Pradžia / Didysis Žaidimas
 

Kvailio monologas

Ties gatvės kampu, kur susikerta senamiestis ir naujamiestis, stovėjo iš pažiūros nieko nesiskiriantis vyras, kuris kažką kalbėjo, nors aplinkui jokio žmogaus nebuvo. Ir oras nebuvo tinkamas pokalbiams, nes lietus plaukte plovė miesto vargus. Žinoma, nėra ko stebėtis – visi kvailiai elgiasi kvailai – juk jie neveltui ir vadinami kvailiais.

Ramūnas Boleslovas Malcius
2013 m. Balandžio 28 d., 05:55
Skaityta: 231 k.
Žvakių šviesa. dttv nuotr.
Žvakių šviesa. dttv nuotr.

Šio, lietuj kalbančio kvailio monologas skambėjo maždaug taip: ,, Ačiū, tačiau vis dėlto atsisakysiu jūsų pasiūlymo. Neturiu laiko naujoms mirtims. Beje, jeigu jau kalbame apie mirtį, norėčiau jums papasakoti vieną sapną, kuris man neduoda ramybės. Veiksmas vyko maždaug vasara. Jeigu gerai pamenu, buvo vakaras, tačiau lauke buvo dar šviesu. Kažkodėl vaikščiojau po gimtinę; pievos žaluma, kaimo kvapas, tyla, man suteikė pasitenkinimą pačiu savimi. ,, Aš gerėjausi Pavasariu“, - kaip skamba žodžiai vienoje dainoje.

Žinoma, kaime augančiam žmogui toks sapnas nebus kažkuo ypatingas. Tai jo kasdienybė; Tyla – jo neregėtos kalnų viršūnės, pievų žaluma – jo bažnyčia, kaimo kvapas – jis pats. Tačiau žmogui, kuris dėl savo kvailumo nusprendė parduoti kaimą, šis vaizdas tampa metafiziniu. Aš jo suvokti negaliu; mano vaizduotė per menka, kad galėčiau viską atgaivinti iš naujo.

Tačiau šis sapnas nebuvo toks jau paprastas. Stovėdamas prie kaimo tvenkinio, kuris deja, jau po truputi virsta pelke, danguje regėjau vaizdą, kuris mane domina dar ir šiandien : Dangus buvo raudonas. Kaip pasakytų išmintingas žmogus, ,,raudonas dangus – stipraus vėjo pranašas.“ Turbūt kita diena ir buvo tokia, tačiau negaliu nieko pasakyti, nes rytojaus aš savo sapnuose jau nemačiau. O priežastis, dėl ko aš to neregėjau, yra labai paprasta – aš, kaip ir visi kiti, jau buvo mirę. Skamba kvailiai, tačiau aš žinau žmonių mirties priežastį – pats dangus staiga užgeso. Beje, nepaminėjau vienos, labai reikšmingos detalės iš sapno. Vaikščiodamas po pievą, aplinkui ežerą, netikėtai mano žvilgsnis nukrypo būtent į tą raudoną dangų, apie kuri jau trumpai pasakojau. Danguje regėjau labai įdomų vaizdinį – paveikslą, kuris juda. Būtent kad tai paveikslas, galiu spėti iš to , kad šis vaizdinys buvo kvadratiniuose rėmuose, padarytų iš debesų. Šiame paveiksle regėjau lovoje gulinčią moterį, kuri mano manymu, sirgo. Prie jos stovėjo du žmonės, tačiau tiksliai įvardinti jų lyčių negaliu, nes veidai buvo labai neryškūs. Tačiau žinojau tik viena – lovoje gulinti ir serganti moteris buvo Marija – ta pati Jėzaus motina iš Nazareto. Nežinau, iš kur aš tai žinojau, tačiau faktas yra tas, kad būtent tai tik ir žinojau. Tie du žmonės stovėjo prie Marijos ir kažką su ja kalbėjo, tačiau Ji, į jų kalbas visiškai nereagavo. Turbūt liga buvo sunki, arba moteris nenorėjo jų girdėti. Tačiau atsitiko taip, kad staiga, Marija išgriuvo iš lovos. Žinojau, kad ją pakirto mirtis. Toks vaizdas šokiravo tuos du žmones, o aš negalėjau visiškai nieko suprasti. Staiga, mano žvilgsnis pakrypo link kalvos, kur stovėjo žmogus, nors  jis to vaizdo tikrai neregėjo,  nes vyras buvo užsiėmęs svarbesniais darbais – iš laukų buvo parvedama karvę, nes raudonas dangus, kaip jau minėjau anksčiau, pranašavo stiprų vėją, todėl šiam gyvuliui bus saugiau tvarte. Tačiau nei žmogus, nei karvė nepasiekė savo tikslo. Jie abu staiga krito ant žemės, tarsi koks magnetas juos trauktų link savęs. Tačiau anaiptol ne jos magnetas juos paguldė ant žemės. Tai buvo mirtis. Aplinkui, kur tik pažvelgiau, sugebėjau regėti mirtį, nors ne ką ir aš pamačiau – po akimirkos ant žemės parkritau ir aš. Liko tik absoliuti tyla.

Štai toks ir sapnas. Klausiate, ką apie tai manau, - o gi nieko. Absoliuti tyla. Štai ką aš galiu suprasti. Būtent tyla, laukia kiekvieno iš mūsų. Didelių moralių, prasmių aš net nebandau ieškoti šiame sapne, nes tyloje prasmė yra tik viena – ji laukia kiekvieno iš mūsų.

Atleiskite, tačiau privalau eiti – kiaurai permirkau, todėl bijau, kad galiu susirgti. Viso gero.“

Štai toks buvo kvailio monologas. Tačiau ar tiems, kuriems buvo skirta šie žodžiai, kvailys bus vis dar kvailas, yra klausimas, nes faktas yra tik vienas – jis kalbėjo ne žmogau, o lietui, todėl žmogus niekados nesuvoks kvailio, kurį tą dieną suprato tik lietus.

Komentarai