G(R)OBIO DYKUMA

Vienintelis Dravenio draugas buvo nuolat mieguistas kalbantis (bet nelabai kalbus) meškėnas (taip ir nepaaiškinęs, kodėl gyvena dykumoje), vadinęs save Šyvos draugu (ne tarnu). Tai tikrai aukštas lygis. Su juo Dravenis eidavo pasivaikščioti po dykumą, kai kiek atvėsdavo, iš tolo stebėdavo nedažnus karavanus, tuomet Dravenis užsirašinėdavo viską mongoliškais rašmenimis į savo atmintį. Ypač džiugino blaivūs chronomiražai: miestai, tiltai, upės, jūros...

Bet tikroji dykuma atsiveria poeto (tiksliau, astronauto) širdyje ir nutįsta neišmatuojamais smėlynais per gatves, prospektus, aikštes. Nieko nėra mieste, tik ištuštėjusi minia, robotai, skubantys į darbus ir zombių veidai monitorių ekranuose. Džiūgaukite, vergai, sistemos asilai, ir kai visuotinė kontrolė pasieks tobulas sekimo sutemas, akis užlies drėgnas (nedykuminis) smėlis: jis visur, paguodžiantis, slepiantis, tvirtinantis ištižimą, minčių nenuoseklumą, butelinį nusekimą.

Kai išaušta sistemos patvirtinta diena, iš pačio ryto tariamai gyvi gyviai šliaužia įprasta kryptimi, ir niekas nedrįsta slinkti į darbą kita gatve, kitu šaligatviu, maršrutas turi būti „išėstas“ iki pat supelijusios duonos plutos, į kaulą sustingusio pyrago, Ir kai galiojimo terminus praranda tortai, „tūsininkai“ (atsiprašome) šoka bugi vugi, žaislų parduotuvėse perka plastmasinius koltus ir šaudo į šokoladinius kupranugarius.

Dravenis itin kantriai (ne kantri stiliumi) laukė, kol iš tarpuvartės išlys iškili asmenybė, skersgatvio genijus. Pradėjo snigti plakatais, šypsojosi „fotošopiniai“ (ir kiek gi galima atsiprašinėti) veidai padirbtomis, falšyvonis žiaunomis. Ar domkratiniai rinkimai patvirtina talentą, sugebėjimą rūpintis tauta? Į balsavimo urną įmetus nevalgomą biuletenį (kuris nėra net ir banknotas), ilgai žviegiama skerdžiamo šerno balsu, nes už apylinkės durų tyko beširdis nomenklatūrinis medžiotojas su dvivamzdžiu šautuvu šeriais apaugusiose letenose.

Ir štai žvilgsniu aprėpiamose platybėse (iš planetariumo) pasirodė iškilios asmenybės, tikri astronautai: Guru Guru, Išmagnetinta Rupūžė, Molinis Tritonas ir Geležinis Sliekas. Tai buvo šių laikų didvyriai, atmetę XX a. pabaigos liberalią toleranciją keksui (seksui?), reptiloidinę GMO produkciją, falsifikuotą gnomų alų. Ramu, patogu išlaikyti aukštus šešėlinio verslo siekius, gal todėl Bedarbė Giltinė elektriniu dalgiu (žoliapjove) šienavo nenarkotizuotą žolę. Jei nėra kaifo, tai ir mirties nėra. Tarsi nepagydomas implantas Darbo birža stimuliavo sektantiškus elgsenos motyvus ir žydinčiose liepose supo pirmagimį mėnulį. Kai bus pilnatis, gims dar vienas poetas, ir poezijos pavasaryje binarinė semantinė gauja (ne upė) netinkuotoms sienoms giedojo raudas, kol užkims visi senamiesčio kaminai.  

Guru Guru niekur neskubėjo. Gobio dykuma atrodė bekraštė, nors kartais dingodavosi, jog joje tai pasirodo, tai išnyksta įvairūs pavidalai. Taip ir nebuvo aišku, ar tai kupranugariai, ar žmonės. Visi pavidalai Gobio karštyje susiliedavo, o bandant žiūrėti su žiūronais, taukuota Blindos špyga tesimatydavo, tiksliau, žalsvas rūkas. Tada Guru Guru suprato, kad greičiausiai bus pamatęs tai, ko ieško. Jis atsisėdo ir ėmė medituoti.

Gobio dykuma, 2019 m.