Individuum – tai protingos prigimties substancija egzistuojanti smegenyse tarsi savaime, bet iš principo besiskirianti nuo visa kito. Norint surasti žmogaus asmenybę, mes turime abstrahuotis nuo dvasios, sielos, psichikos, t.y. nuo visų realių ar hipotetinių dalių ir smegenyse (o kur kitur?) ieškoti individualybės substancijos. Bet atlikę šią procedūrą mes tarsi nerasime nieko, kas būtų žmogaus asmenybe. Galime remtis teoriniais naujausiais mokslo atradimais. Tirti biolaukus, neuronų jungtis, magnetizmą, atminties talpyklas, ką tik nori... bet vėl liksime tuščiomis rankomis.
Visi turim tą pačią ištirtą ar dar tiriamą kūno ir psichikos struktūrą, bet esame skirtingi, individualūs. Taigi niekas negali paneigti neapčiuopiamos žmogaus asmenybės buvimo, kuri ryškiai skiriasi nuo aplinkinio pasaulio ir tarsi nėra jo dalis. Tenka pripažinti, kad mes daug ko nematome, neužuodžiame, negirdime, negalime paliesti. Gal būt asmenybė yra už potyrių ribų? Gal būt asmenybė - tai nemari siela? Tokiu atveju visi būtų vienodi ir panašūs tarsi klonai. Ne, asmenybė nėra siela, nes siela (amžina Dievo sukurta dalelė) yra tik mūsų buvimo potencija, galimybė, bet ne mes patys. Kai siela atsiskiria nuo kūno, asmenybės tarsi nelieka, ji prarandama amžinai.
Pojūčių trūkumus ištaiso mokslas. Dėka galingų prietaisų ir šiuolaikinių technologijų mes tiriame ir pažįstame pasaulį. Kontaktas su Dievo asmeniu taip pat yra individualus. Taigi, neapčiuopiama, neintentifikuota asmenybė bendrauja su (taip pat mokslui nepažiniu) Aukščiausiu Asmeniu ir šis kontaktas tampa svarbesniu nei konkrečių asmenybių santykiai. Atrodo viskas aišku ir paprasta. Ir kitaip negali būti. Bet Kas, tuomet, meldžiasi ir Kam?
Bet yra šiam „sveikam“ ir, kaip matote, prieštaringam požiūriui vis dėlto yra alternatyva. O kas tada, jei pasaulis nėra dualus ir nėra subjekto ir objekto priešpriešos? Tuomet žmogaus individualybė nėra substancija, o „realus“ pasaulis tėra tik iliuzija, miražas? Šios mintys nėra naujos, nei ekstremalios. Šias idėjas gvildeno George Berkeley, Stanisław Lem ir kiti mąstytojai. Tokiu atveju, egzistuoja tik Visatos protas, begalinė suvokimo erdvė iš kurios atsiranda viskas: galaktikos, žvaigždės, planetos, žmonės, gyvūnai ir visas kita. Ir kas tuomet yra žmogus, kokia yra jo individualybė, jei viskas tėra tik iliuzija, miražas pagimdytas visagalio proto? Gal būt asmenybė, individualybė, persona tuomet tampa fikcija, neegzistuojanti net laikinai? Gal žmogus netenka net ir materialaus, laikino egzistavimo ir po mirties negali tikėtis net pelenų krūvelės? Visai nieko! Tai kas tuomet tikra, kas egzistuoja iš tiesų? Tuštuma? Vakuumas?
Visa laimė ir ši alternatyva atmeta bet kokį nihilizmą. Žmogus, atmetęs materialios egzistencijos realumą, tampa begalinės proto erdvės savarankiška ir amžina dalimi. Tokiu atveju, žmogaus individualybė yra Visatos proto išraiška, projekcija, kuri nedingsta ir po, šiuo atveju, tariamos mirties. Šis, individualybę garantuojantis, Visatos proto veiksmas yra meilės rezonansas, malonė, kūryba. Ir šia prasme žmogus yra Dievo sukurtas. Taigi, žmogaus suvokimo gelmėje egzistuoja viskas, nes viskas – tai begalinė suvokimo erdvė. Už bekraštės suvokimo erdvės nieko nėra.
