Kaip bedarbis astronautas Guru Guru Valpurgijos naktį šventė

U78 planetoje, visai šalia Blyškiosios saulės Guru Guru vėl pasijuto įvertintas, suprastas, nes elektriniai kupranugariai vikriai čiuožė ledo sniegu, ir galima buvo rūkyti saugią deguonies pypkę, ir tokiu būdu išvengti atmosferos žalos. Kas pusvalandis – stiklinė degtinės ir jau nebereikia nuogąstauti dėl virusų ar štamų pražūtingo poveikio. Pagaliau pasiekta plastikinė palapinė ir jau galima šiek tiek išsiblaivius prisėsti prie valdymo pulto ir pašnekėti su Ema (tikr. Emma, bet mes juk lietuviai).

- Sveika, brangioji, tu net neįsivaizduoji kaip aš pasiilgai tavo virtualios figūros...

Nespėjo Guru Guru pasakyti įtaigų komplimentą, kai tiesiog ore materializavosi, sudaiktėjo, tapo ne tik matoma, bet ir juntama Ema.

- Oi, kaip reikia tolimų teleportacijų išsekintam astronautui moteriško dėmesio, švelnumo... – aistringai suvaitojo Guru Guru.

Deja, romantišką vakarą (iš tikro tai buvo ne vakaras, ne diena, ir ne rytas) sujaukė netikėtas vizitas. Molinis Tritonas spjovė tiesiai veidą. Guru Guru jau norėjo lazeriniu kalaviju pamokyti įžūlų svečią, bet prisiminė (kokia laimė!), kad buvo pasveikintas itin garbingai, tritoniškai...

Reikėjo švelniai įspirti į minkštą vizitatoriaus pilvą (paspausti ranką – didžiausias įžeidimas!) ir sušukti:

- Tebūnie bala ir purvas!

Moliniui Tritonui buvo su ativeidėjimu (atsikojėjimu?) įspirta, ir jis džiaugsmingai voliojosi inkšdamas ir rodydamas visus keturis nykščius į viršų. Šis ženklas sutapo su žemiškuoju. Viskas gerai, nusprendė Guru Guru, atsistojo, praeidamas dar įspyrė Moliniam Tritonui, gavo dar vieną papildomą spjūvį. Guru Guru laukė planeta UB40, apie kurią girdėjo tik iš Dravenio pasakojimų, esą ten visąlaik grojąs regis, gyvenąs ten dzievulis Dža, visi kažką rūkantys ir labai laimingi. Reikėjo paruošti laivą su reikiama provizija šios keistos (jei ji tikrai egzistavo) planetos aplankymui, tad teko kreiptis į Emą. Vos paklausta, kaip tikra moteris, ji ėmė nesustojamai plepėti ir į temą, ir nelabai (daugiausia). Teko išjungti virtualiąją draugę, surizikuoti viską daryti pačiam (astronautai buvo atpratę viską daryti patys be virtualių pagalbininkų), o tada sėsti į kapsulę ir be jokio GPS skristi Dža link.

Kelionėje Guru Guru suspėjo tik išgerti vimdantį medūzų kokteilį (su tirpstančiu paranojos akmeniu!) ir sužaisti su nemirtingomis Cianido Šaškėmis pusę sieninio golfo partijos, kai į erdvėlaivį smogė romo statinė ir sprogo. Kaip miela! Laikas atsitokėti ir padėkoti Geležiniam Sliekui, kuris kreiserio korpuso sudėtį sustiprino kelias procentais ozono šlako. Artėjo nedegantys mediniai piratai. Monitoriaus ekrane išsigandusi rėkė Išmagnetinta Rupūžė: tuoj dings elektra, ir tik trumpas keiksmų bei (BEI – tai ne rusiškas keiksmas, nepainioti) alaus skardinių sujungimas sugrąžins gravitacines obelis atgal į ūko sodus ir sutryptos gyvatvorės pabels į iliuminatoriaus langus.

Medūzų skonis buvo ypač bjaurus, todėl jis labai patiko Guru Guru (jam kažko trūko gyvenime, todėl laikėsi ekstremalių nuostatų, pvz., viskas, kas labai neskanu, yra skanu). Po kokteilio jį apėmė paranoja. "O jei UB40 iš tikro groja ne regis, o, neduokdie, kantris arba noizas? Kaip iš ten ištrūksiu?" - dvejojo užsiparanojinęs Guru Guru.

Pro iliuminatoriaus langus, stojus štiliui, ėmė skraidyti įvairiaspalviai pasveikinimai hologramose. Įvairiomis kalbomis ir rašmenimis. Guru Guru suprato tik vieną - klingonišką (jie ką, tikrai egzistuoja? kalbėjo paranoja, dar nespėjusi aprimti po medūzų kokteilio). Nesibaimindamas, nes su superskafandru, jis pravėrė kapsulės liuką ir net per jį užuodė salsvą kvapą, išgirdo marimbos garsus ir kitus haliucinacijas primenančius dalykus, apie kuriuos net gėda pasakoti. "O visgi ji egzistuoja", - tyliai, bet raiškiai sušnibždėjo susijaudinęs astronautas, uždarė liuką, sėdo prie vairalazdės ir paspaudė, atleiskite, kalbininkai, gazą.

Didėjo greitis, kelias žingsniai aplenkdamas šviesą, bet dar ne riba, nes ir už jos bus diena ir bus naktis, ir tik Astralinio Krokodilo ašara užapvalintai plokščioje (beveik rutulio, o gal ir ąsočio formos) Žemėje lietumi patręš ankstyvus rauplėtus (reptiloidinius?) agurkus. Ir kol Guru Guru skrido į sulankstytus visatos tolius, pasinaudoję (pseudo)moksline tamsa, Haliucinogeninis Dalgis jau saulės sistemos matricoje šienavo tirštas Jupiterio balų ropes, ir žmonės galėjo dar pagyventi... Bent jau iliuzijoje, kad viskas tikra ir jie gyvi.

Planetą jūbyfoty Guru Guru pasiekė dainuodamas pagal instrumentines garsių instrumentalistų, grojusių įvairiais instrumentais, melodijas. Nusileidus jo niekas nepasitiko. Kvapo nebesijautė. Vaizdiniai pranyko. Kas nutiko? Paaiškinimu galėjo būti didžiulė metalinė (? o gal kosminio plastiko) skelbimų lenta, ant kurios buvo išrašyta kažkas panašaus į dešimt Dievo įsakymų: Mes netikime, skiepais; Mes esame veganai; Mūsų planeta plokščia; Mes vaikus mokome namie; Mes pacifistai, bet visi turime ginklus; Mes tikime viskuo, ką rašo mūsų žiniasklaida ir sako mūsų valdžia; Mes esame aukščiau už kitų planetų gyventojus; Kas netiki Mumis, tam skiriama mirties bausmė matumbos būdu; Mes niekada neatskleisime, kas yra matumba, kol patys nepatirsite; Bzzzzz. Dešimtasis "įsakymas" Guru Guru pasirodė smagiausias, jis pasidarė selfie (pardon, asmenukę) prie stendo ir nuėjo palikdamas stendą už nugaros.

O iš paskos skrido varna ir kranksėjo:

- Jūs vergai! Visi vergai! Ir jums yra tik vienas įsakymas: dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti!

- Arbeit macht frei, - susinervinęs prašvogždė bedarbis astronautas Guru Guru ir paleido grumstą į varną. Karksėjimas liovėsi. Krisdama su švilpesiu it raketa ji dar spėjo sukrankti: Das ist Walpurgisnacht heute, Dummkopf*!

* Darbas išlaisvina. Šiandien - Valpurgijos naktis, idiote (vok.).