Pradžia / Radikaliai
 

Viktorijos Daujotytės-Pakerienės kalba, pasakyta poeto Jono Mačiulio-Maironio 150-osios gimimo metinių minėjime

Gerbiamasis Seimo Pirmininke, garbingieji Seimo nariai, kolegos. Lietuvos Seimo paskelbti Maironio metai baigėsi. Šios dienos kultūros žmonės, jauni ir vyresni, savaip praneša Seimui, kad didžioji Maironio metų programa iš esmės buvo įvykdyta.

Radikaliai.lt
2012 m. Gruodžio 13 d., 16:53
Skaityta: 369 k.
Maironis
Maironis

Žmogaus pasaulis, kaip mes visi suvokiame, yra daugialypis ir daugiaklodis. Mes sukamės savo kasdienybėje, savo darbuose ir rūpesčiuose, o už mūsų sukasi galingesni ratai, stipresnė jėga, kuri galiausiai viską sustato į vietas. Maironiui atrodė, kad ta didžioji jėga yra istorija, todėl tiek daug dėmesio skyrė istorijai. Šiandien, minėdami didžiuosius kūrėjus, taip pat ir Maironį, mes ieškome argumentų kultūrai, mes norime suprasti, kodėl, dėl ko atsitinka taip, kad vardai, kultūros, vardai praėjus šimtmečiams išlieka gyvi ir svarbūs. Minėdami didžiąsias sukaktis mes atnaujiname kultūros argumentus. Ir Lietuvos Seimas atskirai pagerbdamas Maironį, jo 150-ąjį rudenį, iš tiesų prisideda prie kultūros argumentų. Taip, Maironis yra vienas didžiųjų Lietuvos kultūros žmonių, viena iš pagrindinių šaknų. Nė vienas kūrėjas nepasiekia savo aukštumų netapdamas savosios tautos, savosios kalbos, kultūros argumentu. Didžiaisiais savo kūrėjais kultūra argumentuoja save, skleidžia savo prasmę ir savo būtinybę. Keičiasi tautų ir valstybių dariniai, santvarkos, o kultūra net tais atvejais, kai kenčia priespaudą ir prievartą, išlieka ta pati ir ta pati. Maironis yra vienas svarbiųjų mūsų kultūros grandžių. Maironis perrašo, perkuria istorinę Lietuvą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pereina lietuvių ir lenkų unijos laiką, netgi išbando lenkų kalbą, kaip savo kūrybos kalbą. Maironis sublimuoja aušrą, ankstyvąjį lietuvių romantizmą, pakelia jį iki stipriųjų aistrų, išgyvenimų ir priartina prie to lygmens, kurį remdamasis ir istorine Lietuva, romantizmui turinčiam ir Vilniaus vardą, suteikia A. Mickevičius. Kaip Lietuvos kultūros argumentas, Maironis atlieka jungiamąjį vaidmenį – poezijoje sukuria patikimą tiltą tarp istorinės Lietuvos, tarp to, kas yra įprasta vadinti praeitimi ir tarp dabarties, kurią galime suvokti kaip šių dienų laiką. Maironis įeina į tą Lietuvai lemtingą laiką, kuris turėjo išvesti lietuvių tautą į moderniųjų tautų apsisprendimo, tautų lygiateisių įsitvirtinimo istorijoje epochą. Maironį teisėtai vadiname lietuvių tautinio atgimimo poetu ir nacionalinio išsivadavimo dainiumi. Maironis ragino tautiečius į kuriamąjį darbą. Maironis kėlė dvasią, formavo bendrąjį nusiteikimą, tikėjimą ateitimi, aušra, saulėtekiu. Maironis kūrė Lietuvos istoriją ir kaip poetinę istoriją, Lietuvos geografiją ir kaip poetinę geografiją, brėžė didžiųjų Lietuvos upių linijas – Nemuno, Nevėžio, Dubysos, Neries. Maironis įtvirtino žvilgsnį nuo aukštųjų kalnų. Maironiui, kaip ir A. Baranauskui, Lietuva yra aukšta, aukštumų, kalnų šalis, šalis, kuris duoda atramą žvilgsniui iš aukštai. Maironio kalnai – Gedimino, Birutės, Medvėgalio, .., Punios, Šatrijos. Didžiosios Maironio personifikacijos – Vilniaus, Trakų pilies, bet ir ypatingas sūniškas gimtųjų vietų matymas. Aukščio ir sūnaus, vaiko tarsi glostančio žvilgsnio jungimas: „Šatrija – tu, senute, meili, per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus, daug, oi, daug, apsakyti gali apie mūsų didžius pranokėjus.“ Iš „Šatrijos kalno“. Kultūros tapatybę labiausiai lemia kalba ir kraštovaizdis, kaip tai atrodytų netikėta. Pirminiai kultūros modeliai slypi kraštovaizdyje ir Maironiui buvo labai paprasta ir patikima pasakyti, kad gamta yra knyga, sujungti gamtą ir kultūrą. Maironio kraštovaizdis ne tik matomas paviršiuje, jis yra trimatis, kaip ir žmogaus pasaulis, kaip ir kultūra. Maironio poezijos aukštis – aukšti valdovai, aukšti kalnai, plotis – „įsisupus plačiai“, gylis, jau ir dvasios metafizinis gylis – „jo gilią mintį težino Dievas.“

 
Žvelgiant į bendrą europinę Maironio epochą iš Lietuvos, ją būtų galima apibūdinti kaip sąmoningųjų pasirinkimų epochą. Maironis buvo Europos žmogus. Jautėsi joje namie, nebijojo. Pasaulio poemą „Jaunoji Lietuva“ užbaigė Šveicarijoje, o poemoje „Mūsų vargai“, baigtą 1920 m., turinčioje paantraštę „Kely į nepriklausomybę“ aprėpiamas laikas nuo pirmųjų tautinės sąmonės pabudimų iki nepriklausomybės kovų ir pirmojo Seimo. Įdomu, kad Maironiui rūpi ne tik Lietuva, bet ir Pirmojo Pasaulinio karo nualintos Europos likimas. Maironį jaudina klausimas, ką Europa pasirinks, kaip ras savo kelią. Būtų galima pasakyti, kad Maironis tarsi matė šiandienos Europą, bent jau pranašavo tą šiandieną: „Gal laikai netolimi, kad bus Europoj renkami didžios respublikos atstovai į bendrą Seimą nuo tautų, visų be skyriaus pašauktų išnykus tarptautinei kovai.“
 
Maironis ragino Lietuvą labiau įsitvirtinti tarp kitų tautų ir įsitvirtinti kultūros būdu, kultūros keliu ragindamas: „Į eilę stok greta kitų Europoj valdančių tautų ir nešk kultūrai savo dalį.“ Taigi svarbiausias dalyvavimo tautų bendrijoje kelias yra per kultūrą. Kultūros argumentai yra svariausi. Tos Maironio pamokos neturime užmiršti. Sudėtingu laiku, kai reikėjo Lietuvai apsispręsti dėl buvusių sąjungų sutarčių, kalbų, Maironis rinkosi savąją Lietuvą – etninę, prigimtąją ir istoriškai ją apribodamas, atskirdamas nuo buvusių įsipareigojimų. 1918 m. vasario 16 d. aktas juridiškai ir įteisins Lietuvos etninį atskirumą, o pirmas žingsnis šia linkme poezijoje yra žengtas Maironio. Būtų galima sakyti, kad Maironis sukūrė Lietuvos poetinę viziją ir kaip savarankiškos valstybės viziją ir netgi poetinį kūną, kurį vėliau realizavo jau politiniai dokumentai. Taigi Vasario 16-osios aktu įteisintas ir pradėtas Lietuvos politinio kūno kūrimas ir įtvirtinimas, kuris kad ir sunkiom pertraukom ir komplikacijom tebesitęsia iki šiol ir tikėkime, tęsis, neatskiriamai yra susijęs su Maironio vardu. Artėjame prie Vasario 16-osios akto šimtmečio. Minėdami jį, minėsime ir Maironį, taip pat minėsime vieną iš svarbiųjų Lietuvos himnų - „Lietuva brangi“ šimtmetį, ateisiantį 1920 m. Galvodami apie savo politinę kultūrą, nuolat turime prisiminti ir Maironį – krikščioniško politinio veikimo dokumentų kūrėją, visuomenės kritiką, aštrių politinių satyrų kūrėją. Turime suprasti, kad tauta turi turėti savo kritiškų žvilgsnių. Bet neturime šiandien suabsoliutinti to kritiško žvilgsnio, laikyti jį pačiu aktualiausiu. Niekada neturime užmiršti, kad Maironio aktualumas yra jo, kaip lietuvių lyrikos klasiko, lietuvių literatūros klasiko aukščiausios kūrybos viršūnės – „Užmigo žemė“, „Nuo Birutės kalno“, „Vilnius“. Paminėjome „Vilnių“ ir paminėjome „Birutės kalną“ ir tik viena trumpa linija turime sujungti Maironio žvilgsnį, kuris ėjo nuo svarbiausių sakraliųjų Lietuvos centrų – nuo Birutės kalno Palangoje iki Gedimino kalno Vilniuje. Tai Maironio poetinė linija.
 
Maironis vienas pirmųjų pagal sakymo įtaigą ir pirmasis pagrindė gimtosios kalbos svarbą, moralinei, pilietinei ir politinei sąmonei ir sukūrė patriotinės laikysenos istorijos akivaizdoje apoteozę griežtai ir aiškiai teigdamas „tas ne lietuvis, kuris Tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis, kursai pamins, ką bočiai gynė per amžius milžinų keliais.“ Be abejo, tai patriotinis patosas, kuris yra susijęs su istorija, su istorijos situacija, bet kitaip nebūna. Istorijoje ir dabartyje veikia ta pati vidinė energija, kuri nematomais būdais veikia ir tautų likimus. Maironis mūsų dabarčiai yra sutelktas  kitų didelių vardų, Vinco Mykolaičio-Putino, kurio 120-sios metinės tuoj pat po Naujųjų metų, per Tris Karalius; profesorės Vandos Zaborskaitės, parašiusios pirmąją monografiją apie Maironį ir mūsų laikui, mano kartai ankstesnei ir šiek tiek vėlesnei iš tiesų priartinusi Maironio didybę ir įpareigojusi toliau rūpintis Maironio kūryba, jo autoritetu ir jo argumentais.
Atidarant parodą girdėjome gražią V. Mikolaičio-Putino citatą apie tai, kad Maironis jo kartai ir ne tik jo kartai buvo daugiau negu poetas. Tad daugiau yra įmanomas tik tada, kai jis iškyla iš poeto galios, pačią save tarsi praaugančios. Daugiau, reiškia buvimą visuose esminiuose savo tautos klausimuose, pirmiausia kalbos, istorijos ir kultūros.
 
Sunkiajam laikui, nelaisvės laikui, Maironis reiškė sakralumo išlikimą, Šventos knygos galimybę būti ir viešoje vietoje Šventos giesmės giedojimo galimybę.
Baigdami Maironio metus ir apžvelgdami visa ką, kas buvo padaryta, ką galėjome išgirsti, šiandien, rodos, ir turime pagrindo sakyti, kad yra Maironis, kad yra ir bus Lietuva. Kol bus Lietuva, bus ir Maironis. Ačiū.
 
 
Akademikė, literatūrologė Viktorija Daujotytė. Dialogas.com nuotr. 
Komentarai