Pradžia / Didysis Žaidimas
 

mintys

Nuskriaudei kitą – nuskriaudei ir save. Nuskriaudei save? Nuskriaudei tik save. *** Laisvas kaip paukštis? Ana ten, ant šakos. Varnas karkia... Namų neranda.

E.
2013 m. Lapkričio 11 d., 13:21
Skaityta: 314 k.
Be pavadinimo. Algirdo Markevičiaus nuotr.
Be pavadinimo. Algirdo Markevičiaus nuotr.

Nueisiu prie tvoros. Didelės

Medinės.
Samanom apaugusios.
Lietaus nudraskytos...
Priglaudusi delną
Laukiu.

Kitoj pusėj Tu,
Nuvargęs.
Sulysęs.
Savo pasauly paklydęs.

...

Saulės nėra, kad
Sušildytų.

Mes kalbėti
Nemokam.

Rytoj rytą
Nueisiu.
Bet ne šiąnakt.
Šiąnakt čia
Būsiu.

Lytėdama tvorą,
Seną,
Pavargusią.
Kurią patys sukūrėm.

Šiąnakt aš tavo mėnulyje
Melsiu.

O rytoj...
Rytoj su saule
Nueisiu.

Tavo virksmo
Ir
Savo širdies
Dūžių
Klausydama.

tik tavim

Aš turiu tiek meilės, Dangau... Turėjau. Kur jinai dingo? Kur pasislėpė? Piniguose? Turte? Sėkmėj?
Aš turiu tiek džiaugsmo, Debesie... Turėjau. Kur jis dingo? Kur pasislėpė? Keturiose sienose?

Žvaigžde... Mano lagaminas, seniai sukrautas, guli kampe. Pamirštas ir apdulkėjęs.
Žvaigžde... Lydi mane naktimis mano svajų takais. Vis rečiau. Vis rečiau...

Aš prisimenu muziką. Jos skambesį, virpesį. Lietau... prisimenu tik, kai šoki ant mano palangės.
Lietau...

Aš skurdus, nepažintas žmogus.  Argi ne tiesa? Mėnuli... Pasiklydusi tikrovėj tikiu tik Tavim. Tik tavim, Mėnuli, tikiu.

vienas

Bandžiau suskaičiuoti,

Kiek dar kartų
Apkabinti galėjau.

Dangus klausydamas
Švilpauja.
Ironizuoja.

-

Vienas minus vienas...
Lyg ir neturėtum čia
Būti.

-

Supratau, kad užtektų
Ir karto.

Šnabždėjimai

Susišvirkšti į veną iš vakaro truputį džiunglių, truputį draugo, truputį lietuviškos žemės, truputį mamos kvapo, truputį Niujorko šurmulio, truputį skrendančio lėktuvo, truputį Rio de Žaneiro šokio, truputį saulės įsigėrusio smėlio, truputį žydro dangaus, truputį anekdotiško juoko, truputį dykumos vėjo, truputį tėvo akių, truputį laimingo vakaro ir truputį vilties.


Gyveni tame iki ryto. Tada aparatas, kuris, rodos, turėtų tarnauti tau, o ne tu jam, žadina tave iki tol, kol atsipeikėji. Kol atsimerki. Kol šypsena dingsta. Tada diena bėga. Bet tu nebėgi. Ir vis lėčiau ir lėčiau judi. Rodos, šliauži. Grįžti į net vienatvės apleistus namus. Bet čia nėra tavo širdies. Nei tavo, nei kieno nors kito. Tai visgi tai ne namai (taip sako).

Globėjiškai apsikabini pagalvę žiūrėdamas į išsaugotas nuotraukas. Kur dingo vaikiška laimė, kai Pasaulis dar nebuvo per mažas? Ne didelis kūnas, bet milžino siela. Į tave ji netelpa. Palik jį.

Šnabždi: „truputį džiunglių, truputį draugo, truputį lietuvišk...“

laike

supratau...
kai sninga,
aplediję sodai
minga.

žodžiai iš širdies
surinka.

Dykumos Dabar

Rūko senis. Rūko.
Sėdi šešėly,
Kojas įmerkęs į smėlį.

Mėnulis jūroje.
Nors — ne, čia dangus.

Kopose Dievas paskendęs.

Kažkas jam sakė
praeitam gyvenime,
kad sėdės
va taip dykumoj
Tykią naktį,
O ką toliau darys?
Nesakė.
Kas sakė,
Irgi neatsimena.

Rūko senis. Rūko.
Kopose Dievas paskendęs.

vienu ritmu

Sotus mano skrandis,
Bet širdis alkana.
Švarios rankos dangun
Pakylėtos.
Ilgos naktys...

Iš lėto linguoju,
Dūsauju melodingai.
Atsimerkiu,
Užsimerkiu,
Ritmingai su vėju
Alsuoju.
Mėnulis yra.
Mėnulio nėra.
Mėnulis yra.
Mėnulio nėra.

Sekundėm, kai nematau,
Trokštu, mėnuli,
Kad šypsotum kitam,
Tik ne man.
Pavargau tavo nuobodaus
Ilgesio klausytis.
Pavargau kas vakarą
Į tave žiūrėti,
Kad nebūtum
Vienišas.
Guodžiasi man mėnulis...
Guodžiasi vėjas...
Jaučiu lėtą nostalgiją.
Pasilikit ją sau.

Ateisiu rytoj.

nepakeliui

Juokingai skamba...
Gerai. Skambėjo.
Tiek to.
Praėjo.
Nors skaudėjo.

Atleist neketinu,
Ne Dievas,
Tai neprivalau.

Pamiršti negaliu,
Ir plius — nenoriu.

Žinai kodėl?
Aš tik žmogus.
Ir po velnių!..
…Bet ne todėl.

Ištark man paskutinį
Kartą...
Žodį,
Šįkart šventą.

Nemoki tu tokių.
Aš irgi.

Skubėkim kas į jūrą
Savo.
Kas į savo krantą.

Mums visai nepakeliui.

vanduo

Aidi...
Dykumoj dulkė į
Dulkę...

Šekspyras... Balzakas...

...

Jie nežino apie meilę.
Dykumos žmogus.
Jis myli vandenį.

...

Dar niekas taip nemylėjo.

susitaikymas

Aš jaučiu — dangus pabučiuoja
Man galvą.
Šįkart tyliai džiaugiuos.
Tamsu. Girdžiu
Juoką nebylų.
Taip. Nepatenkinto
Vaiko veidą
Nutaisius
Girdžiu —
Tu juokies.
Iš po žemių
Kasuos. Burbuliuoju.
Kaip nuteistas
Šitiek laiko
Tūnojau.
Atleidau.
Nerangiai kapstytis pradėjau
Į viršų iš
Savo duobės.
Supratau —
Bedugnė baisioji,
Tesiekė kelius.

Aš jaučiu — dangus pabučiuoja
Man galvą.
Tėviškais mostais
Vėjas
Kantriai, kikendamas lydi,
Supa ratus.
Kol iš naujo,
Išdidžiai,
Nedrąsiai
Į rytojų
Dėlioju žingsnius.

Saulė Mėnuliui

Aš jaučiu tavo veidą prie savo.

Tą naktį, kai mėnulis paslėpė saulę...
Nuo žemės, kupinos žvilgsnių smalsių.
Tą kartą kaip saulė jaučiausi...
Už tavo galingų pečių.

Rasa drėgnomis pėdomis įbėgu į kambario vidų, kad tave miegantį apkabinčiau, bet tavęs čia nėra.

Atsimenu, pasakojai mūsų istoriją... atvykęs į šitą mano iškankintą, pasaulį. GPS‘e nurodei ieškoti princesės...  Ir kai mane pamatei sėdinčią prie baro ant aukštos subraižytos medinės kėdės vienišą, pasiilgusią tavęs, kurio dar nežinojau, puolei bučiuoti kaip netekęs proto. Tik iš širdies. Kažkur laukuose ėmė žaibuoti. Nors snigo.

Su šypsena prabundu. O tada šypsena dingsta.

Visos pasakos – labai baisios. Neduok Dieve visus tuos siaubūnus – raganas, slibinus ir tuos, kurie turi tiek blogio, kurį reikia nugalėti – į Žemę...
Siaubūnų čia nėra.  Nėra kam juos nugalėti. Princesės ir princai šitame tolygiai rutiniškame pasaulyje neišgyventų. O technika genda... Mes pasiklydom.

Kiekvieną kartą prieš prabundant... Kiekvieną kartą, prieš prabundant, kai saulė su mėnuliu prasilenkia... Lyg nežinotų... Ir tik sekundei pajaustų. Kiekvieną kartą prieš prabundant... Aš jaučiu tavo veidą prie savo.

į tolius

Su klaidom Tavo
vardą rašysiu,
tam, kad žinotum -
čia aš.
Braukdama pirštais
vandenį šventą
prašysiu
ne atleist,
ištaisyti klaidas.
Drėgną klauptą
keliais skaptuosiu.
lauksiu Tavęs.
Ar girdi?...
Šįkart lauksiu Tavęs.
Viską!
Viską...
Tau atiduosiu.
Gal šįkart pagailėsi,
iš to visko sukursi
naują
ir tobulą
Aš.

Komentarai