Antroji Žemė, arba Kiek kainuoja nužudyti kalbą?

- Jūs teisus, vargina eilės prie kelto į Kuršių neriją – reikia tilto, - pritarė asmens sargybinis Nikodemas.

- Nesu snobas, pabodo Nida, noriu įsikurti kiek toliau nuo jūros.

- Turiu gerą pasiūlymą, netoliese, sename, apleistame dvare apsigyveno Dravenis...

- Supratau, Nikai, reikia atimti, restauruoti, sublizgėti...

Referentas sugriežė dantimis, kaip bjauru, kad Dravenis paveldėjo pilį. Taip neturi būti. Reikia ryžtingai sudrausminti išsišokėlį.

Pagaliau džipas įsiveržė į Dravenio valdas. Galigantas nesitikėjo išvysti tokius griuvėsius. Rūmai buvo stebėtinai suniokoti, bet pamatai buvo tvirti, išliko sienos ir bokštas.

- Dravenis ginkluotas, - įspėjo Nikodemas.

- Žinau, - kreivai šyptelėjo referentas.

Į salę įvirto trys ginkluoti vyrukai.

- Draveni, padėk koltą ant grindų, dabar paspirk...

- Kalbėsiu trumpai, - tarė Galigantas, - siūlau naudingą sandėrį: tu man rūmus, o aš tau – gyvybę...

- Ką dar?

- O taip, tu gi poetas... Pažadu išleisti tavo knygą ir sumokėti honorarą. Ar tinka?

- Jūsų viršus - imkite rūmus ir palikite mane ramybėje...

- Dink iš akių! – surėkė Galigantas, ir arogantiškai ant stalo nusviedė Dravenio ginklą bei įspūdingą banknotų ritinėlį, - čia tau magaryčios!

Dravenis paėmė koltą ir pinigus, ir net neatsisveikinęs išėjo pro sulaužytas salės duris.

Sukrėstas reiderių atakos, Dravenis nuskuodė pas Guru Guru.

- Kokia didžiulė biblioteka... Esu tikras – kratos metu Galigantas suras uždraustą knygą, konfiskuos turtą ir tave ištrems į Zarasus.

- O aš niekur neisiu :)

- Lauksi, kol išveš?

- O aš niekur nevažiuosiu... Sapnavau, kad brendu per smėlį, virš manęs skrenda Alba Trosas, suka jau kelintą ratą apie Žemę ir vis negali nusileisti. Ką tai galėtų reikšti, Draveni?

- Reiškia, kad Tu esi labai mažytėje žemėje - Žemėje 2.

- Netiesa. Naujoji Žemė aštuonis kartus didesnė, joje tyvuliuoja milžiniški vandenynai su neregėta gyvūnija... O sąlygos gyventi daug geresnės nei pirmojoje Žemėje, kuri visiška nustekenta ir prišiukšlinta. Čia gi oras grynas. Ne veltui čia gyvena auksinis milijonas, kuris slapta iš pirmosios Žemės, sulenkdamas laivais erdvėlaikį, daugiau nei šimtą šviesmečių gabena (tai trunka vos minutę) milijonus vergų, kuriems naujojoje Žemėje įstatomi čipai. Taip jie tampa idealiais, labai stipriais, ištvermingais, ilgai gyvenančiais vergais, kad auksiniam milijonui nieko netrūktų...

- Taip, senoji Žemė mažesnė 8 kartus... o Alba Trosas - tai Galiganto 2 dronas, ir jis tave jau užpelengavo, ir būsi išvežtas, tiksliau, teleportuotas, kaip ir mano pilis... Aš gavau truputį pinigų, kad šiek tiek palėbaučiau Žemėje 1, nes Žemėje 2 laukia sunkus darbas arbatos plantacijoje.

- Draveni, Alba - tai Škotija. Ar Alba Trosas turi kiltą?

- Ir kiltą ir dūdmaišį... O aš neturiu kilto - tik koltą, ir nesu Škotijoje, nes esu skotina.

- Skotina? O kas tai?

- Gyvulys... Berods, rusiškai...

- Prūsiškai?

- Ar gali kosminį rasistą Galigantą sudrausminti poliglotas?

- Bent trisdešimt septyniomis kalbomis. Jei pasistengčiau, gal ir keturiais tuzinais...

- Rasistas moka tik vieną kalbą, ir nori, kad ja kalbėtų visi... Rasistą erzina kalbų įvairovė, todėl vyksta rusifikacija, polonizacija, germanizacija, ir t.t. Guru Guru, sunaikinęs tave, Galigantas sunaikintų net 40 kalbų... Pavojaus akimirką, noriu priminti, kad draudžiamos knygos yra žodynai, jei Galigantas suras bent vieną, tave ištrems į Zarasus.

- Kad ir kiek besišakotų Galigantas, dar liktų bent keli tūkstančiai... Tu teisus, teks žodynus apvilkti kulinarinių žurnalų viršeliais, gal išvengsiu šios kraupios bausmės? Pagal amerikiečių modelį už visus mano žodynus galėčiau gauti turbūt  tūkstantį metų kalėjimo.

- Taip, Guru Guru, kalbų dar yra daug, bet jos yra sėkmingai galabijamos, vyksta kalbų medžioklė, todėl rasistas mirusią kalbą it iškamšą pasikabina ant sienos ir giriasi pergale... Vienintelė išeitis pamiršti visas kalbas - net ir gestų, ir bendrauti tik telepatiškai...

- Dar galima švilpauti, kaip senieji (ir kai kurie dabartiniai) Kanarėlių salų gyventojai gaučai... Arba caksėti liežuviu penkiasdešimčia būdų kaip sanai.

- Džiugu, kad išeitis yra... Štai tau skudučiai, kai įvirs Galigantas, prašneksi dar neuždrausta kalba...

- Nejau nežinai, kad skudučius nuo šių metų sausio pirmosios uždraudė. Galima tik su birbyne arba klarnetu...

- O kankliai?

- Kankolai?

- Ar tai žvanguliai?

- Tikrai taip, tie patys. Kankoluojantieji žvanguliai arba žvangantieji kankolai. Rinkis.

- Renkuosi vargonus.

- Tai didžiulis deficitas.... Ššš... Tik po blatu...

- Deficitas - tai socialistinė atgyvena... kapitalizme reikia blato tik geroms pareigoms, o visa kita perkama ir parduodama...

- Viskas turi savo kainą... Žmogaus gyvybė irgi... Gal žinai, Draveni, kiek Galigantui netto ir bruto kainuoja nužudyti vieną kalbą?

- Deja, jis niekaip negali nužudyti net lietuvių kalbos, ką jau kalbėti apie kitas kalbas...

- Deja??

Ir koks džiugus buvo „deja“, koks įkvepiantis apgailestavimas, tarsi visi lietuvių pralaimėjimai, pavirtę didelėmis pergalėmis.

Deja, mes nežinome, kur esame, ir kokie metai dabar