Ilgesys

Galima išplaukti į paviršių pro langą, jei tik neįstrigsi kamine. Juk artėja Kalėdos, - ir tai ne prekybos centrų dvi mėnesius iki šventės organizuojamas prekybos bumas, o Žiemos Saulėgrįža, Elnio Devyniaragio šventė, Amaterasu, Todži, Inti Raymi, Saturnalijos (ir vėl jos), Sol Invictus, Jolė...

Po antros stiklinės atgavęs jėgas, Dravenis pajuto, kad ant viršugalvio dygsta ragai. Kiškių ragai (prisiminkime, koks galingas esti Kiškių dievas, aprašytas GB) yra skirtinguose pasauliuose: vienas Žemėje, kitas – Saturne, todėl vilkai nepastebi pavojaus ir puola...

Nėra išsigelbėjimo, kai esi padalintas tarp dviejų pasaulių, ir (!!!) į nelygias dalis. Galima, aišku, pačiam sau pateikti kelis idiotiškus klausimus. Ir kas gi pasikeis? Ne, Draveniui ant kaktos augo ne zuikio, bet kitokio padaro ragai, ir juos „įstatė“ Giedrė, nubėgusi pas Galigantą. Bedalis poetas buvo paliktas ir atstumtas.

Tarsi atjausdamas Dravenio skausmą, būdamas labai toli (tik ne Tibete!), Guru Guru spontaniškai pradėjo dainuoti (giedoti?) obertonais pagal vieną iš trijų tibetietiškų sistemų. Sienos skilinėjo, grindų nebeliko, liko tik lubos, kurios vienišos kabėjo virš jo galvos. Galiausiai nebeliko ir jų.

- Nejaugi namai - tai iliuzija, - įgarsintai pagalvojo Guru Guru.

Retai kas supranta iliuzijos prasmę: ji netikra, nors gelia skaudžiai ir „tikrai“. Dabar namuose buvo užpultas Dravenis. Ne gylio, ne uodo. Ūkanota, beformė savigrauža skaudžiai įkando į kaklą, Dravenis paspringo arbata. Taip, arbata – ne išeitis, reikia lochotrono, bet kur dabar yra tas nelemtas reptiloidų kristalas? Atimtas, išgabentas toli, toli... O gal Žemėje yra dublikatas, kuris guli labai, labai arti, ranka pasiekiamame stalčiuje, reikia tik patraukti rankenėlę?

Atidaręs stalčių Dravenis pamatė akmenėlį, kurį parsivežė iš Nidos. Labai jau keistas buvo šis akmuo, vertas priglausti. Gal jūros pakrantė liko nuskriausta? Atleistina, nes Dravenis buvo užgautas dar stipriau. Saulės spindulys, atsitrenkęs į sienos ekraną, projektavo vaizdą, tiksliau, trumpą filmuką, ir Dravenis apstulbo pamatęs prabangiame restorane verkiančią (nejaugi iš laimės?) Giedrę, kuriai fantastiškai raudoną rožių puokštę įteikė Galigantas. Pakilo šampano taurės, porceliano lėkštėje apsivertė triušeliai, pardon, triufeliai...

Kokia baisi jausmų audra. Baltijos jūrą padalino Kalungos linija. Riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų išnyko. O šventinį stalą perlaužė meilės linija, todėl ištirpo riba tarp skurdo ir turto. Giedrė nusviedė rožių puokštę ant lėkščių, šaukštų, šaukštelių, šakučių. Milijonierius Galigantas nesuvalgys jos gyvenimo. Giedrė pasijuto laisva ir dar stipriau pamilo Dravenį.

Gerokai sutrikęs Galigantas leidosi oficianto nuvedamas iki restorano lango, ir vos nenualpo pamatęs kaip Giedrė įlipo į Dravenio senutėlį Chrysler.

- Moteris dažnokai pražudo jų grožis, - pastebėjo oficiantas.

- O kas pražudo vyrus? – paklausė referentas.

- Moterų grožis...

- Noriu gražiai numirti, - gal ir nekvailai atsakė Galigantas.