Interliudija. Gervės ir kranai

Ir pirko Guru Guru vieną knygą, ploną, šiuolaikinės poezijos, kurioje viename puslapyje - vienas žodis. Išleista pasakiškai: kreidinis popierius, superdizainas, o autorius nežinomas, bet tikriausiai genijus.

Ir šis žodis buvo: „kritau!“, gilus, prasmingas šaukiantis, aktualus, nes krenta ant varganos žemelės visi... O gal sveikas ir įmitęs (ir įmetęs!) poetas džiūgauja lyriniu pikiravimu nuo betoninių laiptų.

Guru Guru apsidairė: iki asfalto buvo toloka, ir prošal skuodžiantys automobiliai tikrai nepanors suvažinėti poetiškai kritusio žmogaus. Net ir tariamai. Bandyti neverta, juolab knyga parašyta ne jo. O gal autorius pasidalino itin skaudžia patirtimi? Nedera šaipytis. Guru Guru susimąstė: ir kodėl reikia šauktis Mūzų pagalbos - galima nuo betono plokščių atsikelti lengvai ir paprastai, net kai nėra turėklų, atraminių begemotų, paslaugiai stovinčių iš abiejų pusių, pakilti be skraidančio dramblio ar archeologo pagalbos.

O Žemė tuo metu kantriai tebestovėjo ant besimuistančių dramblių ir galvojo planą, kaip čia tapus plokščiai, kad nuo jos nukristų visi negeri žmogeliai.

Tegul sau galvoja ir sukasi... Oro balionai jau mieste! Ir ko delsia kranai? Ko laukia statomas namas?

- Kaip dainuoja kranai... (O kai kuriose šalyse ant jų kabina politiškai nepatikimus žmones...) Sakė, o gal kažko klausė vienas (ne kitas!) politikas... O ar žinai, Draveni, kad angliškai žodis kranas (crane) dar reiškia ir gražų paukštį gervę?

Ir neverta, nereikia aiškinti iš kur visuomet tekste, ir už jo ribų, atsiranda tūlas Dravenis.

- Iš Tuštumos, - išdidžiai sufleravo beveik tuščias dangus.

- Skubiai reikia tamprių rūko sienų, balų, ribojančių žiaurius brakonierių žingsnius, svyravimus, šlitinėjimus... O kranai dainuoja tik apie gerves... Amžina meilė pakelia į neregėtą aukštį... – itin pakiliai aiškino Dravenis.

- Koks dar aukštis? Vos ne duobė! Visi kramto "Donaldo" gumą ir dėvi puoduose garintus džinsus. Ar mes grįžome į ankstesnį laiką, ar jis, Ouroboros, kartojasi?

- Džinsai, kramtomoji guma – apytamsis progreso šešėlis. Guru Guru, asfaltas slidus, ir tik varnos be lietaus kredito patogiai įsikurs ant šviežio stogo ir kurs naujas muilo operas. Menas iš naujo gąsdinančiai atkurs save, gyvens aukštai, pakiliai ir saugiai kramsnos savo rudimentinę uodegą.

- Menas - tai soc. realizmas, kubizmas ir postmodernizmas. Kito meno nėra ir būti negali. Ant laužo - nesankcionuoto stiliaus eretiką!

- Taip, taip, ir kai sovietinis troleibusas atveš maišą apipuvusių rojaus obuoliukų, nereikės pirkti bananų, ir galėsime graužti suapvalintus arbūzus, iš sėklų verti karolius, žavėtis minkštu gyvenimu, kuris niekada nebuvo vakarietiškai „kietas“.

Belyje rozy
Belyje rozy
Sjeli belyje kozy

(dėl tam tikrų priežasčių kirilica čia nenaudojama)

Aš posmuoju, todėl padainuokim "Laskovy Mai" ar kokią kitą tuteišių mėgstamą grupę?

- Guru Guru, išsigandus pižamos sunku nuvirsti ant rožėmis klotos lovos ir lakti apetitą žadinantį aperityvą.

- Spremuta - geriausias aperityvas (it. šviežios apelsinų sultys).

- Guru Guru, Lietuva – ne Sardinija, bet, patikėki, aš niekada negalvojau, kad tavo kelias į knygyną gali būti kupinas pavojų.

- Jis išties baisus, kaip Bonarijos durys, padabintos tikra Mirtimi.

Gal išsigandęs, o gal nutrūktgalviškai saugus, Dravenis dingo, išgaravo, - koks skirtumas. Guru Guru dar kartą atvertė poezijos knygą ir ištarė:

- Saugi, vientisa valanda, nepadalinta į minutes, ramiai skaičiuoju pulsą – gyslomis teka sekundės: gyvas esu. Dar kažkiek...  Todėl ant akmens šiąnakt dėsiu aš galvą...