Nežinomų menininkų nežinomas muziejus

„Aš buvau Karibų jūrų piratas ir sukaupiau daug lobių. Jie saugomi
slaptame muziejuje, senojoje LDK sostinėje. Štai piešinys. Suraski šį
namą, nusileiski į rūsį ir būsi pagerbtas...“

Laiškas buvo perplėštas pusiau, bet visa laimė išliko pirato piešinys.
Guru Guru pažino šį pastatą (jo vieta, dėl aiškių priežasčių, kol kas
išliks neatskleista), nepaisant perstatymų ir restauracijos. Valio!

- Draveni, skubiai atvažiuoki, paimki koltą, laužtuvą ir dvi
dujokaukes - įsakė Guru Guru.

- Klausau, sere, - iš rago (telefonas jau nepanašus į ragą!) atsiliepė Dravenis.

Tame muziejuje (?) vis ragelin kalbėjo kalbėtojas, ir tik škotiškai. Kas gi vyksta?
Ar vyksta? Kodėl? Ar Laosas? - tokios mintelės apsupo Guru Guru.

Kaip smagu išsekus nuo saviizoliacijos ieškoti nuotykių, o ypač meno
kūrnių, lobių... Ir štai jau įprastas, niekuo neišsiskiriantis senas
Chrysleris sustojo prie paslaptingo namo. Įslinkę į tamsų kiemą
draugai rado sunkias, matyt, ąžuolines duris papuoštas liūto galva. Į
žvėrių karaliaus šnerves buvo įverta storas žiedas. Tai senovinis
skambutis. Guru Guru ryžtingai pabeldė. Kas laukia už durų? Guru Guru
buvo itin ramus, nes galvojo tik apie nežinomų tapytojų nežinomus
paveikslus, ir tai suteikė drąsos. Duris atvėrė jauna mergina.

- Eleonora, koks netikėtumas, - apstulbo Guru Guru.

Kai Eleonora skambino fortepijonu, Guru Guru koja nustūmė persišką
kilimą ir tarė.

- Draveni, iškirski angą, apačioje durys į muziejų!

- Ponai, nurimkite, nesugadinkite parketo, verčiau paklausykite muzikos.

Guru Guru pastaruoju metu gyveno pasakų pasaulyje. Sekė pasakas sau, skaitė įvairių tautų pasakas, pats sekė pasakas visiems sutiktiems. Įtikindavo. Tik Dravenis jo pasakomis netikėjo.

Dravenis įtarė, kad pasakos tik priedanga, būdas paslėpti dar
neatrastus lobius. O kas gi bus, kai Guru Guru atras lobį. Nejaugi
viską paims tik sau? O gal Eleonorai ir jam pažers truputį lietuviškų
šilingų?

Lobio Guru Guru ieškojo jau daugelį metų. Kartais atrodydavo, kad jau rado jį, bet ir ne... Labiausiai jis norėjo rasti runraštį, parašytą lietuviškai (atseit nebuvo materialistas).

Dravenis susigėdo, pasijuto godus (labai trumpam), ir, matyt,
norėdamas išpirkti kaltę padovonaojo Guru Guru varinį šilingą.
- Guru Guru, aš turiu ir auksinių ir sidabrinių monetų, bet, supranti,
jos griežtai kolekcinės...
Pagaliau  parketas pasidavė ir visi ekspedicijos dalyviai įžengė į
seną rūsį, saugantį lietuviškų runų biblioteką.
- Jei Galigantas sužinos - mums galas...
- Ne, tai galas istorijos kląstotojams, - džiugiai paprieštaravo Eleonora.

- Mes turim medinį runų kalendorių (jo kopiją), tiesa, švedišką, bet sako, kad jis mus apsaugos ir nuo Galiganto, ir gal nuo dar galigantesnių, - pasakė Guru Guru

O kas nutiko toliau, nežino net autoriai, nes jų parašytą tekstą
ištrynė aisčių dievai, nuseko ir atmintis (aišku tik apie lobio
paiešką). O Guru Guru tarsi žinojo, nujautė, kad kažką atrado, bet ką
- šito jis negalėjo pasakyti. Draveniui ilgai skaudėjo galvą, o
Eleonora rūsyje surado tik kelias auksines Rusijos imperijos monetas,
matyt, atlygį už sulaužytą parketą.