Interliudija. Roblox, Pusheen, Minecraft, Tom, Jerry...

Tikėtai, netikėtai ateina apdriskęs ruduo.

Pamiškėje džiūsta į pietus besitraukiančių varlių apgraužtas kadagys.

Beveik tylu, nes girioje nustojo šnekėti klevai, samanų spaudai atidavę geltonus, poetiškus lapus.

Bet knygų nėra, ir nebus. O kodėl?

Todėl, kad miškas parduotas į vergiją. Burzgia lentpjūvės, vaitoja sienojai.

O Biliūnas užkeiktame kalne vis šaudo į nemirtingą šunelį. Šis niekaip nemiršta.

Nemiršta ir seni, užakę vandens malūnai, pasigedę etnografinio beržų ošimo.

Beržų sula teka iš liepų, liepos žiedų, ąžuolų lapais, kas gi tai? GMO epidemija?

Ne, tai artėja balta sniego mada, ir, nepaisant storėjančio oro, pigių drabužių parduotuvės vis dar prekiauja sudėvėtu varnų riksmu.

Animatoriai žaidžia senus žaidimus, jie nežino naujausių technologijų, tebepiešia pieštukais miškus, ežiukus, saulę ir vėją.

Ar dabartinės, naujausios trys dė technologijos gali nupiešti "Ežiuką rūke" su jo pajauta? Žinoma, ne, nes postanimatoriams neužtenka drąsos įbristi į balą, kristi į pakelės griovį, todėl pasirenkamas jaukus kinokelmas, kuriame susikerta 3 (kodėl tik trys?) grybų pasauliai ir sninga alkanais biliūniškias šuneliais.

Loja varganas akmuo, įbridęs į piktžoles. Bac, bac, bum, bum, pokšt keberiokšt...

Tomas ir Džeris niekaip negali vienas kito užmušti, o kodėl?

Todėl, kad nemirtinų herojų negelbsti kiaura valtis, tinklais nesugaunama žolė: artėja audra, paskutiniam smūgiui bunda debesyse užkasti žaibai, bet Tomui ir Džeriui (beje, buvo kilę įtarimų, kad jie nusižudė) tik juokas!

Ir minčių tankmėje bręsta įtarimas, kad žiūrovai verkia, rauda, alpsta, nes jiems juoktis tapo jau nebaisu. Štai kodėl!