MĖNULIO AKROBATAI

Guru Guru prislinko prie upelio. Matinės varlės grožėjosi akmenėliais. „Arbatos servizu“, - pasakytų Dravenis. Kur dingo senas draugas? Ir kaip jį surasti? Baloje? Restoranų liūne? Susimąstęs, ir be parašiuto, be skafandro, ir net be dujokaukės, Guru Guru nusivylė asfalto lyguma. Jokio skrydžio: ties grioviu parimo vienkartinė valanda, sugirgždėjo lietaus sukapoti batai.
- Laukiu kada išnirs skardinėmis sulopyti povandeniniai laivai ir be šumerų žodyno diena bus išversta į naktį...

Nelauktai vejos laiptų gelmėje Guru Guru pastebėjo sulaužytą degtukų dėžutę. Atidarė. Viduje raštelis. Guru Guru pažino Dravenio braižą. Staiga smogė nugara. Guru Guru surietė radikulitas. Tekstas tapo užblokuotas skausmu, (gal) todėl nuaidėjo sunkūs žingsniai asfalto dugne.

- Nėra jokio dugno, - pasipiktino Aksominė Varna, - tik riešutmedžio spintose slepiasi nuogos valandos, o tavo senas paltas vis dar saugo vasarą! Skaityki raštelį!

Nespėjo Guru Guru, įveikęs dygų skausmą, pažvelgti į tekstą, kai svyruojantis girtuoklis išplėšė iš rankų popierėlį, matyt, galvodamas, kad tai banknotas. Kokia nesėkmė! Bet tai dar ne pabaiga... Į didžiulę neviltį stūmė rankas nusvėrę du purvini lagaminai (aptaškyti balų suspensija), todėl deramai neįvertinęs supakuotų knygų, Guru Guru sviedė juos į atviras troleibuso duris. Toliau - tyla.... Deganti, liepsnojanti.

Staiga prislinko Žongliruojanti Ugnimi:

- Aš žinau, kas parašyta degtukų dėžutės testamente!
- Kas?
- Deja, tekstas sudegė... Todėl aš tik žinau, bet negaliu pasakyti, nes žinau, žinau, žinau...
- Pasakyki bet ką!
- Esi Mėnulio Akrobatas.

Vilnius, 2018 m.