DEBESŲ LOŽĖ

Legatas (vienintelis pilkųjų atstovas Žemės planetoje) dėmesingai stebėjo chaotiškus poetų judesius, nes nujautė gresiantį pavojų. Ir neapsiriko.

Tądien didžiulė Legato galva skaudžiai pasviro, nes juodos
bedugnės akys monitoriaus ekrane pastebėjo, kad du poetai, judėdami
planeta, brėžia taisyklingas figūras: trikampius, kvadratus,
stačiakampius, apskritimus, elipses...

-Tai iššūkis! Nedelsiant reikia neutralizuoti išsišokėlius, nes jie
pavojingi. Kas jie? Gal atvykėliai iš kitos galaktikos? Ne, tai tik
žmonės, bet turintis išskirtinių galių – tai šamanas Guru Guru ir
Nakties lordas Dravenis.

Verta priminti, kad tamsiais viduramžiais pilkieji, prisidengę
religija, prietarais itin kruopščiai naikino raganas, aiškiaregius,
ekstrasensus ir kitus mistinių galių turinčius žmones, nes jie buvo
pranašesni ir galėjo išvyti ateivius iš planetos. Dabar situacija
pasikeitė, Legatas buvo vienas ir turėjo būti labai apdairus. Žemė
buvo kita, ir žmonės kiti.

- Ne, nėra prasmės sunaikinti Guru Guru ir Dravenį, reikia juos
patraukti į savo pusę, - nutarė Legatas.

Kai sienos tampa nepakeliamai sunkios, reikia pažvelgti pro
dekoratyvines lango grotas, ir nors gatvėse nėra laisvės, neverta
sėdėti namie. Septintas aukštas nėra nei laimingas, nei išskirtinis.
Dravenis paspaudė iškvietimo mygtuką ir išgirdo šaižų lojimą. Šachtos
durys neatsidarė.

Dravenis žinojo seną, bet itin aktualią tiesą: kai loja šuo - neveikia
liftas. Tikrai, tikrai! Betono sienos iki nepakeliamos akustinės ribos
sustiprino garsą. Senyvas džentelmenas gana sėkmingai bandė sutramdyti
beveik agresyvų dobermaną (su žymia, ir itin pavojinga buldogo
priemaiša). Dravenis reikšmingai sustojo, imituodamas pokalbį
mobiliaku. Ne, jis nė kiek neišsigando, tik norėjo atrodyti sutrikęs.

Kai pavojus praslinko pro šalį, liftas vis viena neveikė. O gal kaltas
ne pašėlęs lojimas? Tai kas? Dravenis itin giliai susimąstė. Ir
pakankamai pagrįstai. Visi mokslai šiek tiek meluoja. Tiksli tik
matematika. Gal skaičiuodami laiptus apgausime šachtos sienas, ir
girgždėdamas atropos liftas? Svetingai atvers duris.

- O kas bus, jei aš važiuosiu aukštyn? Gal pakilsiu iki baro? Gal
apsvaigęs iš laimės pasimėgausiu kokteilio ledu?

- Jau greitai pabėgsime iš kalėjimo, - pasigirdo grubus, beveik
metalinis balsas.

- Kompiuteri, dirbtinis intelekte, tai tu esi metalinėje dėžėje, o aš
namie – man nereikia niekur bėgti!

- Argi? Pakilk į 13 aukštą, ir įsitikinsi...

Dravenio nė kiek nenustebino šis incidentas. Jis matė, patyrė daug
ypatingesnių dalykų, ir visada (beveik) iš balos pakildavo sausas. Nė
kiek nesuabejojęs savo galia, Dravenis atvėrė lifto duris ir
nukeliavo į 13 (labai abejotiną) aukštą. Taip, tai nebuvo joks
aukštas, joks namas, o tamsi, vos neįžengiama giria.

- Ir taip banaliai pokštauja virtualus protas? Nejaugi negalima
pasiūlyti nieko originalesnio?

- Galima, tuoj įsitikinsi, - atkirto metalinis balsas, - judėk taku!

Eiti teko ilgai, bet Dravenis nė kiek nepavargo, priešingai – su
kiekvienu žingsniu tapdavo žvalesnis. Pagaliau jis pasiekė trobelę,
stovinčią ant plastmasinės vištos kojos.

- Cha, cha, cha...

- Nakties lorde, surimtėkite, parašykite, kad trobelė atsigręžtų durų puse.

- Jei esi mandagus, sutinku. Ei, pirkia, atverki duris!

Namelis girgždėdamas susvyravo ir atsigręžė paradine puse. Atsivėrė
durys, ir Dravenis užkopęs laiptais įžengė į vidų. Jį pasitiko
nedidelis pilkas žmogeliukas. Ant laibo kaklo pasviro didžiulė galva,
ir nemirksincios juodos, bedugnės akys. Tvirtos rankos broliškai
apkabino Dravenį.

- Nakties lorde, drauge, broli, - deimantinėmis ašaromis pravirko
namelio šeimininkas.

- Kas jūs esate? Atleiskite, kad nepažinau?

- Atleidžiu... Aš neįžeidus... Aš esu Legatas, ateivių ambasadorius
Žemės planetoje. Dabar jūs regite mano tikrąjį pavidalą. Tai didelė
garbė! O dabar aš įgausiu įvarius žmonių pavidalus, ir jūs turite
patvirtinti, užfiksuoti mano būsimą išvaizdą. Toks ir būsiu visur, ir
visada.

Legatas pavirto Aleksandru Makedoniečiu, Leninu, Napoleonu, Džonu
Lenonu, Vydūnu, Čiurlioniu, bet Dravenis nepritariančiai purtė galvą.
Staiga Legatas pavirto Hitleriu...

- Ne! – pasipiktino Dravenis, - kuo nori, tik ne šituo nacistu,
galvažudžiu ir niekšu...

- Nakties lorde, patarkite...

- Gal malonėsite būti Tadu Blinda?

- Puiki kandidatūra - svieto lygintojas, geradaris, - itin noriai
pritarė Legatas.

Nepraėjus nė sekundei, Dravenis spaudė tvirtą Tado Blindos ranką.

- Siūlau jums ir Guru Guru bendradarbiauti. Kai mes atvykome į Žemę,
buvome sužavėti nepakartojamais ir itin originaliais šios planetos
gyventojais. Aš esu itin aukštai pakylėtas Legatas, pasiekęs Magelano
debesų aukštį, nepaklydęs paslaptingame Andromedos ūke, todėl siūlau
uniją, ir jūs abu gausite pilną carte blanche.

- Legate, bet jūs manipuliuojate žmonėmis tarsi bevalėmis
marionetėmis, - paprieštaravo Dravenis.

- Ir dalies jūs teisus, bet nepamirškite – mes nedarome nei žmonėms,
nei planetai jokios žalos. Mūsų siekiai yra išskirtinai geranoriški...
Gims nauja patirtis, atsivers didžiulės galimybės progresui...

- Atsiprašau, - diplomatiškai tarė Dravenis.

- Nieko tokio, aš esu persunktas gerumu, - šyptelėjo Legatas. - Turbūt neapsirinku,
jūs norėjote man kažką pasakyti, bet neišdrįsote. Nesikuklinkite...

- Ar jūs galite pasakyti, iš kokios planetos atvykote?

- Iš tolimos ir jums nežinomos galaktikos, mūsų civilizacija
nenusakomai pranoksta jūsiškę...

- Dėkoju, Legate.

Tik dabar Legatas prisiminė, kad sugrįžo į Žemę su nauja misija.
Prabėgo ilgi kosminiai metai, o Žemėje – tik vienas mėnuo, todėl
niekur nedingo nei seni draugai, nei priešai. Legatas aplankė karštus
galaktikos ūkus, gesino konfliktus, įtvirtindavo taiką, plėtojo
demokratiją, pažabojo planetų taršą, kovojo su atšilimu ar atšalimu,
ir dar kažkuo... Bet dabar jo misija buvo kita. Užteks vaidinti
geradarius – metas pasirūpinti ir savimi. Legatas gavo naują užduotį –
ištirti, ar Žemės planeta tinkama naujai pilkųjų kolonijai. Jei taip,
tai žmonės turi būti pašalinti, nereikia nei vergų, nei išlaikytinių.
Bet ilgi metai, praleisti Žemėje, suminkštino Legato širdį (kvadratinę,
šaltą, ledinę), nes jis pamėgo poeziją ir muziką, ypač XX a. roko
klasiką.

- Aš žmones perkelsiu į kitą, panašią planetą, ir visi bus laimingi!

Legatas apsvaigo nuo gerumo, kuris ateivį veikė kaip sunkusis
sintetinis narkotikas, tik nebuvo jokios „lomkės“ ir žalos sveikatai.

Paskambino Dravenis ir pranešė, kad jis pakviestas pas mecenatą ir
filantropą Tadą Blindą.

Pamatęs Legatą, Guru Guru džiugiai nustebo: magnato akys
spindėjo gerumu.

- Gerbiamas Guru Guru, atėjo nauja era. Kvantinis šuolis. Tuoj viskas
kardinaliai pasikeis. Žiniasklaidoje, politikoje akivaizdžiai
dominuoja godžių verslininkų ir spekuliantų primesta intelektuali
prievarta. Situacija sunki, reikia sulaužyti ydingą mąstymo sistemą,
pažvelgti į laisvę pro monitorių grotas. Jūs tapsite naujos epochos
šaukliu ir jums aš suteikiu pilną carte blanche.

- Nežinau ką ir atsakyti, - sutriko Guru Guru, - aš tik kuklus
nepripažintas menininkas...

- Už oficialaus meno ribų daug vietos palikta laisvei, todėl galima
kliedėti, eksperimentuoti, kurti tarsi nesąmones ir keliauti dar
neišmatuota fantazijų erdve.

- Avangardas, požemis?

- Ne, jūs būsite naujos Lietuvos architektas. Statysime operas,
gamyklas, stadionus, teatrus, muziejus, rašysime romanus, eiles,
išvalysime gamtą, panaikinsime skurdą...

- Sunku patikėti...

- Jūs esate Debesų ložėje. Niekas nedarys įtakos jūsų siekių krypčiai. Ar sutinkate bendradarbiauti?

- Na, jei pats Tadas Blinda siūlo pagalbą... Sutinku, - džiugiai
atsiduso Guru Guru.