Apie šventus šunis ir žmones

Ar Vilniaus globėjas buvo šuo?

Klausimas atrodo labai paprastas, tačiau iš tikro viskas nėra taip jau ir paprasta.

Tikslus skaičius nėra žinomas ar bent jau skelbiamas, tačiau yra žinomas apytikslis – daugiau kaip 10 tūkst. Kodėl taip yra? (Kiti šaltiniai teigia, kad jų skaičius yra apie pusantro tūkstančio, du su puse tūkstančio ir kt.)

Ankstyvosios krikščionių bendruomenės šimtams žmonių suteikdavo šventųjų vardus, tačiau XVII–XVIII a. krikščionių teologai daugeliui tų šventųjų atėmė jų ypatingą statusą neva dėl istorinių įrodymų trūkumo. Pareikšta, kad Šv. Jurgis, Šv. Valentinas ir Šv. Kristoforas neegzistavo.

Rytų krikščionių tradicijoje Šv. Kristoforas vaizduojamas kaip kinocefalas, t. y. su šuns galva.

Šv. Guinefort‘as buvo XIII a. Prancūzijoje gyvenęs šuo, išgelbėjęs šeimininko vaiką nuo gyvatės, todėl paskelbtas šventuoju, kūdikių globėju. Šventojo šuns istorija primena velsiečių šuns Gelerto istoriją ir ikikrikščioniškąją kinocefaliją – šunų garbinimą, paplitusią senovės Egipte (Horo sūnus Hapis buvo šuo, taip pat šuns pavidalo buvo ir mirusiųjų dievas Anubis), Graikijoje, Indijoje, Libijoje.

Šuo gerbiamas daugybėje pasaulio tradicijų. „Talmude“ rašoma, kad prieš pasirodant Mesijui „visa generacija bus su šuns galvomis“ („Talmud, Sotah 49b, Sanhedrin 97a“).

Kinijoje pasakojama legenda apie Fu Xi ir jo seserį Nu Wa.

JAV pasakose pasakojama apie šungalvį Michiganą Dogmaną, Škotijos Šetlando salose – apie Wulverį, Kroatijoje – Pasoglavacą,

Romos katalikų bažnyčios šuns kultas neslopo kelis šimtmečius, bent iki 1930-ųjų.

Gal todėl 1969 m. popiežius Paulius VI dar sugriežtino šventųjų skelbimo procesą – kanonizuojami tik tie asmenys, kurių šventumas istoriškai įrodomas, ir jie nėra vieno lokalaus kulto įkūrėjai, kaip tai pasitaikydavo Prancūzijoje ir kitose šalyse.

Daugiausia šventųjų paskelbė Jonas Paulius II – net 483, daugiau nei kiti popiežiai per pastaruosius penkis šimtmečius kartu sudėjus.

Pirmasis popiežius, paskelbęs žmogų šventuoju, buvo Jonas XV, kanonizavęs vyskupą Ulrichą iš Augsburgo (890–973) 993 m. sausio 31 d.

Dievo draugai, „teisingieji“, Budos, guru ir kt.

Šventuosius (ypatingus žmones) turi bene visos pasaulio religijos. Sinkretistinėse religijose (Kubos santerijoje, Haičio vodu, Brazilijos umbandoje, kandomblės ir kt.) dažniausiai garbinami katalikų šventieji.

Budistai gerbia kaip šventuosius Budas, Bodhisatvas ir Arhatus.

Hinduistai turi daug šventųjų, vadinamųjų guru, sadhu, riši, swami ir kt.

Musulmonai (ypač sufijai) gerbia dvasinius mokinius, „Dievo draugus“ wali.

Chasidiškajame judaizme, kabaloje kalbama apie „teisinguosius“ cadikus.

Sikhizme gerbiami santai arba bhagatai.

Naujuosiuose religiniuose judėjimuose šventųjų (ar „šventųjų“) skaičius dar labiau išauga.

Visus pasaulio tikėjimus vienija tikėjimas, kad egzistuoja metafizinė žinija, kuri gali būti prieinama tik tam tikriems žmonėms, Dievo išrinktiesiems, tiems, kurie uoliai tobulėja, perduoda žinias iš kartos į kartą.