Vydūnas ir antikinė filosofija (1)

Pradėdamas savo pagrindinį filosofijos veikalą „Sąmonė“, įvadinėse jo pastabose Vydūnas rašė: „Neteikiu šiuo savo raštu visai naujų, grynai savo pažinimų. Mokslinti žmonės pastebės, kad jame atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, parsų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų. [...] Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man aušo iš pat mažų dienų“. (1)

Jei ne paskutinis šios cituotos pastraipos sakinys, čia išsakytą mintį galėtume traktuoti kaip mąstytojo prisipažinimą, jog jo filosofija neoriginali ir eklektiška. Beje, ir be tokio prisipažinimo po pirmos pažinties su Vydūno filosofija dažnam susidarydavo įspūdis, jog ji išties be sistemos ir eklektiška.

Vienas iš autoritetingiausių žmonių, pagarsinusių tokį požiūrį į Vydūno filosofiją, buvo V.Mykolaitis-Putinas, parašęs išsamią studiją apie Vydūno dramaturgiją. Šioje studijoje jis teigė, kad „filosofinės sistemos, suderintos ir motyvuotos, Vydūnas nėra davęs. Jo sistema, tai apskritai panteistinės pasaulėžvalgos nuotrupa, daugiau religinio pobūdžio, kurioje senovės indų ir Egipto išmintis, Helėnų filosofija ir krikščionybės pradai, bramanų knygos ir šventraštis gretinami miglotoj Dievybės, Visumos sąvokoj ir mažiau miglotoj bei palaidoj optimistinio idealizmo maišaty“. (2) Tokiam požiūriui pritarė dauguma  Vydūno kūrybą nagrinėjusių literatūrologų ar kritikų. Vydūno filosofijai skirtų darbų autoriai nekaltino mąstytojo eklektiškumu, bet ir jie, paliesdami tiktai kai kuriuos šios filosofijos momentus, apsieidavo be jos visuminio vaizdo, be jos, kaip sistemos, suvokimo. Kad Vydūnas, kaip filosofas, iš tikro formavosi veikiamas daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių ar religinių koncepcijų, galima spręsti ne tik iš cituotojo prisipažinimo - tai aiškiai atsispindi pačiuose jo veikaluose. Tačiau juose atsispindi ir ryški imlumo tiems poveikiams kryptis, taip pat tipologinis ar netgi genetinis veikusiųjų idėjų tarpusavio artimumas, daugiau ar mažiau analogiškas bylojimas apie tuos pačius būties klausimus. Ir kas svarbiausia - atsispindi iš idėjų, kuriomis remiamasi ar kitaip operuojama, savą, vientisą pasaulio suvokimą konstruojanti mąstytojo asmenybė, pirmiausia besiremianti „tais regesiais, kurie aušo iš pat mažų dienų“. Įvairūs veikalai nusako vienus ar kitus šio suvokimo aspektus, išryškina kuriuos nors apibūdinamojo pasaulio būties momentus. Iš tuose veikaluose dėstomų koncepcijų, susikurtų remiantis imponavusiais “visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymais”, visumos tarsi savaime išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė sistema. Kadangi ilgą laiką tuo ryškinimu neužsiėmė ir niekas kitas, kelis dešimtmečius viešpatavo pirmu įspūdžiu paremtas tvirtinimas apie tos sistemos nebuvimą, apie ją tik kaip „panteistinės pasaulėžvalgos nuotrupą“, kurioje kaip „miglotoj bei palaidoj optimistinio idealizmo maišaty“ gretinami įvairūs religiniai vaizdiniai ir filosofiniai konstruktai. Šis tvirtinimas argumentuotai buvo paneigtas 1987 m. išėjusioje šių eilučių autoriaus monografijoje „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“. (3)

Atidžiau pažvelgus į Vydūno filosofijos visumą, paaiškėja, jog svarbiausias jos objektas yra žmogaus būtis, jos religinis pagrįstumas ir raiška pasaulyje. Tą raišką mąstytojas traktuoja kaip kultūros procesą. Visi nuo jaunų dienų prasidėję jo intelektiniai ir dvasiniai ieškojimai sukosi būtent apie šį objektą, t. y. apie „sąmonės slėpinigumą ir sąryšyje su tuo,  kas tikyba ir kultūra iš tikro būtų“. „Vis aš stengiaus iš to, ką visokie žmonės ir tautos tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėti dvasinį jų lygį ir tame jų kultūrą“, - sakoma prisiminimų straipsnyje. (4)

Kultūros problematika yra tarsi visos Vydūno filosofijos kamienas ir šakų vainikas. Kamieną čia sudarytų pačios kultūros esmės, jos būties samprata, o šakas – pagrindinių kultūros reiškimosi formų specifika, istorinis to reiškimosi procesas, universalaus žmoniškumo ir tautiškumo santykis, taip pat socialinės kolizijos tame procese. Kaip viena iš vešliausių to vainiko šakų išryškėja žmoniškumo, kaip universalaus kultūros principo, ir tautiškumo santykio kultūroje problema. Konceptualiausiai ji išdėstyta  stambesniuosiuose veikaluose „Mūsų uždavinys“ (1911) ir „Tautos gyvata“ (1920).

Kultūros esmę, jos raiškos formas, istorinio jos proceso ypatumus aiškinančioje Vydūno filosofijoje nesunkiai išskiriamos daugiau ar mažiau išplėtotos pagrindinės struktūrinės jos, kaip sistemos, dalys – ontologija, gnoseologija, istorijos filosofija, etika, estetika ar bent jų elementai.

Ontologinį kultūros esmės sampratos pagrindą sudaro vydūniškoji būties ir žmogaus, kaip mikrokosmoso, samprata. Pastaroji yra tarsi visos Vydūno filosofijos metodologinė šaknis, iš kurios išauga minėtieji kultūrologinės koncepcijos kamienas ir šakų vainikas. Pačios kultūros esmės samprata Vydūno koncepcijoje yra ir ontologijos ir istorijos filosofijos dalis. Kaip pagrindines kultūros raiškos formas mąstytojas traktuoja mokslą, meną ir dorovę, kurių esmę ir specifiką pagrindžiant, susidaro gnoseologinė, estetinė ir etinė vydūniškosios kultūros koncepcijos dalys. Kultūros raidos, tautinio jos savitumo bei socialinio gyvenimo klausimai priklausytų istorijos filosofijos sferai.

Ontologija -  būties ir žmogaus santykio samprata -  yra mažiausiai originali, labiausiai į įvairius studijuotus šaltinius besiremianti Vydūno filosofijos dalis. Pagrindinis iš tų šaltinių -  indiškasis klasikinis vedantizmas. Vedanta – viduramžiais susiformavusi viena iš aštuonių idealistinių indų filosofijos sistemų. Jos pagrindą sudaro Vedų komentaruose Upanišadose dėstytos idėjos, kurias III-IV a. pirmasis susistemino Badarajana. Dar vienas reikšmingas vedantos šaltinis – apie III a. sukurta religinė-filosofinė poema “Bhagavadgyta”, kaip intarpas įėjusi į “Mahabharatos” epą. Vydūnas ne kartą pats nurodo rėmęsis šiais šaltiniais, dažnai juos cituoja, o “Bhagavadgytą” net išvertė į lietuvių kalbą. (5)

Didžiąja dalimi remdamasis vedanta, būtį Vydūnas paaiškina kaip visaapimančią vieną realybę – dvasinį absoliutą. Absoliutas traktuojamas kaip subjektas, o pasaulis kaip objektas, tik ne kaip vienas šalia kito esantys, o kaip tos pačios dvasinės būties momentai. Absoliutas – imanentinė pasaulio kilimo priežastis, o pats pasaulis – jo išorinis pasireiškimas, jo savimonės įkūnijimas, savęs suvokimo priemonė. Nuolatinis pasaulio sąmonėjimas – evoliucija – reiškia absoliuto susivokimą, pasireiškimo daugeriopu reiškinių pasauliu, involiucijos – paneigimą, grįžimą į save patį, bet jau į suvoktą – į “žinomąją vienybę”. Evoliucijos procese labiausiai išryškėja žmogaus būties, ypač jo tobulėjimo, prasmė. Anot Vydūno, visa būtis – dvasinė vienovė, tačiau ji suprantama ne visiškai panteistiškai, o veikiau panteistiškai – absoliutas esąs ne visas tapęs pasauliu, o tik jo dalis. Absoliutas pasaulio atžvilgiu yra ir imanentinis, ir transcendentinis. Tokiu būdu, tuo pat metu yra du skirtingi absoliuto būviai – grynoji nepasireiškusioji, amžina nekintanti dvasia ir involiucijos keliu pasaulio įvairove pasireiškusioji dvasia, kuri apibūdinama kaip materija. Materija sudaro poliarinę grynajai dvasiai būseną, bet dėl to nenustoja dvasingumo – ji irgi sąmoninga, tik joje yra skirtingi to sąmoningumo lygiai, kurie prilygsta evoliucijos pakopoms.

Remdamasis šia vedantiškąja būties samprata, Vydūnas kūrė ir savo kultūros koncepciją. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam mąstytojui kultūra yra būtina, t.y. ontologiškai sąlygota, kosminės visumos evoliucijos dalis. Jos raidos pradžią Vydūnas sieja su žmoniškumo sferos toje evoliucijoje atsiradimu. Žmoniškumu visumos evoliucija jau esanti pasiekusi grynosios dvasios lygį, kuriame tarsi atbunda absoliuto savimonė, pasireiškianti žmogaus dvasingumu, jo individualia savimone, tampančia vienu iš sąmoningųjų pasaulio raidos veiksnių. Su žmogaus, kaip dvasinės esybės prabudimu prasideda aktyvus, sąmoningas “sapnuotosios daugybės” įveikimas bei kryptingas grįžimas į “suvoktąją vienybę”, t.y. procesas, kurį galima palyginti su hėgeliškosios triados sintezės stadija.

Kaip minėta, Vydūno filosofijos, labiausiai ontologinės jos dalies, atraminė idėjinė bazė – indiškoji vedantos sistema. Savo pobūdžiu, ypač praktiniu savo kryptingumu, toji filosofija yra ypač artima pačioje Indijoje bemaž tuo pat metu, kaip ir mūsų mąstytojas, aktyviai pasireiškusių nacionalinio judėjimo veikėjų sukurtai filosofinei srovei – neovedantai. Jos svarbiausieji atstovai – D.Roy, D. ir R.Tagorės, Ramakrishna, S.Vivekananda, S.Dayananda, Shri Aurobindas, B.Tilakas, M.K.Gandhi ir kt.

1.Vydūnas. Raštai, t.1. – Mintis, Vilnius, 1990, p. 364.
2.V.Mykolaitis – Putinas. Raštai, t. 10. – Vaga, Vilnius, 1969, p. 319.
3.V.Bagdonavičius. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai. – Mintis, Vilnius, 1987, 245 p.
4.Vydūnas. Raštai, t. 3. – Mintis, Vilnius, 1992, p. 395.
5.Ten pat, p. 409 – 492.

Bus daugiau.