IDENTIFIKACIJOS PILNATVĖ (IŠTRAUKA IŠ NAUJO ROMANO "KOSMOSAS YRA ČIA")

Kosminis triukšmas skverbėsi kaip nepranokstama, spengianti tyla, ir Guru Guru abejojo savo kelione, kosminiu laivu, nes jam vaidenosi pamirštas kabinetas, knygų lentynos, stalas, kompiuteris ir nesustabdomai skambanti muzika. O dabar tvyrojo atgrasi ir pavojinga ramybė.

„Mmmmano galva baigia susprogti nuo fantazijų, mintijimo ir sapnų. Negaliu užmigti - vos vos pavyksta...“

Taip kalbėjo Guru Guru prieš išskrisdamas kosmosan. „Nusidažykime veidus juodai ir baltai arba papua spalvomis (juodai ir žaliai), bet kokiomis spalvomis, bet niūruma neturi teisės ateiti net tada, kai visai bloga. O kodėl bloga? Nėra bloga. Mes svirduliuojame tarp lietų ir hologramų. Mūsų neima miegas. Kas mes esam? Tigrai, očevyšče. Bet in reality mes esam neliečiamųjų kasta. Apie mus romanų nerašys dar n metų. O gal ir niekada nerašys. Ir nereikia."

Virtuali pagalba visada šalia, Ema surado (o gal išrado?) keistą radijo stotį:  „Mes tiesiog "bėda" britams buvom. The Troubles. Šiaurės Airijos "teroristai" prieš britų teisinguosius kapitalistus. O kuo airiai blogesni? Moterys mūsų, keltų gražesnės. Mūsų reikalavimai racionalūs...“ - iš tolimos praeities suokė nematomas diktorius.

Štai transliacija nutrūksta. Trukdžiai, bangavimai, nežinomų energijų pliūpsniai, o gal dar kažkas, ko nefiksuoja jokie prietaisai. „O kam aš buvau kliūtimi, neįveikiamu barjeru į karjeros aukštumas? Gal Galigantui, o gal neįžvelgiamai užsislaptinusiems priešams ar konkurentams? Nepanašu: ir be mano pažeminimo jie ramiai kilo, augo, stiebėsi, bet taip ir liko Žemėje, ir tik aš pakilau į kosmines aukštumas.“

Sudreba kreiserio korpusas. Ramiai atsilošęs kapitono kėdėje Guru Guru pabunda iš košmaro, ir jam paaiškėja, kad nemažai kas tame košmare yra tiesa, tiksliau, vadinamoji realybė.

Kantrusis skaitytojau, mes dabar Jums pagrosim suplyšusiu dūdmaišiu, o tada dar kiek gal ir parašysim.

Skambant metalui, į kapitono kajutę atšuoliavo Išmagnetinta Rupūžė:

- Guru Guru, dar nenuskrista pakankamai toli, bet vis dar kandžiojasi žemiškos problemos? Ar įmanoma pabėgti nuo jų, kai esi taip arti Žemės? Ar legendinis kapitonas Nemo pabėgo nuo civilizacijos? Ne, net paslaptinga vandenyno gelmė nenuslopino keršto troškimo.

Guru Guru vėl prisiminė priešą Galigantą, neištikimąją Mylimąją ir širdis suliepsnojo rūstybe. Aišku, nebuvo tokio prisiminimo! Ir dar daugiau: nebuvo jokio atminties skyrelio, net ir jo pavadinimo (be teksto), nusprūdusio žodžio ar komentuotinos sąvokos, ypač rūstybės. 

- Kapitone, kerštas – ne išeitis, ir ne sprendimas. Reikia išmokti gyventi „čia“ ir „dabar“, o šio meno galima išmokti tik keliaujant kosmosu: nauji fantastiški įspūdžiai, neįtikėtinos patirtys, keisčiausi nuotykiai ir reginiai išjungs vidinį teatrą, besikapstantį niūrioje praeityje ir svajojantį apie šviesią ateitį. Tik tokiu būdu gali būti panaikinta kančia. Tegyvuoja kosmosas!

- Prmiausia, pas mane nebuvo jokios krizės, ir nėra. Nežinau, koks marazmas daužė kažkam (nenoriu kaltinti tavęs!) į galvą. 0 kosmosas man neįdomus. (Kapitonas virtuoziškai nuslėpė tiesą) Your turn. Tavo eilė. Tavo eilė. Tavo eilė. Ar tai eilė prie juodosios skylės? Nežinai? O kas yra Kiko?

- Kiko Milano! Kosmetikos parduotuvė. Kapitone, tu neįsivaizduoji kokia aš graži. Man nereikia jokių kremų, odekolonų net ir plastinės operacijos. Tu gali tik pasvajoti apie mane...  Tu esi ne savo baloje! Buvo, buvo krizė, - nesiliovė Išmagnetinta Rupūžė, - tau reikia (ir nedelsiant!) išsigravituoti ir būsi laimingas, pažvelki į mane – kai tik išsimagnetinau išsyk tapau laiminga, varliškai linksma ir draugiška. O kosmosas įdomus, tik jis įdomus, ir daugiau niekas!

Guru Guru paspaudė baltą klavišą, nes visi kiti buvo juodi, ir sužviegė sirena: „Pavojus, niekas nepuola, niekas negresia“.

Ekrane pasirodė Dravenis.

- Lazerinės šakės, - suriko Išmagnetinta Rupūžė.

- Atvežiau jums romo ir apelsinų, - džiūgavo Dravenis.

Guru Guru nuliūdo, nes prisiminė visas įmanomas (kiek nešė atmintis) rupūžes, rapūkas.

- Galvoki tik apie mane! – ragino Išelektrinta Rupūžė.

Guru Guru nė kiek nesutriko ir išliko (pakankamai ilgam) šaltas ir ramus.

- Kažkas (tai tie, kas aprašo įstabius mūsų nuotykius) ir mane pažemino, nužemino, nes pavadino Išelektrinta, aš Išmagnetinta, Išmagnetinta! Guru Guru, kaip erdvėlaivio kapitonas turėjo pasakyti kažką paguodžiančio, paneigti šmeižtus kurių nebuvo, ir jis tarė: Guru Guru stoja prieš Laikinjąjį teismą (jo sprendimai priimami vadovaujantis feisbuko like'ais). Ir ėmė, ir uždainavo. Baltistano dainą. Ne, blatistano, jų laikas jau baugėsi, baibėsi, baigėsi...

Beje, gerbiamieji skaitytojai, o kas yra laikas, kaip manot? Pagarbūs skaitytojai tiki, kad laikas juda ne iš praeities į dabartį, o iš dabarties į ateitį, o "negerbiami" skaitytojai žino, kad nėra jokio laiko - tik amžinas dabar: dabar gimstame, dabar gyvename ir dabar mirštame. Tai reiškia, kad laikas švarus, neturintis jokių gradacijų, padalų. Dabar yra tik Geležinis Sliekas, Molinis Tritonas ir Išmagnetinta Rupūžė, o Guru Guru nėra nei erdvėlaivyje, nei savo kabinete, todėl jis atvirame kosmose, be išmatavimų, neturintis nei aukščio, nei ilgio, nei pločio, natūralu ir nekeista, kad jo nesurado Dravenis, atvyko tik atstovas Aukštasis Šikšnosparnis.

Kartais skrendant erdvėlaiviu galima pajusti, kad kosmoso nėra. Būtent pajusti, bet ne suprasti, patirti, bet ne žinoti. Aukštasis Šikšnosparnis atvyko be skafandro, be jokios apsaugos, tik vilkėjo tamsiai žalią kombinezoną, ant kurio puikavosi užrašai (iš priekio ir ant nugaros): „Prekių pristatymas“. Atvykėlis atnešė dėžę apelsinų.

- Ačiū, - automatiškai padėkojo Guru Guru.

- Neskubėkite, tai tik pirmoji dėžė.

Guru Guru sustingo nežinioje, nuostaboje ir abejonėje: jis vėl atsidūrė savo kambaryje. „O kur įgula?“ – toptelėjo topinė mintis.
Molinis Tritonas, Geležinis Sliekas ir Išmagnetinta Rupūžė virtuvėje gėrė arbatą ir šveitė spurgas. Štai taip skriejama erdve... Ir kiek kitaip stebima, kaip kambarys prisipildo, užsigremėzdina medinėmis dėžėmis iki pat lubų, iki pusės kambario. Likusi erdvė palikta spintai, stalui, foteliui ir sofai. Kompiuteris buvo išjungtas: Ema pasislėpė mikroschemų labirinte, iš gėdos, iš nevilties, kas žino.

Ir kodėl taip atsitiko? Gal todėl, kad kosmoso nėra, bent jau dabar, kol kas, nes yra tik abejotini skrydžiai į mėnulį, ir Marso paviršiumi ropojantis metalinis voras. Tiesa, dar Saulės sistemoje pasiklydę zondai... Štai ir viskas, o gal ir to visko nebuvo, tik apgaulė, afera ir pinigų grobimas. Ir kokia išeitis? Kosmosas yra čia pat, pasiekiamas ranka, aiškus, teisingas, nesuklastotas. Guru Guru nurimo, taip, jis astronautas, nėra abejonių, ir kelionė nesibaigia ties liūdnais apmąstymais, ties arbata, spurgomis ir apelsinais.

Kai gera nugalėti liūdnas mintis ir savo kuklų butą monolitiniame name paversti galingu erdvėlaiviu. Tai pašaukimas, misija, ir, be abejo, pareiga. Todėl pakankamai linksmas ir laimingas Guru Guru įslinko į virtuvę šveisti spurgų, gerti karštą, it ugnikalnio magmą primenančią deginančią arbatą.

- Ar astronautas gali gerti kavą?

- Daug nuosėdų... – suabejojo Geležinis Sliekas.

Abejonių rūke paskendo kėdės, todėl visas kreiserio ekipažas sėdėjo ant grindų sukryžiavęs kojas, bet nemeditavo. Kosmose reikia išlikti budriam, nes bet kuriuo metu piktas reptiloidas gali išlaužti duris ir pagrobti apelsinų dėžę.

Pasigirdo kurtinantis triukšmas: Remontininkas Termitas gręžė sieną, matyt, norėdamas įsibrauti į kreiserį, išrinkti ekipažo dalyvius į dalis ir sudėlioti juos kitais, kitaip sakant, pakeisti įgulos dizainą, nes jis jau nebemadingas. Brr... Guru Guru nepanoro, kad ant jo galvos būtų pritvirtinta Geležinio Slieko galva, ir vietoj rankų varlės letenos. Šalin remontą!

Į žolę, smėlį, uolas ir vandenynus atsiremia oras ir užmigęs sapnuoja atmosferą, kurią mes įkvepiame ir iškvepiame. Dumplės, pompos, plaučiai... Tobuliausias instrumentas – tai Skardusis Dūdmaišis, ir jis beveik gyvas.

- Kodėl beveik? - pasipiktino įžeistas instrumentas.  

Kokia karti neteisybė, beveik įžūlus melas, nes kasdien kartojama, kad gyvas tik elitas (5–10 % autorizuotų padarų, įgaliotų kvėpuoti), visi kiti nekvėpuoja, nes dėvi nematomas dujokaukes, neapčiuopiamus respiratorius, bent jau antsnukius. Tik elitas nešioja apsaugines kaukes už kurių slepiasi abstraktūs veidai, soti dada, plastiku padengta kaukolė.

- Skardusis Dūdmaiši, tu kvėpuoji – vadinasi esi gyvas, - patvirtino Išmagnetinta Rupūžė.

- Aukšta ... nata... ! – pritarė maišas (autoriai atsiprašo už necenzūrinius žodžius, plūdimąsi, kuriuos teko išbraukti)

- Suvalgykite dėžutę apelsinų, – paragino Guru Guru.

Nežabota patirtis pažabojama vaisių gausa. Žvėriškus instinktus sutramdo paprastos daržovės, kurių galima nusipirkti bet kuriame PC, tik už pinigus, ir be jokio leidimo, kol kas. Štai kodėl Dravenis atsiuntė apelsinų partiją, kad aš nesunaikinčiau visatos, - pagaliau suprato Guru Guru.

Skardusis Dūdmaišis nurimo kai tapo sklidinas apvalių oranžinių apelsinų. Sotumas sukelia ne tik tingulį, bet kartais kulinarinę ramybę, ypač pučiamiesiems instrumentams, todėl Skardusis Dūdmaišis pasakė ypač svarbią sentenciją:

- Žmogus – tai sėkla, kuri turi būti pasodinta Jupiterio žiede.

- Ir kas tada išaugs? – sukluso Guru Guru.

Atsakymas dingo laiptinės prietemoje, muzikantas (o gal instrumentas?) pasišalino itin greitai, palikdamas sienoms tik duslų dumplių aidą.

- Gal haliucinogeninė Kanapė... – samprotavo Geležinis Sliekas, - ir nepaisant greito žmogaus augimo, žiedais (prieš laikrodžio rodyklę) atsisuka nerimo banga ir jau nebeįmanoma įžiūrėti ciferblato padalų, nes laiko kol kas dar nėra – jis nesudygo, nes nebuvo sėklos, nei iš Žemės atvežto sodinuko, bet šį trūkumą galima ištaisyti. Turiu mažytį antikvarinį žadintuvą, ir kai mes jį pasodinsime Neries pakrantėje, jau niekas nebesukinės laikrodžių rodyklių nei pirmyn, nei atgal, nedings nei vasara, nei žiema.

Namai išplečia ribas ir tenka trauktis kartu su sienomis vis arčiau stalo kuris sukasi ratu vis greičiau ir greičiau, kol kėdės nukrenta ant lubų. Neverta ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos jau pamiršai.

Ties Vilnios upe, 2019 m.