Pradžia / Didysis Žaidimas
 

Vamzdžio autoportretas

Kai spindi sienos marmuriniu tinku - pasitinki rytą, kai sietyno ugnimi dega lubos - džiaugiesi vakaru, kuris dainuoja margais raštais, nugriuvusias ant minkšto kilimo.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2017 m. Spalio 10 d., 13:27
Skaityta: 19 k.
https://www.topofart.com/images/artists/Diego_Rodriguez_de_Silva_Velazquez/paintings/velazquez078.jpg
https://www.topofart.com/images/artists/Diego_Rodriguez_de_Silva_Velazquez/paintings/velazquez078.jpg

Bet gyvenimu, ypač laimingu, džiaugiasi, deja, ne visi.

Galigantas nervingai stukseno į lakuotą stalo paviršių: kodėl niekaip nenusibaigia nuobodi diena, išvarginta sekinančio tingulio, snūdulio.

- Kur dingo džiugesys? Būčiau poetas, atsiriekčiau plačią debesų pyrago riekę, kramsnočiau ir svajočiau apie žvaigždes, kurias mato tik naktis, todėl ji man svarbesnė. Taip, naktį turi būti rašomos ne knygos, bet dirbamas tikras darbas: saugiai į patikimą vietą tempiamas lagaminas, pilnas eurų. Jis sunkus, sklidinas popierinių, beveidžių banknotų... Deja, nėra nei sėkmingos, gangsteriškos nakties, nei išsvajoto lagamino, tik kasdieninė valdiška „fanera“, - liūdėjo referentas.

Kaip sunku atjausti niekšą. Gal todėl Galigantas išsijuosęs keikė visą pasaulį, ir beveik nusiteikė būti suimtas, surakintas ir įkalintas vienutėje, jei nesibaigs ši sekinanti nuobodybė.

- Geriau kalėjimas nei Kultūros ministerija!

O siaube! Galigantas suvokė, kad viskas, kas vyksta kūryboje gero, įdomaus, gimsta periferijoje, ir jį tai baisiai nervino, nes visada buvo centrinio aparato darbuotojas, o kai nebuvo (oficiali biografija apdairiai nutyli) - stovėdavo prie larioko (kiosko - autorių past.) ir gerdavo su skurdžiais alų, taip bandydamas priartėti prie darbo liaudies. Oi, kiek jis sužinojo iš santechnikų, elektrikų ir mechanikų... Tiesą sakant, nieko nesužinojo, nes ryte pagiringas jau viską būdavo pamiršęs, todėl vėliau tekdavo grįžus iš stovėjimo prie larioko visą dieną Raudonajame bloknote (jam patiko Miao) užrašinėti tas pezaliones, kurias nugirsdavo. Ryte vis tiek kartodavosi ta pati istorija: raštas neįskaitomas, o pats nieko neatsimena... Taip Galigantas perėjo į kitą lygį ir per blatą (pažintis – autorių past.) šovė į valdininkiškos karjeros aukštumas. Tiksliai, garantuotai. Ilgam.

Bet labiausiai Galigantas baiminosi žiemos, nes radiatoriai būdavo nepakankamai šilti, ir tekdavo užkurti židinį, kuriame jis degindavo pradedančių poetų eiles, bet šį rudenį poetai nutilo, gal išskrido į šiltus kraštus, o gal pradėjo savo eiles publikuoti internete? Kaip skaudu netekti kontrolės, prarasti įtakos svertus, pasijusti nereikalingu, jau ne visagaliu referentu, o tik biurokratu, gaunančiu nomenklatūrinę algą. Reikia, būtina, privaloma susigrąžinti prarastą didybę! Bet kaip? Nusipirkti kailinius, žinoma.

Beširdį Galigantą galėjo sušildyti tik ypač žiauriu būdu pagaminti karakuliniai kailiniai, kurie buvo itin vertinami sovietmečiu, deja, ir postsovietmečiu. Bet kur gauti pinigų, jei laisvosios profesijos atstovės ir alkoholis prarydavo visą algą, o kyšių niekas nesiūlė.

Kam reikalinga kultūra? Galigantas tarsi susimąstė, ir nusprendė užsisakyti savo portretą pas žymų dailininką. Su šunimi ir kardu jame.

Deja, dailininkas nutapė tik pasvirusį vamzdį, į jį atremtas mėšlinas šakes ir pastipusią žiurkę. Ir pridūrė vieną žodį, garsiai: MENAS.

Galigantas suko galvą: ar čia pykti, ar džiaugtis. Suko, suko, kol nusisuko galva ir nuriedėjo... Vamzdžiu į kanalizaciją.

Komentarai