Pradžia / Didysis Žaidimas
 

DYKUMA

Didžiausia Guru Guru svajonė buvo gyvenimas amžinai. Gal skamba kvailai, net idiotiškai, bet už gyvenimą amžinai būtų jis atidavęs bet ką. Noras stiebtis į saulę, ir kad tai nesiliautų. Forever and ever... O gyvenimas rodė, kad viskas laikina. Guru Guru netikėjo tokiom erezijom. Čiaudėjo, ir netikėjo. Viskas netikra, tikino jis. Kodėl mes norime būti amžini? Nuo paauglystės kamavo tas klausimas. O atsakymo nežinau. Draveni, gyvas Tugi ar kaipgi?

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2019 m. Gegužės 24 d., 22:56
Skaityta: 24 k.
https://travelatelier.com/wp-content/uploads/2018/11/turkish-monuments-mongolia.jpg nuotr.
https://travelatelier.com/wp-content/uploads/2018/11/turkish-monuments-mongolia.jpg nuotr.

- Magas žino, vos nušvinta saulė, jo kerai baigiasi... Bet magas stiprus dykumose, kodėl, neaišku... Aš kovoju su disleksija (veganiška aplinka kalta...) ir susisiekti su savo mylimu personažu - baronu von Ungern-Sternberg, - aiškino Guru Guru.

- Visų pirma, meski tą disleksiją iš galvos, nereikia įsikalbėti nei ligų, nei supergalių, o susitikimą su baronu von Ungern-Sternberg aš galiu suorganizuoti, - pažadėjo Dravenis.

Siautė smėlio audra, ir Guru Guru bei Draveniui teko eiti beveik aklai. Oi kaip norėjosi giedro dangaus ir miražo. Draugai nė kiek nebijojo nei paklysti, nei nugeibti nuo troškulio. Kiekvienas savaip išgyvena dykumą, ir viską lemia vidinės permainos, sukeltos ne karščio, ne vėjo ir net ne miražo. Dykumos globoja nevykėlius, autsaiderius, žmones, nepritapusius nei miestuose, nei kaimuose.

Dykumos padaro žmones šventais, ir kartais dovanoja stebuklą. Pagaliau keliautojai išvydo seno vienuolyno griuvėsius. Tai nebuvo kelionės tikslas, tai buvo tarsi sala negandų iškankintiems jūreiviams. Vienuolynas buvo tuščias, tik buvo juntamas kažkieno žvilgsnis, nutaikytas į nugarą. Čia kažkas yra, ir tas KAŽKAS laukė Guru Guru ir Dravenio. Taip tai buvo Noosferos žvilgsnis, nes šalia skraidė kamuolinis žaibas.

- Kas Tu esi? – paklausė Guru Guru,

- Aukščiausia gyvybės pakopa Žemės planetoje, ir mano galimybės labai didelės. Žinau, ko ieškote, galiu pakviesti baroną von Ungern-Sternberg, tiksliau autentišką jo fantomą.  

Nespėjo draugai atsikvošėti, kai prieš juos išdygo karininko uniformą vilkintis baronas.

- Ševalje Guru Guru, neklausinėkite manęs apie budizmą, mano reinkarnacija Dravenis atsakys į visus Jūsų klausimus...

Guru Guru atsigręžė norėdamas kažko paklausti, bet Dravenis jau buvo dingęs, ore ištirpo ir barono von Ungern-Sternberg siluetas, neliko nei vienuolyno sienų, nei dykumos, tik tuščia autobusų stotelė. Kur važiuoti? Staiga sužviegė stabdžiai, visai šalia sustingo Chrysleris, išlipo Dravenis ir Giedrė.

- Aš mačiau viziją...
- Visa gyvenimas – tai vizija, - patvirtino Dravenis, - tiksliau karnavalas, košmarų šventė, ir tik mirtis nuplėšia visas kaukes.

Sunku ne kosmose, bet žemėje, ypač astronautui be skafandro. Reikia atrasti naują dialogo žanrą, remeiką, perdirbinį atsakymo, kuris nieko nepaaiškina, tarsi apgauna žodžiais, terminais, apibendrinimais. Aptaki kalba gal ir nežeidžia, bet ir negali it peilis atriekti duonos riekės, ir visada lieki alkanas. Dykuma – tai žodžiai, sumalti į smėlį, gal todėl baronas von Ungern-Sternberg nieko neaiškino, nemokė. Gal...

Pavilnys, 2019 m.

Komentarai