- Neverta nusiminti, Galigantas siūlo sukrečiantį performensą, kuris vadinsis įtaigiai ir paprastai – „Degtukai“, - postrigavo Dravenis.
- Ir koks bus mano vaidmuo?
- Tapsi įspūdingu fonu, stovėsi prie Kalėdinės eglutės ir visą laiką kartosi: „Vaikai, nežaiskite su degtukais“.
- Banalu...
- Tavo balsas bus keičiamas, modifikuojamas, ir kiekviena frazė skambės vis kitaip...
- O ką veiksi tu?
- Aš lėtai, įtaigiai laužysiu degtukus, ir su kiekvienu lūžiu skambės naujas akordas. Veiksmas tęsis tol, kol bus sulaužyti visi degtukai ir
dėžutė liks tuščia.
- O ką darysime su degtukų dėžute?
- Ji pavirs holograma, ir vis augs, didės, plėsis, tol, kol į jos vidų bus patalpintos visų žiūrovų hologramos. Na, kaip? Sužavėtas?
- Nojaus laivas? O kas toliau?
- Tu vis kartosi tą pačią frazę, kuri bus jau nemodifikuojama, todėl greitai įkyrės ir pradės erzinti žiūrovus, o tada Galigantas su
elektrošoku išjungs tave, skaudžiai, bet ne mirtinai…
- Draveni, rolė labai jau paprasta, tegul kviečia kitą aktorių.
- Branginiesi? O jei Galigantas sumokės honorarą?
- Ne, ačiū.
- O jei savo honorarą atiduosiu tau? – nepasidavė Dravenis.
Guru Guru užjaučiančiai palingavo galva.
- Nežinau, Draveni, kas verda tavo galvoje?
- Ir nesužinosi...
- O gal surenkime savo spektaklį? Pagrobkime kurėną ir plaukime į Hiperborėją ar net Tulę? Susiraskime gražią vieną naujųjų metų sutikimui kur nors prie Neso ežero ir su (virtualia, hologramine?) jo "pabaisa" praleiskime Saulėgrįžą?
Dravenis nieko neatsakė. Tylėjimas - sutikimas.
Daiktai supakuoti. Laukia nauja kelionė. Rachamaid dhachaigh!
Tarp Vilniaus bokštų ir Neso ežero, dar vis šie metai.