Pradžia / Radikaliai
 

Recenzija: „Lietuvos garso menas / Lithuanian sound art“

Keistokas, bet smagus įvykis: Kultūros ministerijos bei LATGA-A paremta, ką tik pasirodė eksperimentinės muzikos kompaktinė plokštelė „Lietuvos garso menas / Lithuanian sound art“, skirta ne pardavimui, o reprezentacijai. Teigiama, kad jos išleistas net 1001 egzempliorius (daugelio eksperimentinės muzikos leidinių tiražai neviršija 50-300 egz.). Ar tai reiškia, kad kadaise undergroundine buvusi eksperimentinė muzika tapo valstybės pripažinta?

Mindaugas Peleckis
2012 m. Rugsėjo 22 d., 20:47
Skaityta: 759 k.
Recenzija: „Lietuvos garso menas / Lithuanian sound art“

Pradėti reikėtų nuo gerų žodžių, o baigti kritika. Manau, taip būtų padoru. Taigi vardijam kompaktinės plokštelės nuopelnus: estetiška (digipack), jos fotografija su katinu pasirūpino vienas iš CD bendraautorių Audrius Šimkūnas (SALA), dizainą kūrė Donatas Juodišius, tekstus apie muzikantus rašė Jurijus Dobriakovas, o idėjos autorius ir leidinio sudarytojas – gintas k (Gintas Kraptavičius). Visi šie vardai, besidomintiems "garso meno" (galime vadinti tai eksperimentine, elektroakustine muzika, field recordings‘ais – lauko įrašais) raida Lietuvoje, pažįstami.

Rinkinyje – dešimt kūrinių, kuriuos sukūrė dešimt autorių. Tai – jau minėti gintas k ir A. Šimkūnas, taip pat (vardiju nuo leidinio pradžios) Andrius Rugys (PB8), Antanas Dombrovskij („Betoniniai Triušiai“), audio_z (Tautvydas Bajarkevičius), Vytautas V. Jurgutis, Lina Lapelytė, Arturas Bumšteinas, Antanas Jasenka, ad_OS (Tomas Grunskis).

Kompozicijų trukmė labai skirtinga: asmeniškai man norėjosi kur kas ilgesnės SALA kompozicijos „fermentacija“, kuri truko vos 2 minutes. A. Šimkūnas pastaruosius kelerius metus išsiskiria Lietuvoje (žinomas ir užsienyje) savo įdomiais gamtos ir kitokių garsų įrašinėjamais, savita garso ekologija. SALA kadaise, prieš 20 metų ir vėliau, grojo ritualinę, industrial, dark ambient muziką, dabar žaidžiama su kontaktiniais mikrofonais.

Ilgiausias kūrinys – audio_z „bits pieces and so far beyond“, trunkantis 12 minučių, pasirodo besąs tik kažkokio didesnio kūrinio ištrauka ir, atvirai kalbant, pabosta. Į ausis krenta tai, kad albumas darosi vis įdomesnis, kuo toliau klausai. Po pirmų trijų kūrinių kompaktinę plokštelę kartais norisi išjungti. A. Rugio (jo kūrinyje įdomu tai, kad jis įrašytas valtyje, kurią irkluoja Rytis Saladžius) ir A. Dombrovskij bei T. Bajarkevičiaus eksperimentai šaižūs, įdomūs nebent jiems patiems. Tačiau jau nuo ketvirtos kompozicijos darosi įdomiau: nenuostabu – nenuspėjamas akademinį išsilavinimą turintis V. V. Jurgutis savo 8 minučių „Hi Fi“ priveda klausytoją iki ekstazės, grodamas kažką artimo noise stilistikai. Darosi įdomu, atmosfera kaista: L. Lapelytė (kūrinys paremtas įrašais, darytais Pietų Afrikos Respublikoje) bei A. Bumšteinas (fiktyvi radijo laida, sergantiems nemiga) irgi neatsilieka savo išradingumu. Gintas K (čia prisistatantis kaip gintas k) įkomponavo savo kūrinį „Blind man tales2“, laimėjusį pagrindinį 2010 m. Ispanijoje vykusio 2-ojo tarptautinio garso meno konkurso „Broadcasting Art“ apdovanojimą. Gal sudarytojui ir nederėtų pačiam afišuotis, tačiau kompozicija verta grieko, tai – kelionė aklo žmogaus pasakojimais.

A. Jasenkos pirmosios elektroninės kompozicijos sukurtos dar 1992 metais su paprasta įranga, nuo 2000-ųjų imtos naudoti cut-off ir mix-up technikos. Tai – unikalus menininkas, kurio tokios muzikos mėgėjams pristatinėti plačiau nereikia.

Albumą užbaigia beveik 10 minučių kompozicija „Analog underWAVE“ (T. Grunskis arba ad_OS – architektas, plėtojantis audiorecycling koncepciją) ir jau minėtas SALA kūrinys „fermentacija“, kuris, mano nuomone, yra brandžiausias rinkinyje.

Bendra išvada: leidinys geras, reikalingas, įdomus, skaniai klausosi, nors iš pradžių įsivažiuoti į jį sunkoka ir nuobodoka.

Kokia šio rinkinio koncepcija? Iš esmės, kaip pripažino pats G. Kraptavičius, tai – jo asmeninis požiūris į Lietuvos garso meną.

Žiupsnis kritikos ar tiesiog pastabų. Pripažįstu, jog subjektyvumas yra gerai, ypač mene, tačiau skambus pavadinimas „Lietuvos garso muzika“ neatspindi tikrovės. Tai – „Lietuvos garso muzika pagal Gintą Kraptavičių“ (beje, visai neblogas pavadinimas būtų gavęsis).

Pasigedau Dariaus Čiutos („NAJ“) kūrinio, tokių žinomų eksperimentininkų kaip Jaras Ramūnas („Echidna Aukštyn“, „Endiche Vis.Sat“), „Maldur Atai“, „Girnų Giesmės“ kūrybos. Galbūt tam tikra priklausomybė nuo kultmino įpareigojo G. Kraptavičių rinktis būtent šiuos autorius? Kai paklausiau jo, ar buvo kažkoks konkursas, kurio metu jis kaip sudarytojas pasirinko dešimt, jo manymu, geriausių kūrinių, sudarytojas tai paneigė. Ką gi, tai jo valia.

Dar norėčiau prisikabinti prie paties termino „garso menas“, kurio koncepciją bandyta išaiškinti ant paskutiniojo leidinio viršelio (kiek nusikalbėta - prie ko čia "plačiai atverti langai"?). Iš esmės nesuprantu, ką jis reiškia. Jei spiriu koja į varpą ir jis (ne ji) gaudžia, o paskui šio garso įrašą panaudoju apdorodamas visokiausiomis ultramoderniomis mašinomis, - ar tai „garso menas“? A. Šimkūnas įrašinėja tik gyvus garsus (čia – giros fermentacijos procesą), galbūt paskui kiek juos pakoreguodamas, tačiau ne itin nutoldamas nuo realybės. Kai kurie kūrėjai naudoja sintezę tarp įvairiausių – kompiuterinių ir gyvų - garsų, kiti „groja“ tik kompiuterinėmis programomis. Ar visa tai turi bendrą vardiklį?

8 balai iš 10. Antroji dalis, kuri, tikėkimės, bus, turi kur pasitempti. 

Komentarai