Netipiškai

Tavo dangus

Mylėk mane,

                             kaip myli laisve

                             ir tą dangų,

                             kur mintys tavo,

                             kaip lietų,

                             kuris laisto

                             vos palietęs svajas

                             ir jos auga

                             į tavo dangų

 

Mylėk mane,

                             kaip tą sapną

                             prieš audrą,

                             didžią ir baisią,

                             kaip stichiją slaptą,

                             kaip laukinį gaisrą

 

Mylėk mane – aš tavęs neteisiu

 

Tik rūką patrauksiu

Nuo tavo dangaus

Ir tyliai naktimi

                                                         išeisiu.

 

Dangus tavo!

Dangus tavo!

Dangus tavo!

 

 

Meilė

Klykdama ji pabėgo

Jos vardas meilė

Nudardėjus nuo laiptų

Dar susizgribo, kad ne viskas prarasta

Tik tarp krūtų neradus talismano

Ji ištirpo mano pirštuose

Mažoji švelniaplaukė

It lietaus pradžia žadanti

Ir gaivi, krauju paženklinus

Mano niūrų kelią, meilė

Ji nemokėjo skristi

Nenorėjo mąstyt

Ir nematoma sau bei kitiems

Pasiliko gatvių šešėliuose,

Kur ją pirkau anksčiau

Kur ją perku dabar

Tik jos nėra nei skylėj vienoj

Mano stogo žaibuose

Ar nebylio maldose

Kur gyvenu dabar savo oro pily

Miegu ir keikiuos

Miegu ir bijau prabust.

Meilė, nelinkiu nei vienam savo priešui

Atsisakyt rojaus dėl bučinio.

Nors...

 

 

 

 

Malda Nr. 8

Nusispjauk į mano pusę Dieve

Belaukdamas tavęs išdžiuvau

Susupęs į marmurą sielą

Aš visas dovanas išmainiau

 

Į lašą vyno. Rėk, rėk

Kad išgirsčiau per išbėgusias

Ausis į kuria pusę lekia

Mano likimas, šūdo priėdęs

 

Rėk, kad prabudęs pro metrą

Traiškanų išvysčiau šviesą

Kaip liūdnas gyvenimas tikrą

Kaip uolą per audras neišblėsusią

 

Rėk, kad net springdamas

Gaivalais atsitiesčiau vėlei

Rėk, kad net smigdamas

Į juodą nežinią

                             Kartočiau tavo vardą

                                                                                      Dieve!

 

Apšlapink mano gyvenimą

Ir mano sutrupusius kaulus

Kad virsčiau gabalu meno

Kažkieno galvoj

                             Taip pat išdžiuvusioj

                                                         Po saule

 

Trenk man į abu žandus

Išganytojau, draustinio sodininke

Už tave išdabinsiu pažadus

Ir laukinius paleisiu ant maldininkų

 

Kurie jau per ilgai eina

Atgailos keliu į Las Vegasą

Ir viską, viską, o Dieve

Bedantes bobutes

Ir nesąmones pardavinėjanti negrą

  Išsiųsk į paskutinį kruizą

  Vargdieniu jūra

  Kad dar kart išgirstų

  Tą dangišką bliuzą

  Nuplaunanti visus ,,izmus“

 

Ir paliekanti tave doresnį

Už baltą smėlį...

 

Jie kartoja tavo vardą, Dieve,

Jų kaulai laukia

Jų vaikai verkia

Numesk jiems

O, numesk jiems dar vieną

                                                                                      Saulę

Ir jie ramiai, palaimingai

                                                                                      Užsimerks.

 

O aš vis judėsiu kansarų

Gatvėmis link panteono.

 

Nutekėję (klouno rauda)

Kaip lavinos nutekėję,

Lyg tris kart bandei žudytis

Kalvio stilium – neišėjo

Ištart baisu, raitytis

Nori tie tavo paakiai!

Kaip kosminės nelaimės

Užgriuvę miestus ir kaimus

Jie smaugia, jie staugia

Man į veidą – pribaik mane

Gailestingai! Aš trūkęs volframas

Su švino gaubtu

Perkaitęs variklis

Kuris tuoj tuoj užkals

Tad nesimelsk už mane:

Ties abejonės kraštu

Guli kirtiklis

Tik didvyris jį pakels

Ir pramuš ledus (mano galvoje).

Tu mano saldikli,

Išbučiuotais paakiais

Pribaik mane, kai pokalbis

Baigsis, o mintis bus išėjus

Man nėra vietos po saulę

Ir mano paakiai nutekėję.

 

Malda Nr. 200

Tu žaidi savo žaislais

Prie ežero užburto, kaip aš

Prieš aušrą, kuri atims ar atves

Kažką, ko mes niekad neregėjom

Net nežinojom, kad yra.

Tu žaidi, o aš skaičiuoju

Kiek tęsis debesis

Pakibęs tamsiuoju saulės

Pakaitalu, vis staigiai keisdamas

Formą, mat šoka, gudrutis.

Tu žaidi savo žaislais,

O aš laukiu, kol praeis Kotryna

Su savo bekrašte dulkių banga

Ir pirmas lietaus lašas

Išdegins man teisybę liežuvyje.

Tu žaidi, o aš...

Manęs juk nėra.

 

Mesk kauliuką su burtu

Ar ant kortos statyk visą Romą

Su jos tauta –

                    Manęs nėra.

 

Mokesčiai

Staugianti geležis lyg vaikas prašo

Maisto – pašerkit geležį, kol ji mūsų

Nesuėdė.

 

Iš beprotnamio išėjęs, įkvėpė lyg

Vaikas geisdamas saulės – pašerkit

Beprotnamį, kol jis mūsų nesuėdė.

 

Berniukas iš senamiesčio zonos

Liaupsina dievus lyg laikas

Verkdamas gyvenimui – pašerkit

Gyvenimą, pašerkit

Dievus, pašerkit

Mane, kol aš jūsų nesuėdžiau

Berinkdamas tą mokestį

Kurį čigonas renka už motiną

Žemę, kuri nešerta nebenori

Sukiotis ir skraidyti.

 

Užgriuvę šachtininkai staugia

Lyg vaikai nespalvotais žaislais

Krenta nuo lubų – pašerkit,

Pašerkit nieką , kol jis jūsų

Nesuėdė.

 

Kas esu

Sveiki,

Malonu susipažint

Esu turto ir skonio žmogus

Greičiausiai atspėjote mano vardą

Tik žaidimas smagus, kurį žaidžiu

Gal dar kelia abejonių bei mįslių

Bet čia jau negaliu padėt.

Taigi;

Esu Šampanas

Nes mane vartoja tik per tikrąsias šventes

Ar ypatingom progom

Ir tikai iš taurių

Kurias metai iš metų saugo

Už kalnus aukso įgyja

It gralį šeimos

Leisdami vien krištolui gaubti mano kraują,

Mano kūną

Nuolat keičiantį formą

Prieš išrinktuosius ir jiems kažką dovanojant

Ko jie taip stipriai nori

Taip pat, mat po pusės taurės duodu į galvą

Ir ryte labai gailėsies mane su kuo nors sumaišęs.

Ak;

Visuose dvaruose man vieta rezervuota

Nieks nedrįs užimt

Kadangi vienetams teduota

Su tokia jėga svaigint

Jei bus verta pasirodyt

Greičiausiai ten jau esu buvęs

Damoms kikenant, o ponams kraustantis iš proto

Kai visas pasaulis rodos

Tavo:

Išdalint geidi lyg orą

Per vieną iš tų statymų

Kuriuos lengva ranka parodžiau - - -

Žmogau! Juk tu čempionas!!!

Rankose gniaužiantis lobį

Didžiausią lobį iš visų...

Štai – tebūnie naujasis įstatymas

Tavo valia

Ir jai paklūstančios visatos.

Et;

Kartais tačiau, mane siurbia rytais

Mane – nakties vaiką kuris nemėgsta saulės –

Aristokratai arba degeneratai

Kad jų ratai virstu sparnais

Bet greičiausiai meluoja sau

Nes dažnai mane kopijuoja

Mano vietos mano aukščio

Mano Vardo siekiantys

Nors deja tegali vadintis

Vien putojančiais

Kurie tik vaizdinį gyvos patirties byloja

Kur norėtum būti

Mano saujos centre

Įšventintas į dievus

Kur esu ir laukiu naujų

Bei naujienų apie kraujo taškus delnuose

MEH;

Ragaudamas kad ir plastiką

Kad ir geležį ar molį jūsų vergų burnose

Aš žinau, ką visi privalo žinot

Kur glūdi tiesa__

CHA!...

Kad visiems visada reikės manęs

Bent lašo

Lyg tėvo su mama

Lyg žemės ar tėvynės

Lyg triumfo ir bausmės

Kad likai gyvas

Pergyvenęs vertesnius už save

Paskirtas saulės vaikas amžinybei

Kurio namai ant pasaulio krašto:

Dabok dabar kad moki!.

Ech;

Beje paskutinis dalykas kurį pasakysiu

Aš

Tik iš vienos vietos kilęs

Amžiams jai priskirtas

Jos vardą šviesų nešu

Nors seniai išvarytas

Barstomas pakeliui

Basom kojom suryti

Imperijoms pašert

Iš dulkių į dulkes nuvaryti

Ar genijams išgert

Kad sugražinčiau viltį -

Sako, aš apgavikas,

Nežinau,

Čia Jums nuspręst.

 

Nėra man laimės

Ir nepykit savam pavyde įstrigę

Ir nepykit savam pavyde įstrigę

Ir nepykit savam pavyde įstrigę

Neieškokit man gailesčio ar meilės

Aš savo darbą dirbu

Kaip visi

Dėl savęs

 

Ir neviliojau ne vieno

Nebandžiau į gerklę sulysti

Prastų pagundų meistras

Apie kurį vien šmeižtas parašytas - - -

Žmogau! Nesiteisink

Vien tu, o ne kas kitas

Suklupai prie mano slapto šaltinio

Kur nuskendus stiklo piramidė

Tave – tokį didį –

It  fontano purslą nurijo

Pizdu.

Vartai sugriauti, negi atstatysi?

Pizdu.

Nepatikėsi kokią seną radai šventyklą!

Pizdu.

Nejau manęs visa širdim nori būti išganytas?!

Pizdu.

Visų mokslų visos žinios ir mano išmintis neišpasakyta!?!

TU, taip tu, gausi ko taip lauki, su aistra didžiausia ieškojęs ant kelio ilgiausio

Net neapsidraudęs PZU, koks neįtikėtinas ryžtas

Patikėt sunku koks didelis išaugai

Pasirengęs be kalbų mano brangakmenius

Mano deimantus saugot

Vien nusilenkt galiu

Nesugalvočiau geresnės apgaulės

Kad įtraukt tave

VPizdu..

Sakyk savo vardą!

Visą matančios akies obuoly aptikęs savo veidą

Atsikąsk ir tark kad supranti kas čia vyksta

Aš tau viską duosiu

Ir rūmus ir valdžią ir kardą kad apsigint nuo nesuprantančių netikelių.

...

Aš visus į tikėjimą atvesiu

Kiečiausias apaštalas

Ateistų mirtimi garsus,

Bet;

Iš aukščiau užsakyta

Mano puiki kančia

Kad maištaudamas bandžiau išardyti

Ką dieviškoji tvarka taip nuostabiai pagimdė

VELNIOP

Tik drąsiausiems didvyriams mano ekskliuzyvas

Kurių nei žemė nei dangus netrikdo

Bet kurie vis tik žino

Iš tiesų

Kodėl manęs ir mano šeimininko

Bijo

 

Vaikučiai,

Mes čia ilgai kankynei atvykom

Prakeikti mes

 

Nemirtingi.

 

~

 

Ir nuoširdus Homažas šamanams

Kurie taip pat iš tikro žino

Kokiems reikalams sutvertas

                                                                                      Šampanas