Lochotrono krachas

tiesiog žiūriu į liepą
temsta niūru
skauda galvą

Sunkios lochotrono spinduliuotės pagirios, bet ir Galiganto jau laukė psichodelinės reptiloidų linksmybės. Ypač kraupios... Ir kodėl? Todėl, kad negalima be nuovokos tyrinėti mokslui prieštaraujančius artefaktus. Bausmė ateina greitai, be jokio delsimo.

Į Kultūros ministro referento Galiganto prabangų kabinetą įžengė (teleportavosi!) Geroji Driežinė, reptiloidė:

- Gražinki kristalą!

- Ne! – suriko Galigantas ir klusniai atidavė artefaktą, - bent jau sumokėkite honorarą! Ateivišką...

- Mielai! – pažadėjo reptiloidė ir dingo.

Koks beviltiškas dosnumas, o gal nepataisomas praradimas? Ir tikrai! Sprogo daugsyk įkvėptas ir iškvėptas kabineto oras. Nerimo blyksniai, atspindėti nuo lakuoto riešutmedžio paviršiaus, lūžo per pusę, ir jau be medinės alaus statinės kontūrų nebuvo galima atsiriboti nuo haliucinacijų, išvengti šizofreniškos minčių atakos.

Nesunkiai išmatuojamame kabinete metrinė referento liniuotė neužfiksavo nei sienų, nei durų, todėl sprogo grafinas, paberdamas deimantines šukes ant parketo. Kultūra sublizgėjo bevertėmis smiltimis, blykstelėjo haliucinogenine grybų girlianda; it falsifikuota degtinė, įmitusią gerklę suveržė madingas kaklaraištis, iš nosies tekėjo girti snargliai, nuožulnia falsifikuotos karjeros plokštuma riedėjo rauginti agurkai.

Šalin kokčią realybę! Be skonio – skanu, be oro – gaivu. Galigantas kvėpavo ateivių dovanotomis žiaunomis, neieškodamas gaivaus šaltinio vandens. Nuvirto europinis langas, į kabinetą įvirto Sibiro žiema. Šalin vasarą! Laikas pasveikti nuo poezijos maro, o gal nuo žiniasklaidos beprotybės? Tegyvuoja stalaktitų lubos! Ledine varveklio infekcija gydo kristalizuotas šiaurys. Nuo visų lingvistinių ligų? Kas žino?

Ir kuo skiriasi kabinetas nuo garažo? Niekuo! Kuo skiriasi kelias nuo koridoriaus? Taigi, niekuo, nes greitkeliai jau aptveriami aukštomis tvoromis, kurių paskirtis nėra aiškinama, galbūt įslaptinta.

Naujutėlė BMW skriejo vis siaurėjančiu ministerijos koridoriumi, kol pagaliau išstrigo tarp sienų. Kaip išlipti? Galigantas pasijuto įkalintas, pagautas ir beveik sutraiškytas. Šią akimirką reikia lyriškai susimąstyti (ar tai įmanoma?), nes tik mūro stabdžiai gali pagreitinti minčių bėgimą ratu, tik lietus gali užtvenkti poezijos sklidinų lapų upę, tik juodas pieštukas gali nupiešti snieguotą kalną ir nelūžti. Baltai.

Atmetęs visas kontempliacijos galimybes, referentas panoro iš sugauto automobilio išlipti aukštyn be kopėčių, be laiptų, sėdėdamas ant bulvių maišo (gulinčio bagažinėje!) pakilti iki ministro kėdės, nuo vaškuoto parketo rinkti baltas žemuoges, pamiršti šuolį į metalinę beprotnamio pintinę, tolimoms kelionėms ieškoti asfalto balų, ir, pagaliau, bambuko barake laukti neiškrautos logistinės sėkmės. Galigantas neabejojo – postmoderni atraminė architektūra neleis kristi žemyn, degraduoti, pražūti, nugaišti. Mirtis negalima, štai kodėl stimpama aptekus taukais.

Vartotojo galva – tai akmuo, todėl iš suspausto automobilio išlipama smūgiu. Pro priekinį langą pralenda nesulankstytas smokingo karkasas, nes sudužta tik šampano šukės. Ginkluotas išprotėjusia galia, referentas drąsiai šovė aukštyn, nes danguje jau nebuvo nei duobių, nei šachtų.
- - - - - - -
- - - - - - -
Prie lemties slenksčio surandamos durys, aiškūs išvarymo tikslai, ir kai jau nebelieka jėgų apsisukti apie likimo ašį ir sukurti naują spiralę, galima su varnomis draugiškai pasidalinti mėnuliu, žvaigždėmis, tabaku.  
- - - - - - -
Jau galima ignoruoti debesis, skęsti žolėje, be žvyro tiesti kelius, nes miestų aikštėse jau nepalikta vietos laužams, todėl be atrankos tikslinga gerti balų vandenį, gaivintis švariu smėlio lietumi.

IŠANKSTINĖ ANOTACIJA, KURI PARAŠIUS KNYGĄ BUS KITOKIA

Šiame kūrinyje autoriai siekė parodyti, kad gyvenimas tik atrodo pavojingas, išties, jis saugus, todėl drąsiai galima ilgai ir nuobodžiai žirglioti suvažinėtų stereotipų takais, klausytis kuoktelėjusių poetų šnabždesio, monitorių ekrane žvejoti metus, mėnesius, ir, pagaliau, virtualioje erdvėje paskandinti likusias dienas. Deja, autoriai nepraranda optimizmo, tiki, kad vidinio ekskavatoriaus blerbimas gali ne tik pažadinti iš slogaus miego, bet ir užkasti giliausias pražūties duobes.

Tebūnie Šviesa.