Pradžia / Radikaliai
 

Arbatos puodeliai

Pilnas kritimo šitas ruduo. Ir išvogtos miego saugyklos. Ir kartais lauki paties laukimo. Ir mokaisi atleisti, mokaisi padėkoti už pagalbą (ir tik, ginkdie, nesijausti auka). Būti dėkinga. Būti pilna, bet nebūti sunkia. Būti čia ir būti dabar. Jausti poeziją ir jausti adrenaliną. Nepamiršti vardų, nepamiršti kelių namo ir, ginkdie, nepamiršti mylėti. Žmonės sako, kad niekas nenutinka be priežasties. Jei tau kažkas nenutinka, matyt, nemoki sukurti priežasčių.

Evelina Kvartūnaitė
2012 m. Rugsėjo 19 d., 17:29
Skaityta: 353 k.
Be pavadinimo. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Be pavadinimo. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Ir tada krinta. Lapai, žodžiai, laiškai. Krinta juokas ir kainos. Neįkainojama tampu ir kartais net nepakeičiama. Fotoblykstės atodūsiais keičiasi vietos, akimirkos ir jų paliekami pėdsakai ant dūšios. Ir dar lieka nekategorizuoti jausmai paraštėse. Ir sugertukai, parkeriui grubiai nuslydys puslapiu. Rašalu išteplioti lapai krinta į kaimyno sodą. Jis vakarais visada kruopščiai pašeria katę ir užrakina arbatos puodelius į spintelę. Kad nepabėgtų, nes jie beprotiškai įsimylėję arbatą. Žaliąją, su kaktusų žiedais. Ir visos tos istorijos iš dykumų, kur kiekvienas vandens lašas primena dar negimusį lietų.
 
Arbatos puodeliai gyvena gražiai. Prieš užmiegant dalijasi istorijom, išgirstom iš arbatos gėrėjų, bando sudėlioti prasmę į žodžius, tarytum citrinos gabalėlius į cukrų. Ir kartais susicukruoja. Tada krykštauja ir juokiasi garsiai (o mano kaimynas vis galvoja, kad tai vaikai, mėtantys kamuolį kieme). Gražiai pilnėja arbatos puodeliai, net jei įskyla ir net jei laikui bėgant pameta ąseles ar įmantrius išraižymus. Jie tiesiog tampa nepakeičiami.
 
Pilnas kritimo šitas ruduo. Tik puodeliai naktimis tyliai sapnuoja kondensuoto pieno sapnus, už mano kaimyno kruopščiai užuolaidom užklostytų langų.
Komentarai