Pradžia / Didysis Žaidimas
 

Simbolinių pasaulių stalkeriai

Publikuojame ištrauką iš netrukus pasirodysiančios filosofijos profesoriaus Gintauto Mažeikio mokslinės monografijos "Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika" (Kaunas: Kitos knygos, 2012).

Gintautas Mažeikis
2012 m. Vasario 09 d., 17:31
Skaityta: 1330 k.
Gintauto Mažeikio asmeninio archyvo nuotr.
Gintauto Mažeikio asmeninio archyvo nuotr.

Šiuolaikiniams alternatyviems simboliniams pasauliams būdinga daug dinamiškų, kintančių centrų, procesų trajektorijų, įmantrių santykių konfigūracijų ir nematyti, kad ši vienu metu ir šizofreniška, ir paranojinė būsena pradėtų nykti. Todėl savaime randasi stalkerių, vedžiojančių po psichofizinius tikrovės pasaulius, poreikis. Kalbu apie potencialią begalybę pasaulių, kurių skirtis, nors ir susijusi su materialiais procesais, skirtingais elgesio būdais, objektų tvarkomis, remiasi simbolinėmis arba semantinėmis ypatybėmis. Šie skirtumai, kylantys dėl pasąmonės ir jos reprezentacijų daugiasluoksniškumo, dėl istorijos intertekstualumo ir interpretacinių priešybių, dėl komunikacijos ir troškimų neadekvatumo, dėl rinkos konkurencijos ir sąmoningos manipuliacijos, dėl kūrybinės ekstatinės pastangos pasitraukti iš alinančios monotonijos ir absurdo... įgalina ne tik vaizduotę, bet ir sąmyšį, pasimestumą. Simbolinių pasaulių meistrai, kurie kartais veikia kaip šamanai-stalkeriai (stalker – sėlintojas), yra atsisakę linijinės istorijos, tiesinės evoliucijos, binarinių opozicijų, determinizmo ir indeterminizmo priešpriešų, pernelyg supaprastinančių pasaulius, suvienijančių juos į vieną įsivaizduojamą visumą, paverčiančių juos gėrio ir blogio, tiesos ir melo atspindžiais. Naujieji simbolinių tikrovių stalkeriai nesivadovauja akivaizdumo kategorijomis, struktūrinėmis ar funkcinėmis interpretacijomis, materializmo ar idealizmo prielaidomis. Tai darydami, jie iškart prarastų kvalifikaciją sėlinti paskui dvasios konfigūracijas, slepiamus ar pavojingus, uždraustus gyvenimo būdus, neįprastas zonas ir komunikacijas, ties įstatymo ribomis ar už jų esančias simbolines organizacijas ir tikėjimus, ekstremalių užgaidų bendruomenes. Už mums priimtinų įstatymo, moralės, supratimo ar pritarimo ribų esantys pasauliai įvardijami skirtingai, tačiau kiekvienas iš jų yra susijęs su kitokiomis dvasios dramomis, sielos lūžiais, mitais, legendomis, vizijomis ir technologijomis. Panaikinus draudimus, skirtybes, ribas, zonas, pasaulių stalkeriai netektų savo duonos, jų, gebančių paskui save vesti nelinijiniais ir kintančiais takais, paslaugos liktų nereikalingos. O tokių žmonių, dažniausiai ekstremalų, mėgstančių slinkti autentiškomis kultūromis, yra gan daug, jie yra savo reikalo meistrai, užtikrinantys nesusikertančių tikrovių komunikaciją, interpretaciją, supratimą, kartais – kooperaciją. Šiandieniniai išmanūs ir dar gana reti vartotojai atsisako globalizacijos turizmo paslaugų ir nori patirti dar nesuprekintą tikrovę: Amazonės džiunglėse, Černobylio apylinkėse, LSD tripuose, radikaliose ekstatinėse šventėse su aukomis, dalyvaudami seksualiniuose nuotykiuose, lankydamiesi atsiskyrusiose nuo pasaulio šalyse, kibernetinėse kelionėse draudžiamais ar uždarais, menkai žinomais maršrutais, subkultūriniuose žaidimuose, meditacijų trajektorijose, naujųjų menų įgalintoje ekstatikoje. Tačiau patys vartotojai dažniausiai to negali padaryti, todėl – perėjimo paslaugas teikia stalkeriai, kurie yra ne lyderiai, o alternatyvių simbolinių pasaulių meistrai.

Boriso bei Arkadijaus Strugackių apysakoje Piknikas šalikelėje ir pagal šią apysaką sukurtame Andrei‘aus Tarkovskio filmo Stalkeris herojus yra vedlys tarp nematomų, kintančių kelių, gaudyklių, artefaktų, taip pat įvairiausių keistų kitos planetos kilmės (kito simbolinio pasaulio) įrankių išmanytojas. Šie keliai, gaudyklės kinta dėl ateivių invazijos (Strugackių versija), ateivių katastrofos (Tarkovskis), atominių ar ekologinių, revoliucinių įvykių paskirose šalyse: Irako Kurdistane, maištaujančiame Tunise ir net piratų Somalyje... Šiandien po Černobylio katastrofos stalkeriais vadinami vedliai po plačią radiacijos zoną. Jų paslaugos, nors ir pogrindinės, tačiau neblogai žinomos šiuolaikinėje Ukrainoje. Šie vedliai taip pat reikšmingi keliaujant po psichodelinius pasaulius, susijusius su haliucinogenų kultūromis ir praktikomis. Kartais stalkeriai lyginami su šamanais, kurie atsargiai slenka nežinomais psichodeliniais pasauliais, įsivaizduojamais okultiniais labirintais ar šventųjų ir demonų pažymėtomis vietomis. Šiandien paplitęs reiškinys – kiberstalkeriai (cyberstalking – kibersėlintojas), labiausiai susiję su įsilaužimais ir naujai minamais, kuriamais takais.

Meistrai, sėlinantys naujaisiais pasauliais ar labirintų takais, iš prigimties nėra lyderiai, veikiau jau slapukautojai, vienišiai, brėžiantys savo individuacijos kelią ir nepaklūstantys subjekcijai, normatyvinei socializacijai. Viešuma jiems nereikalinga (jų veikla dažnai pažeidžia įstatymus), o jų paslaugų vartotojai yra ypatingi žmonės, tie, kurie bando pasitraukti nuo dominuojančio gyvenimo būdo, nuo viešpataujančios moralės ir įstatymų. Sudėtingesni šiuolaikiniai pasauliai, populiarėjanti lyderystė, lyderiai, negebantys taikiai bendrauti su alternatyviais simboliniais pasauliais, lemia didėjantį stalkerių poreikį. O stiprėjančios teisinės sistemos lemia didėjančią stalkerių kvalifikaciją ir kainą: juk jie turi įveikti įvairius barjerus. Ateities amžiai – tai ir alternatyvių simbolinių pasaulių stiprėjimo, ir stalkerių, sėlinimo meistrų, laikai, jei tik kitybės pačios nesieks užmegzti sudėtingo skirtybių dialogo ir kooperacijos.

Senieji ir šiuolaikiniai krikščionybės, islamo ar budizmo religiniai mistikai yra sėlintojai, prireikus – dvasių vedliai po neįvardytus ir žodžiais neapčiuopiamus pasaulius. Tam reikia išmanyti arba hermetinį simbolizmą, arba apofatinę teologiją (minėtas Meisteris Eckhartas), arba kabalistinę Sefirų nuojautą, arba chasidinį ekstatinį džiaugsmą...

Kas tampa stalkerių mokiniais? Dažniausiai tai pavieniai, egzistencijos ieškojimų skatinami asmenys, individualistai, ieškantys subjekcijos ir todėl vis naujų simbolinių pasaulių. Tradicija, kaip ir Viduramžiais, perduodama iš lūpų į lūpas, iš vienos asmeninės patirties kitai. Dantės Dieviškojoje komedijoje aprašytas Vergilijus yra Pragaro ir Skaistyklos stalkeris, o Dantė – jo mokinys ir sekėjas. Tai pats brangiausias mokslas iš visų galimų. Už jį mokama savo ateitimi. Meistrai-stalkeriai yra laisvi nuo sistemos, bet ties pragaro ir rojaus, laisvės netekties ir įgijimo riba.

Komentarai
  • Matyt kvailas...
    2012 m. Vasario 27 d., 04:44
    Nieko nesupratau.