Pradžia / Didysis Žaidimas
 

Medžiai. Siaubas. Vizijos

Kai tik Guru Guru įžengdavo į girią, visada sutikdavo medžius. Lapuočius, spygliuočius ir dar kažkokius. Tai šiek tiek nervino, trukdė atsipalaiduoti, mąstyti. Kiek galima kentėti: mieste gatvės ir namai, o už – laukai, miškai, ežerai ir upės. Šis aiškus faktas paprastai yra pamirštamas ir net ignoruojamas. Baisu... Kaip įveikti atgrasų pasaulį, išvaduoti iš persekiojančių vaizdų, daiktų, visko..?

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2020 m. Gegužės 30 d., 16:35
Skaityta: 24 k.
https://hipwallpaper.com/view/o1kNaQ
https://hipwallpaper.com/view/o1kNaQ

Kad giria buvo gyva, Guru Guru nė kiek neabejojo. Kartais per Naujuosius metus (ne kasmet) jis išeidavo laukan, ypač jei juos švęsdavo miške esančioje trobelėje, apkabindavo medį, pasikalbėdavo. Medis tylėjo, tai minusas, bet jis gerai išklausydavo, tai pliusas. Geriausiai išklausydavo lapuočiai. Spygliuočiai badėsi, nors šis badymasis buvo malonus. Guru Guru pagalvojo, kaip gerai, kad ne Sonoros dykumoje gyvenam. Nors ten jakiai ir donchuanaimatusai, bet kaktusą apkabinti galėtų nebent patyręs Jogas Jogas.

Draveni, kartą kreipėsi Guru Guru po Naujamečio, o tu ar esi apkabinęs medį? Ir jei taip, tai kokį? Kokie pojūčiai? Pasakok išsamiai.

Mažai kas žino, kad apkabinti medį gan rizikinga, ypač ąžuolą.
Rezultatai gali priblokšti. Gerai aš papasakosiu išsamiai, kas gi man
nutiko. Taigi, šalia bevardžio piliakalnio apglėbiau ąžuolą ir laukiau
kada užplūs galinga energijos banga. Pastovėjau 5 (penkias) minutes,
ir nieko. Jau norėjau nutraukti eksperimentą, kai mane ant žolės
nusviedė žaibas. Taip, legendos neklysta, ąžuolas – tai Perkūno medis,
ir aš išvydau viziją, tarsi pamačiau filmą, trilerį.

<>

Guru Guru pakėlė ragelį, skambino Eleonora.

- Mirė mano tėvas, ar gali mane palydėti į kapines?

- Kas buvo tavo tėvelis?

- Milijardierius...

- Tu nepanaši į turčiaus dukrą.

- Aš nesantuokinė... Būčiau dėkinga, - pravirko mergina.

- Gerai, aš atvyksiu.

- Guru Guru, nenoriu atrodyti neturtinga... Guru Guru, tu tikrovės
meistras, ar gali visus turčius (laidotuvėse bus tik jie) priblokšti
aristokratiškumu, didžiule įtaka, galia...

- Bus padaryta...

Ginkluotas koltu ir Izraelio gamybos pistoletu kulkosvaidžiu UZI.
Dravenis vairavo Linkolną MKT. Gale sėdėjo Eleonora ir Guru Guru,
apsirėdę juodais drabužiais. Eleonoros gedulą ir skausmą išryškino
perlų karoliai, o Guru Guru švarko atlapą puošė ordinų ir medalių
juostelės, akį – monoklis. Rankoje džentelmenas spaudė dailią lazdą,
kurios viduje slėpėsi grėsminga rapyra. Įspūdingai tyliai automobilis
sustojo prie kapinių tvoros. Nedorai praturtėjusi minia nuščiuvo ir
sudrebėjo. Pirmas išlipo asmens sargybinis Dravenis ir atidarė
dureles. Pirmoji išlipo dama, o paskui ir kavalierius. Eleonora
rankose laikė dvi baltas rožes, o Guru Guru tik lazdą. Klusniai it
šuva pribėgo stambus verslininkas;

- Su kuo turiu garbės...

Guru Guru niekinančiai nustūmė išsišokėlį, o Dravenis praskleidė
švarko atlapą, įtikinančiai sužibėjo UZI vamzdis.

<>

- Ir tai viskas? – tarsi nusivylė Guru Guru.

Nespėjo Dravenis atsakyti, kai suskambo Guru Guru telefonas:

- Markize, nežinau kaip jus vadinti, Eleonora mūsų rankose...
Pakratykite piniginę, nes jūsų dama pakratys savo gražias kojytes.

Draveni, tai tu tokį įdomų trilerį regėjai, Perkūnui trinktelėjus tau per makaulę? Oho... Su manim medžiai tai tyliai tyliai... Tiksliau, aš su jais tyliai, o jie su manim - niekaip... Ar tai gerai? Ar ir man turėjo regėtis trileriai?

-  Guru Guru, bet tai ne tik vizija, telefonas suskambo dabar...
Paskambinki Eleonorai, gal ji nepagrobta? – sunerimo Dravenis.

- Telefonas išjungtas, Draveni. Gal tai tikrai tik sapnas, ir Perkūnas ir mane atitempė į tavo sapną?

- Stokojame aiškaus požiūrio į vizijas, todėl nenorime, nemokame,
negalime jų suprasti, - atsakė Dravenis.

Komentarai