netikra motina.

    Augintinė A. Jakševičiūtė-Vinklerienė:

    - Ir dabar mums reikia tokios užuojautos, kai aplink tiek daug skausmo ir vargo.

    Monsinjoras K. Jakaitis:

    - Tegu ateina čia žmonės, jeigu ne pasimelsti, tai susikaupti, pagalvoti, pamąstyti.

    Žinia apie paminklo atidengimą, plačiai pasklidusi pasaulyje, sulaukė nemažai atgarsių. Štai kelios žurnalų ir laikraščių antraštės: „Kai vaikas verkia, tai – kaip muzika...“ („Veidas“, 1993 m.  balandžio 29 d.), „Ją visi vadino Mama“ („Apžvalga“, 1993, nr. 17), „Paminklas Motinystei“ („Atgimimas“, 1993 m. gegužės 5 d.), „Mothers remembered in spring“ („Lithuanian weekly“, 1993, nr. 18 (65), „Meilės badas ir meilės jėga“ („Vakarų ekspresas“, 1993 m. liepos 8 d.), „Dar vienas štrichas Venclauskių šeimos portretui“ („Šiaulių kraštas“, 1993 m. liepos 15 d.) ir kt.

    Atgarsiai pasiekė ir iš JAV. Laiškas rašytas 1993 m. rugpjūčio 18 d. G. Venclauskaitė, pažymėjusi apie dideles sesers sveikatos problemas, abiejų vardu (yra ir ponios Danutės ranka rašytas prierašas) įvertino tai, kas padaryta: „Tik dėka to ryžto ir galima buvo to pasiekti. Suprantame, kad buvo trukdymų ir nesklandumų. Jūs tą viską sugebėjote atmesti ir pasiekti užsibrėžto tikslo. Mes esam dėkingos už Jūsų darbą. Ne kiekvienas, kad ir kaip norėtų, tai sugebėtų pasiekti.“.

 

*

 

    Likimo ironija: K. Venclauskio gatvė jau yra ir... jos nėra. Praėjus pusmečiui po miesto valdybos potvarkio pasirašymo, Melioratorių gatvelė tebeturi senąjį pavadinimą. Apie tai pranešė jos gyventojas Petras Kirkutis. Po to, kai apie situaciją išspausdinau straipsnį  („Lietuvos aidas“, 1994 m. vasario 12 d.), dienraštis sulaukė nemažai atsiliepimų. Štai, pavyzdžiui, ką parašė šiaulietė D. Jakutienė (1994 m. balandžio 19 d.):

    „Straipsnyje „Venclauskio gatvės vis dar nėra“ per daug švelniai įvertinta padėtis. Gėda visiems šiauliečiams, kad tokiam garbingam žmogui įamžinti neatsirado geresnės Šiaulių miesto gatvės (joje vos keli namai – L. P.-K.). Nemokame pagerbti savo miesto kultūros kūrėjų. K. ir S. Venclauskių vardai įėjo į Lietuvos kultūros istoriją. Be to, tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo Venclauskių įpėdiniai atsisakė nuosavybės teisių į namą ir žemės sklypą – padovanojo Šiaulių miesto muziejui. Venclauskių šeimoje vyravo nuostata – kuo daugiau duoti kitiems, kitų gyvenimą padaryti šviesesnį, geresnį.

    Šią vasarą sueina 120 metų nuo S. Jakševičiūtės-Venclauskienės gimimo. Šio atminimo proga reikėtų klaidą ištaisyti. Siūlau jų abiejų vardu Draugystės prospektą (užtenka tos draugystės, kuri vyravo 50 metų) pavadinti Venclauskių prospektu (tokį pasiūlymą miesto vadovams gerokai anksčiau jau buvo pateikusi Venclauskių atminimo įamžinimo darbo grupė – L. P.-K.). Ši gatvė simboliškai beveik sujungtų buvusią K. Venclauskio gatvę su jo amžino poilsio vieta. Galima gatvę pavadinti ir šeimos vardu, tokių pavyzdžių yra (Kaune atstatyta Minkovskių gatvė).

    Pagalvokite Šiaulių miesto vadovai ir klaidą ištaisykite“.

 

*

 

    Gimsta nauja tradicija, apie ją spaudai informuoja Venclauskių atminimo įamžinimo darbo grupė. O štai ir šių eilučių autoriaus ataskaita apie 1994 m. liepos 1 d. įvykusią šventę.

    Penktadienį šalia paminklo Motinystei paminėtas S. Jakševičiūtės-Venclauskienės 120-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Ištrauka iš knygos „Namuose ant Pasadnos ulyčios“ iškilmes, užsitęsusias beveik trejetą valandų, pradėjo skaitovė Juzefa Giniotienė ir Šiaulių medinių pučiamųjų kvintetas.

    - Tik S. Venclauskienei turime būti dėkingi už tai, kad Šiauliai antrieji Lietuvoje turėjo galimybę atidaryti profesionalųjį teatrą, - sakė miesto dramos teatro aktorius ir režisierius Kazys Tumkevičius, papasakojęs kaip kartu su „Rūtos“ fabriko meno mėgėjais atnaujino Šiauliuose J. Keturakio „Ameriką pirtyje“.

    Susirinkusiems buvo pagarsintas D. ir G. Venclauskaičių pareiškimas dėl jų tėvų namo padovanojimo miestui - „Aušros“ muziejui.

    - Ji buvo ne mano, bet mūsų Mama, - pažymėjo G. Venclauskaitė, pasidalinusi prisiminimais apie čia augusius našlaičius, pamestinukus, beglobius, kurie visais atžvilgiais buvo lygūs su jomis, tikrosiomis dukromis, papasakojo apie namų teatrą, kultūrinę atmosferą, kuri daug prisidėjo, tampant žmonėmis.

    - Esame amžini Venclauskių giminės skolininkai, - prisipažino „Aušros“ muziejaus direktorius Edvardas Cicėnas. – Nuo 1957 metų gyvuojame Venclauskių namuose. Matyt, niekas nebūtų nuėmęs galvos, jei ir prieš dvidešimt metų būtume pasikabinę Venclauskių portretus.

    Šiaulių meras Arvydas Salda prisiminė, kaip, prasidėjus Atgimimui, buvo renkamos aukos Motinystės paminklo statybai, sakė, kad tuo buvo išreikštas ir požiūris į Motinystę, širdies gerumą, istoriją, kalbą. Motinų Motiną prisiminė su augintiniais įvairiu laiku bičiuliavęsi Elena Kurkauskaitė-Slavinskienė, Augustina Tubytė.

    - Su S. Venclauskiene susitikau, būdama mokinuke ir patyriau didelį jos širdies gerumą. Tapau mokytoja, tik turėdama tokį idealą kaip Venclauskienė, - sakė O. Petrovienė. – Šiandien čia turėjo susirinkti visi Šiauliai. Man gėda už tuos žmones, kurie neatėjo. Baisu, kad mūsų tauta nepražūtų šitam turto beprotiškam kaupime.

    - To auksinio žmogaus genai yra perėję į ponią Gražbylę, - tvirtino Genutė Norienė ir verkdama papasakojo, kaip ją, grįžusią iš Sibiro nuplyšusią, alkaną mergaitę, kurios visi bijojo, priėmė, priglaudė tik Venclauskių duktė.

    Visus sujaudino prie mikrofono priėjusi Bronislava Laugalienė su savo gausia šeimyna. Šiuo metu joje – 29 vaikai, iš tų namų Žadžiūnuose gyveniman išėjo jau 43 jauni žmonės.

    - Šiauliams tenka didelė užduotis – išlaikyti šią legendą kitoms kartoms. Juk Venclauskienės legenda per jos veiklą subangavo per visą pasaulį, - papasakojusi apie S. Venclauskienę – žymią skautų veikėją, pažymėjo Lietuvos skautų seserijos vyr. skautininkė Stefa Gedgaudienė.

    - Šiuose namuose užaugo Amerikos lietuvių skautų vadovas Antanas Saulaitis, - sakė Lietuvos skautų sąjungos narys Algirdas Končius.

    - Tegu šių namų dvasia, šeimos kaip vertybės įtvirtinimas kuo plačiau pasklinda po Lietuvą, - kalbėjo J. Janonio vidurinės mokyklos direktorius Rimas Budraitis.

    Po minėjimo „Aušros“ muziejaus darbuotojai pakvietė į parodą, skirtą S. Venclauskienės jubiliejui. Joje – apie 130 eksponatų – fotografijos, dokumentai, laiškai, afišos, knygos ir kt. Ta proga išleistas ir puošnus katalogas. Parodą pristatė istorijos skyriaus vedėja Eugenija Raguckienė. Ją planuojama paversti pastovia ekspozicija, kurią laikas nuo laiko papildys didesni ar mažesni atradimai.

 

*

 

    Segtuve – ir daktaro Jurgio Gimbuto iš JAV atsiųstas pasakojimas apie S. Venclauskienę, kuris buvo išspausdintas Kanadoje, Toronte („Moteris“, 1971, nr. 6). Jo autorė –  mokslininko mama El. Gimbutienė čia atskleidžia nemažai mums jau žinomų dalykų. Tačiau vienas faktas dar negirdėtas: „Kai namai buvo pilni vaikų, atsitikdavo, kad koks nors išdykėlis, nežiūrint griežčiausios drausmės, įsiverždavo į advokato kabinetą ir pridarydavo eibių. Kilusiai audrai numalšinti, - pasakojo skautininkė V. Barmienė, - Stanislava pakviesdavo vyro draugų, privaišindavo juos įmantriausiais skanėstais ir viešai pabučiuodavo savo Kazimiero ranką, tuo būdu atgaudama nusikaltėliui teisę toliau naudotis jo namų prieglobsčiu. O vaikai, surinkti iš visų pasviečių, ne visi buvo klusnūs ir gero būdo, bet visi buvo vienodai mylimi ir kiekvienam, gal negabiems net daugiau, buvo stengiamasi duoti kuo daugiau išsiauklėjimo bei mokslo, kad pagal savo gabumus galėtų vėliau savarankiškai gyventi“.

 

*

 

    1995 m. gegužės 2 d. „Aušros“ muziejuje atidaryta nuolatinė S. ir K. Venclauskių ekspozicija.

    Memorialiniam kambariui atveriant duris, direktorius E. Cicėnas pažymėjo, jog tuo atiduodama skola šiems neeiliniams Šiaulių žmonėms. Ekspoziciją ruošusi skyriaus vedėja E. Raguckienė už dovanotus eksponatus padėkojo G. Venclauskaitei ir L. Peleckiui-Kaktavičiui, už darbą – bendraautorei Irenai Nekrašienei, dailininkei Vidai Andrulienei, fotografui Povilui Juozapaičiui. Kalbėjo Venclauskius ir jų augintinius pažinojusi Augustina Tubytė, monsinjoras Antanas Bitvinskas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė ir kiti. Po atidarymo iškilmingo akto dalyviai senosiose miesto kapinėse padėjo gėlių ant K. Venclauskio kapo.

 

*

 

    O čia – Jad va Šem instituto Izraelyje apdovanojimų, skirtų Venclauskių šeimos moterims, priešistorija.

    1991 metais, vykstant į Izraelį Šiaulių rajono rajkoopsąjungos pirmininkui Borisui Šteinui, įteikiau vienai tenykščio laikraščio redakcijai skirtą laišką apie tai, kad S. Venclauskienė karo metais globojo ir slėpė ne vieną žydų tautybės vaiką, daug padėjo į Šiaulių getą patekusiems žydams, o dukros Danutės pagalba maistas buvo pristatinėjamas net urminiu būdu.

    Atsakymas pasiekė tik 1996 metų pradžioje. Lietuvos valstybinio žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminties įamžinimo skyriaus vyr. muziejininkė Viktorija Sakaitė pranešė (raštas Nr. 56 iš 1996 m. sausio 29 d.), kad mano laiškas, rašytas anglų kalba, buvo perduotas laikraščiui „Lietuvos Jeruzalė“, kuris leidžiamas lietuvių, rusų, anglų ir jidiš kalbomis ir platinamas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 1995 m. lapkričio 13 d. Lietuvos piliečių grupei buvo įteikti Jad va Šem instituto Izraelyje apdovanojimai. Tarp apdovanotųjų – ir S. Venclauskienė (po mirties) bei jos dukra.

    Vienas pirmųjų apie tarptautinių teisuolių vardus D. ir G. Venclauskaitėms Lietuvai pranešė rašytojas Algirdas Landsbergis iš JAV. Toji informacija 1998 m. gegužės 28 d. buvo išspausdinta dienraštyje „Lietuvos aidas“. Joje rašoma:

    „Dvi seserys –  95 metų Danutė ir 85 metų Gražbylė Venclauskaitės – tyliai, tik būreliui žmonių težinomos leido savo žilą senatvę. Ir staiga balandžio mėnesį apie jas prabilo JAV spauda, atsisuko televizijos kameros.

    Seseris nelauktai iš užmaršties ištraukė ir į apšviestą Amerikos sceną įstūmė karo metų jų darbai Lietuvoje. Balandžio 19 d. Vudberio mieste, Konektikuto valstijoje Danutė ir Gražbylė buvo apdovanotos Tarptautinių teisuolių medaliais, kurie suteikiami žmonėms, gelbėjusiems žydus.

    Apie Venclauskių šeimą auditorijai telefonu iš Tel Avivo papasakojo Jakovas Revenis, kurį Venclauskiai karo metu (tada šešiametį berniuką) priglaudė ir taip padėjo jam išlikti gyvam.

    K. Venclauskis buvo socialdemokratų atstovas pirmajame Lietuvos Seime, darbavosi Šiaulių savivaldybėje. Jis siekė pagerinti socialines paslaugas ir darbo sąlygas, Seime gynė visų žmonių, ypač mažumų, teises. Venclauskis palaikė labai draugiškus ryšius su Lietuvos žydų bendruomene, apgynė žydą, neteisingai apkaltintą berniuko nužudymu dėl ritualinių paskatų. Jam kiekviename žingsnyje talkininkavo žmona veikli visuomenininkė S. Venclauskienė.

    (...) 1941 m. įsteigus Šiaulių getą, vokiečių pramonėje nedirbantiems žydams grėsė deportacija ir greitesnė mirtis. Juos gelbėdama Danutė įkūrė rūbų ir odos dirbinių dirbtuvėlę ir ten įdarbino žydus, ypač moteris. Kadangi moterys dirbo nepatyrusios, jų darbo našumas buvo žemas. Kad nesukeltų vokiečių įtarimo, Danutė pranešdavo daug didesnes pajamas ir mokėdavo atitinkamai didesnius mokesčius. Taip ji išgelbėjo daugelį žydų. Panašiai veikė ir jos sesuo.

    (...) Vienas ceremonijos rengėjų Venclauskių šeimą palygino su Oskaru Schindleriu, vokiečių pramonininku, įdarbinusiu ir taip išgelbėjusiu 1200 žydų.

    Venclauskių išgelbėtųjų žydų sąrašas apima kelis kontinentus. Tarptautinių teisuolių medalių ceremonijoje dalyvavusi Ada Gensaitė-Ustjanauskienė vėliau papasakojo apie savo pačios likimą. Jos tėvas Jokūbas Gensas, Lietuvos kariuomenės savanoris kapitonas, dėl savo žydiškos kilmės karo metu atsidūrė Vilniaus gete. Ada su savo motina Elvyra Budreikaite-Gensiene laikiną užuovėją rado taip pat pas Venclauskius“.

 

*

 

    Mielas laiškas (1999 m. rugpjūčio 3 d.) iš Amerikos. G. Venclauskaitė rašo apie sesers ligą, dėkoja už „naujienas, dėmesį ir šilumą“. Jame yra ir tokie žodžiai: „Ypatingai pastaruoju metu daug galvojau apie Jus. Matomai, kad biosrovės mus jungia. Aš negaliu užmiršti Jūsų, p. Leonai, nuopelnų dėl mūsų Mamos. Jūs tą reikalą iškėlėt, kai vos tik matėsi spindulėlis mažytės laisvės. Dabar lengva rašyti, minėti ir t. t. Juo labiau, kad niekas negalėjo žinoti, ar nebus tas reikalas priimtas už pikta“.

    Į pasiūlymą abiems sugrįžti į Lietuvą atsakymas neteikiantis jokių vilčių: „Jėgos negrįžta. (...) Tai negali ilgai tęstis. Apie grįžimą į Lietuvą negali būti ir kalbos. Jau ji liks čia“.

 

*

 

    Savo planais dėl K. Venclauskio istorinio atminimo įamžinimo su Šiaulių miesto meru A. Lankausku dalinasi muziejaus direktorius R. Balza (1999 m. spalio 22 d. raštas).

    R. Balza mano, kad šio politiko ir kultūros veikėjo atminimas nėra tinkamai įamžintas, ir du jubiliejai – 120-osios gimimo ir 60-osios mirties metinės – yra geriausia proga tai padaryti. Siūloma sukurti K. Venclauskio biustą, išleisti autorių kolektyvo leidinį, surengti diskusiją ir prie apskritojo stalo aptarti Venclauskių namų – Šiaulių miesto istorinio kultūros centro koncepciją.

    Anot muziejaus vadovo, Venclauskių namus-muziejų reikėtų pertvarkyti – suteikti reprezentacines funkcijas: jie turėtų tapti istorinės kultūros centru su šiuolaikine Šiaulių miesto istorijos ekspozicija, konferencijų sale, moksline biblioteka-skaitykla. Derėtų atkurti K. Venclauskio darbo kabineto autentišką aplinką. Čia galėtų vykti ir reikšmingi miestui renginiai.

    „Aušros“ muziejus prašo savivaldybės finansinės paramos šiam projektui įgyvendinti. R. Balzos manymu,  tai ne tik muziejininkų, bet ir miesto savivaldybės garbės reikalas.

 

*

 

    Šių eilučių autoriui teko rašyti ir nekrologą, skirtą D. Venclauskaitei („Lietuvos aidas“, 1999 m. lapkričio 4 d.). Jis baigėsi tokiais žodžiais: „Labiau už viską D. Venclauskaitė mylėjo savo tėvynę Lietuvą. Ji nepaprastai džiaugėsi atgauta laisve ir krimtosi, kad dėl prastos sveikatos nebegali parvykti gimtinėn“.

 

*

 

    Žadama atgaivinti S. Venclauskienės vardo stipendiją. Tam skirta lėšų neseniai mirusios D. Venclauskaitės testamentu. Apie tai šių eilučių autorių 1999 m. gruodžio 1 d. informavo Šiaulių universiteto rektorius profesorius Vincas Laurutis.

                                                                VIII skyrius

 

AMŽINOSIOS VERTYBĖS – NEPRAEINANČIOS

 

    Kai 1989 metų vasarą grįžau iš viešnagės JAV, parsivežiau ir vaizdajuostę, kurioje užfiksuotas pasikalbėjimas su vyriausiąja Venclauskių dukra Danute bei dviem jauniausiais augintiniais. Tą įrašą kolegos žurnalistai labai norėjo parodyti per tais laikais populiarią Kauno televizijos laidą „Sekmadienio rytą“, deja, „ne ta sistema“ pasirodė neįveikiama kliūtimi.

    O paskui, nors tokios galimybės atsirado ir Lietuvoje, tarp kitų darbų darbelių toji istorija užsimiršo. Beveik keturiolika metų asmeniniame archyve pragulėjusią vaizdajuostę prisiminiau tik „Aušros“ muziejaus darbuotojų pakviestas į D. Venclauskaitės šimtųjų gimimo metinių paminėjimą.

    Tai, kas užfiksuota užatlantėje ir ką įdomaus pavyko sužinoti jau išleidus knygą Namuose ant Pasadnos ulyčios (Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1991), - amžinosios, nepraeinančios vertybės.

 

Ką užfiksavo vaizdajuostė?

 

    Pasikalbėjimas užrašytas neeilinę – S. Jakševičiūtės-Venclauskienės 115 gimimo metinių – dieną. Mano pašnekovai, sėdintys indėnų laikus menančio didžiulio medžio pavėsyje, - Danutė Venclauskaitė, Stefa Dzvankauskaitė-Kapeckienė ir Marius Venclauskas. Advokatė, tarnautoja ir policijos šerifas (vėliau – Teisės akademijos profesorius).

    Vaizdajuostėje – aplinka, kuri mena paskutinius S. Jakševičiūtės-Venclauskienės gyvenimo metus. Štai ten, terasoje, stovėdavo kėdė, kurioje ji mėgdavo sėdėti. O čia – langas, pro kurį žiūrėdama galvodavo apie tėvynę ir ten likusius brangius žmones.

    Iš tuometinių pašnekovų nebėra tarp gyvųjų nei D. Venclauskaitės, nei S. Dzvankauskaitės-Kapeckienės. Jūsų dėmesiui – įdomesnės pokalbio mintys.

    L. P.-K.: Jūsų mamai artimas buvo kiekvienas, kuriam reikėjo šilumos, užuojautos, moteriškos širdies. Mama nepaprastai mylėjo Lietuvą ir jos žmones. Ar būtina jai buvo ryžtis paskutinius gyvenimo metus pragyventi toli nuo tėvynės?

    Danutė Venclauskaitė: Mama nedvejodama sutiko išvažiuoti. Sakė: „Nenoriu matyt, kaip maskolio koja mindys mūsų žemę“. Tai – vienas dalykas. Be to, žinojom, kad mes į Sibirą vis tiek pateksim. Trečiu vežimu. Mūsų naujuosiuose namuose buvo rusų štabas, ir aš eidavau pro juos šerti kiaulių. Vienam karininkui, atrodo, kritau į akį, nes jis kartą pavakariais išėjo ir man pasakė: „Šeimininkė?“ Atsakiau, jog buvusi. „Noriu pasakyt, kad nesirūpintumėt, būsit išvežti tik trečiu vežimu“.

    L. P.-K.: Kiek teko girdėti, nelepino likimas ir Amerikoje. Papasakokite vieną kitą epizodą apie čia prabėgusias dienas.

    D. V.: Nebuvo taip ir baisu. Pavargom truputį Vokietijoj, nes mama labai sirgo. Kai čia atvažiavom, neturėjom buto. Per vienerius metus turėjom kraustytis aštuonis kartus. Kas turėjo kambarį, vis priimdavo. Kol galų gale susiradom butą Riversaid gatvėje. Gavau darbą fabrike. Mamai labai norėjosi tokio savo kampo, kur niekas nedraustų katę ar šunį laikyti. Na ir Petras Vileišis prirodė mums šitą namą, kuris tuomet buvo begalinis laužas. Jį nusipirkę dar kurį laiką gyvenom senoje vietoje. Ištiko dar viena bėda, nors ir mažesnė už karą ar okupaciją, - potvynis. Iš tikrųjų likom kaip stovim, net didžiausia mano brangenybė – smuikas – nuskendo.

    L. P.-K.: Daugiau kaip 30 metų senumo fotografijose, kurias pavyko išsaugoti, jau ne ta Stanislava Venclauskienė, kokią mes įpratę matyti mūsų primadoną nuotraukose, įamžinusiose ją su Povilu Višinskiu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Jonu Biliūnu, Žemaite ar kitais garsiais Lietuvos žmonėmis. Ar aš neklystu manydamas, kad tokiomis aplinkybėmis ji palūžo dvasiškai?

    D. V.: O, ne, mama dvasiškai tikrai nepalūžo. Čia kaltas fizinis žmogaus amžius. Mama visą amžių buvo skautė. Kai dar Baden-Povelio teorija nebuvo sukurta, jau tuomet elgėsi lyg skautė. Kai gimnazijoje dvi labai gerai besimokiusios mergaitės, vežiko dukterys, nebegalėjo susimokėti už mokslą, mama užstatė dovanų gautus sidabrinius šaukštelius... Visą amžių gyveno Dievui, tėvynei, artimui.

    L. P.-K.: Ar dažnai prisimindavo mama buvusius augintinius, globotinius, ką apie juos pasakodavo?

    D. V.: Kalbėdavom kaip apie šeimą. Kur kas išvykęs, kas kam atsitiko, kas čia yra. Rūpinosi jų buitiniais, gyvenimo reikalais.

    L. P.-K.: Amerikoje jau teko sutikti nemažai žmonių, pažinojusių Stanislavą Venclauskienę. Visada visiems ji buvo didelė dvasinė atrama, stiprybės eliksyras. Kaip jums atrodo, kodėl?

    D. V.: Be susijaudinimo negaliu apie tai kalbėt... Motina kažką turėjo ypatingo. Ji sugebėjo su džiaugsmu žmogui atiduot paskutinį kąsnį. Atsimenu, buvom neseniai atvažiavę. Kažkas atnešė žuvies. Atėjo ponia Saulaitienė ir sako: „Kaip aš mėgstu žuvį“. Mama išėmė tą žuvį ir atidavė. Negalvodama, kad pačiai nebus nei pietums, nei vakarienei. Taip ir visą amžių gyvenom.

    L. P.-K.: O kokią mamą prisimena ponia Stefa?

    Stefa Dzvankauskaitė-Kapeckienė: Aš prisimenu ją kaip šventąją... (akyse – ašaros, ilga pauzė) Dieve... Kai keliavom, o ir kai atkeliavom, viską mums atiduodavo...

    L. P.-K.: Kodėl mama jus vadino paskutine lazda?

    S. D.-K.: Kiek save prisimenu, visą laiką buvome drauge. Abi į bažnyčią, iš bažnyčios. Kadangi jauna buvau, vis pirma bėgdavau. Mama vis sakydavo: „Tu – mano paskutinė lazda. Nebėk taip greitai, aš ne tokia vikri kaip tu“. Tai buvo dar Lietuvoje. O Vokietijoje, kur labai mažai turėjome valgyti, man su Mariku atiduodavo paskutinį kąsnį ir sakydavo: „Valgykit, aš nenoriu, kad pasidarytumėt ligoniais“.

    L. P.-K.: O koks mamos paveikslas išliko ponui Mariui?

    Marius Venclauskas: Ji buvo mano Motina. Ji mane prižiūrėjo, užaugino, ir ką aš turiu dabar, už viską jai esu dėkingas.

    L. P.-K.: Kiek žinau, jūs taip pat pasekėte mamos pėdomis – be savo trijų vaikų turite ir augintinę.

    M. V.: Turim vieną mergaitę... Ką gavau iš mamos, ir aš noriu truputį atiduoti.

    L. P.-K.: Ar rašė kas mamai laiškus iš Lietuvos, ponia Danute?

    D. V.: Rašydavo. Dažniausiai Kazytė Bačianaitė. O pirmąjį laišką gavome iš kunigo Kazlauskio. Jis buvo vienas artimiausių žmonių, dar mano senelių augintas. Buvo kaip šeimos narys. Šiaip jau kiti bijojo rašyti. Stalino laikai buvo...

    L. P.-K.: Ar domėjosi mama kultūrine visuomenine išeivijos veikla?

    D. V.: O, taip. Buvo labai šviesaus proto ir senatvės sulaukusi. Domėjosi ne tik kultūrine, bet ir visos lietuvių bendruomenės veikla. Ir domėjosi, ir, jei reikėdavo, patardavo, minėjimuose kalbėdavo. Mama turėjo labai lengvą kalbos stilių. Visų buvo mėgiama.

    L. P.-K.: Ar prisimindavo save scenoje?

    D. V.: Retai. Bet kai prisimindavo, tai dažniausiai ką nors komiško. Pavyzdžiui, „Žvaigždžių takus“, kuriuose vaidino čigonę. Džiaugdavosi buvusiu pasisekimu. Kad, dar net neišėjus į sceną, tik iškišus koją, publika jau juokdavosi ir plodavo.

    L. P.-K.: Ponia Stefa, Venclauskių namų pavyzdys jums padėjo auginant savo vaikus?

    S. D.-K.: Taip. Labai geri visi trys sūnūs. Užauginau, išleidau visus į mokslus. Mokytojai vis klausdavo: „Ką darai, kad jie skiriasi nuo kitų?“ Amerikoje užauginti gerus vaikus – stebuklas. Visada prisimindavau mamos žodžius, kad negalima rėkti, šaukti, keiktis, kad reikia visada kantrybę turėti... Kai būdavo labai sunku, prisimindavau vieną atsitikimą, dar iš Šiaulių. Trenkiau supykusi durimis. O mama man: „Grįžk atgal, vaikeli, sėskis“. Kuo tos durys, sako, tau nusikalto. Esi jauna, graži, džiaukis gyvenimu. Ko tau trūksta? Kaip paukštis laisva esi. Štai, kai ištekėsi, vaikų turėsi, tada bus kas kita... Tarsi gydytojas būtų butelį vaistų davęs. Po to, kai susierzindavau, prisimindavau tuos žodžius, ir viskas praeidavo.

    L. P.-K.: Ponia Danute, kokia buvo mamos paskutinė diena?

    D. V.: Vaikai, jeigu turėtumėt pinigų, sakė šiek tiek geriau pasijutusi mama, prašyčiau įdėti į metalinį karstą ir – į Šiaulius. O prieš pat išeinant pasižiūrėjo į tris puses ir...

    Kad prieš išeidama ji galvojo apie vaikus, išliko įdomūs liudijimai. Tądien valstybiniam egzaminui Medicinos fakultete rengėsi buvusio pamestinuko Algirdo Jakševičiaus žmona Janina. „Janečka, viskas bus gerai“, - aiškiai išgirdo mamos balsą. O už minutės jai pranešė, kad mamos nebėra... Tą akimirką tiesiog fiziškai pajuto ir Lietuvoje gyvenanti buvusi pamestinukė Lialė.

    L. P.-K.: Kaip čia, JAV, sutikote žinią, kad Šiauliuose bus pastatytas paminklas mamai?

    D. V.: Man daro tai didelį įspūdį. Ir daro įspūdį, ir graudu. Aš labai ilgai negalėjau už mamą kalbėt amžinatilsį. Man vis atrodydavo, kad mama tebėra gyva, šalia. Mes visi džiaugiamės, tai nėra tuščias dalykas. Kas apie tai galvoja, didelį darbą daro. Mes negalim prisidėti, bet savo norais remiam tai.

 

Venclauskių namai – dovana miestui

 

    Vos atkūrus Nepriklausomybę, D. ir G. Venclauskaitės dovanojo Šiauliams keliolikos milijonų litų vertės savo tėvų namus su sąlyga, kad visad čia bus muziejus. Tam nesutrukdė ir pinigingi įkyruoliai, prašę parduoti gražiuosius, kažkada žymaus architekto Karolio Reisono suprojektuotus rūmus.

    Seserys apsisprendė dar 1991 metais, ir tai buvo išdėstyta D. ir G. Venclauskaičių  rašytuose pareiškimuose Šiaulių miesto savivaldybei.

    Pirmoji pareiškimą savivaldybei įteikė jauniausioji Venclauskių dukra. Štai jis:

    „Šiauliuose, Vytauto g. Nr. 89, yra muziejus. Šis namas iki 1940 metų nacionalizacijos priklausė advokatui Kazimierui Venclauskiui. Jam mirus 1940. II. 24, pastatą valdėme mes, jo įpėdiniai.

    Mano tėvas Kazimieras Venclauskis rūpinosi Lietuva, jos švietimu, finansiškai rėmė tą patį muziejų per P. Bugailiškį. Mano tėvo noras buvo pastatyti Šiauliuose muziejų. Buvo ieškoma sklypo, kur galėtų vykti statyba. Mano tėvo mirtis nutraukė tai. Vėliau kapitalas buvo suvalstybintas, ir mes neturėjome jokios galimybės įvykdyti tėvo norą.

    Taip susiklostė, kad mano tėvo name yra muziejus. Tai atitinka jo siekius.

    Aš jokių pretenzijų į namą, esantį Šiauliuose, Vytauto g. 89, neturiu, bet tik su sąlyga, kad šitame name amžinai bus muziejus, ir jokia kita įstaiga.

    Prašau Jūsų priimti atitinkamus nutarimus, kuriais namas Šiauliuose, Vytauto g. 89, amžinai skiriamas muziejaus reikalams.

    1991. V. 28.

                                                    Gr. Venclauskaitė“

    D. Venclauskaitės pareiškime prisiminta ir Mama:

    „Dar būdama gyva mano motina Stanislava Venclauskienė sužinojo, kad jų name yra muziejus. Džiaugėsi, kad jų namas tarnauja kultūrai, Lietuvai, jos švietimui. Tuo džiaugiuosi ir aš. Tegul tas namas bus ir toliau visiems prieinamas, lankomas ir iš jo tegul sklinda šviesa mūsų tėvynei Lietuvai. (...)

    1991. 07. 15.   

                                                  D. Venclauskaitė“

 

*

 

    G. Venclauskaitei pirmajai Šiauliuose suteiktas miesto Garbės piliečio vardas.

 

*

 

    Pusė amžiaus, kai nebėra gyvųjų tarpe S. Jakševičiūtės-Venclauskienės. Gal nors ta proga Šiauliuose atsiras jos vardo gatvė? Jau penkiolika metų mėginu įrodyti miesto vadovams (vis kitiems), kad toks įamžinimas būtinas, deja, iki šiol beviltiškai. 2007 m. lapkričio 30 d.  parašiau dar vieną prašymą. Viliuosi, kad jis bus lemtingas: šįkart atsakymas iš savivaldybės – teigiamas.

 

*

 

    Po to, kai užsienio lietuvių dienraštis „Draugas“ išspausdino  pasakojimą apie Venclauskius, gan netikėto laiško sulaukiau iš rašytojo Vytauto Alanto našlės Irenos:

    „2008 m. sausio 31 d.

    Mielas Leonai,

    Jūsų straipsnis apie Venclauskienę labai įdomus.

    Prisimenu, gal prieš 40 metų Danutė Venclauskaitė buvo Detroite. Turbūt buvo BALFO suvažiavimas. Ji prie manęs priėjo ir labai šiltai apkabinusi pasakė: „Juk mes esam giminaitės“. Aš žinojau tą visą istoriją.

    Gailiuosi, kad ilgiau nepasikalbėjom, nes ir prie jos, ir prie manęs žmonės prieidavo.

    Tad tas Marius Venclauskas tai ir būtų mano pusbrolis...

    Dar vienas įdomus dalykas, kad jų sužieduotuvių žiedai atiteko man.

    Mano tėvas savo broliui buvo paskolinęs nemažai pinigų, tai, matomai, mano dėdė Jonas jam davė tuos žiedus, gal kaip užstatą. Tikrai nežinau, bet taip galėjo būti.

    Tai matot, kaip gyvenimas pilnas netikėtumų –

                                                                                    Irena“.

                                                                      IX skyrius

 

DAR TRYS SUSITIKIMAI SU GRAŽBYLE VENCLAUSKAITE

    1.

 

    Pastarąjį dešimtmetį advokatė daug laiko praleido JAV. Sovietmečiu aplankyti artimųjų nebuvo galimybės, todėl bent prieš sesers mirtį stengėsi pabūti drauge.

    Danutė, būdama devyniasdešimt septynerių, dar vairavo automobilį. Pernai, pasakojo G. Venclauskaitė86, nuvažiavo šimtą mylių į Niujorką.

    - Net greitį viršydavo. Mėgo važiuoti greitai. Kartą buvo sustabdęs policininkas, bet baudos neskyrė, tik nusišypsojo... Kokia buvo, tokia ir mirė, - smarki.

    Sėsdama prie vairo D. Venclauskaitė visada persižegnodavo, tai ir pats esu matęs. Gal todėl visos kelionės buvo laimingos.

    Mirė D. Venclauskaitė 1999 m. spalio 29 d. Lapkričio trečiąją Šiauliuose, šv. Jurgio bažnyčioje aukotos šv. Mišios už jos vėlę.

    Ne mažiau smarki ir Gražbylė. Ji pripažįsta esanti nebe pirmos jaunystės dama, tačiau „nelinkusi vaidinti senelės“. Jai netrūksta entuziazmo, geros nuotaikos, veržlumo, džiaugsmo. Taip pat ir atvirumo.

    Anądien bičiulė pasiūlė nueiti į Ginkūnų kapines, o iki jų 5-6 kilometrai. Gražbylė sako visada ten einanti „savo kojomis“. Bičiulė, nors ir nelabai norėdama, sutiko.

    - Tačiau beeinant panoro pasėdėti ant suoliuko. Neleidžiu. Nuėjom, pabuvom, paskui grįžome mikroautobusu, kaip prašė, - juokiasi advokatė.

    Dėl šio įpročio kaltas tėvas. Iš jo paveldėjo ir įprotį grumtis iki galo, kad ir kaip sudėtinga būtų. Pagal K. Venclauskį buvo galima laikrodį nusistatyti: lygiai šeštą ryto atidarydavo savo kabineto duris ir ištardavo: „Prašom“. Namuose dirbdavo tol, kol reikėdavo išeiti į teismą, firmas, – klientų niekada netrūko, turėjo tiek darbo, kad retas ištvertų.

    Dažnai sovietmečiu į Šiaulius ieškoti advokatės G. Venclauskaitės važiuodavo net iš Vilniaus, Kauno. Jai pavyko laimėti tokias bylas, kurias reikėtų įrašyti į aukso fondą.

    Ne kartą Gražbylė, kaip ir jos tėvai bei vyresnioji sesuo, rizikavo. Tai primena „Pasaulio teisuolio“ medaliai, įteikti S. Venclauskienei ir D. Venclauskaitei už žydų gelbėjimą per karą. Sutariame, kad apie tai advokatė papasakos plačiau.

    Sovietmečiu tarp Gražbylės viešnių buvo ir jaunystės bičiulė  poetė, Helsinkio grupės narė Ona Lukauskaitė-Poškienė. Čia dažnas svečias, kol gyveno Šiauliuose ir dirbo teatro literatūrinės dalies vedėju, buvo dar vienas Helsinkio grupės narys - rašytojas Tomas Venclova, dabar Yale universiteto (JAV) profesorius. Čia ateidavo pabendrauti Šiaulių kunigai. Užsukdavo kortomis palošti iš Sibiro grįžusi Šiaulių inteligentija.

    Kada beužsuktum, G. Venclauskaitės neužtiksi vienos. Ir dabar jos vis dažniau ieško muziejininkai, laikraštininkai, skautai. Pastarajam judėjimui daug metų paskirta.

    Su G. Venclauskaite reikia mokėti kalbėti. Jei advokatė paskambino, nei „labas“, nei „sudiev“ neišgirsti – tik keletą žodžių rūpimu klausimu. Ji niekada neprisistato, tačiau energingo jos balso tikrai nesupainiosi. Jei pats skambini, taupyk jos laiką ir sakyk tik tai, kas svarbiausia. Regis, šito advokatė taip pat išmoko iš tėvo.

    Vėl skambutis į duris. Šįkart aplankė žinoma aktorė. Ant stalo vėl puodelis kavai ir „kleboniškas“ stikliukas slyvų užpiltinei.

 

    2.

 

    Kada beužsuktum pas G. Venclauskaitę, visada išgirsti kažką naujo, įdomaus. Rodos, per trejetą dešimtmečių jau viskas išpasakota, tačiau, žiūrėk, ir vėl išsprūsta kokia užmiršta akimirka, prisiminimas, įspūdis.

    Šiandien87 į svečius įsiprašiau specialiai. Lygiai pusė amžiaus, kai mirė S. Venclauskienė. Tačiau mūsų pokalbis buvo apie viską, grynas ekspromtas. Ir vis vien jo metu dažniausiai minėta Mama.

    Ponia Gražbylė pasidžiaugė, kad neseniai gavusi puokštę gėlių, kurių siuntėjas – Amerikoje gyvenantis M. Venclauskas. Tai – ne pirmas toks netikėtumas. Mariaus vaikams lankantis Lietuvoje, šie susitarė su kažkokia Klaipėdos firma, ir ji trejetą metų per vardines pamalonindavo gėlėmis. O šįkart jas atnešė Šiauliuose panašiu verslu užsiimantys. Nepatogu Mariui pasakyti, kad tie šiauliškiai – chuliganai, su kuriais geriau neprasidėti: po pusvalandžio gėlės jau buvo nuvytusios.

    - Visokių žmonių pasaulyje yra, - tarsi sau, nepiktai ištaria G. Venclauskaitė ir papasakoja, kad paskutinis augintinis visada pasižymėjo geraširdiškumu, dosnumu. O toji tradicija su gėlėmis – iš labai tolimų laikų. Kai Marius tarnavo JAV kariuomenėje, gėles vardadienio ir gimtadienio progomis siuntė Mamai.

    - Jis – padorių padoriausias, - ne pirmą kartą įvertina M. Venclauską – buvusį šerifą, Policijos akademijos dėstytoją, o dabar jau jauną pensininką. Jaunesnysis sūnus Linas taip pat tapo policijos karininku. Kartu su vyresniuoju – Darium – kasmet atvažiuoja į Lietuvą. Ir būtinai užsuka į Šiaulius. Neretai ir siurprizą padaro. Štai pernai nieko nebuvo nei rašę, nei sakę, o per vardines – brakšt ir jau čia. Tuo metu pas ją į svečius buvo užsukę pora aukštų savivaldybės tarnautojų. Ir pasveikinti, ir pasiteirauti ar nereikia kuo padėti. Ir staiga mato: atsidaro durys ir vienas po kito pasirodo Darius su Linu. Gražbylė pamanė, jog dėl šito neseniai atidarytas šampanas kaltas. Pasirodo, ne.

    Visada malonūs tokie svečiai.

 

*

 

    Nuo senų laikų Gražbylė garsėja savo užpiltinėmis. Pasiūlo paragauti firminio ir šiandien. Ir su šypsena išdėsto neseną istoriją, nutikusią viename „Aušros“ muziejuje vykusiame renginyje.

    Kažkoks nemažas ponas, gurkštelėjęs keletą taurelių tokio gėrimo, panoro užsisakyti didesnę partiją. Ne butelį, ne dešimt, bent jau kelias dėžes. Išgirdęs į kokią nepatogią padėtį pateko vakaro viešnia, muziejaus direktorius R. Balza šiaip taip įtikino žmogų, kad tas firminis – tik sau ir artimiausiems bičiuliams, bet jokiu būdu ne pardavimui.

    - Na kaip, skani? – klausia G. Venclauskaitė. Regis, tikrai galima sutikti su to nemažo pono vertinimu: „Konjaką dėk į šalį“.

   

*

 

    Venclauskių namuose visada jautri buvo žydų tema. Šios tautybės žmonės plačiai žinojo, kad čia galima surasti išsigelbėjimą ar bent jau didelę pagalbą.

    Ir šiandien žodis po žodžio nukrypstame į keturiasdešimt pirmuosius, kai namai ant Pasadnos ulyčios tapo vokiečių komendantūra. Tikriesiems namo šeimininkams buvo nurodyta persikelti į senąjį medinį namą, kuris tuščias stovėjo šalia. Išdavė specialius pažymėjimus, kuriuos parodę turėjo teisę pro nuosavus vartus praeiti. Kadangi rūmų durys buvo užblokuotos, Venclauskiai nutarė kaip duris naudoti į kiemą išeinantį langą. Po juo padėjo dėžę ir nebereikėjo aplinkui vaikščioti į verandą.

    - Vieną dieną koridoriuje randam berniuką. Pustrečių, gal trejų metų, - prisiminė Gražbylė. – Visą dieną jis tik sėdėjo ir į jokius klausimus neatsakinėjo. Atėjus vakarui, Mama atsigulė savo lovoj, o tam berniukui paklojo ant šalimais stovėjusios sofos. Kai užpūtė šviesas, žydukas įlipo pas ją į lovą ir ištarė pirmus per visą dieną žodžius: „Bobe“.

    Vaikas pavadino S. Venclauskienę močiute, babūne. Gal dėl to, anot Gražbylės, kad Mama buvo labai juoda ir kiek panėšėjo į jo artimuosius. O gal ir ne, gal tiesiog jis pajuto, kad tai – žmogus, kuris jo nenuskriaus. Ir kitą, ir dar kitą dieną, ir po mėnesio tas žydukas kalbėdavo tik su Mama. Tik žydiškai ir tik naktį.

    Ne sykį teko vaiką slėpti. Tačiau kratos praeidavo ir vėl viskas gerai. O kartą žandarmerija apsupo visą namą. Tapo aišku, kad dabar jau gali būti blogai.

    Buvo pavasaris, darbininkai pylė į maišus bulves, kurios buvo skirtos sėklai. Miesto pakraštyje, dabartinėje Kauno gatvėje Venclauskiai turėjo dirbamos žemės. Mama nutarė, kad tik tie darbininkai gali padėti išgelbėti žyduką.

    - Lipk į maišą, - pasakė berniukui. – Jie išneš tave.

    - Ne! – vaikas nenorėjo nė girdėti. – Ne, ne!

    Buvo aišku, kad geruoju į maišą neįkiši, o bloguoju tik bėdą nuo jo rėkimo prisišauksi. Tuomet vaikas buvo maždaug ketverių metų. Mama pabandė kiek kitaip su berniuku pakalbėti. Nusivedė jį prie lango ir paklausė: „Ar matai? Tai – žandarai. Jei nenori į maišą, jie pagriebs tave ir tada bus blogiau“. Ir vaiko įtikinėti nebereikėjo. Jis pats pradėjo šaukti: „Bobe, bobe... Kur yra maišas?“ Pats į jį įlindo ir trys darbininkai kartu su bulvių maišais išvežė į priemiestį.

    Žyduką, kurį tuose namuose buvo pavadinę Jonuku, priglaudė viena pirmųjų Venclauskių augintinių Danutė Bogomolskaitė, kaime turėjusi ūkį. Kieno jis vaikas buvo, koks jo tėvų likimas, sužinoti nepavyko. Tačiau Jonukas išliko gyvas ir užaugęs buvo atvažiavęs pas G. Venclauskaitę. Šiuo metu gyvena Rusijoje.

 

*

 

    Dar prieš įkurdinant Venclauskių namuose komendantūrą, atsitiko kita, taip pat su nemažais pavojais susijusi istorija. Buvo ką tik prasidėjęs karas, kai į kiemą įsuko ūkiškas vežimas, kuriame šalia vežiko sėdėjo moteris ir mergaitė.

    - Čia - tas namas, - pasakė jas iškraustęs vežikas.

    Moteris, susiradusi S. Venclauskienę, pasakė:

    - Telšių vyskupas davė mašiną, kad atvežtų mus pas jus. Klebonas parūpino arklį. Sakė: jei jau Venclauskienė nepadės, niekas daugiau negalės padėti.

    Jos pavardė buvo Blank. Vyrą, miško pirklį, sušaudė, vos atėję, vokiečiai. Kartu su kitais žydais. Dukra Anikė tuomet turėjo 10-12 metų. Venclauskių namuose toji moteris su mergaite prabuvo gal metus, gal pusantrų. Apgyvendino jas namo apačioje, pusrūsyje.

    Kai moteris pradėjo blogai jaustis, Mama pakvietė daktarą Peisachavičių, tuomet dar turėjusį teisę iš geto vaikščioti pas ligonius. Jis apžiūrėjo ir pasakė: „Vėžys. Paskutinė stadija“. Ir patarė: „Būtų geriau, jei pasirūpintumėt, kad ji kažkokiu būdu patektų į getą. Kitaip, moteriai mirus, galite turėti didelių keblumų“.

    Pro Venclauskių namus kasdien į darbą varydavo didelį būrį žydų. Tuo ir buvo nutarta pasinaudoti. Tačiau moteris nesutiko, kad nuo jos būtų atskirta Anikė.

    - Paėmė ir mergičką, - prisiminusi tą liūdną vaizdą, pasakojo G. Venclauskaitė. – Tačiau po dviejų ar trijų mėnesių, mirus mamai, ji vėl grįžo pas mus. Grįžo 1943 metais.

    Ponios Gražbylės vyrui Vl. Pampikui pasiūlė valsčiaus gydytojo pareigas ir netrukus jaunoji šeima išvyko gyventi į Žemaičių Naumiestį. Tačiau išvyko ne dviese, o su Anike Blank.

    - Taip bus saugiau, - pasakė Mama. Juk tuo metu jų namuose gyveno dar pora žydų tautybės vaikų: Jonukas ir Pupa Regauskaitė. Koks tikras tos mergaitės vardas, dabar ponia Gražbylė nebeatsimena, o gal ir niekada nežinojo. Ją tik tuo vardu vadino. Sovietmečiu, išvykdama į Izraelį, ji buvo atvažiavusi atsisveikinti.

    Iš pradžių lyg ir buvo viskas gerai. Tarnaitei pasakė, kad toji mergaitė – viena iš Mamos augintinių. Tačiau vienąkart į daktaro Vl. Pampiko namus, kuriuose buvo įkurdinta ir ambulatorija, užsuko policijos viršininkas.

    - Žmonės įtaria, kad jūsiškė mergaitė yra žydė, - pasakė.

    - Galbūt, - ramiai, kaip jai visada buvo įprasta, atsakė G. Venclauskaitė. – Radęs vaiką ant laiptų, nepaklausi, kieno tu vaikas. Gal ir žydo. Nors žydelkos savo vaikų nemėto.

    Pastebėjusi, kad policijos vadas jos įdėmiai klausosi ir kažką įtemptai galvoja, Gražbylė jau jo paklausė:

    - Ar jūs nieko negirdėjot apie mano mamą?

    - Negirdėjau, - šis atsakė.

    - Ji užaugino daug vaikų. Pakalbėkit su Šiaulių policijos vadu, jis papasakos, kad ir tokių, kuriuos ant laiptų rado, buvo. Pavyzdžiui, apie vieną jų kalbėjo, kad tai – čigonų vaikas. Galbūt tai buvo tiesa, nes ji panaši į čigonę.

    Tai buvo vienintelis nemalonus vizitas, susijęs su Anike. Daugiau policijos viršininkas jų niekada nieko nebeklausinėjo, matyt, iš tikrųjų šnektelėjo su šiauliškiu kolega.

    Koks Anikės Blank likimas?

    Gan įdomus. G. Venclauskaitė papasakojo, kad kurį laiką ji gyveno Kaune, paskui – Vilniuje. Vienu metu, turėdama didelę bylą, advokatė beveik mėnesį gyveno jos šeimoje. Paskui sužinojo, kad ji su vyru nelegaliai nuvyko į Lenkiją, pakliuvo į kalėjimą. O po tokių nemalonių odisėjų ilgainiui atsidūrė Afrikoje, kur dirbo deimantų kasyklose. Kai G. Venclauskaitė gyveno pas seserį JAV, Anikė buvo atvažiavusi į Šiaulius jos aplankyti. Sugrįžusi rado paliktą laišką.

 

*

 

    - Kažkada girdėjau legendą, kad pas jus karo metais veikė nedidelis fabrikas ir jam vadovavo Danutė.

    - Tai – ne legenda. Tačiau toji siuvykla, kurioje dirbo žydai, buvo kitoje vietoje – Varpo gatvėje, nelabai toli bažnyčios. Gebitskomisariatas davė leidimą žydams atidaryt siuvyklą ir joje siūti rūbus kariuomenei. Tačiau už tokią galimybę turėjo mokėti auksu. Į siuvyklą juos atvarydavo iš geto. Čia jie galėdavo  savo daiktus pasikeisti į produktus.

    - Ar siuvykla atsirado Danutės iniciatyva?

    - Ne. Pačių žydų. Tačiau jie turėjo surasti žmogų, kuris būtų už tai atsakingas. Žydai atėjo ir paklausė Donės, ar ji sutiktų. Ji buvo gavusi leidimą įeiti į getą. Kai žydai nebeturėjo iš ko mokėti vokiečiams, Donė mokėjo. Jos nuopelnai žydams labai dideli. Amerikoje žydai seserį labai vertino: kas mėnesį jai siuntė keturis šimtus dolerių, be to, vis prisimindavo įvairiom progom, aplankydavo.

 

*

 

    Neseniai iš Lietuvos išvyko kunigas Antanas Saulaitis, kurį per Nepriklausomybės metus spėjo pažinti ir pamilti daugelis Lietuvos žmonių. G. Venclauskaitė pastebi, kad buvęs globotinis jo tėvas buvo itin Mamos mėgiamas. Labai artimai su juo bendravo. Didelė dvasinė giminystė tarp jų buvusi.

    Ir netikėtai papasakoja dar iki šiol negirdėtą istoriją apie tai, kaip būsimo kunigo mama tapo Danutės krikštadukre.

    Pasirodo, Ona Marija gimė liuteronų pastoriaus šeimoje. Ją, Rygoje baigusią anglų kalbos kursus, paskyrė mokytojauti į Šiaulių gimnaziją. Čia jaunąją mokytoją įsimylėjo kolega Pranas Meškauskas, tolimas Venclauskių giminaitis (K. Venclauskio motina – Meškauskaitė). Užsukęs į svečius, ne kartą su Mama kalbėjo apie Oną Mariją, guodėsi, kad ši liuteronė ir tuokiantis būtų problemų. Vokietmetyje P. Meškauską suėmė ir su kitais lietuvių inteligentais išvežė į Štuthofą, ten jis ir mirė. O. M. Saulaitienė jo garbei priėmė katalikų tikėjimą. Taip Danutė tapo jos krikšto mama.

    - Čia buvo tikra meilė, - reziumavo G. Venclauskaitė.

 

*

 

    Paklausta, kiek ji turėjusi krikšto vaikų, ponia Gražbylė atsakė:

    - Daug. Būdavo: kas paprašo – krikštiju. Mama kartą paklausė: „Ar darai sąrašą?“ „Ne, - atsakiau. – Juk žinau, kiek įsipareigoju“.

    Dar ir dabar ji tebejaučia pareigą rūpintis jau pražilusiais krikšto vaikais.

    Tiesa, dabar gyvųjų tarpe vos keletas. Tačiau su jais palaikanti labai artimus ryšius. Jau vėl  nepriklausomos Lietuvos laikais keturiems iš jų padovanojusi po auksinį žiedą. Užsuka, aplanko, susitinka.

    O pirmą sykį tapti krikšto mama jos paprašė, kai buvo vos penkiolikos.

 

3.

 

    Šįkart su G. Venclauskaite pasimatėme jos devyniasdešimt šeštojo gimtadienio išvakarėse88. Kai tarėmės dėl susitikimo, advokatės balsas pasirodė toks pat jaunatviškas kaip ir prieš daugelį metų.

    Ir pasitiko ji lygiai taip pat, kaip pasitikdavo prieš trisdešimt su viršum metų. Energinga, tiesi, su tik jai vienai būdingom įžangom.

    Vos susėdus prie stalo, pasisakė jau porą sykių dalyvavusi sveikuolių susitikime. Pakvietė kaip Vydūno krikštadukrę. Kalbėjusi, prisiminusi, pasidžiaugusi, kad ir šiais laikais yra žmonių, bandančių eiti Vydūno keliu.

    Kokia pačios savijauta? Stengiasi kasdien nueiti iki „Šiaulių“ viešbučio, o kai nuvyksta į Palangą – kas vakarą apeiti tradicinį ratą apie kurorto senąsias gatves. Tik vakar gavosi nei šis, nei tas, vos didelė bėda neatsitikusi. Įpusėjus kelionę iki bulvaro pabaigos ir beieškant ne tokio saulėto pakraščio, staiga kad suriks už nugaros: „Advokate!“ Kojos ant laiptuko taip ir nespėjo padėti, griuvo, o su galva vos neišmušė lango stiklo. Visa laimė, kad niekas nelūžo. Juk jai tai taip pavojinga – dėl kaulų išretėjimo.

    - Kas išgasdino?

    - Paprastas žmogus. Jis net nesuprato, kad blogai padarė. Daug metų  nematęs, galvojo, kad vis dar tebegyvenu Amerikoj. Labai apsidžiaugė... Kaip gali ant tokio žmogaus pykt?

    Palydėjo advokatę į namus. Vis dėkodamas už kažkada suteiktą pagalbą.

 

*

 

    Šiandien jau kelintą kartą G. Venclauskaitė vis prisimena tėvą. Ji vienintelė galėdavusi net garbingiausiam svečiui viešint advokato kabinete, pasibelsti ir nebūti išvaryta. Dažniausiai ten užsukdavo, panorusi šokolado plytelės.

    Tas įvykis – iš ankstyvos vaikystės.

    Palangoje vasaras leido tarp skautų, toje kompanijoje visada būdavo ir profesoriaus Igno Končiaus sūnus Algis. Gražbylė buvo 9-10, o jis gal porą metų vyresnis.

    Kartą vaikinukas pasiūlė:

    - Nori, išmokysiu gaudyt vėžius?

    Kai ankstų rytą atskuodė su dviračiu, jį pamatęs K. Venclauskis paklausė:

    - Kokie reikalai iš pat ryto?

    - Aš pas Zisą atvažiavau. Išmokysiu ją vėžius gaudyti.

    - Turbūt nori, kad tau kailį išperčiau? Vėžius gaudant reikia varles gyvai nulupt. Tu – galvariezas, tai nori ir ją tokia padaryt. Marš lauk.

    Ir išvarė.

    Ponia Gražbylė sakė, jog A. Končius, vėliau tapęs daktaru, iki senatvės tą įvykį atsimindavo. Akivaizdu, kad jau vaikystėj buvęs potraukis chirurgijai.

    Plačiai kaip gydytojas garsėjo ir G. Venclauskaitės vyras Vl. Pampikas. Taip, buvo išgeriantis, neslepia advokatė, tačiau apie geresnį diagnostiką nėra girdėjusi. Diagnozę nustatydavo v tri biega, anot pašnekovės. Tuo ypač dažnai galėjo įsitikinti, kai buvo persikėlę gyventi į Žemaičių Naumiestį ir jų buto viename kambaryje veikė ambulatorija.

    - Atėjusiam ligoniui pasakydavo: „Tau tas, tas ir tas. Naudok vaistus tokius ir tokius. Operacija tau nereikalinga“, ir jis būdavo teisus.

    Dar vienas tėvo atsiminimas:

    - Iki keturiolikos metų buvo labai nabažnas. Keliais eidavo apie bažnyčią. Kas tuomet atsitiko, niekada nepasakojo net man, nors visi žinojo, kad jam esu viskas. Ir šiandien priežasties nežinau. Bet kažkas atsitiko besimokant Palangos progimnazijoj.

    Gražbylė žino tik tiek, kad tėvas turėjo dar tris brolius, iš kurių du baigė aukštuosius mokslus Vokietijoje. Seneliai turėjo keturis ar šešis vandens malūnus, gana nemažai žemės, ir vienas sūnus turėjo tai perimti. O Kazimierui buvo pasakyta, kad jam reikės eiti į kunigus. Šis nesutiko. Ne, ir viskas. Ir tarp sūnaus ir tėvų nutrūko ryšiai. Vėliau tėvas jau pats turėjo rūpintis savo gyvenimu, savo ateitimi.

    Tačiau ryšiai su artimaisiais nenutrūko. Kai vienas brolis, tas, kuris Vokietijoje buvo baigęs Komercijos institutą, pradėjo gerti ir iš aukštų postų krito vis žemyn ir žemyn, K. Venclauskis priėmė į savo namus tris jo vaikus, išaugino, išmokslino.

    To brolio dukros dukra, besimokant jai paskutinėje klasėje, įkliuvo platindama proklamacijas prieš bolševikus. Nors buvo nepilnametė, gavo dešimt metų lagerio. Susitinka su ja. Neseniai teko apginti nuo tremtinės vardą kiek per dažnai naudojančios pažįstamos. Toji pasijuokė, kad, sugrįžus iš lagerio, buvo ištekėjusi už baltarusio. Negirdėjo Gražbylė jų pokalbio, tik pamatė ateinančią iš virtuvės apsiverkusią. „Pasakok, kas atsitiko“, - paliepė. Pasiguodė. O G. Venclauskaitė taip su jos giminaite pasielgusiai pažįstamai pasakė:

    - Ji prieš mus abi turi didelių nuopelnų. Platindama lapelius skaudžiai nukentėjo. O kokie tavo nuopelnai? Kad tavo tėvas turėjo šešiasdešimt hektarų? Taip, ir jūs nukentėjote, bet jūs gyvenote gerai ir jokių nuopelnų prieš tėvynę neturite. Jei prieš ją pasakysi dar nors žodį, išvarysiu.

    Beje, ne vienas, sugrįžęs iš lagerio, ėjo prašyti pagalbos pas G. Venclauskaitę. O advokatė plačiau pakalbėjo apie Veroniką Vaičaitytę, kuri į lagerį pateko iš Medicinos mokyklos. Advokatė ne tik pasirūpino jos reabilitacijos dokumentais, bet ir gyvenamuoju plotu.

 

*

 

    Dar pora atsiminimų apie tėvą.

    Jau iš anksčiau šiek tiek žinojau apie K. Venclauskio ir generolo Vlado Nagiaus  (Nagevičiaus) pažintį. Šįkart – keletas įdomesnių smulkmenų ta tema.

    - Nagevičius buvo grafo Felikso Tiškevičiaus nesantuokinis sūnus, - pasakojo G. Venclauskaitė. – Mokantis progimnazijoj grafas mokėjo mano tėvui už pamokas Nagevičiui. Korepetitorium buvo. Nuo tol grafo rūmai buvo atviri tėvui. O paskui pradėjo kviestis jį ir kaip advokatą. Kad patartų, padėtų.

    Anot ponios Gražbylės, jos tėvas nesuprasdavo, kodėl V. Nagevičius taip neapkentė grafo. Juk jis jo motinai nupirko namus Vytauto gatvėje, jo rekomendacijų dėka ne itin gabus jaunuolis pateko į prestižinę akademiją, tapo ir gydytoju, ir generolu.

    Palangos progimnazijoje K. Venclauskis mokėsi ne tik su būsimu generolu, bet ir su Lietuvos Respublikos prezidentu Antanu Smetona.

    - O su Smetoniuku aš vienam kurse studijavau, - sakė G. Venclauskaitė.

    Jos tvirtinimu, tėvas patraukdavęs A. Smetoną per dantį: „Kas tave rinko prezidentu, Antanai? Apskrities viršininkai?“ Tačiau A. Smetona ant klasės draugo nepykdavęs.

                                                                    X skyrius

SUGRĮŽIMAS Į SAVO NAMUS

 

    Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, kartą įsikalbėjome su ilgamečiu „Aušros“ muziejaus vadovu E. Cicėnu.

    - Net negalėčiau atsakyti, kodėl muziejus nekaupė eksponatų apie Venclauskius, - sakė direktorius. – Ypatingo pavojaus lyg ir nebuvo.

    Užtat buvo didelė tikimybė, kad daug kas, ypač tai, kas susiję su žmogiškąja atmintimi, bus prarasta negrįžtamai. Neužrašei laiku atsiminimų, neliko vieno, antro, trečio jų liudininko, ir viskas.

    Kad būtina nepamiršti šitų asmenybių, pokario metais viename laiške, kuris dabar saugojamas muziejuje, bandė persergėti ir P. Bugailiškis. Jis net nurodė ir kai ką konkretaus: dukra Gražbylė ne tik nesiruošia išsaugoti svarbių dokumentų, ji juos net ūkiniams reikalams naudoja.

    Užtat šiais laikais „Aušros“ muziejuje Venclauskiams skiriamas išskirtinis dėmesys. Jį net būtų galima įvardinti sugrįžimu į savo namus.

    Pirmas svarbus įvykis – nuolatinės S. ir K. Venclauskių ekspozicijos atidarymas 1995 m. gegužės 2 d. Data tokioms iškilmėms pasirinkta neatsitiktinai: lygiai prieš porą metų rūmų arkadoje buvo atidengtas paminklas S. Venclauskienei. Atidarant ekspoziciją konstatuota, jog joje rodomi 142 eksponatai, tarp jų – 29 dokumentai, 10 asmeninių daiktų, 25 spaudiniai, 78 nuotraukos.

    Per trylika metų toji originali tematika dar labiau pasipildė. Ypač po to, kai, 1999 metais mirus vyriausiajai dukrai Danutei, buvo pargabentas iš JAV jos sukauptas asmeninis archyvas.

    Tos neeilinės šeimos tėvą K. Venclauskį jau mena ir bronzinis biustas, stovintis prieš rūmus ir sutinkantis kiekvieną, veriantį muziejaus duris.

    Knygos autorius su dideliu susidomėjimu susipažino su visais muziejuje saugomais šių namų senuosius šeimininkus primenančiais eksponatais. Jų dėka skaitytojai susidarys dar pilnesnį Venclauskių pasaulio vaizdą. Prie šito prisidėjo ir muziejaus direktorius R.  Balza, direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė, istorijos skyriaus vedėja I.  Nekrašienė – specialistų komentarai dokumentą, daiktą, nuotrauką priverčia atgyti, prabilti.

 

*

 

    Kad jau Stanislavos tėvai yra padėję ne vienam nelaimingam žmogui, užsiminta šios knygos pradžioje. Konkretus šito patvirtinimas – muziejuje savo vietą suradę M. ir J. Jakševičių augintinio kunigo Kazimiero Kozlovskio (Kazlauskio) laiškai Jakševičiams ir panelei Stanislavai.

    Labai šiltas laiškas, nukeliantis į 1879 m. liepos 26 d. Po apsilankymo pas Jakševičius, kunigu tapęs buvęs augintinis bando aiškintis, kodėl jų pokalbis nebuvęs toks atviras kaip kažkada, kodėl atsirado tam tikro atsargumo dėstant mintis, santūrumo. Regis, jo paties padaryta išvada gana tiksli: „Gal aš pats tam paskatinau, gal mano rūbas (...)?“ Ir vis dėl to laiške daugiau pasidžiaugimo gerais įspūdžiais: „Tos dvi paros, praleistos pas Ponus, bus man išimtis, taip jos greitai prabėgo, kaip prabėga laikas danguje (...). Prabėgus tiek daug laiko nuo išsiskyrimo momento, dviejų parų buvo per mažai, kad galėtume pakankamai išsikalbėti (...). Šiauliuose suradau seną, gerą, gyvybingą ir įžvalgią ponią. (...) Ponas Jakševičius, galima pasakyti, „nepamainomas“ (...). Aš myliu ir gerbiu Jus, kaip tikrus tėvus“.

    Ir po dvylikos metų (1891 m. rugsėjo 7 d.) rašytas laiškas užbaigiamas taip, kaip rašomi laiškai mylimiems tėvams: „O dabar prašau priimti prisipažinimą sūnaus prisirišimo ir begalinio dėkingumo ir pagarbos, visa tai iš širdies“.

    Į Stanislavą dažniausiai kreipdavosi „Sesute“ arba „Mano vienintele mylima sesute“, „Panele Stanislava“, „Miela sesute“. Kartais atrodo, kad kunigas buvo įsimylėjęs S. Jakševičiūtę.

    Čia – ir kunigo atvirlaiškis, rašytas praėjus daugiau kaip pusšimčiui metų – 1947 m. kovo 25 d. Lygumuose (Šiaulių apskr.). Jis adresuotas S. Venclauskienei Vokietijon, į Dillingeno pabėgėlių stovyklą. Rašytas rusiškai, gal ir dėl to pasiekė adresatą. K. Kozlovskis (vėl surusinęs savo pavardę, matyt, specialiai) pasidžiaugė gavęs iš jų žinutę, kad sveiki, gyvi ir sotūs. Pranešė, jog dabar gyvena Lygumų altarijoje, nes Kelmės altarija karo metu sugriauta, kad Šiauliai taip pat labai nukentėjo, tačiau Venclauskių namas išliko sveikas. Nesunku įsivaizduoti, kiek džiaugsmo toji atvirutė suteikė S. Venclauskienei ir su ja kartu palikusiems Danutei bei augintiniams.

 

*

 

    Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraščių skyriuje (F. 30-1116) muziejininkams pavyko surasti S. Venclauskienės atvirlaiškį, skirtą Jadvygai Juškytei, kartu vaidinusiai pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“. Įdomu, kad, praėjus daugiau kaip keturiems dešimtmečiams, buvusi kolegė scenoje, o tuo metu jau žinoma pedagogė ir visuomenės veikėja vardo dienos proga buvo prisiminta iš Palangos, kur jų buvusi trupė pradėjo rašyti lietuviškojo teatro istoriją.

    Parnaravoje, netoli Kėdainių tuo metu gyvenusiai J. Juškytei ant atvirlaiškio užrašė: „Brangiausioji Prietelka mano! Sveikinu Vardo dienos proga, duok Dieve sveikatos ir tuos karo meto sunkumus lengviau pakelti. Aš vis dar tebevasaroju Palangoje. Šiaip visi mes sveiki, būk ir Tu sveika. Tavo senovės draugė Stanislava Venclauskienė

15. X. 43. Palanga“.

 

*

 

    Į 1956 metus nukelia paskutinio S. Venclauskienės augintinio Mariaus laiškas, rašytas liepos 16 dieną.

    M. Venclauskas „Mielai Mamai“ rašo, jog jau visiškai pripratęs ir prie darbo, ir prie klimato. Be to, dar ir mokytis pradėjęs, - tenykštis universitetas yra ir įvairių kursų organizatorius; jis pasirinkęs algebrą. Tai darysiąs tris mėnesius du kartus per savaitę. Jei ateityje eis į koledžą, ši disciplina bus užskaityta.

    Kaip žinome, Marius Mamos raginimo mokytis niekada nepamiršo ir ilgainiui tapo Teisės akademijos profesoriumi. Nėra abejonės: S. Venclauskienei buvo smagu skaityti eilutes apie pirktas knygas.

 

*

 

    O čia -  atsiminimai89, kuriuos šviesios atminties architektas profesorius Eduardas Budreika užrašė po to, kai šios knygos autorius paskelbė viešą raginimą pastatyti paminklą S. Venclauskienei. Tačiau su jais susipažinti pavyko tik dabar, praėjus aštuoniolikai metų.

    Žinoma, brangiausia, kas tuose septyniuose ranka rašytuose lapeliuose susiję su konkrečiais įspūdžiais bei patyrimais.

    „Naujojo Venclauskių namo mansarda ir mano mamos bei sesers gyvenime suvaidino ypatingą vaidmenį“, - pažymėjo profesorius. Aplinkybės buvo tokios: vokietmečiu E. Budreikos artimuosius išmetė iš jų buto Dubijos gatvėje. Mat čia sumanyta įkurdinti vokiečiams skirtą aludę. Kad jokių prieštaravimų negali būti, tapo aišku, kai tokio pat likimo sulaukęs kaimynas pabandė prašyti bent savaitei atidėti sprendimą. Buvo išrėkta: „Kad rytoj namas būtų tuščias!“ Tuomet iš Kauno skubiai iškviestas studentas ir padėjo namiškiams pergabenti baldus į Venclauskių namų šiaurinę mansardą – ketvirtąjį aukštą.

    S. Venclauskienės geradarystė tąkart turėjo ir nemažos rizikos atspalvį. Mat E. Budreikos sesers vyras buvo susitepęs pirmosios sovietinės okupacijos metais – kurį laiką dirbo miesto vykdomojo komiteto pirmininku.

    „Grįždamas į studijas Kaunan, nors buvau labai pavargęs, visą kelią akių nesumerkiau mąstydamas, kaip gerai, kad mūsų Šiauliuose yra dar nepaprasto jautrumo žmonių, galinčių ištiesti pagalbos ranką, - prisiminė E. Budreika. – Stengiausi atgaivinti atmintyje savo – gimnazistėlio ir studento – susitikimus su šia kilniaširde moterimi. O būta, ačiū Dievui, tų susitikimų – vienų akivaizdinių, kitų – per atstumą, bet visi jie buvo visam gyvenimui tapę įsimintinais aukščiausios dvasinės kultūros pavyzdžiais“.

    Kokie tai susitikimai?

    Vienas pirmųjų – iš tų dienų, kai Budreikų šeima nuomojo butą Vladimirovų name Rūdės gatvėje. Sodyba stovėjo Venclauskių kaimynystėje, toje pusėje, kur plytėjo daržas. Čia galėjai pastoviai matyti dirbančius žmones. Gimnazisto didelei nuostabai, su visais kartu triūsdavo ir S. Venclauskienė. Kaip ir kiti, jis žinojo, jog tuose namuose gyvena nemažas pulkelis auklėtinukų (tai – E. Budreikos vartotas žodis), todėl buvo keista matyti ir ponią ravint daržovių lysvę. „Bet tokia jau buvo ši moteris – kukli savo kasdienybėje, didi savo visuomeninėje veikloje, ypač skautų sąjungoje“.

    Dar vienas epizodas, susijęs su skautais. E. Budreikai įsiminė jų stovykla prie Germanto ežero 1934 metų vasarą. Tuomet S. Venclauskienė čia atlydėjo aukštą svečią iš Anglijos. Tačiau jiems, jauniesiems skautams, visam gyvenimui įsiminė ne tiek tas svečias, kiek „šios viešnagės centrinė figūra – maloniai besišypsanti garsioji jaunimo mecenatė. Jos guvi kalba, emocionalūs pasakojimai, praturtinti aktoriniu talentu, ilgai skambėjo ausyse“.

    Iš S. Venclauskienės globotinių E. Budreikai artimiausias buvęs Vl. Kašauskas. Iš pradžių – kaip skautas („jis buvo Šiaulių vyrų gimnazijos Vytauto Didžiojo skautų draugovės draugininko Viktoro Cinino adjutantas, nešiojo raudoną paskautininko kaklaryšį ir baltą pakaklio virvutę“), vėliau, baigus mokslus, kaip bendradarbis (Vl.  Kašauskas (žinoma, su S. Venclauskienės parama) įsigijo aukštąjį mokslą, buvo inžinierius dar prieš karą ir po jo Šiaulių miesto valdyboje, o po to – vykdomojo komiteto Statybos skyriuje, ilgai vadovavo geodezijos darbų grupei. Prisilaikydamas skautų statuto, nerūkė, negėrė, visur buvo darbštumo ir pareigingumo pavyzdžiu. Sukūrė darnią šeimą (...). Vladas, radęs progą, visuomet mums labai šiltai pasakodavo apie Venclauskių šeimą, apie visų auklėtinukų mylimą Mamą. Jeigu jis tebebūtų mūsų tarpe, žinau, kad karštai pritartų paminklo S. Venclauskienei pastatymui (...). jis visuomet pabrėždavo, kad už viską, ką yra pasiekęs, jis amžinai bus dėkingas Stanislavai Venclauskienei ir jos vyrui Kazimierui“).

 

*

 

    Gan netikėti žydų tautybės Babey Trepman prisiminimai90:

    „Mes įsikraustėme į pastatą (į vėliau muziejumi tapusius rūmus – L. P.-K.) kartu su visa jų šeima. Prisimenu aplink sklandžiusius gandus, jog, kai naujas namas buvo baigtas, K. Venclauskis norėjo, kad priimtieji vaikai pasiliktų senajame, kieme stovėjusiame name, o jo žmona ir vaikai persikeltų į naująjį. Bet S. Venclauskienė to „negirdėjo“ ir pasiliko senajame name su visais vaikais, kolei jos vyras sutiko, kad visi jie gyventų naujame name“.

    Venclauskių namuose vaikystėje gyvenusi moteris šią šeimą vadina nuostabiais žmonėmis, o S. Venclauskienę „auksine širdimi“. Ji pasakoja, kaip, būdama dešimties metų, buvo pakviesta mokytis groti Venclauskių pianinu. Jų šeima instrumento neturėjo, ir ponia Stanislava ne tik pati pasiūlė naudotis jų pianinu, bet ir niekam neleisdavo įeiti į svetainę, mergaitei grojant. Dar daugiau: kiekviena tokia repeticija užsibaigdavo saldainių į mergaitės kišenę įdėjimu. Tokiu S. Venclauskienės svetingumu naudojosi iki tol, kol gabiai mergaitei pianiną nupirko iš Amerikos atvykę jos dėdė su teta.

    Jaunosios pianistės šeima Venclauskių namuose gyveno iki pirmosios rusų okupacijos. Be kita ko, B. Trepman prisiminė ir gražų didelį sodą už namo, kuriame vasarą kiekvienas nuomininkas turėjo galimybę gauti sklypelį žemės savam daržui.

    Mažiau girdėta naujiena: „Antrajame aukšte gyveno Danijos konsulas. Ant pastato fasado buvo netgi ovalinė emblema, žyminti Danijos konsulatą“.

    Buvusios tų namų gyventojos manymu, labai blogai pasielgta nudažant pastatą geltona spalva. Jos nuomone, jam labiausiai tinka pirmapradė – balta spalva, Venclauskių namas jos prisiminimuose išliks kaip mini Baltieji rūmai.

    Kodėl jų šeima nepaprašė S. Venclauskienės pagalbos karo metais, ji nežinanti. Tačiau turi pažįstamą Izraelyje, kurį išgelbėjo ši šeima.

    Jos sūnus, chirurgas, buvęs labai sujaudintas, atsiradus galimybei pabuvoti namuose, kur augo jo mama. Iš Londone vykusio medikų suvažiavimo atvykęs į Lietuvą, Venclauskių namuose padarė daug gražių nuotraukų.

 

*

 

    Teisininko Zigmo Toliušio „Prisiminimuose apie advokatus“91 be jau gerai žinomų dalykų yra ir vienas mažiau girdėtas konkretus faktas.

    Čia pažymima, kad K. Venclauskis „duodavo savo žmonai našlaičių išlaikymui kas mėnesį po 2-3 tūkstančius litų. Anais laikais tai buvo labai didelė suma“.

 

*

 

    Venclauskių šeimą žinojo ir profesorė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, labai ją vertino. Apie tai su žymiąja istorike teko įsikalbėti 1989 metų vasarą J. Jakševičienės namuose Chicagoje.

    O D. Venclauskaitės asmeniniame archyve išsaugotas šis laiškas:

    „1976. VI. 3.

    Mieloji Ponia Danute,

    siunčiu mano viešnios pamirštą dalykėlį – prašau jai perduoti kartu su laiškeliu.

    Taip buvo malonu susitikti – mūsų asmeniška pažintis nedidelė, bet labai sena. Su Jumis rišasi tiek prisiminimų, asociacijų.

    Būdama Chicagoj niekad manęs neaplankėte, ypač, kad sustojusi pas dr. Janę (Jakševičienę – L. P.-K.), kurią aš stačiai adoruoju – artima kaimynė!

    Su geriausiais linkėjimais

    Jūsų

                     Vanda Sruogienė“

   

*

 

    D. Venclauskaitė į bažnyčią išsiruošdavo tik apsirengusi tautiniais rūbais ir užsidėjusi ant kaklo gintaro karolius. Amerikoje gyvenantys buvo įpratę įvairiuose parengimuose matyti ją skautų uniforma su skautiškais pasižymėjimo ženklais. Dar vienas jos skiriamasis bruožas, apie kurį, lankantis JAV, teko patirti iš jos artimų pažįstamų, - pagalba artimui, tiems, kam tokios paramos labiausiai reikėjo.

    Dabar nelengva būtų įvardinti visus, kuriems ji yra daugiau ar mažiau padėjusi. Juk net būdama labai solidaus amžiaus, dar porą trejetą kartų per savaitę važiuodavo išvalyti vienos įstaigos kabinetus (tuo pačiam teko įsitikinti), o gautą atlyginimą paskirstydavo aukoms.

    Kunigo A. Saulaičio tvirtinimu, buvo laikas, kai Danutės siuntiniai iškeliaudavo net į Sibirą.

    Tačiau didžiausi jos nuopelnai – pagalba žydų tautybės žmonėms vokietmetyje ir pastovi Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos globa, apsigyvenus užatlantėje. Apie tai muziejuje sukaupta nemažai knygos skaitytojams dar negirdėtų smulkmenų.

    Likus metams iki mirties, Danutę dar spėjo pasiekti Pasaulio teisuolio medalis už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais. Toks pat apdovanojimas buvo įteiktas ir Gražbylei. S. Venclauskienė ypatinguoju medaliu pagerbta po mirties.

    Mirus D. Venclauskaitei, vietiniame laikraštyje92, be kita ko, buvo rašoma: „Tamsūs debesys užgulė Waterbury srities Žydų bendruomenę (...), kai buvo sužinota, kad Danutė Venclauskaitė mirė. (...) Nedaug kas žinojo šios didvyriškos moters gyvenimo istoriją, kai savo jaunystės dienomis ji išgelbėjo daugybę žydų nuo holokausto. Kai Hitlerio armija įžygiavo į jos gimtąją Lietuvą, per daug neabejodamos ji, 39-erių metų praktikuojanti advokatė, jos motina ir jos jaunesnioji sesuo Gražbylė nusprendė, kad jų pareiga padėti neteisėtai persekiojamiems žydų tautos gyventojams.

    Danutė įkūrė nesankcionuotą gamyklą, kurioje dirbo žydai ir ne tik žydai, uždirbdami nedidelį pelną, kurio užteko vos tam, kad sulaikytų vokiečius nuo jų išsiuntimo į mirties stovyklą. Kai gamykla nebedavė pakankamai pajamų, Danutė panaudojo savo šeimos auksą nuostoliams padengti ir dar daugiau asmeninio turto, kad papirktų vokiečių kareivius. Nesirūpindama savo pačios saugumu, slapta nešdavo maisto į getą, kad pamaitintų badaujančius žydus.

    Našlaičiai, pamestinukai ir žydų vaikai būdavo paimami į Venclauskių namus kaip šeimos nariai, ten juos maitindavo, rengdavo ir slėpdavo tol, kol jie galėdavo pabėgti nuo nacių teroro“.

    Belieka apgailestauti, kad D. Venclauskaitė jau neišgirdo žinios, kad visos trys Venclauskių šeimos moterys apdovanotos ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi – Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus tokius dekretus pasirašė 2000 m. balandžio 28 d. Mamos ir vyresniosios sesers ordinus teko priimti G. Venclauskaitei.

    Dar ketveriems metams praėjus, jauniausiajai Venclauskių atžalai iš Izraelio buvo pranešta, kad visų trijų vardai kartu su kitais žydus gelbėjusių žmonių vardais išgraviruoti Holokausto muziejaus garbės lentoje. Be to, jų nuotraukos bus patalpintos knygoje, skirtoje žydų gelbėtojams.

    Dalyvavau „Aušros“ muziejininkų surengtoje popietėje, skirtoje D. Venclauskaitės šimtmečiui paminėti. Tuomet, 2003 metų vasaryje, prisimenant ir pagerbiant šią neeilinę asmenybę, parodyti ir unikalūs kadrai – juose po apdovanojimo Pasaulio teisuolio medaliu su D. Venclauskaite kalbasi Waterbury ir Šiaurės Vakarų Conecticuto žydų federacijos direktorius Robert Cvang.

    Savo interviu D. Venclauskaitė išsamiai papasakojo apie šioje knygoje jau anksčiau minėtas dirbtuves, kuriose darbavosi apie septyniasdešimt žydžių. Daugiausia buvo užsiimama siuvimu. O iš tikrųjų tos dirbtuvės tarnavo kaip mainų punktas – čia žydai turėjo galimybę daiktus pasikeisti į maistą. Produktus įnešti į getą prisieidavo ne kam kitam, o D. Venclauskaitei.

    Šis neeilinis faktas yra susilaukęs Amerikoje neeilinio dėmesio – jį lyginant su plačiai žinoma kino juosta „Schindlerio sąrašas“, įžvelgtas vienas itin svarbus skirtumas: D. Venclauskaitė tokias dirbtuves įsteigė turėdama vienintelį tikslą – gelbėti žydus, gi Oskar Schindler iš pradžių neturėjo tokių kilnių tikslų – steigiant įmonę galvota apie naudą ir tik paskui į pirmą vietą iškilo žydų darbininkų gelbėjimas.

    Išskirtiniai D. Venclauskaitės nuopelnai, remiant Lietuvių Vasario 16-osios gimnaziją. „Aušros“ muziejuje daug su tuo susijusių dokumentų, laiškų, pažyminčių, jog aukos, skirtos išlaikyti šią gimnaziją, tai – rėmėjo talkininko įnašas kovoje dėl lietuvių tautos išlikimo. Remta pastoviai ir nemažomis sumomis. S. Venclauskienės ir D. Venclauskaitės vardai įrašyti į gimnazijos garbės lentą. Ypač toji parama tapo svarbi, kai Vokietijos valdžia sumažino savo paramą.

    Net iškeliaudama Anapilin D. Venclauskaitė nepamiršo Vasario 16-osios gimnazijos: velionės pavedimu šermenų metu buvo organizuota rinkliava gimnazijai paremti, aukų lape – 650 dolerių.

    Labdara D. Venclauskaitei buvo tarsi įaugusi į kraują. Ir būdama vietinio moterų klubo pirmininke, ir kaip eilinė tautietė rengdama įvairius suėjimus, atminimo vakarus, pelną skirdavo labdarai. O jaunystėje ta kryptimi nemažai yra nuveikusi slapčiomis. Pavyzdžiui, tik senatvėje prisipažino keletą metų siuntusi kas mėnesį po 25 litus Paryžiuje studijavusiam režisieriui Juozui Miltiniui.

    Kita vertus, gyvendama JAV D. Venclauskaitė nedisponavo didelėmis lėšomis. Tai akivaizdu ir iš laiško, kuriame rašo, jog neturinti galimybės finansiškai paremti paminklo statybą (tiesą sakant, niekas šito ir neprašė), nors pačiai idėjai ji ir labai pritarė. Tai buvo plika akimi matoma ir peržengus namų Waterburyje slenkstį.

    Niekada netroško būti išskirta, garbinama, gal todėl ne visi pažįstami žinojo apie jos platesnę visuomeninę veiklą. Svečiuodamasis JAV, iš ponios Danutės gavau nuotrauką, kur ji nufotografuota šalia JAV prezidento Ronaldo Reagano. Kai paprašiau plačiau papasakoti, iš kur toji įdomi pažintis, kažkodėl nepanoro išsikalbėti. Ir tik po jos mirties, bevartant archyvą, paaiškėjo, kad turi daug nuopelnų ne tik kaip lietuvių bendruomenės atstovė, bet ir visos Amerikos visuomeniniame-politiniame gyvenime. Ypač aktyviai dalyvavo 1984 metais vykusioje prezidentinėje rinkimų kampanijoje. Tai liudija ir JAV prezidento rašytinė padėka bei apdovanojimas „Už nuopelnus Respublikos Prezidento pajėgoms“.

    Buvo likę vienuolika mėnesių iki mirties, kai Danutės parėdymu 1998 m. gruodžio 2 d. surašytas kreipimasis į ilgametį šeimos draugą, „Lietuvos prisiminimų“ radijo programos vedėją Antaną Paliulį. Po įžanginių žodžių („Šiandie jaučiuosi silpnokai ir bijau, kad galiu su Tamsta nesusitikti. Gi į Tamstą kreipiuosi, nes laikau Tamstą artimu ir širdingu bičiuliu. Mus sieja ilgi bendro gyvenimo metai. Tamsta man daug padėjai, kai mirė mano Mama. Užjautei ir visokiais būdais stengeisi mane bent kiek nuraminti. To aš negaliu užmiršti ir visad jaučiu didžiausią dėkingumą. Todėl dabar, kai jaučiu, kad mano gyvenimo siūlas gali nutrūkti, kreipiuosi į Tamstą“) surašyti šeši prašymai. Jie gana daug pasako apie D. Venclauskaitės asmenybę. Štai jie: „1. Į mano laidotuves kviesti ir apie mano mirtį pranešti TIKTAI MARIUI VENCLAUSKUI, kuris mano Mama rūpinos ir mane rėmė daug metų moraliai ir materialiai. 2. Pašarvoti mane Laidojimo Namuose, kurie yra prie Lietuvių bažnyčios vardu Šv. Juozapo. 3. Parinkti man karstą paprastų lentų (neobliuotų) ar presuoto kartono. 4. Aprengti mane skautiška uniforma. 5. Karstą papuošti TIKTAI mano augintų medelių šakutėmis. Nepageidauju jokių pirktinių gėlių ir vainikų. Vieton to aukoti Vasario 16-osios gimnazijai ar mišioms. 6. Noriu numirti savo namuose ir nepageidauju, kad būtų iškviesta Greitoji Pagalba“.

    Skaitant šiuos žodžius, taip ir jauti originalųjį D. Venclauskaitės charakterį.

    Žinoma, paskutiniai norai buvo išpildyti.

    G. Venclauskaitė po laidotuvių per lietuviško radijo valandėlę paprašė paskelbti jos laišką. Štai jo ištrauka: „Negaliu užmiršti žmonių, kurie užjautė ir visokiais būdais stengėsi padėti ligoje Danutei Venclauskaitei. Visiems esu dėkinga. Ilgus metus rūpinosi jos buitimi ir net mūsų mirusios Mamos buitimi Marius ir Danutė Venclauskai. Darius Venclauskas (Mariaus sūnus – L. P.-K.) buvo ištikimas iki pat jos mirties ir kiekvieną sekmadienį skambindavo, nežiūrint, kur jis bebūtų. Tai ją šildė. Ponas David Ross pastaruosius kelerius metus globojo ir rūpinosi velione. Ją vežiojo pas gydytojus. Vežė vaistus, gėles. Lankė kasdien, o kartais net po du kartus. Ponia Debby Horowitz laikė velionę savo šeimos nariu. Visad žinojo, kas reikalinga, kas jai malonu. Violeta ir Juozas Stasioniai įaugo į jos šeimą. Jos neapleido ir ligoje. Violeta ją slaugė, tvarkė ir pergyvendavo dėl jos ligos. Ponai Antanas ir Albina Paliuliai daugel metų buvo greta jos ir visais būdais jai stengėsi palengvinti gyvenimo naštą. Ponas Jacob Ruveny iš Izraelio kelis metus ieškojo jos ir radęs teikė ne tiktai materialinę pagalbą, bet visomis progomis prisimindavo ją ir primindavo brangias, bet skausmingas akimirkas vokiečių okupacijos metais. Ponia Julytė Puodžiukaitienė bei Erina ir Linas Balsiai buvo šeimos draugai, padėjo jos gana sudėtingame gyvenime. Žydų bendruomenė laikė velionę savo globoje iki pat jos mirties ir net jai mirus.

    Velionė nesijautė vieniša čia gyvendama, sirgdama ir net mirus. Pusvalandį prieš mirtį ji pareiškė, kad jos senatvė buvo lengva ir maloni“.

    O pati ponia Gražbylė iš Amerikos palydėta tokiais redaktoriaus A. Paliulio žodžiais: „Kaip jau žinome, Danutės pagrindinė globėja jos ligos metu buvo sesuo Gražbylė Venclauskaitė. Save užmiršdama dienas ir naktis ji budėjo prie sesers. Jai taip pat priklauso artimo meilės nuopelnas ir padėka.

    G. Venclauskaitė, atlikus savo pareigas su kaupu, ateinantį ketvirtadienį palieka tuščius Danutės namus, kur praleido paskutinius dvylika metų ir kur kadaise klegėjo skautų stovyklautojų juokas, kur vykdavo gegužinės, kur pakeleivis prieglaudą rasdavo“.

    Praėjus kuriam laikui, Lietuvą pasiekė ponų Paliulių laiškas93. Jame, be kita ko, rašoma: „Pas mus gyvenimas slenka kaip ir pirmiau. Tik labai trūksta Jūsų ir Jūsų sesers Danutės. Seno namo tamsūs langai byloja, kad praeitis jau nebegrįš. Retkarčiais sustojame kieme, pabūname porą minučių... (...) Linkime Jums sėkmės“.

 

*

 

    Taip, namuose, kuriuose apie pusę amžiaus gyveno ir Anapilin iškeliavo S. Venclauskienė ir D. Venclauskaitė, niekada nebuvo konforto ir pertekliaus. Dar daugiau: juose visada buvo visiškai neamerikoniška aplinka, ir tie tautiečiai, kuriuos D. Venclauskaitė vis iškviesdavo pas save, nors buvo visai svetimi,  iš pradžių gerokai nustebdavo ar net pasimesdavo, panašiai kaip ir šių eilučių autorius: „Argi tai Amerika?“ Matyt, pripratus prie namuose ant Pasadnos ulyčios buvusios aplinkos – pastovios sumaišties, betvarkės, kitaip ir negalėjo būti. Užtat visada buvo tai, ko ne kiekvienuose namuose surasi, kur jie bebūtų – šiapus ar anapus Atlanto: daug tikros širdies šilumos, nuoširdumo, meilės kiekvienam, kam reikėjo paramos ir užuovėjos.

 

*

 

    O šiauliškių namų ant Pasadnos ulyčios geroji aura niekur nepradingo. Dabar ją puoselėja muziejininkai. Ištikimai ir su meile. Jau dvylika metų „Aušrai“ vadovaujantis R. Balza apgailestavo94, kad, ardant senąją ekspoziciją, nebuvo kieno paklausti, ar apie slėptuvę sienoje žinojo kolegos, čia darbavęsi šeštajame dešimtmetyje, tai yra tuomet, kai rūmus pradėjo eksploatuoti muziejus. Radinys labai netikėtas, mįslingas.

    Anga nedidelė, tačiau vaikas pro ją pralįstų gana laisvai. O patalpa už jos – nemaža, kambarėlio-slėptuvės plotis apie tris metrus, jis dargi su niša, su užlinkimu. Čia galėtų tilpti netgi keletas vaikų.

    - Taip, - sakė direktorius, - viena iš versijų, ir, ko gero, pati tikriausia, - čia galėjo būti slepiami žydų vaikai.

    Tą versiją dar bus bandoma tikrinti. Slėptuvę sienoje su medinėmis, rakinamomis durimis gal prisimins kas nors iš gyvųjų Venclauskių augintinių. O gal ir ne, juk apie tai galėjo žinoti tik Mama ir Danutė, kurių jau nepaklausi. Ko gero, daugiausia būtų galima sužinoti, naujieną paskleidus tarp išgelbėtų žydukų.

    Kodėl ardomos senosios ekspozicijos, taip pat ir toji, kuri skirta Venclauskiams? Todėl, kad laikas diktuoja savo, atsako muziejaus direktorius R. Balza. Kuo bus pakeistos morališkai susidėvėjusios, jis jau įsivaizduoja nesunkiai, nes sukaupė neblogą patirtį, kuriant šiuolaikišką muziejų Ch. Frenkelio viloje. Be to, vienas pavyzdys neduoda ramybės – labai jau norisi sukurti ką nors panašaus, ką neseniai teko matyti Palemone, iš esmės atsinaujinusiame Salomėjos Nėries name-muziejuje. Iki smulkmenų išstudijavo viską, kas gali duoti realią naudą. Labai gali būti, kad Venclauskių namuose viskas bus dar šiuolaikiškiau.

    - Naujosios ekspozicijos, memorialinės erdvės turi būti gyvos, - pabrėždamas paskutinį žodį, sako R. Balza.

    Rūmų laukia didžiulė rekonstrukcija, kapitalinis remontas, o po to, žinoma, didžiausias dėmesys bus skiriamas tų namų buvusiems šeimininkams. Ekspozicija numatoma ir tematine prasme kiek platesnė nei toji, kuri buvo sukurta 1995 metais, ir vizualizuota, nepalyginamai modernesnė. Per asmeninius daiktus, dokumentus, nuotraukas parodant Venclauskių šeimos istoriją, jos nuopelnus, dalyvavimą visuomeninėje, kultūrinėje, politinėje veikloje bus pasistengta, kad, vaizdą rodant, čia atėjęs lankytojas galėtų išgirsti ir atsiminimų fragmentą.

    - Žmogui turėtų būti visapusiškai įdomu, - intriguoja muziejaus direktorius. – Šiuolaikinės galimybės daug ką leidžia padaryti, net perkelti į kitą istorinę epochą

    Šito, beje, taip pat prireiks – juk Venclauskių gyventa keliose epochose – nuo carinės Rusijos laikų iki dviejų rusų ir vokiečių okupacijų.

    Memorialines erdves, skirtas Venclauskiams, planuojama sukurti pirmajame rūmų aukšte, ten, kur buvo advokato kabinetas ir priimamasis bei pagrindinės gyvenamosios patalpos. Čia ne tik atsiras ekspozicija, bylojanti apie įvairiapusę veiklą bei vaikų auginimą, bet ir kamerinė aplinka, galinti sutalpinti 60-70 žmonių. Atsiras galimybė pakviesti šiauliečius ir miesto svečius įvairiems renginiams, pristatymams, paminėjimams.

    - Tai ypač svarbu, - pristatydamas netolimą ir visai realią viziją, pažymėjo pašnekovas.

    Venclauskių namas visada traukė žmones, o tai, ką naujo čia ruošiasi sukurti muziejininkai, dar didesnį dėmesį atkreips į šį įdomų, išraiškingos, stilingos architektūros rūmą su nepaprasta praeitimi.

    Pačioje XXI a. pradžioje šalia rūmų buvo atidengtas K. Venclauskio paminklas. Seniai legenda šiauliečiams (ir ne tik jiems) tapęs advokatas „sugrįžo“ per savo gimimo dieną. Čia didžiausi nuopelnai priklauso idėjos autoriui ir puoselėtojui – muziejaus direktoriui R. Balzai ir, žinoma, skulptoriui Gintautui Lukošaičiui. Idėjos įgyvendinimui prireikė beveik ketverių metų

    - Paminklas S. Venclauskienei jau stovėjo, o K. Venclauskio įamžinimas buvo tarsi nuėjęs į antrąjį planą. Todėl tokia mintis buvo labai savalaiki, - prisimindamas tuos metus, pasakojo idėjos autorius.

    Taip sutapo, kad ir būsimo paminklo autorius rodė iniciatyvą įprasminti K. Venclauskio asmenybę. Kadangi tuometinė miesto valdžia ne itin susidomėjo sumanymu, buvo nutarta, nieko nelaukiant, pradėti rinkti lėšas, kaupti jas, o tuo pačiu kurti paminklą. O kai K. Venclauskis atgimė akmenyje, erdvę jam parinko architektė Laima Ramonaitė.

    Žinoma, paminklas galėjo atsidurti ir plačiau matomoje visuomeninėje erdvėje. Tačiau ne visi šiuolaikiniai miesto tėvai tokie toliaregiški, kokiu buvo pats K. Venclauskis – pirmasis nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto burmistras ir apskrities viršininkas. Ir vis dėlto jam labiau pasisekė nei paminklui, kuris skirtas S. Venclauskienei.

    Paminklo K. Venclauskiui rėmėjų sąraše – Lietuvos advokatų taryba, Šiaulių miesto savivaldybė, artimieji, giminės. Jis kainavo apie 30 000 litų.

    Muziejaus iniciatyva buvo sukurtas ir dokumentinis filmas, skirtas K. Venclauskiui, išleistas straipsnių rinkinys.

 

*

 

    - Tarpukaryje Venclauskių namas išsiskyrė iš kitų ir balta spalva. Gal ir ją sugrąžinsite?

    - Turbūt taip, - „Aušros“ muziejaus direktoriui R. Balzai labai svarbu, kad viskas šiuose namuose primintų jų gražiausius metus, ir kad jie vėl taptų rūmais, į kuriuos visada norisi sugrįžti.

2009  metai

 

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

 

A

Adamkus Valdas

Adomaitis M.

Alantas Vytautas

Alantienė Irena

Alekna Petras

Andersenas-Neksė M.

Andrulienė Vida

Arlauskaitė (Orlauskaitė)-Mikšienė Zuzana

Avižonis Petras

 

B

Balčiūnienė Bronė

Bagdonaitė Lydija

Balčiūnas Jonas

Balčiūnienė Irena

Balinskaitė-Gylienė Antanina

Baliukienė Pranė

Balsienė Erina

Balsys Linas

Balza Raimundas

Bareikienė L.

Barmienė V.

Bičiūnas Vytautas

Bielinis Kipras

Bielskis V.

Biliūnas Jonas

Bitvinskas Antanas

Blinstrubaitė-Gedvilienė Helena

Brašiškis Stasys

Bogdanas Konstantinas

Bogomolskaitė Iza

Bogomolskaitė-Mauragienė Sofija

Bogomolskienė Elzbieta

Bogomolskis Ignas

Budraitis Rimas

Budreika Eduardas

Budreikaitė-Gensienė Elvyra

Bugailiškienė O.

Bugailiškis Peliksas

 

C

Cicėnas Edvardas

Cininas Viktoras

Cirtautas B.

 

Č

Čerba Antanas

Čerba Jonas

Čerba Petras

Černiauskas Algimantas

Čepinskis K.

Čepinskis V.

 

D

Danilaitis A.

Daugėla F.

Daugėla Pr.

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda

Daukšys J.

Debailienė Teklė

Digrys S.

Drungilas Rapolas

Dolžanskoj N. N.

Domeikaitė I.

Dovnorovič Medardas

Dzvankauskaitė-Kapeckienė Stefa

 

E

Eichvaldas H.

 

F

Fledžinskaitė-Kašubienė Aleksandra

Fledžinskas J.

 

G

Gaižutis Kazys

Gedgaudas J.

Gedgaudienė Stefa

Gedvilas Aleksas

Gedvilas Mečislovas

Genys Jonas

Gensaitė-Ustjanauskienė Ada

Gensas Jokūbas

Gėlė-Gaidamavičius Zigmas

Gimbutas Jurgis

Gimbutienė El.

Giniotienė Juzefa

Greimas Algirdas Julius

Grinius J.

Grybas S.

Gudaitis-Guzevičius Aleksandras

 

H

Horowitz Debby

 

Y

Yla Stasys

 

J

Jablonskis Jonas

Jakaitis Kleopas

Jakavičius Z.

Jakševičius Algirdas

Jakševičienė Janina

Jakševičius Jonas

Jakševičienė Marija

Jakševičiūtė-Vinklerienė Aldona

Jakubauskas Sigitas

Jakutienė D.

Janavičius St.

Jankevičius A.

Jankūnaitė Salomėja

Janonis Julius

Janulaitis Augustinas

Janulaitytė-Jurkienė Marija

Janušauskas M.

Jonušis F.

Juozapaitis Povilas

Juška Antanas

Juška Jonas

Juškytė Jadvyga

 

K

Kairys S.

Kašauskas Vladas

Katajev V.

Kazlauskis (Kozlovskis) Kazimieras

Keturakis-Vilkutaitis Juozas

Kimerytė-Bložienė Birutė

Kirietytė Sonata

Kirkutis Petras

Končius Algirdas

Kosmauskas A.

Klupšas A.

Knyva Valerijonas

Krivickas Jonas

Krylov Ivan

Krupavičius M.

Kudaba Česlovas

Kudirka Vincas

Kuizinas S.

Kurkauskaitė-Slavinskienė Elena

 

L

Lacis Vilis

Landsbergis Algirdas

Lansbergis Vytautas

Landsbergienė Gražina

Landsbergis-Žemkalnis Gabrielius

Lankauskas Alfredas

Lapis Justinas

Laucevičius-Vargšas Bronius

Laugalienė Bronislava

Laurinčiukas Albertas

Lazdynų Pelėda

Lemežis J.

Lengvenaitė-Urbienė Amelija

Lukauskas St.

Lukauskaitė-Poškienė Ona

Lukošaitis Gintautas

 

M

Maironis

Majauskis Kazys

Mameniškytė L.

Marksas Karlas

Mašiotas Pranas

Mauragis Aleksandras

Meškauskas Pranas

Miglovara-Miliauskas Juozapas

Mikšys Žibuntas

Miltinis Juozas

Milvydas Č

Misius Jonas

Mirončikaitė Nijolė

Moljeras

Morauskis J.

 

N

Nagius (Nagevičius) Vladas

Naujalis J.

Navaitis V.

Nekrašienė Irena

Nekrošius Juozas

Nėris Salomėja

Norienė Genutė

 

O

Orintaitė Petronėlė

 

P

Padegimas Gytis

Paliulionis M.

Paliulis Antanas

Paliulienė Albina

Paltarokaitė-Šalkauskienė Julija

Pampikaitė-Skorupskienė Anelė

Pampikas Vladas

Pelėdžiūtė-Norvydienė Marija

Petkevičaitė-Bitė Gabrielė

Petrovienė O.

Plechavičius Povilas

Pleirytė-Puidienė Ona

Poškus K.

Povylius Antanas

Požela Vladas

Prielgauskas Klemensas

Puida Kazys

Puodžiukaitienė Julija

Puodžiūnaitė Ona

Puškin Aleksandr

Putvinskis Vladas

Purėnas A.

 

R

Raguckienė Eugenija

Ramonaitė Laima

Reagan Ronald

Revenis Jakovas

Riomerienė Sofija

Rimkevičiūtė Uršulė

Rimkus Jaroslavas

Ross David

Ruseckaitė Aldona

Ruveny Jacob

 

S

Sakaitė Viktorija

Salda Arvydas

Saulaitis Antanas

Saulaitis Antanas j.

Saulaitienė-Lichtenšteinaitė Ona Marija

Saulaitytė Marija

Schindler Oskar

Skipitis Rapolas

Slanina Vytautas

Smetona Antanas

Stasionis Juozas

Stasionienė Violeta

Steponaitis V.

Steponavičiūtė-Tamulienė Stanislava

Stonis Tomas

Stonys A.

Streikutė M.

Stulginskaitė Jadvyga

Stulginskaitė Zofija

Stulginskis Edmundas

Sondeckis Saulius

Sondeckis-Sonda Jackus

Sungailaitė V.

 

Š

Šalkauskis Kazys

Šalkauskis Stasys

Šavinis Kazimieras

Šemiotas P.

Šidlauskas Domas

Šikšnys-Šiaulėniškis Marcelinas

Šilėnienė Ona

Šiukščienė Virginija

Šleževičius Adolfas

Šliūpas Jonas

Šliūpas Vytautas

Šmotavičius Jonas

Šnaras Antanas

Špakovskij K. V.

Šteinas Borisas

Šukevičius K.

Švambaris J.

 

T

Tagorė Rabindranatas

Tallat Kelpša Juozas

Tiškevičius Feliksas

Trečiokas J.

Trepman Babey

Toliušis Zigmas

Tolstoj Lev

Tumkevičius Kazys

Tubytė Augustina

Turgenev Ivan

 

V

Vaičaitytė Veronika

Vaičekonytė Rimanta

Vaičiulionis Sigitas

Vaiginytė Genovaitė

Vaineikis Liudas

Vaišnys A.

Vaitekūnas J.

Vaižgantas-Tumas Juozas

Vasiliauskas A.

Venclauskaitė Danutė

Venclauskaitė-Pampikienė Gražbylė

Venclauskas Darius

Venclauskas Linas

Venclauskas Marius

Venclauskas Henrikas

Venclauskienė Danutė

Venclauskienė Emilija

Venclauskis Antanas

Venclauskis Kazys

Venclova Tomas

Vienuolis-Žukauskas Antanas

Videcki Marijonas

Vileišis Petras

Višinskis Povilas

Vydūnas

 

Z

Zailskienė O.

Zelenta Algirdas

Zemitaitė S.

Zubovas Dmitrijus

Zubovas Vladimiras

 

Ž

Žemaitė

Žilevičius Marijonas

Žygelis B.

Žiupsnys St.

 

TURINYS

 

I

 

Pasididžiavimo aukštuma

Kai Šiauliai vadinosi Šavli

„Ar čia žemaičių vystavs?“

Juodoji karieta

„Reikia teatro...“

Portretas su aureole

Tėvas

 

II

 

Help your self, arba vienos pirmųjų augintinių atsiminimai

Pažino dar būdamas mokinuku

Pagyžių gatvės širdis

Ji dažnai ateidavo į skautų sueigas

Buvo tikra humanistė

Pirmosios gerumo pamokos

Susidūrimas su laisvamaniu dr. Jonu Šliūpu

Atvažiuodavo kaip pas mamą

Poros amžininkų atsiminimai

Tautos ir artimo gerovei

Drąsus ir ryžtingas žemaitis

 

III

 

„Nieko bendra su prieglauda...“

Lialė

Turtingiausia pasaulyje

Dažnai sapnuoja tuos namus

... ir dar devyniasdešimt devynios istorijos

 

IV

 

Tremtyje

Paskutinis interviu

 

V

 

Mamos laiškai

 

VI

 

Tuoj pakils uždanga

Paminklas taurumui

 

VII

 

Post scriptum, arba kas susikaupė darbo grupės segtuve

 

VIII

 

Amžinosios vertybės – nepraeinančios

 

IX

 

Dar trys susitikimai su Gražbyle Venclauskaite

 

X

 

Sugrįžimas į savo namus

 

Summary

 

Asmenvardžių rodyklė

 

            Peleckis-Kaktavičius, Leonas

Pe 76   NAMUOSE ANT PASADNOS ULYČIOS:  dar po dvidešimties metų.

             Memuarinė eseistika. –  Šiauliai: „Aušros“ muziejaus leidykla, 2009. – 302

             p., 95 iliustr.

 

            ISBN 978-9986-766-49-0

    Knygoje – vienos pirmųjų lietuvių aktorių profesionalių S. Jakševičiūtės-Venclauskienės ir vieno gabiausių tarpukario advokatų, didelio visuomenės ir kultūros veikėjo K. Venclauskio bei jų didžiosios šeimos odisėja. Autorius, remdamasis dokumentais, archyvine medžiaga, Venclauskių augintinių bei globotinių ir juos artimai pažinojusių žmonių prisiminimais, pasakoja įdomią, įsidėmėtiną „namų ant Pasadnos ulyčios“ istoriją. Daugiausia vietos skiriama tų namų didžiajai legendai – Mamai, išauginusiai, išleidusiai į gyvenimą daugiau kaip šimtą svetimų vaikų.

    Antrasis knygos leidimas papildytas nauja informacija, sukaupta per porą pastarųjų dešimtmečių. Jis sutampa su dviem reikšmingom datom: S. Jakševičiūtės-Venclauskienės 135 gimimo ir 50 mirties metinėmis.

 

                                               UDK 792.071(474.5):929 Jakševičiūtė-Venclauskienė

 

                                       Leonas PELECKIS-KAKTAVIČIUS

                                       NAMUOSE ANT PASADNOS ULYČIOS

                                       dar po dvidešimties metų

                                       Memuarinė eseistika

 

                                       Autoriaus  redakcija

                                       Dizainerė Rasa Šeikuvienė

                                       Leidybos vadovas Tomas Butautis

                                       Vertėja į anglų kalbą Monika Gruslytė

 

NUOTRAUKOS: iš „Aušros“ muziejaus fondų ir iš Leono PELECKIO-KAKTAVIČIAUS asmeninio archyvo.

 

SL 2196. 2009 07 01. Tiražas 1000 egz.

Leidėjas  Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, Vytauto g. 89, LT-77155 Šiauliai, tel. 841 524392, faksas 841 526933, el. paštas leidykla@ausrosmuziejus.lt; www.ausrosmuziejus.lt

Spausdino UAB leidykla-spaustuvė „Petro ofsetas“, Žalgirio g. 90, LT-09303, Vilnius.

 

Leono PELECKIO-KAKTAVIČIAUS knygos:

 

SUGRĮŽTA GIEDRA. – Eilėraščiai. Vilnius: Periodika, 1991.

NAMUOSE ANT PASADNOS ULYČIOS. – Memuarinė eseistika. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1991.

LAIMINGAS ATSITIKTINUMAS: DIALOGAI AMERIKOS ŽEMĖJE. – Kūrybiniai portretai. Klaipėda: Rytas, 1992.

BALTAS LAPAS – LYG ALTORIUS. – Esė. Klaipėda: Rytas, 1995.

ODININKU PER METUS NETAMPAMA. – Publicistika. Šiauliai: Titnagas, 1998.

PIRMIAUSIA KRAUJAS, O PASKUI ŽODŽIAI. – Esė, pokalbiai, studijos. Klaipėda: Klaipėdos rytas, 1999.

PASAULIO PABAIGA ATIDEDAMA. – Esė. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2001.

SUSTABDYTAS LAIKAS. – Esė apie kultūros įžymybes. Šiauliai: Varpai, 2001.

ŽODŽIŲ ŽMONĖS. – Esė, pokalbiai, studijos. Šiauliai: Varpai, 2002.

VIZITINĖ KORTELĖ. – Publicistika. Šiauliai: Saulės spaustuvė, 2004.

VANDENS NAMAI. – Publicistika. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004.

KAZIMIERAS BARĖNAS. – Monografija. Šiauliai: Varpai, 2005.

BALTIJOS ERDVĖS. – Publicistika. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2005.

PIRMASIS REKTORIUS. – Publicistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2006.

ŽODI, KURIS ESI. – Esė, pokalbiai, studija. Šiauliai, Varpai, 2007.

VANDENS TILTAI. – Publicistika. Klaipėda: Druka, 2008.

ŠIMTMEČIO ISTORIJA. – Publicistika. Klaipėda: Druka, 2008.

VITAM HOMINIS CURABO. – Publicistika. Šiauliai: Titnagas, 2008.

VERSMIŲ KNYGA. – Lietuvos vandentvarkos ūkio istorija. Vilnius, LVTA, 2008.

JURGIS JANKUS: gyvenimas ir kūryba. – Šiauliai: Varpai, 2008.

NAMUOSE ANT PASADNOS ULYČIOS dar po dvidešimties metų. – Memuarinė eseistika. Šiauliai: „Aušros“ muziejaus leidykla, 2009.



1 A. J. Greimo laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1989.01.17 (Paryžius).

2 Kl. P. Visuomenininkę palydint // Nepriklausoma Lietuva (JAV). 1958, sausio 29.

3 Ten pat.

4 O. Saulaitienė. Gyvenimas – dirbti Lietuvai // Draugas (JAV). 1953, rugpjūčio 11.

5 Ten pat.

6 Kl. P. Visuomenininkę palydint // Nepriklausoma Lietuva (JAV). 1958, sausio 29.

7 Ten pat.

8 Ten pat.

9 G. Petkevičaitė-Bitė. KRISLAI. - Vilnius: Vaga, 1966. - P. 625-724.

10 Ten pat.

11 Kl. P. Visuomenininkę palydint // Nepriklausoma Lietuva (JAV). 1958, sausio 29.

12 Ten pat.

13 O. Saulaitienė. Gyvenimas – dirbti Lietuvai // Draugas (JAV). 1953, rugpjūčio 11.

14 J. Biliūnas. RAŠTAI, III t. – Vilnius: Vaga, 1981. -  P. 19.

15 Kl. P.  Visuomenininkę palydint // Nepriklausoma Lietuva (JAV). 1958, sausio 29.

16 Ten pat.

17 A. Povylius. Išgyventojo laiko atsiminimų nuotrupos. Nr. 1353 Šiaulių „Aušros“ muziejaus gaunamų eksponatų knygoje. – 1962. – P. 76-78.

* Dieve, saugok carą (rus.).

* O vis dėlto aš nurodysiu, kad muzikantai grotų  „Dieve, saugok carą“ (rus.).

** Negalvojau, kad lietuviai taip padarys (rus.).

18 G. Landsbergis-Žemkalnis. 10 metų jubiliejui artinantis // Lietuvos žinios. 1909, liepos 4.

19 O. Saulaitienė. Gyvenimas – dirbti Lietuvai // Draugas (JAV). 1953, rugpjūčio 11.

20 Ten pat.

21 V. B. Išaugino 108 vaikus // Keleivis (JAV). 1958, spalio 19.

22 O. Zailskienė. Stanislava Venclauskienė – garbinga motina // Draugas (JAV). 1953, gegužės 24.

23 O. Saulaitienė. Gyvenimas – dirbti Lietuvai // Draugas (JAV). 1953, rugpjūčio 11.

24 O. Zailskienė. Moteris su auksine širdim // Naujienos (JAV). 1953, rugpjūčio 11.

25 Ten pat.

26 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Tomu Stoniu užrašytas 1981 m. kovo 11 d. Šiauliuose. Dalis jo paskelbta dienraštyje Komjaunimo tiesa  1981, balandžio 4.

27 Pirmasis knygos autoriaus pasikalbėjimas su Aldona Jakševičiūte-Vinkleriene užrašytas 1982 m. sausio 16 d. Kaune.

28 Knygos autoriaus pirmasis pasikalbėjimas su vilniete Stanislava Steponavičiūte-Tamuliene užrašytas 1982 m. rugsėjo 6 d.  Šiauliuose.

29 O. Zailskienė. Stanislava Venclauskienė – garbinga motina // Draugas (JAV). 1953, gegužės 24.

30 K. V. Špakovskij. Istoričeskaja zapiska o Šavelskoj mužskoj gimnaziji. - Vilnius, 1901. – P. 6-7.

31 Amelijos Lengvenaitės-Urbienės prisiminimai užrašyti 1983 m. gegužės 8 d. Vilniuje. Į papildomus knygos autoriaus klausimus atsakyta 1983 m.  birželio 11 d.

32 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Salomėja Jankūnaite užrašytas 1981 m. rugsėjo 21 d. Šiauliuose.

33 D. Šidlauskas. Apie Joną Biliūną // Kultūra. 1939, nr. 8-9. – P. 497.

34 V. Steponaitis. Iš žandarų archyvo // Mūsų senovė . Red. J. Tumas. – Tilžė, 1922. – P. 651.

35 J. Biliūnas. RAŠTAI, t. 3. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 17.

36 A. Purėnas. K. Venclauskį prisimenant // Lietuvos žinios. 1940, balandžio 30.

37 Venclauskis Kazimieras // Lietuvių enciklopedija, t. 33. Boston, 1968. – P. 343-345.

38 K. Bielinis. DIENOJANT: Spaudos draudimo laikų atsiminimai. – Chicago, 1958. – P. 304-307.

39 K. Bielinis. GANA TO JUNGO. – Chicago, 1971. – P. 269.

40 M. Pelėdžiūtė-Norvydienė. MANO SESĖMS. – Vilnius, 1969. – P. 23.

41 A. Gudaitis-Guzevičius. BROLIAI, kn. 1. – Vilnius, 1951. – P. 33-34, 36, 43, 49.

42 V. Knyva. K. Venclauskio minėjimas Šiauliuose // Lietuvos žinios. 1940, balandžio 30.

43 A. Lengvenaitės-Urbienės prisiminimai užrašyti 1983 m. gegužės 8 d. Į papildomus knygos autoriaus klausimus atsakyta 1983 m. birželio 11 d.

44 O. Zailskienė. Moteris su auksine širdim // Naujienos (JAV). 1953, rugpjūčio 11.

45 S. Yla. Netikintis vyras, tikinti žmona // Tėviškės žiburiai (JAV). 1963, gegužės 3.

 

 

 

* Apsitarnauk pats (angl.).

46 Knygos autoriaus prašymu Australijoje gyvenanti Sofija Bogomolskaitė-Mauragienė savo atsiminimus užrašė 1989 m. kovo 1 d. Atsiminimai dalinai papildyti ar patikslinti vėliau rašytuose laiškuose, atsakant į  klausimus.

47 Knygos autoriaus pirmasis pasikalbėjimas su Gražbyle Venclauskaite užrašytas 1981 m. rugsėjo 5 d. Dalis jo paskelbta laikraštyje Komjaunimo tiesa. 1981, rugsėjo 19.

48 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su T. Stoniu užrašytas 1981 m. kovo 11 d. Šiauliuose.

49 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su vilniete Birute Kimeryte-Bložiene užrašytas 1983 m. kovo 31 d. Šiauliuose.

50 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Tekle Debailiene užrašytas 1984 m. balandžio 10 d. Šiauliuose.

51 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Prane Baliukiene užrašytas 1984 m. gruodžio 12 d. Šiauliuose.

52 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Julija Paltarokaite-Šalkauskiene užrašytas 1985 m. gegužės 21 d. Vilniuje.

53 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Marijonu Žilevičiumi užrašytas 1984 m. birželio 9 d. Šiauliuose.

54 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Brone Balčiūniene užrašytas 1987 m. rugpjūčio 16 d. Šiaulių rajone, Lieporiuose.

55 S. Yla. Netikintis vyras, tikinti žmona // Tėviškės žiburiai (JAV). 1963, gegužės 3.

56 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Kaziu Gaižučiu užrašytas 1989 m. birželio 23 d. Clevelande (JAV).

57 A. Povylius. Išgyventojo laiko atsiminimų nuotrupos. Nr. 1353 Šiaulių „Aušros“ muziejaus gaunamų eksponatų knygoje. 1962. P. 13-14. Pateikiamos atsiminimų ištraukos; kalba netaisyta.

58 P. Bugailiškis. Atsiminimai (juodraščiai). Nr. 1162/2  Šiaulių „Aušros“ muziejaus gaunamų eksponatų knygoje. 1960. P. 34-38. Atsiminimai sutrumpinti; kalba netaisyta.

59 Knygos autoriaus prašymu Australijoje gyvenantis teisininkas dr. Aleksandras Mauragis savo atsiminimus užrašė 1989 m. pradžioje. Kai kas patikslinta vėliau jam lankantis Šiauliuose.

60 Buvusio Šiaulių miesto burmistro Jackaus Sondeckio prisiminimai užrašyti 1988 m. spalio 13 d. Vilniuje ir 1989 m. birželio 18 d. Bostone (JAV). Taip pat pasinaudota J. Sondeckio laiškais L. Peleckiui-Kaktavičiui ir J. Sondeckio (J. Vanago) publikacija laikraštyje Keleivis (JAV), 1955, kovo 2.

* Garbingas žmogus (vok.).

61 V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos steigiamasis seimas. – New York, 1975. – P. 216.

62 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Tomu Stoniu užrašytas 1981 m. kovo 11 d.

63 M. Adomaitis. Šiauliuose // Literatūra ir kalba. – Vilnius, 1966. – T. 8. – P. 148-149.

64 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Amelija Lengvenaite-Urbiene užrašytas 1983 m. gegužės 8 d. Vilniuje. Į papildomus klausimus atsakyta 1983 m. birželio 11 d.

65 A. J. Greimo atsiminimai, atsiųsti iš Paryžiaus L. Peleckiui-Kaktavičiui 1989 m. spalyje. Išspausdinti Varpai-1990 (4).

66 Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius, 1977. – Kn. 1. – P. 560.

67 Pirmasis knygos autoriaus pasikalbėjimas su Aldona Jakševičiūte-Vinkleriene užrašytas 1982 m. sausio 16 d. Kaune.

68 Pirmasis knygos autoriaus pasikalbėjimas su Anele Pampikaite-Skorupskiene užrašytas 1982 m. balandžio 17 d. Kaune.

69 Pirmasis knygos autoriaus pasikalbėjimas su Stanislava Steponavičiūte-Tamuliene užrašytas 1982 m. rugsėjo 6 d. Šiauliuose.

70 Keletas bruožų iš K. Venclauskio gyvenimo // Lietuvos žinios. 1940, vasario 28.

71 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Amelija Lengvenaite-Urbiene užrašytas 1983 m. gegužės 8 d. Vilniuje.

72 Pirmasis knygos autoriaus pasikalbėjimas su Kazimiera Bačianaite užrašytas 1982 m. lapkričio 3 d.

73 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Amelija Lengvenaite-Urbiene užrašytas 1983 m. gegužės 8 d. Vilniuje.

74 Knygos autoriaus pirmasis pasikalbėjimas su Danute Venclauskaite užrašytas 1989 m. birželio 11 d.  Waterburyje (JAV).

75 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Jadvyga Stulginskaite užrašytas 1989 m. liepos 12 d. Waterburyje (JAV).

76 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Antanina Balinskaite-Gyliene užrašytas 1989 m. birželio 9 d. Waterburyje (JAV).

77 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Stefa Dzvankauskaite-Kapeckiene užrašytas  1989 m. birželio 8 d. Waterburyje (JAV).

78 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Mariumi Venclausku užrašytas 1989 m. liepos 1 d. JAV.

79 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Janina Bortkevičiūte-Jakševičiene užrašytas 1989 m. birželio 27 d. Čikagoje (JAV).

80 J. Sondos-Sondeckio laiškas, rašytas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1989. 01. 30 (Boston).

81 Kl. Prielgausko laiškas, rašytas „Keleivio“ (JAV) redaktoriui J. Sondai-Sondeckiui, 1958. 01. 25 (Hamilton, Ont.).

* Laiškų kalba netaisyta.

82 Kl. P. Visuomenininkę palydint // Nepriklausoma Lietuva (JAV). 1958, sausio 29.

83 P. Orintaitės laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1990. 10 (Los Angeles, California).

84 Ž. Mikšio laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1989 (Paryžius).

85 L. Peleckio-Kaktavičiaus pasikalbėjimas su Žibuntu Mikšiu, užrašytas 1995 m. rugsėjo 30 d.

86 L. Peleckio-Kaktavičiaus pasikalbėjimas su Gražbyle Venclauskaite užrašytas 2000 m. sausio 15 d.

87 L. Peleckio-Kaktavičiaus pasikalbėjimas su Gražbyle Venclauskaite užrašytas 2008 m. sausio 18 d.

88 L. Peleckio-Kaktavičiaus pasikalbėjimas su Gražbyle Venclauskaite užrašytas 2008 m. gegužės 28 d.

89 Eduardas Budreika. Venclauskių mansarda. – Rankraštis, 1990, liepos 10.

90 Babey Trepman laiškas I. Nekrašienei. – Montreal, 2000, sausio 10.

91 Zigmas Toliušis. Prisiminimai apie advokatus. – Mašinraštis. – P. 13-14. – M. Mažvydo biblioteka, rankraščių skyrius. – F. 66-39.

92 Waterbury Republikan. - 1999, spalio 30.

93 Antano ir Albinos Paliulių laiškas G. Venclauskaitei. – Waterbury, 2000, kovo 21.

94 L. Peleckio-Kaktavičiaus pasikalbėjimas su  R. Balza užrašytas 2008 m. rugsėjo 17 d.

Pirmojo leidimo (1991) viršelis

Leonas Peleckis-Kaktavičius

Komentarai